Dažnose visuomenėse vis dar atrodo natūralu, kad vyras turi dirbti ir išlaikyti šeimą, o moteris – auginti vaikus.
„Vis dažniau moterys bando keisti tokią situaciją ir gyventi taip, kad patenkintų savo poreikius, iš kurių poreikis dirbti, save realizuoti ir turėti profesinių ambicijų joms yra toks pat svarbus kaip ir vyrams. Gyvename neoliberaliame pasaulyje, kuriame didžiausia deklaruojama vertybė yra sėkmė, dažnai suprantama ir kaip karjeros sėkmė“, – Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ sako VU Filologijos fakulteto mokslininkė dr. Eglė Kačkutė, tyrinėjanti motinystės reprezentacijas literatūroje.
Jos teigimu, nuo to, kaip viešoje erdvėje kalbama apie motinystę, koks jai suteikiamas statusas ir kaip pačios moterys apmąsto šį vaidmenį, priklauso ir tai, kaip jos elgiasi ir priima šį vaidmenį, tapusios motinomis.
Motinoms priskiriamos funkcijos
Mokslininkė sako, kad nors motinoms kaip ir vyrams dažniausiai pavyksta suderinti karjerą arba bent jau darbą ir motinystę, tačiau svarbesnis klausimas – ar visoms moterims ir kodėl moterims tai padaryti yra sunkiau negu vyrams. Tai gali lemti ir joms suteikiama vieta bei įvaizdis visuomenėje.
„Motinų vaizdinys mūsų kultūroje yra istoriškai sukonstruotas kaip atsakingų už vaikų auginimą ir tai suprantama daug plačiau nei fizinis rūpinimasis jais. Lietuvoje motinos nuo seno vaizduojamos kaip kalbos saugotojos, taip pat atsakingos ir už platesnį kultūrinį perdavimą savo vaikams. Ir dažnu atveju jos tokiomis jaučiasi“, – tikina pašnekovė.
Pasak jos, tas įvaizdis, kurį po visą pasaulį pasklidusios lietuvės yra įsisąmoninusios, ir tas diskursas, aktyviai skatinantis išlaikyti lietuvių kalbą, joms kelia daug sunkių iššūkių, o galiausiai gali net paskatinti jaustis bloga motina, jei kultūrinis perdavimas nepavyksta.
Kalbos, kultūros perdavimas kaip ir pati motinystė nėra natūralus, jokių pastangų nereikalaujantis procesas, kaip jis dažnai vaizduojamas Vakarų literatūroje, kalbančioje apie emigrantes. Tai sunkus darbas ir didelis emocinis krūvis, tenkantis motinoms.
Šias problemas gerai perteikia Kipre gyvenančios lietuvių rašytojos Dalios Staponkutės esė „Motinų tylėjimas“. Jame aprašomi dviejų skirtingų motinų emigrančių personažai. Vienos jų portretas sukurtas panašus į pačios rašytojos – daugiakalbė motina, kuri labai stengiasi savo vaikams perduoti gimtąją lietuvių kalbą, bet supranta, kad jos vaikai nebus grynai lietuviai, ir kaip jai sunku stebėti lietuvių kalbos nykimą jos dukterų lūpose, nes jos geriau kalba angliškai ir graikiškai. Kita motina nekalba lietuviškai su savo vaikais ir jai tai neatrodo jokia tragedija, bet esė ji taip pat vaizduojama kaip traumuota, nelaiminga, atkirsta nuo savo vaikų, vieniša, negebanti su jais užmegzti emocinio ryšio.
Atskleidė motinų emigrančių portretus
Pasak pašnekovės, motinystės vaidmens tema, ypač tarptautinėse šeimose, yra svarbi todėl, kad dabar, o tiksliau – prieš karantiną, gyvenome hipermobilumo amžiuje. „Žmonės daug keliauja ir tai turi tokių pasekmių, kad tarp įvairių tautybių žmonių pradeda kurtis daug santykių, iš kurių gimsta vaikai. Vaikų auginimas tokiose transnacionalinėse šeimose turi savo specifiką, kurią įdomu tyrinėti ir suprasti.“
Mokslininkė, ir pati dešimtį metų gyvenusi Ženevoje bei atsidūrusi motinos emigrantės vaidmenyje, su kita kolege emigrante iš Italijos – fotografe Marina Cavazza sumanė patyrinėti, su kokiais iššūkiais susiduria motinos emigrantės, gyvenančios Ženevoje, kaip joms sekasi suderinti motinystę ir karjerą svečioje šalyje. Jos atliko tarpdisciplininį meninį projektą, kurio rezultatai nugulė į nuotraukų ir pokalbių knygą bei parodą. Ši paroda jau veikia Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje.
„Iš to tyrimo pasimatė ganėtinai akivaizdus dalykas, kad tos motinos, kurios į Ženevą atvyko dėl savo pačių prestižinio, gerai apmokamo darbo ir susilaukė vaikų dirbdamos, visos tuos darbus išlaikė ir po motinystės atostogų į juos grįžo, nes turėjo finansines galimybes samdyti aukles savo vaikams. Tačiau moterims, kurios į Ženevą atvyko dėl savo partnerio ar vyro karjeros, suderinti profesinį gyvenimą ir motinystę buvo labai sunku arba praktiškai net ir neįmanoma“, – sako pašnekovė.
Pasak jos, tokių istorijų įdomumas prasideda nuo klausimo, kaip atsitinka, kad vienas poros narys tęsia karjerą, o kitas ne. Nors tai yra labai intymūs dviejų žmonių sprendimai, bet labai svarbu suvokti, kaip tokie sprendimai priimami. Dažnai pasigirsta atsakymai, kad taip atsitiko savaime – nepasisekė karjera, tai tapau mama arba mano vyras tuo metu, kai susilaukėme vaikų, nedirbo, todėl jis natūraliai perėmė didžiausią rūpesčio vaikais naštą.
Bet panagrinėjus giliau paaiškėja, kad sprendimas kažkuriame etape vis dėlto buvo priimtas – dažnai moterys, kurių karjeros nesusiklostė, apgailestauja, kad neturėjo galimybės įsidarbinti, nes vyrai nesutiko mokėti auklei už vaikų priežiūrą.
„Mano kalbintos vaikus prižiūrinčios moterys išgyvena sunkius vidinius konfliktus, pasakoja, kad jos labai daug mokėsi, visą gyvenimą dirbo ir buvo laimingos, o atvykusios į Ženevą suprato, kad negali dirbti savo darbo – neteko savo profesinės tapatybės“, – sako dr. E. Kačkutė.
Sprendimas – pakaitomis būti pažeidžiamiems
Be viso to, Ženevoje egzistuoja stiprios kultūrinės konstrukcijos – ten labai gerbiamos buržuazinės šeimos vertybės.
Mokslininkė aiškina, kad tai yra toks šeimos modelis, kur vyro pareiga – uždirbti ir išlaikyti šeimą, o moters pareiga – rūpintis šeima. Į rūpinimosi sąvoką ten įeina ne tik fizinė vaiko priežiūra, bet ir kultūrinis, lavinamasis ugdymas, kad jie užaugę galėtų toliau priklausyti buržuazijos klasei. Tokie šeimos modeliai egzistuoja beveik visoje Vakarų Europoje, o juos dar labiau pastiprina valstybinė sistema. „Pavyzdžiui, Ženevoje taip sutvarkyti mokesčiai, kad šeimoje, turinčioje vaikų, labiau apsimoka, kai vienas žmogus dirba, o kitas rūpinasi vaikais. Švietimo sistema irgi puikiai pritaikyta pagal tą patį šeimos modelį, kurioje vienas asmuo turi nedirbti arba išgalėti samdyti auklę, kad pasirūpintų pradinio mokyklinio amžiaus vaikais“, – pasakoja dr. E. Kačkutė.
Tačiau ji įsitikinusi, kad, sutarus tarpusavyje, sprendimų, kaip abiem derinti karjerą ir vaiko auginimą, galima rasti įvairių ir net labai kūrybiškų. Būna tokių atvejų, kai partneriai dar prieš sukurdami šeimą ir gimstant vaikams aptaria, kaip jie gyvens, kad abudu galėtų ir dirbti, ir turėti vaikų. Pavyzdžiui, sutaria, kad jie vienas paskui kitą seks paeiliui (ES valstybinėse įmonėse dažnai yra tokios trukmės kontraktai). Pirmus trejus metus visa šeima gyvena ten, kur žmona turi kontraktą, kitus trejus ten, kur vyras gauna darbą. Žinoma, tokio plano ne visada pavyksta laikytis, nes jį lemia ir daug išorinių aplinkybių, bet šis modelis mokslininkei pasirodė įdomus todėl, kad jis grįstas etiniu (sąžiningu) sprendimu.
„Tokiais atvejais, kai vienas žmogus paaukoja savo karjerą, jis atsiduria labai pažeidžiamoje pozicijoje, ir ne tik finansiniu požiūriu. Kai abudu žmonės sutinka, kad pakaitomis bus pažeidžiami, jie lyg prisiima etinę poziciją, kuri įpareigoja juos suprasti, kaip žmogus jaučiasi būdamas pažeidžiamas, kaip tuo metu sukurti vienas kitam saugumo jausmą ir pasitikėti vienas kitu.“
Paklausus, kaip moterims būtų galima lengviau suderinti motinystę ir karjerą, pašnekovė tvirtina, kad visų pirma mums reikia įsisąmoninti, kad jokie procesai nevyksta natūraliai, dėl jų yra priimami sprendimai. Niekas natūraliai nepraranda karjeros ir netampa vaikų prižiūrėtoju.
Be to, šalyse turi veikti nacionalinės programos, kurios padėtų migrantų šeimoms adaptuotis svetimoje šalyje ir jos darbo rinkoje. Tą turėtų daryti ir tarptautinės kompanijos, kurios darbina žmones iš kitų šalių.
„Didelės tarptautinės kompanijos turi irgi sparčiau keisti požiūrį į darbuotojus ir negalvoti, kad jos įdarbina tik vieną žmogų, jos įdarbina šeimą. Jeigu žmonės, norėdami dirbti tarptautinėje kompanijoje, turi kraustytis iš vienos šalies į kitą ir jeigu jie yra reprodukcinio amžiaus, įmonės turi pasirūpinti ne tik įdarbintu darbuotoju, bet ir visa jo šeima – sukurti tokias sąlygas, kad abu tėvai (gyvai ar per nuotolį) galėtų dirbti“, – įsitikinusi mokslininkė.
Laisvėjant karantino sąlygoms, duris atveria Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje esanti Parodų salė. Nuo balandžio 13 d. Parodų salėje veikia Lietuvos bibliotekininkų draugijos pristatoma Marinos Cavazza‘os (nuotraukos) ir VU Filologijos fakulteto docentės dr. Eglės Kačkutės (tekstas) paroda „(Dirbančios) motinos portretas“ apie išsilavinusių motinų migrančių gyvenimo ir profesinius pasirinkimus bei galimybes.
