Lectio ultima: Kaip atsispirti laikui. Prof. dr. V. Bikulčius (ARKSI).

Gerbiamasis Vicerektoriau, gerbiamoji Dekane, mieli absolventai, gerbiamieji kolegos ir svečiai!

Šiandien mes neatsitiktinai susirinkome po didingais šv. Jonų bažnyčios skliautais, kurie, žvelgdami iš aukštybių, irgi liudija, kad tie studentai, kurie prieš ketverius metus peržengė Vilniaus universiteto slenkstį, netrukus pasitiks naują savo gyvenimo etapą, ir ne tuščiomis rankomis. Bakalauro diplomai tam tikra prasme patvirtins nemažus pokyčius, kurie ištiko studentų sielas Almae Matris glėbyje. Tikiu, kad nors universitetas ir skatino studentus pasitikėti laisve, nenurimti, ieškoti, nebijoti pažvelgti tiesai į akis, nesitaikstyti su neteisybe, tačiau net ir dabar jų mintyse kirba abejonės: o kas toliau? Ir tas nerimas yra visiškai suprantamas. Tuo labiau, kad ši akimirka, kai tu gauni bakalauro diplomą, įvertinantį tavo ketverių metų darbą ir triūsą, yra be galo maloni. Ir ne tik tau pačiam, bet ir tėvams, giminaičiams, bičiuliams, dėstytojams. Matyt, tu net norėtum kaip Faustas sušukti:

„Tada akimirksniui galėčiau tarti: Sustoki, tu toksai puikus!“ (Antano A. Jonyno vertimas)

Bet Laikas yra negailestingas. Jis nesustoja, nusinešdamas su savimi civilizacijų, didžiulių imperijų, valstybių ir žmonių gyvenimus. Ir čia yra jo esminė vertė. Jau žiloje senovėje tą suvokė žmonės. Argi ne tai turėjo galvoje ir Seneka, aiškindamas Lucilijui, kad „...laikas yra vienintelis dalykas, kurio, net ir labai dėkingas būdamas, negali grąžinti“? Neatsitiktinai jis teigė, kad „viskas yra svetima, tik laikas – mūsų“. Kitaip tariant, jis suprato, kad Laikas žmonėms yra tiesiog stebuklinga dovana. Užtat jau patys romėnai mokė ir dar mus moko: „Carpe diem“.

Bet ilgainiui žmonės pastebi, kad laikas pasižymi reliatyvumu: metai gali pralėkti lyg diena, o kelios minutės tapti ilgesnėmis už valandą. Juk taip ir nutinka Th. Manno romane „Užburtas kalnas“, kur septynios savaitės praeina lyg septynios dienos, o septynios minutės užtrunka be galo ilgai, nes Berghofo sanatorijos džiovininkai laukia termometro parodymų, nuo kurių priklausys jų tolesnis gyvenimas. Rašytojas buvo įsitikinęs, kad kelios dienos, kupinos veiklos, yra žymiai turiningesnės negu keleri metai, praleisti be jokio tikslo. Šitą mintį jis puikiai pailiustravo ir paties romano apimtimi: tos kelios dienos, kai kūrinio autorius parodo, kaip romano protagonistas susipažįsta su sanatorijos gyvenimu, užima romane per šimtą puslapių, tačiau jam pakanka vos kelių eilučių pasakyti, kad prabėgo vieneri metai.

Suprantama, kad laikas žmonių sąmonėje negalėjo neįgyti emocinių atspalvių. Užtat labai dažnai jis buvo siejamas ir su džiaugsmu, ir su skausmu, ir su filosofiniais apmąstymais. Užtenka tik prisiminti mūsų poezijos lakštingalos posmą:

Mūsų dienos kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios,
Tad skubėkim gyventi,
Nes prabėgs, nebegrįš jos!

ir mes suvoksime, kad už to raginimo džiaugtis, slypi ir žmogaus būties tragizmas.

Tuo tarpu XX a. pradžios prancūzų poeto G. Apollinaire‘o garsiajame eilėraštyje „Mirabo tiltas“ regime, kad poeto norą atsispirti laikui, lydi sopulingos meilės ir vienatvės motyvas:

Po tiltu Mirabo Sena teka
Mūsų meilėje Kažkodėl
Aš ją prisimenu vėl
Po skausmo visada laimė seka

Dar naktis praeis ir tegu
Dienos plaukia o aš lieku (A. Churgino vertimas)

Nevilties ir skausmo persmelktą laiko sampratą pateikia amerikiečių rašytojas W. Faulkneris romane „Triukšmas ir įniršis“ advokato Džeisono Ričmondo Kompsono lūpomis, kai šis savo vyriausiajam sūnui Kventinui dovanoja laikrodį: „...įteikiu tau visų vilčių, visų troškimų mauzoliejų. Duodu jį ne tam, kad visad prisimintum laiką, o kad retkarčiais jį trumpam pamirštum ir neeikvotum jam įveikti viso savo įkarščio. Nes nugalėti neįmanoma. Mūšio laukas tiktai parodo žmogui jo neviltį ir beprotybę, o pergalė – filosofų ir kvailių iliuzija“. Kventinas negali patikėti tėvo žodžiais, juo labiau, kad jis nori išsaugoti savo žlungančios šeimos garbę, kurią jam įkūnija jo sesers Kendeisės nekaltybė, tačiau jo troškimams neišsipildžius, jis į komodos kampą sudaužo tėvo dovanotą laikrodį, bet šis ir toliau tiksi, primindamas, kad laiko sustabdyti neįmanoma.

Jaučiu, kad mano jaunieji klausytojai suprato, jog šiandien noriu tarti žodį apie Laiką, kuris yra negailestingas, bet kartais atneša ir malonių akimirkų. Ir, matyt, jums dabar labiausiai ir rūpi, ar įmanoma bent kiek atsispirti laikui, ar jis viską nusineš į užmarštį. Be abejo, būtų galima pajuokauti, kad nereikėtų rinktis gyvenimo aukštikalnėse, nes fizikai nustatė, kad ten laikas bėga greičiau negu jų papėdėje. Bet vargu ar toks pasiūlymas ką nors tenkintų.

Tad man nebelieka nieko kito kaip pasitelkti į pagalbą mano mėgstamiausią prancūzų rašytoją Marcelį Proustą, kurio septynių romanų cikle „Prarasto laiko beieškant“ ir paieškosime Jums rūpimo atsakymo.

Kaip žinia, šį romanų ciklą tarsi užprogramuoja madlenos pyragaičio epizodas. Jame pasakotojas prisipažįsta, kad iš vaikystės laikų jo atmintis buvo išsaugojusi tik ėjimo gulti dramą, kai netikėti svečiai sutrukdydavo jo mamai ateiti ir pabučiuoti jį prieš naktį. Tačiau jis niekaip nepajėgdavo prikelti iš užmaršties tų laikų, susijusių su Kombrė miesteliu, nes rėmėsi valinga arba proto atmintimi, kuri negeba išreikšti praeities, nes iš jos atrenka tik pavienius faktus, tarp kurių sunku rasti ryšį. Visai kitokios prigimties yra nevalinga arba spontaniška atmintis. Ji atsiranda atsitiktinai, ateina iš pasąmonės gelmių. Aplinka, kurioje įvyksta stebuklas, yra be galo paprasta, kasdienė. Mat vieną žiemos dieną motina pasiūlo sušalusiam protagonistui liepžiedžių arbatos. Šis iš pradžių atsisako, bet netrukus persigalvoja. Ta neapčiuopiama būsena – „kažkas nepaprasto“ – ir yra pirmas žingsnis nevalingos atminties link po to, kai naratorius paragauja arbatos su madlenos pyragaičiu. Nors pasakotojas bando atnaujinti tą pojūtį, tačiau bandymas baigiasi nesėkme, nes herojus pastebi, kad pojūtis tik pasikartoja. Juolab prieš jį iškyla ne koks nors regimas vaizdas, bet skonis. Bet patirtas skonis nepaaiškina to malonumo, ir jam tenka kreiptis į savo protą, kuris duoda atsakymą, jog tiesos ieškojimas ir kūryba sudaro vieną visumą. Šitaip pasakotojas suvokia, kuria linkme jam eiti, ir netrukus patiria, kad tas malonumas yra susijęs su prisiminimu iš vaikystės, kai teta Leoni jį vaišindavo madlenos pyragaičiu ir liepžiedžių arbata. Taip rašytojas parodo, kad tik kartotinis įspūdis (šiuo atveju skonis) gali atgaivinti praeitį, nes iki šiol pasakotojas dažnai cukrainių lentynose matydavo madlenos pyragaičius, tačiau jie nepriversdavo jo suklusti. Nuo tos akimirkos atgyja visas Kombrė miestelis ir jo apylinkės, jie lyg ir išplaukia iš liepžiedžių arbatos puodelio, o pasakotojas tarsi pradeda naują gyvenimą. Šią akimirką Proustas įvardija kaip atradimo akimirką, kurių cikle bus dar ne viena ir kurios pasakotoją kreipia kūrybos linkme. Taigi, atkreipkite dėmesį į atradimo akimirką. Jos mums dar prireiks.

Čia reikia pridurti, kad madlenos pyragaitis taip pat sukelia asociacijų ir su Marija Magdaliete (prancūziškai jos vardas skamba Madlena), ir su jos vardo bažnyčia (la Madeleine) Paryžiuje, pabrėždamas sakralų ryšį, kuris sieja pasakotoją ir jo motiną. Pasakotojo ir motinos ryšys, įkūnytas visų pirma kaip gulti ėjimo drama, leidžia įžvelgti ir tų santykių froidistinę potekstę. Norėdamas pabrėžti šio epizodo intymumą, pats rašytojas pyragaičius žymi didžiosiomis raidėmis (Petites Madeleines), kurių dvi pirmosios raidės atitinka autoriaus M. Prousto inicialus, nors gramatikos požiūriu tai ir nėra pateisinama.

M. Prousto kūrybos tyrinėtojas Francas Schuerewegenas, analizuodamas madlenos pyragaičio epizodą, teigia, kad „praeitis slypi mumyse kaip varpų skambesys, sklindantis iš tolimos katedros, iš „madlenos“ (turima galvoje šv. Marijos Magdalietės bažnyčia Paryžiuje –V.B.) vienu metu garsine, gastronomine, architektūrine ir seksualine prasme, nes visi šie lygmenys dalyvauja sykiu Prousto romane“. Tačiau mus labiausiai domina kaip nuo vienos atradimo akimirkos, t.y. madlenos pyragaičio ir liepžiedžių arbatos epizodo pereinama prie kitos, t.y. gudobelių epizodo.

Pirmoji gija, susiejanti madlenos pyragaičio ir gudobelių epizodus, yra garso sfera. Mes čia susiduriame su vienu iš netikėčiausių ir gražiausių viso ciklo sakinių: „Takas gaudė nuo gudobelių kvapo“. Šio sakinio tarinys mus nenorom kreipia varpų skambesio link. O varpai neatsitiktinai asocijuojasi su katedra, su kuria ir pats Proustas yra lyginęs romanų ciklą.

Nors šiuos du epizodus susieja garso sfera, bet čia susiduriame ir su kvapo sinestezija, nes kvapui suteikiama jam nebūdinga savybė – skambesys. Šitaip konstruodamas sakinį autorius siekė pabrėžti būtent kvapo intensyvumą, taip nutiesdamas giją tarp madlenos ir gudobelių epizodų.

Šiuos epizodus sieja ir gastronominis motyvas, kuris yra lengviau pastebimas. Mat visų pirma madlenos pyragaitį gudobelių epizode savo konditerine esme atitaria tešlainiai: „pas Kamiu, kur tešlainiai kainavo brangiau, jei buvo rausvi“. Tačiau čia neapsiribojama vien konditeriniu niuansu, nes jį papildo ir praplečia gastronominis atspalvis: „labiau vertinau rausvą grietininį sūrį, tą, kuriame, kai man leisdavo, būdavau primaigęs žemuogių“. Gudobelių epizode įvyksta ir tam tikras posūkis. Jei madlenos pyragaičio epizode buvo priešinami konditerinis ir bažnytinis motyvai, gudobelių epizode konditerinis motyvas priešinamas su rausva spalva, kuri yra siejama su moteriškumu. Beje, tai būdinga šio romano ciklų detalė, kai autorius, pasakodamas paralelines istorijas, palaipsniui plečia jų prasmių lauką.

Įdomu, kad ir gudobelių epizode išryškėja architektūrinis ir liturginis motyvai. Tik čia kalbama ne apie bažnyčią, kuri įžvelgiama madlenos epizode, bet apie koplyčią: „gyvatvorė atrodė tartum eilė koplyčių“. Pasakotojas atkreipia dėmesį ir į atskiras šio statinio detales: altorių, vitražą, sakyklą ir pan.

Bet naratorius neapsiriboja vien architektūros statinių įvaizdžiais, jis užsimena ir apie apeigas: „šis įstabus katalikiškas krūmas, visai pasiruošęs gegužinėms pamaldoms“. Tos apeigos čia prisimenamos neatsitiktinai, nes gegužės mėnuo, kai žydi gudobelės, bažnyčios liturgijoje yra skirtas šv. Mergelei Marijai, šitaip ir šiam – gudobelių – epizodui suteikiamas sakralinis pobūdis. Tokia šių dviejų epizodų paralelė puikiai suprantama, nes madlenos pyragaičio epizodas žymi tikrąją romano pradžią, o gudobelių epizodas kreipia pasakotoją kūrybos link, nes čia jis sužino, kad egzistuoja tokie menai, kaip muzika, dailė, bet tik dar neaiškiai ir gan miglotai junta, kad kūryba pirmiausia randasi kaip gaivališkos gamtos pamėgdžiojimas. Bet mums svarbiausia, kad abu šiuos epizodus vienija atradimo akimirka, kuri ir įžiebia kūrybos plačiąja prasme kibirkštį.

Galiausiai lieka dar viena – seksualinė – sąšauka tarp šių dviejų epizodų. Pirmajame epizode seksualumas siejamas su madlenos pyragaičio forma, tuo tarpu gudobelių epizode jį įkūnija rausva spalva. Įdomu, kad pasakotojo dėmesį į rausvas gudobeles atkreipia jo senelis. Jis, be abejo, savo vaikaičiui akcentuoja augalų grožį. Bet epizode rausvaspalvės gudobelės pranoksta nekaltybę įkūnijančias baltažiedes gudobeles, skatindamos pasakotoją nujausti gyvenimo vektorių – sąjungą su moterimi. Kitaip tariant, rausva spalva tarsi įkūnija dar kitokį malonumą, kuris gudobelių epizode iš pirmo žvilgsnio gali būti siejamas su švente, desertu, šventiniais drabužiais. Būtent gudobelės antrajame ciklo tome „Žydinčių merginų šešėlyje“, kaip teigia prancūzų mokslininkė Raymonde Debray-Genette, protagonistą nuves prie merginų, sykiu atskleisdamos jausmingumą ir seksualumą. Žodžiu, prarastas laikas tampa atrastu laiku.

Tokios atradimo akimirkos pasakotoją veda link ciklo finalo, kur jis imsis plunksnos tam, kad parašytų romaną, suvokęs, kad „tikrasis, galiausiai atskleistas ir išaiškintas gyvenimas, taigi, vienintelis tikrai išgyventas gyvenimas yra literatūra“.

Būtent tos atradimo akimirkos ir padeda atsispirti Laiko tėkmei, nes Proustas, išgyvenęs jų ne vieną, sukūrė romanų ciklą, kurį šiandien prancūzai laiko svarbiausiu XX a. prancūzų literatūros kūriniu. Išgyventi tas atradimo akimirkas yra savotiškas stebuklas, bet, kaip rodo rašytojo pavyzdys, jos gali garantuoti net amžinybę.

Bet čia Jūs tikriausiai pasakysite, kad nesiruošiate būti tokie rašytojai kaip Proustas, tačiau tai dar nereiškia, kad Jums nepasiseks patirti tų atradimo akimirkų. Esu tikras, kad tokia atradimo akimirka Jus aplankė, tarkim, tada, kai rašėte bakalauro darbą.

Dabar ir aš prisimenu, kai prieš keturiasdešimt penkerius metus, kai buvau tik fuksas, per vieną literatūros mokslo įvado seminarą nagrinėjome Renesanso epochos prancūzų poeto Pierre‘o de Ronsard‘o eilėraščius, kurių vieni aukštino jaunystės grožį, kiti bylojo apie Laiko jėgą. Dėstytojas išsyk mums pasakė, kad šie eilėraščiai nėra versti į lietuvių kalbą, ir nors jų kalba kiek senstelėjusi, teks pasikliauti mūsų pačių jėgomis. Matyt, mane tada irgi ištiko ta atradimo akimirka, nes po paskaitos bibliotekoje ryžausi išversti porą šio poeto eilėraščių į lietuvių kalbą. Aišku, pasirinkau eilėraščius apie jaunystės grožį, nes apie poeto aprašomą artėjančią senatvę tada kaip pirmakursis visai negalvojau. Kaip nustebo dėstytojas, kai kitą seminarą ėmiau cituoti vieno eilėraščio vertimą. O sonetas skambėjo šitaip:

Ji vaikiška graži penkiolikmetė:
Auksinės garbanos – lyg krepo klostės,
Ir oda jos šviesi, kakta – lyg rožės;
Jos juokas, – galvą aš nuo jo pametęs.

Tiktai dorybės tokio tyro grožio – 
Lyg sniegas krūtys, baltas pieno kaklas,
Jauna širdis standžioj krūtinėj plaka, – 
Ji moteris, – lyg deivė man atrodo.

Nuo žvilgsnio jos naktis diena pavirsta,
Ranka paglosto – nerimas sutirpsta –
Aš visiškai jaučiuosi nugalėtas.

Lyg burtai jos švelni tyli daina:
Man skamba čia juoku, čia aimana;
Štai kuo manasis protas sužavėtas.

Dar labiau nustebau, kai doc. Gvidonas Bartkus, parašęs straipsnelį apie P. de Ronsard‘o kūrybą, prie jo pridėjo du mano verstus eilėraščius ir juos išspausdino tuometiniame Vilniaus universiteto laikraštyje „Tarybinis studentas“. Ir jei kas nors man būtų tada pasakęs, pasistenk išversti juos kuo geriau, nes po keturiasdešimt penkerių metų tu vieną iš jų skaitysi Filologijos fakulteto bakalaurams, tikrai nė už ką nebūčiau patikėjęs. Laikas ne tik negailestingas, jis mėgsta krėsti ir išdaigas, kartais primindamas tą atradimo akimirką, kurią išgyvenai prieš daugelį metų.

Baigdamas linkiu, kad Jūs, žengdami gyvenimo pavasario taku, irgi patirtumėte atradimo akimirkų, kurios tikrai įprasmins Jūsų darbus. Bet tuo pačiu nepamirškit ir kaip sykį atsiduso poetas Raineris Marija Rilkė:

Kūdikystės daiktus vėl pamatę,
Matom ir daiktų gelmes,
Mes galvojom, kad praeina metai,
O praėjom iš tiesų tik mes... (T. Venclovos vertimas)

36518340 1993664214017854 6252956918181003264 o

 

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos