Šių metų balandžio mėnesį autoritetingo germanų kalbų ir istorinės kalbotyros tyrimų žurnalo NOWELE (North-Western European Language Evolution) 71 numeryje išspausdinta Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto (VU FlF) Vertimo studijų katedros mokslo darbuotojo Artūro Ratkaus mokslo studija „Greek ἀρχιερεύς in Gothic Translation: Linguistics and theology at a crossroads“ („Graikų k. ἀρχιερεύς gotiškasis vertimas: lingvistikos ir teologijos sankirta“).

Atlikęs gotų tekstų kalbos tyrimą mokslininkas įrodė, kad verčiant Bibliją iš graikų kalbos į gotų kalbą dalyvavo vertėjų grupė, ir taip paneigė nuo IV a. vyravusią doktriną, pagal kurią Biblijos vertimas į gotų kalbą priskiriamas gotų vyskupui Vulfilai (310–383 m.). Paskelbtoji studija iš karto susilaukė dėmesio kaip išskirtinės vertės tarpdisciplininis tyrimas.

Gotų kalba – ankstyviausia patikimai paliudyta germanų kalba, išlikusi IV a. Biblijos vertimo į gotų kalbą pavidalu ir keliais smulkesniais fragmentais. Dėl savo amžiaus gotų kalba naudinga ne tik kaip senovės germanų tautų istorijos paminklas, bet ir kaip neįkainojamas kalbos žinių šaltinis, liudijantis senųjų germanų kalbų ištakas, struktūrą, funkcionavimą, raidos bruožus ir sąsajas su kitomis germanų ir indoeuropiečių kalbomis. Svarbiausias Biblijos vertimą į gotų kalbą įamžinęs dokumentas – „Codex Argenteus“ („Sidabrinis kodeksas“) rankraštis, saugomas Upsalos universiteto bibliotekoje.

Nepaisant gana riboto gotų kalbos paliudijimo (išliko apie du trečdaliai Naujojo Testamento vertimo teksto, mažas fragmentas iš Senojo Testamento Nehemijaus knygos, aštuoni puslapiai Evangelijai pagal Joną skirto komentaro ir keturi neseniai Bolonijoje aptikti religinio turinio teksto puslapiai), apie gotų Bibliją ir jos kalbą parašyta šimtai knygų, disertacijų ir straipsnių įvairiomis kalbomis. Vadovaujantis senovės istorikų, tokių kaip Filostorgijus, Kasiodoras, Jordanas ir kt., liudijimais, siekdamas karingai gotų tautai atnešti Dievo žodį, Šventąjį Raštą į gotų kalbą išvertė gotų vyskupas Vulfila. Būtent šia teze pagrįsti visi per mokslo istoriją atlikti gotų kalbos tyrimai.

Tiriant gotų tekstų ypatybes Vilniaus universiteto mokslininkui pavyko ne tik nustatyti gotų Biblijos kalbos nevienalytiškumo sisteminį pobūdį, bet ir įvardyti jo motyvacijas. Vertimo teksto nevienalytiškumas pasireiškia tuo, kad verčiant vieną originalo kalbos žodį, žodžių junginį ar sintaksinę konstrukciją vertimo kalboje tai perteikiama nevienodai, vartojant skirtingus žodžius, žodžių junginius ar konstrukcijas. Vienas reikšmingesnių tokių skelbiamoje studijoje nagrinėjamų atvejų – graikų kalbos dūrinys ἀρχιερεύς ‚aukščiausiasis kunigas‘, paliudytas visose keturiose Evangelijose. Nors graikiškajame originale nuosekliai laikomasi šio dūrinio, gotiškojoje Biblijoje jis verčiamas net septyniais skirtingais būdais. Įdomiausia šiuo požiūriu lyginti Kristaus suėmimo ir teismo fragmentą Evangelijose pagal Joną ir Morkų.

Minėtame Evangelijos pagal Joną fragmente pasitaiko net penki skirtingi šio graikų kalbos dūrinio vertimai, o analogiškame Evangelijos pagal Morkų fragmente keliolika šio dūrinio pavartojimų verčiami vienodai, vartojant tą patį gotų k. junginį (auhumista gudja ‚aukščiausiasis kunigas‘). Išsiaiškinus dūrinio ἀρχιερεύς referencinius požymius ir sąvokos vartojimą kontekste paaiškėjo, kad graikiškojo dūrinio vienaskaita ir daugiskaita reiškia skirtingas sąvokas (‚vyriausiasis kunigas‘ ir ‚aukštieji kunigai‘), o penkiais skirtingais graikiškojo dūrinio vertimais Evangelijoje pagal Joną bandoma ne tik realizuoti šiuos reikšmių skirtumus, bet ir panaikinti galimą dviprasmybę pakaitomis nurodant kunigus Aną ir Kajafą.

Taigi Evangelijos pagal Joną vertėjas į gotų kalbą aiškiai suvokė šio Biblijos fragmento vidinę dinamiką ir, siekdamas išvengti dviprasmybių, versdamas vykdė Biblijos egzegezę (t. y. aiškinimą). Kaip minėta, Evangelija pagal Morkų skiriasi tuo, kad joje egzegezė vykdoma nebuvo, o į skirtingas dūrinio ἀρχιερεύς reikšmes žiūrėta pro pirštus, aklai verčiant graikiškąjį dūrinį vienu gotų kalbos junginiu. Iš čia išplaukia du skirtingi ir vienas kitam prieštaraujantys požiūriai į Šventojo Rašto egzegezę ir dvi skirtingos vertimo technikos, liudijančios tai, kad už minėtųjų fragmentų vertimą buvo atsakingi skirtingi asmenys. Šias išvadas papildomai patikrinus kitais kriterijais (žodyno vartosenos skirtumų, fonologijos, morfologijos, sintaksės), paaiškėjo, kad gotiškojoje Biblijoje gausu nenuoseklumų, o skirtingos teksto atkarpos tarpusavyje nesuderinamos vidiniais kalbos skirtumais. Visa tai rodo kelių asmenų indėlį verčiant Bibliją į gotų kalbą.

Pasak tyrėjo, ši išvada reikšminga tuo, kad leis iš esmės naujai pažvelgti į visus iki šiol skelbtus gotų kalbos tyrimus, naujai įvertinti tas kalbos apraiškas ir variantus, kurie iki šiol buvo nurašomi kaip atsitiktiniai vertimo nenuoseklumai, klaidos, vėlesni taisymai ir pan., aklai laikantis bažnytinės vieno vertėjo (t. y. Vulfilos) legendos.

Mokslininko paskelbtoje studijoje tyrimas atliktas kalbotyros, vertimo ir Biblijos egzegezės sankirtoje, nes jo išvados nepasiekiamos jokio atskiro metodo ar srities priemonėmis. Tyrimo rezultatai turės didelę reikšmę gotų kalbos ir germanų kalbų istorijos studijoms, Šventojo Rašto sklaidos istorijai, senųjų raštų ir literatūros paminklų perdavimo studijoms bei vertimo teorijai.

Šaltinis naujienos.vu.lt

 

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos