Mūsų sostinėje kaip ir daugelyje Lietuvos miestų viešojoje vartosenoje vis labiau įsigali svetimos kalbos, kraštas netenka savitumo.

Baltijos šalių didžiausių bendrovių dešimtuke – ir Lietuvos Sonex Holding, Blue Bridge, Elsis, New Vision Baltija. Lietuviškos Achemos prekės ženklai – Litfert, Jonava Super. Visi žino VP Market, Maxima, Hyper Maxima, Hyper Maxima Akropolis.

Verslo svetimybių yra be galo – statybinių medžiagų ir namų dekoravimo centras Ermitažas, Kauno pramogų centras Oazė, viešbutis Le Meridien Villon, Forum Palace, Coca-Cola Plaza, Babilonas, Elektromarkt, Helios-club, Gravity, Rubicon Group, Nemuno banga Group…

Pavyzdys patraukia – ir mažiukai – tarptautiniai, pasauliniai: parduotuvė Piramidė, šaldytuvų taisykla Antarktis, grožio įmonėlės Eurokos, Etualis, Alibi, restoranas Fortas, UAB Soforta… Ir net lotyniški (ar į juos panašūs) – Excelsitas (įdarbinimo agentūra), Camelia (vaistinių tinklas), Acorus Calamus, Skirpus, Amicus, Villula, Aterna (laidojimo biuras), Ultra Vires…

Verslo svetimybių pilni namų fasadai, spaudos puslapiai, eteris. Kas lietuviška? Iš didžiųjų – Alna, Banginis (nors ne Lietuvos gyvūnas), Saulutė, Senukai. O kur Vilniaus veidas, jo savitumas, kur Kauno, Klaipėdos, Panevėžio?

Svetimybių cunamis ritasi negailestingai. Paskelbtoje „Parduotuvių klasifikacijoje“ – prekybos centras, prekybos parkas, supermarketas, hipermarketas. Priklausomybės metais buvo univermagas, universamas, supersamas, nepriklausomybės – supermarketas, hipermarketas ir jau tiesiog marketas. Tuose „marketuose“ vis daugiau prekių nelietuviškais vardais, reklamoje tie vardai dar labiau įkalami į sąmonę. Vartotojams primetamas technologinis stilius, jie verčiami kalbėti angliškais profesionalizmais.

LIETUVIŲ – VALSTYBINĖS KALBOS PRESTIŽAS, KAIP IR TAUTINIS ORUMAS, YRA ŽLUGDOMAS, NIEKINAMAS IR TRYPIAMAS.

Kieno tai darbas? Ir verslo. Taip pat politikos ir žiniasklaidos. Savo kalba verslas byloja: gera tik svetima, lietuvių – čiabuvių kalba.

Verslas gali būti tarptautinis. Kalba savo dvasia ir sandara tarptautinė niekada nebūna.
Kreipiamės į verslininkus. Pirmiausia prašytume pakantumo ir supratimo. Vienur kitur, kartais jau atvirai prasikišanti nuostata – lietuvių kalba (ir kalbininkai) kliudo verslui, – kaip liūdnas nesusipratimas, turi pasitraukti!

Kreipiamės į politinį ir kultūrinį elitą, valstybės tarnautojus.

Kreipiamės į kolegas kalbininkus, visus humanitarus, inteligentus, mokslininkus, mokytojus, kultūrininkus. Visų prašom pagalbos lietuvių kalbai. Tikimės, kad šiuos reikalus aptars ir kiti, kuriems ir pavesta ją, valstybinę, tvarkyti ir ugdyti. Pirmiausia šitą viešųjų svetimybių plūsmą reikia sustabdyti. Antrasis, ilgesnis vyksmas – at(si)lietuvinti.

Neprašom traukti atgiedotą giesmę, kad jei tik būsim susipratę, turėsim tautinės savigarbos, viskas susitvarkys savaime. Prašom veikti dabar!

Tautieti! Suprask ir atlik pareigą gimtajai kalbai!

Pilieti! Suprask ir atlik pareigą valstybinei kalbai!