Sidebar

Bendros naujienos

Knygoje susitelkiama ties šiuolaikine lietuvių literatūra, brėžiant jos raidos kontūrus sovietmečiu ir atgautos nepriklausomybės metais. Vienas svarbiausių šios knygos argumentų – lietuvių literatūrą pamatyti iš platesnės perspektyvos. Į knygos teorinių tyrinėjimų laiką patenka artimiausių Rytų ir Vidurio Europos kaimynų (lenkų, čekų, slovakų) literatūros tyrimai, o kultūros ribų refleksija tampa pamatiniu pasakojimo apie literatūros tapsmą būdu, užtikrinančiu literatūrologinio žvilgsnio perkėlimą nuo sistemos prie proceso, nuo abstraktaus neapibrėžtumo prie individualaus stiliaus tyrimų. Knyga skirta literatūros mokslo tyrinėtojams, specialistams, studentams, mokytojams ir visiems, besidomintiems šiuolaikine literatūra.

„XX amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais lietuvių menininkų trauka prie (sovietmečiu laisvai prieinamos) klasikinės graikų mitologijos ir filosofijos, prie Oriento religinės patirties, prie kalbos mokslo, etimologijos ir kraštotyros yra nulemta susiklosčiusio poreikio permąstyti ir atkurti savo tapatybę ir intelektualiomis meno interpretacijomis užpildyti dirbtinai suformuotas tuštumas. Ginties pozicija XX amžiaus lietuvių literatūrą ir literatūrologiją uždarė hermetiškos savianalizės kiaute, kuriame fermentavosi psichologiškai motyvuota, tačiau universalios Europos kultūros tuo metu neverifikuojama, sunkiai tikrinama literatūrinės vienišytės atmaina – vienišystės tarp vienišųjų didelės atskirties ir hermetiškos patirties sąlygomis. Sovietinė sienų riba, atkirtusi Lietuvą nuo likusių regiono kaimynų, iš dalies lėmė šią komplikuotą egzistenciją. Tačiau net ir tuo hermetiškos egzistencijos metu, oficialiai nekomunikuojat nei su Vakarų pasauliu, nei su išeivijos diaspora (o neoficialiai, slaptai visgi komunikuojant), lietuvių literatūrai visgi pavyko išgyventi genetinių mutacijų sąlygomis – išgyventi dėl daugybės kompromisų, kurie ištrynė ribos ir kultūrinės tapatybės jauseną.“

doc20160620142956 001

Foto Scholz b jpg copyMünsterio Westfalijos Wilhelmo universitetas ir Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas praneša, kad netekome iškilaus filologo, baltisto prof. dr. dr. h. c. Friedricho Scholzo. Profesorius buvo Slavų ir baltų filologijos katedros, kuri vėliau išaugo į Tarpdisciplininį baltų studijų institutą (Institut für Interdisziplinäre Baltische Studien), Westfalijos Wilhelmo universitete Münsteryje įkūrėjas ir ilgametis vadovas. Profesorius Friedrichas Scholzas buvo įvairių vyriausybinių komisijų, fondų, tarp jų ir Herderio fondo, valdybos narys, Reino-Westfalijos mokslų akademijos tikrasis narys, JAV Ukrainos menų ir mokslų akademijos tikrasis narys, Latvijos mokslų akademijos užsienio narys, Helsinkio suomių literatūros draugijos narys, Götingeno baltų istorinės komisijos garbės narys. 1988 metais Profesorius buvo apdovanotas Vokietijos Respublikos Nuopelnų ordino kryžiumi už ypatingus nuopelnus puoselėjant kontaktus tarp Baltijos šalių ir Vokietijos Respublikos. 1998 metais Profesorius tapo Vilniaus universiteto garbės daktaru.

Profesorius Friedrichas Scholzas paliko ryškų pėdsaką ne tik baltistikoje, bet ir slavistikoje, taip pat finougristikoje. 1947–1952 Hamburgo universitete baigęs lyginamosios kalbotyros, slavistikos, indologijos ir klasikinės filologijos studijas, Profesorius visą savo įvairiapusę, kūrybingą ir produktyvią veiklą įprasmino kaip filologas, lingvistas, literatūrologas ir organizatorius. Profesorius Friedrichas Scholzas buvo tikras filologas, kuriam vienodai rūpėjo ir kalbotyros, ir literatūrologijos, ir – būtina pridurti – kultūros dalykai.

Svarbiausias Profesoriaus Friedricho Scholzo baltistikos darbas – J. Bretkūno Biblijos vertimo rengimas spaudai. Profesoriaus literatūrologijos opus magnum yra komparatyvinė monografija „Die Literaturen des Baltikums“.

Profesorius Friedrichas Scholzas buvo ne tik plačių filologinių interesų mokslininkas, puikus organizatorius. Jis buvo ir nuoširdus Baltijos šalių bičiulis, labai šiltas, geranoriškas, rūpestingas žmogus. Visa tai ir buvo Profesoriaus, kaip žmogaus ir kaip filologo, nueito gyvenimo kelio didžioji prasmė.

 

 

Pietro Dini2016 m. gegužės 28 d. italų kalbininkas, baltistas, Vilniaus universiteto garbės daktaras prof. habil. dr. Pietro Umberto Dinis už Lietuvos kultūros sklaidą per kalbą ir jos tyrimus, vertimų inicijavimą, bendradarbiavimą su leidyklomis, poezijos pristatymą Italijoje bei nuoseklią ir aktyvią veiklą Pizos universiteto Baltų filologijos katedroje Kultūros ministerijos apdovanotas aukščiausiu apdovanojimu, garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

 

 

 

 

 Daugiau skaitykite:

2016 m. gegužės 25 d. Šiaulių universitete, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete, įvyko Lietuvos studentų lituanistų XX mokslinė konferencija, skirta Juliaus Janonio 120-osioms gimimo metinėms. Kasmet ši konferencija vyksta vis kitame Lietuvos universitete, o šiais metais lituanistus iš visos Lietuvos priėmė Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedra. Konferencijoje dalyvavo ir Filologijos fakulteto studentai.

Sveikiname Lietuvių filologijos studijų programos studentę Godą Baranauskaitę, skaičiusią pranešimą „Atminties kontrolė distopijose paaugliams (Loisos Lowry „Siuntėjas“ ir Rebekos Unos „Atjunk“)“ (vadovas doc. dr. Kęstutis Urba) ir Literatūrologijos sekcijoje užėmusią 1-ąją vietą.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos