Sidebar

Įvyko Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada

2024 m. vasario 20-21 dienomis Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje įvyko Lietuvos ir užsienio lituanistinių mokyklų Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada. Olimpiados vertinimo komisijos pirmininkė prof. Dainora Pociūtė ir komisijos nariai, fakulteto dėstytojai (doc. Vilma Zubaitienė, doc. Regimantas Tamošaitis, doc. Vytautas Rinkevičius, Dr. Neringa Klišienė, Dr. Ernesta Kazakėnaitė, Dr. Erika Jasionytė-Mikučionienė) bei studentės (Viltė Stukaitė, Gaja Klišytė, Laura Sakalauskaitė) sykiu su mokytojais vertino atliktas užduotis (kalbos ir literatūros testus bei esė) ir paskelbė olimpiados laimėtojus. Ne vieną olimpiados dalyvį, kaip ir į komisijos darbą įsijungusią II kurso lituanistę Laurą Sakalauskaitę,  jau XIV kartą vykstanti olimpiada paskatino rinktis studijas VU Filologijos fakultete.

Vertinimo_komisija.jpg

Doc. dr. Rimantui Kmitai skirta Kultūros ir meno premija

Šiandien, vasario 14 d., ministrų kabinetas pritarė Kultūros ir meno premijų komisijos siūlymui vyriausybines premijas skirti 12 menininkų, tarp jų – poetui ir VU Filologijos fakulteto partnerystės docentui dr. Rimantui Kmitai. Sveikiname!


Premijos taip pat atiteko dailėtyrininkei Aleksandrai Aleksandravičiūtei, menininkui Žygimantui Augustinui, renginių režisierei, choreografei Leokadijai Dabužinskaitei, teatro ir kino aktoriui, režisieriui Arvydui Dapšiui, prozininkui, dramaturgui, prozininkui, dramaturgui, eseistui Herkui Kunčiui, styginių kvartetui „Chordos“, vargonininkei Renatai Marcinkutei-Lesieur, aktorei Eglei Eutropijai Mikulionytei, muziejininkei Aldonai Snitkuvienei, menininkui Julijonui Urbonui ir kompozitoriui Antanui Laimučiui Vilkončiui.

Nuo 1997 metų šios premijos skiriamos Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams ir veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną ir ypatingus šios srities nuopelnus.

 

Literatūros seminaras: „Filologo šaltalankiai: teksto gyvatvorės spygliai ir uogos“

Vasario 6 d., antradienį, 17:00 val. K. Būgos aud. kviečiame į LKVTI organizuojamą literatūros seminarą su prof. dr. Pauliumi V. Subačiumi. Pranešimo tema - „Filologo šaltalankiai: teksto gyvatvorės spygliai ir uogos“

Anotacija: Vilniaus merija prieš kelerius metus nusprendė nešienauti miesto žalumynų, idant padidėtų biologinė įvairovė. Tai sukėlė aršią diskusiją: pievelių kultūra versus antropoceno drama. Analogiškai tekstologų pastangos išgryninti tekstą ar bent jau apkarpyti nelygumus visuomenės ilgus metus buvo vertinamos kaip prasmingos. Tačiau vis dažniau moksliniai redaktoriai linkę elgtis kaip botanikai – tik aprašo ir klasifikuoja variantus, siūlydami skaitytojams patirti brovimąsi per dažnai dygius teksto krūmynus. Ekologinio diskurso dominavimas, sąvokų arsenalo perėmimas iš biomokslų lemia, kad požiūriai į gamtos reiškinius ir tekstus interferuoja. Ką žada ši postredakcinė era? Kaip ši tendencija veikia akademinį kūrėjo tapatybės nusavinimą ar, priešingai, atvėrimą? Tokie klausimai slypės už vieno eilėraščio autografų genetinės vivisekcijos ir biografinės interpretacijos.

Kviečiame dalyvauti ir diskutuoti!

Vizualai.png

Kvietimas dalyvauti bakalauro studentų ir jaunųjų tyrėjų simpoziume „Puikių naujų tyrimų beieškant“

Lyginamųjų literatūros studijų centro rengiamo studentų simpoziumo „Puikių naujų tyrimų beieškant“ tikslas – suburti studijų dar nebaigusius arba bakalauro darbą neseniai (per pastaruosius trejus metus) apgynusius studentus pasidalinti idėjomis ir įžvalgomis apie įvairius literatūros ir kultūros objektus bei drauge aptarti kultūros lauko aktualijas.

Daugiau informacijos >

Informacija anglų kalba >

Santraukų lauksime iki vasario 12 d. adresu:

52048771517_d5410135fd_k.jpg

Dr. Jurgitai Žanai Raškevičiūtėi-Andriukonienei įteikta Kęstučio Keblio vardo premija

Sausio 27 d. įvykusiuose Knygos apdovanojimuose K.A.2.0.2.4. Kęstučio Keblio vardo premija įteikta literatūros kritikei, VU Filologijos fakulteto dėstytojai dr. Jurgitai Žanai Raškevičiūtėi-Andriukonienei už argumentuotą, tiesią kritiką ir klasikinio recenzijos žanro tvirtumą. Filologijos fakultete Jurgita Žana dėsto kursą Literatūros kritika ir sklaida, ugdantį ir būsimus literatūros kritikus/-es.

Kęstučio Keblio vardo premiją literatūros kritikui, -ei įsteigė Kęstučio Keblio šeima. Premijos tikslas – pagerbti literatūros kritikus, -es, įvertinant jų nuopelnus literatūros kūrinio kelyje pas skaitytojus. Kęstutis Keblys (1933–2019) – lietuvių literatūrologas, bendradarbiavęs žurnaluose „Aidai“, „Ateitis“, laikraštyje „Draugas“. Parašė straipsnių, recenzijų apie Kazimiero Barėno, Kazio Bradūno, Antano Škėmos ir kitų kūrybą.

Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) surengti jau antrieji Knygos apdovanojimai K.A.2.0.2.4. skirti knygų leidybos industrijoje dirbantiems žmonėms. Apdovanojimų tikslas – parodyti knygos leidimo proceso įvairialypiškumą, įvertinti kiekvieną prie šio proceso prisidedantį žmogų

Vaižganto premija – mokslininkėms dr. Aistei Kučinskienei ir dr. Jurgitai Žanai Raškevičiūtei

Aiste-Kucinskiene-ir-Jurgita-Zana-Raskeviciute-nuotr.-Rutos-Lazauskaites.jpg22-oji Vaižganto premija už universalią ir vaižgantišką mokslo, literatūros ir žurnalistikos dermę bei kultūrinės šviečiamosios veiklos aktyvumą skirta mokslininkėms dr. Aistei Kučinskienei ir dr. Jurgitai Žanai Raškevičiūtei.

Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, 2002 m. minėdamos Juozo Tumo-Vaižganto gimimo dieną ir Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungų 80-metį, yra įsteigusios kasmetinę J. Tumo-Vaižganto premiją. Premija skiriama lietuvių rašytojui arba žurnalistui už sėkmingą literatūros ir žurnalistikos (dokumentinės prozos arba literatūrinės publicistikos) dermę. Premijos laureatais yra tapę Egidijus Aleksandravičius, Vytautas Bagdonas, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Gintautas Iešmantas, Liudvikas Jakimavičius, Loreta Jastramskienė, Juozas Kundrotas, Justinas Marcinkevičius, Julius Sasnauskas, Laimonas Tapinas, Alfas Pakėnas, Kazys Saja ir kt.

Įprasta, kad premijos laureatas skelbiamas per Vaižgantines, tačiau šiemet laureato paskelbimas buvo atidėtas, o konkursas pratęstas. Jam buvo pasiūlyti aštuoni kandidatai: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė už knygą-monografiją „Visada šviesti. Kompozitorė Dalia Raudonikytė-With“ ir už knygą-monografiją „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė“; Povilas Sigitas Krivickas už 2023 metais skelbtus kūrinius popierinėje ir elektroninėje žiniasklaidoje („Jauniausias iš trijų raštingų brolių“ (Žurnalistika, 2023-1); „Išsaugojęs svarų Kūrėjo žėresį“ (Žurnalistika, 2023-2); „Atsibusk, Širdele!“ (dokumentinė radijo pjesė; www.voruta.lt)); dr. Aistė Kučinskienė ir dr. Jurgita Žana Raškevičiūtė už Vaižganto asmenybės ir kūrybos tyrinėjimus; Jonas Laurinavičius už esė ir prisiminimų knygą „Po laiminga žvaigžde“ ir atsiminimų knygą „Kur eini? – Į biblioteką!“; Mindaugas Peleckis už kūrybą ir nuveiktus darbus; Justinas Sajauskas už knygas „Prisiminimų nuotrupos“ (Idėja plius, 2021) ir „Tėvo žodis“ (Idėja plius, 2023); Jūratė Sučylaitė už eseistikos knygą „Gelmių šviesa“ (Homo liber, 2022); Daiva Tamošaitytė už publicistiką (straipsniai ir knyga „Vapsvos efektas“).

Į Vertinimo komisiją Rašytojų sąjunga buvo delegavusi Marių Buroką, Antaną A. Jonyną ir Danutę Kalinauskaitę, Žurnalistų sąjunga – Aureliją Arlauskienę, Edmundą Ganusauską bei Audronę Nugaraitę.

Premijos įteikimo vakaras vyks 2024 m. sausio mėn. Rašytojų klube, Vilniuje.

Lietuvos rašytojų sąjungos informacija. Nuotraukos autorė – Rūta Lazauskaitė.

LMA premijos nominantė prof. D. Pociūtė-Abukevičienė: „Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus“

EK__190502_00016_1.jpg

 

Šių metų Lietuvos mokslo premijai nominuotas Filologijos fakulteto profesorės Dainoros Pociūtės-Abukevičienės darbų ciklas „Reformacija Lietuvoje: religinė mintis, italų migracija ir medicinos protestantizacija (2008–2022)“. Profesorė prisipažįsta, kad nominacija verčia jaustis neramiai  – juk konkurso baigtis nežinoma, tačiau ilgamečio įdirbio įvertinimas džiugina.

Apžvelgdama premijai nominuotus tyrimus, prof. D. Pociūtė-Abukevičienė teigia, kad vėlai į krikščionybę atsivertusi Lietuvos visuomenė iki Reformacijos turėjo trapią krikščioniškąją savimonę: „Nebuvo spaudos, aukštesnio lygio mokyklų, raštijos tautinėmis kalbomis. Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus, paskatinęs knygų leidybą, studijas Italijos, Vokietijos universitetuose, formavęs visuotinio švietimo gaires.“

 

Šis darbų ciklas apima ypač reikšmingą religinį, o kartu idėjinį, kultūrinį pokytį tiek Europos, tiek Lietuvos kontekste. Gal galėtumėte papasakoti apie esminius šio darbų ciklo aspektus? Apie ką yra šis darbas?

 

Nominuoto darbų ciklo pagrindą sudaro ne visi, bet svarbiausi mano pastarųjų penkiolikos metų mokslo darbai: tai keturios monografijos (viena jų publikuota Italijoje), mokslo straipsniai, įvairiomis kalbomis paskelbti Lietuvos ir užsienio mokslo spaudoje, du mano sudaryti ir su bendradarbiais parengti fundamentalūs kritiniai komentuoti Reformacijos šaltinių, susijusių su Abraomo Kulviečio ir Mikalojaus Radvilos Juodojo reformacine veikla, leidimai. Apibendrinant plačiai, tyrimų rezultatai yra sukoncentruoti į Reformacijos religinės minties bei socialinės raidos istoriją, kritinę Lietuvos ir Europos humanistinės tinklaveikos procesų XVI a. analizę, Lietuvos vaidmens ankstyvųjų naujųjų laikų protestantizmo istorijoje įvertinimą. Gilinuosi į tokias naujas Lietuvos istoriografijos sritis kaip ankstyvosios Lietuvos Reformacijos itališkosios ištakos ir italų religinių disidentų veikla XVI a. Lietuvoje; Lietuvos Reformacijos doktrinų (magistralinių jos srovių, evangelikų liuteronų ir reformatų, nonkonformistinių ir heterodoksinių jos judėjimų) dinamika; medicinos ir gamtos filosofijos minties genezė ir jos konfesiniai kontekstai; medicinos protestantizacija XVI a. antrosios pusės Europoje ir italų medikų – religinių disidentų – migracija bei medicinos praktika Lietuvoje ir Lenkijoje.

Mano tyrimai yra antropologiniai – mane domina žmogus visuomenėje, XVI a. problematikos intelektinius branduolius aš pasiekiu atlikdama detalią asmens socialinės ir kultūrinės aplinkos rekonstrukciją. Labiausiai jaučiuosi priartėjusi prie tokių XVI a. asmenybių kaip Abraomas Kulvietis, Mikalojus Radvila Juodasis, taip pat Lietuvos ir Lenkijos valdovas Steponas Batoras ir jo gydytojas italas Niccolò Buccella, kurio gyvenimo ir veiklos rekonstrukcijai skyriau paskutinę, itin daug darbo pareikalavusią monografiją.

 

Kuo ypatingas Reformacijos laikotarpis Lietuvoje? Kaip jis skiriasi nuo likusioje Europoje vyravusios religinės minties?

 

Vadinamoji tolerancijos teorija, kuri Lenkijos tyrėjų buvo išplėtota XX a., pastaruoju metu vertinama gana kritiškai: protestantizmo teisinis statusas nei Lietuvoje, nei Lenkijoje niekada neprilygo katalikybės statusui, neturėjo valdovų paramos, ir tai ilgainiui sumenkino jo prestižą, nulėmė karjeros siekusių visuomenės atstovų pasirinkimą. Reformacijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje specifika yra susijusi su tuo, kad judėjimas vystėsi katalikiškoje monarchijoje: protestantizmas buvo teisiškai nepripažįstamas, vėliau pripažįstamas iš dalies, jo plėtra buvo lėta, reikalavo daug pastangų ir darėsi ilgai trukusiu procesu, kuris galiausiai netapo visuotinis.

Turime pripažinti ir tai, kad dėl daugelio įvairių aplinkybių Reformacija Lietuvoje netapo visuotiniu sąjūdžiu, buvo labai priklausoma nuo pavienių lyderių. Protestantiškoji Reformacija buvo gyvas, nekontroliuojamas judėjimas, tad vos sukurta Lietuvos evangelikų bažnyčia skilo. Tai fragmentavo sąjūdį. Didžiausią „sprogimą“ Reformacija išgyveno Vilniaus vaivadai, kunigaikščiui Radvilai Juodajam apie 1553 m. perėjus į Reformacijos pusę: 1556 m. publikuotame darbe jis paskelbė atsiskiriąs nuo Romos bažnyčios, nes sukūrė tikrąją, gyvą Kristaus bažnyčią. Tai buvo ne tik didžiausių pokyčių, bet ir didžiausio pavojaus katalikybei dešimtmetis. 1555 m. pabaigoje situacijos gelbėti į Vilnių buvo atsiųstas popiežiaus nuncijus Luigi Lippomanas; jį lydėjęs pirmasis Lenkijoje ir Lietuvoje apsilankęs jėzuitas Alfonso Salmeronas reziumavo, kad miestas eretikų rankose.

Viliuosi, kad man pavyko įrodyti, jog ankstyvoji Lietuvos evangelikų bažnyčia buvo sukurta kaip savarankiška institucija, grindusi savo nepriklausomą doktriną (tikėjimo išpažinimus). Žinoma, po Liublino unijos, konfesionalizacijos epochoje, tokia nepriklausomos bažnyčios vizija neturėjo galimybių plėtotis ir išlikti. Reformacijos judėjimas Lietuvoje ir Lenkijoje išsiskyrė heterodoksiniais judėjimais: regionas tapo namais daugeliui žymių italų religinių pabėgėlių, sukūrusių čia stiprius nonkonformistinio judėjimo branduolius. Daug gilinausi į ankstyvojo socinizmo bendruomenės formavimosi ypatumus: joje glūdi Europos liberaliosios minties ištakos. Antitrinitorizmo raida panaši buvo tik Transilvanijoje, tapusioje vienintele Europos valstybe, kurioje unitorizmas (antitrinitorizmas) buvo pripažintas lygia su kitomis konfesija.

Mano manymu, nepaisant komplikuotos raidos, Reformacija Lietuvą išvedė į tikrosios christianizacijos kelią. Vėlai į krikščionybę atsivertusi Lietuvos visuomenė iki Reformacijos turėjo labai trapią krikščioniškąją savimonę: nebuvo spaudos, aukštesnio lygio mokyklų, raštijos tautinėmis kalbomis. Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus, paskatinęs knygų leidybą, studijas Italijos, Vokietijos universitetuose, formavęs visuotinio švietimo gaires.

Reformacija supažindino visuomenę su Biblija, krikščioniškuoju mokslu, kaip sakė mūsų Martynas Mažvydas. Neįmanoma nuneigti fakto, kad Reformacijos skelbėjai davė pradžią lietuviškajai raštijai. Tiesa, šis procesas vyko religinės emigracijos Prūsijos kunigaikštystėje sąlygomis. Tautinės raštijos sukūrimas emigracijoje – unikalus Europos kontekste. Procesą palyginti galima su raštija suomių kalba, kurios taip pat nebuvo iki Reformacijos. Tačiau politinė situacija ten buvo visai kitokia, nes Švedijos, kuriai priklausė Suomija, monarchas XVI a. pirmojoje pusėje pradėjo bažnytinę reformą iš viršaus.

 

Galbūt galėtumėte išskirti svarbiausius Reformacijos ir kontrreformacijos santykio taškus Lietuvoje? Kaip tai paveikė tolesnę šalies raidą?

 

Reformacijos ir kontrreformacijos sąvokos yra gana sustabarėjusios ir nevienodai suvokiamos, tad jų sąveikų apibendrinimas yra problemiškas. Reformacija Lietuvoje iš esmės buvo neinstitucinis, nuo pavienių iniciatyvų priklausomas judėjimas, o kontrreformacija – sistemiška dominuojančios Katalikų bažnyčios veikla. Šių jėgų santykis buvo nelygiavertis. Katalikų bažnyčia niekada neprarado savo privilegijuotos teisinės padėties: tai buvo ir feodalinis luomas, ir globali, Apaštalų sosto tinklui priklausanti jėga.

Tiesa, protestantų pastangomis 1573 m. Varšuvos konfederacijos nuostata, teigianti krikščioniškųjų konfesijų laisvę, buvo įtraukta į Trečiąjį Lietuvos Statutą. Tačiau tai protestantiškoms denominacijoms vis tiek nesuteikė lygių teisių su Romos katalikų bažnyčia. Niekur nebuvo ir apibrėžta, kas yra tos krikščioniškosios konfesijos, tad heterodoksai vis tiek neįgijo jokių teisių, o galiausiai iš viso buvo uždrausti kaip eretikai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vienintelė Evangelikų reformatų bažnyčia susiformavo kaip krašto bažnytinė institucija, su savo distriktais ir valdymo organais.

Tam tikrą pakilimą ji išgyveno iki XVII a. antrojo dešimtmečio, tačiau buvo išstumta už sostinės ribų, o ilgainiui virto religine mažuma. O XVIII a. Vilnius jau buvo visiškai katalikiškas miestas: kai kuriais duomenimis, 1768 m. Vilniuje buvo vos 46 reformatai ir 190 liuteronų (daugiausia vokietakalbių). Mūsų kultūros istorijoje jau ne sykį pabrėžta, kad tokia socialinė homogenizacija iš esmės nebuvo palanki kultūros plėtrai. Katalikybei trūko atsinaujinimo versmių, iki pat XVIII a. antrosios pusės visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštesnysis edukacinis tinklas buvo išimtinai jėzuitiškas. Kita vertus, kontrreformacijos procesai šalyje, kurioje valdovas ir valdantysis elitas buvo katalikai, buvo neišvengiami: XVII a. Europoje iš esmės nebuvo daugiakonfesių valstybių.

 

2017 m. minėtas Reformacijos 500 metų jubiliejus. O kuo šis laikotarpis aktualus šiandien?

 

Reformacijos jubiliejus iš tiesų aktualizavo šio judėjimo reikšmę tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Skirtingai nei prieškario laikotarpiu, šių dienų Lietuvoje Reformacijos sąvoka turi pozityvią prasmę, yra siejama su pažanga, socialinės individo laisvės idėjomis. Daug geriau suvokiama ir Prūsų Lietuvos, kaip lietuviškosios liuteronizmo kultūros lopšio, autentika ir svarba. Reformacija tebėra viena mėgstamiausių ir labiausiai tyrinėjamų istoriografijos sričių, nes vis dar yra neaktualizuotų šaltinių, naujų dokumentų.

Jos suvokimą keičia ir gilesnis Romos katalikų bažnyčios istorijos pažinimas, pavyzdžiui, Romos inkvizicijos archyvų atvėrimas visuomenei. Sakyčiau, kad konfesinių procesų raidos tyrimų kokybę šiandien lemia nešališkumas, visapusiškesnis procesų įvertinimas, nes tyrėjams vis labiau prieinami tampa pasauliniai duomenys.

 

Kokius šaltinius skaitėte ir naudojote savo tyrime?

 

Į naują religinės ir konfesinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidos pažinimo ir istoriografinių įrodymų pateikimo lygmenį mano tyrimus visų pirma išvedė Italijos archyvinių šaltinių panaudojimas (pavyzdžiui, senojo Paduvos universiteto archyvo, Inkvizicijos archyvo Italijos valstybiniame archyve Venecijoje), atskleidęs naujus santykių tarp Lietuvos ir Italijos  faktus bei kontekstus, ir kritinė Reformacijos šaltinių analizė. Mano tyrimams būdinga neatsiejama istorinių ir filologinių metodų sintezė. Pastarųjų metų darbai, ypač paskutinė monografija, yra labiau istoriniai nei filologiniai, tačiau visuose juose mano išvados yra paremtos ne tik archyviniais istoriniais dokumentais, bet ir intelektinės minties istorijos liudijimais bei rašytiniu paveldu.

 

Tikriausiai kalbant apie Reformacijos laikotarpį jo įtaka medicinos mokslui nebūtų pirmas dalykas, apie kurį pagalvotume. Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kaip šis laukas buvo paveiktas religinės minties pokyčio?

 

Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje išsiplėtojus socialiniams medicinos istorijos tyrimams, atsivėrė daug konfesinės ir medicinos istorijos raidos perspektyvų. XVI amžius buvo ne tik Reformacijos, bet ir universitetinės medicinos suklestėjimo era, kurioje ryškiausiai sužydėjo anatomijos disciplina.

Medicinos studijų lyderiai ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje buvo Italijos (visų pirma Paduvos ir Bolonijos) universitetai, taip pat kai kurie Prancūzijos universitetai. Italų medikai dėl savo paklausumo užvaldė XVI a. medicinos rinką, dominavo daugelio Europos šalių valdovų ir didikų dvaruose, universitetuose. Italų medicinos studijų modelis visų pirma apėmė filosofiją, kaip prerekvizitinę discipliną, vėliau būdavo pereinama prie medicinos studijų, kuriose jau XVI a. didelę reikšmę įgijo anatomijos ir chirurgijos praktika. Taigi medicina buvo ir teorinė intelektinė, ir praktinė disciplina. Nenuostabu, kad tokio antropologinio studijų objekto kaip medicina studentai ir dėstytojai suvaidino didelį vaidmenį intelektinėje ir religinėje XVI a. istorijoje. Medikai ir farmacininkai Italijoje buvo viena aktyviausių socialinių grupių, slapta įsitraukusių į evangelizmo judėjimą. Daug medikų buvo persekiojami Italijoje 1542 m. atkurtos inkvizicijos, ne vienam jų įvykdyta mirties bausmė. Todėl dalis jų traukėsi iš Italijos į šalis, kuriose galėtų likti evangelikais ir sykiu būti medikais.

Štai toks buvo mano paskutinis ilgai tyrinėtas herojus, Stepono Batoro gydytojas Niccolò Buccella, 1574 m. iš Paduvos pabėgęs nuo antrojo įkalinimo į Transilvaniją, o netrukus, 1576 m. pavasarį, Steponu Batorui tapus Lenkijos ir Lietuvos valdovu, atvykęs ir apsigyvenęs mūsų kraštuose. Tai unikalios integracijos pavyzdys – Buccella čia ne tik gyveno iki mirties, bet ir visiems laikams apgyvendino didelę savo giminės dalį. Visiškai nauja patirtis buvo tyrinėti Venecijoje vykusį jo inkvizicinį procesą, gilinantis į šio proceso bylas, saugomas Italijos valstybiniame archyve Venecijoje.

Įdomu tai, kad medikai suvaidino lemiamą vaidmenį antitrinitorizmo istorijoje (Ženevoje sudegintas antitrinitorius Miguelis Servetas, pirmas aprašęs mažąjį kraujo apytakos ratą, buvo medikas). Po ilgų studijų metų tapo akivaizdu, kad du medikai italai, ilgus dešimtmečius Jogailaičiams, vėliau Batorui dirbęs Giorgio Biandrata ir prie jo prisijungęs Buccella, buvo pagrindiniai Lenkijos ir Lietuvos ankstyvojo socinizmo (brandžios filosofinės antitrinitorizmo atmainos) tinklo lyderiai. Konfesionalizacijos ir medicinos sąsajos ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje yra akivaizdžios, labai iškalbingos ir dar ne iki galo įvertintos.

Paprastas pavyzdys, kurį smulkiau komentavau savo darbuose: mūsų istoriografijoje dominavo pasakojimas, kad medicinos studijų Vilniaus jėzuitų akademijoje nebuvo dėl konkurentų Krokuvoje veiklos. Bet iš tiesų – nieko panašaus! Jėzuitų akademijose medicinos studijų nebuvo todėl, kad patys jėzuitai jas, kaip neatitinkančias jų veiklos tikslų, draudė, o savo draugijos nariams leido užsiimti tik farmacine ir slaugos praktika. Ši aplinkybė iš dalies nulėmė tai, kad XVI–XVII a. Lietuvoje mokytų medikų, nepaisant poreikio, trūko, todėl medicinos lauke italų medikai „eretikai“, nepaisant jų religinės tapatybės, kuriam laikui užsitikrino išskirtinį lyderių vaidmenį. Medicinos studijos taip pat buvo konfesiškai angažuotos: Reformacijos laikais liuteroniškieji universitetai Vokietijoje (taip pat ir Karaliaučiuje) medicinos dalykus ėmė jungti su teologijos studijomis, tad būsimi liuteronų kunigai gaudavo ir medicinos žinių. Tai liudija ir lietuviškosios raštijos raida: liuteroniškoje Jono Bretkūno „Postilėje“ pirmą kartą lietuviškame tekste aptinkame platesnių medicininės tematikos fragmentų.

Trims laureatams įteikta Bernardo Brazdžionio vardinė stipendija

Lietuvių fondo (JAV) įsteigta Bernardo Brazdžionio vardinė stipendija šiais metais Lietuvių literatūros katedros sprendimu buvo paskirta trims studentams lituanistams: trečiakursiui Linui Daugėlai, ketvirtakursėms Ivetai Ivanauskaitei ir Gabijai Kišonaitei. Stipendija skirta įvertinti ir paskatinti studentus už lietuvių literatūros studijų ir kūrybinius pasiekimus. Visi trys stipendijos laimėtojai išsiskiria kaip gabūs ir motyvuoti lietuvių literatūros studentai, pasižymi individualiais jaunų literatūros tyrėjų ir kritikų gabumais bei interesais, literatūros sklaidos darbais. Linas Daugėla yra ir literatūriniame gyvenime dalyvaujantis, savo kūrybą skelbiantis jaunasis poetas.  

Dėkojame mecenatams, sveikiname B. Brazdžionio stipendininkus ir linkime geriausios kūrybinės kloties! 

Stipendijos diplomai buvo įteikti spalio 27 d. Filologijos fakulteto Tarybos posėdžio metu.

 

Nuotraukoje iš kairės: Lietuvių literatūros katedros vedėja prof. Brigita Speičytė, „Lietuvių fondo“ atstovė dr. Daiva Litvinskaitė, stipendijos laureatai Iveta Ivanauskaitė, Gabija Kišonaitė, Linas Dirgėla, VU Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas ir prodekanė doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė

IMG_3410.jpg

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos