senas fakultetas 

Nuo pirmųjų jėzuitų kolegijos įkūrimo 1570 m. klasikinių kalbų – pirmiausia lotynų, bet taip pat ir senovės graikų bei hebrajų – dėstymas tebėra neatsiejama Vilniaus universiteto istorijos dalis. Nors Filologijos fakulteto pavadinimas istorijos šaltiniuose išnyra tik 1944 m., filologinės studijos vienaip ar kitaip dėstomos seniau nei jėzuitų kolegija tapo universitetu.

Be klasikinių kalbų domėtasi ir lietuvių kalba, kuri XVII a. buvo laikoma tik šnekamąja greta oficialiai valstybės raštijoje vartotų lotynų, rusėnų ir lenkų kalbų. Universiteto absolvento,  lietuvių kalbininko ir rašytojo Konstantino Sirvydo (1579–1631) „Trijų kalbų žodynas“ tapo pirmu spausdintu lietuvių kalbos žodynu ir netgi padėjo pamatus vėlesnėms lietuvių leksikologijos ir lietuvių kalbotyros studijoms.

1803 m. literatūros studijos sulaukė dar daugiau dėmesio, kai naujai patvirtintas Vilniaus imperatoriškojo universiteto statutas numatė 4 skyrius-fakultetus: Fizikos-matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų bei Literatūros ir laisvųjų menų. Pastarajame dėstytas retorikos, poezijos, graikų, lotynų ir rusų kalbų bei literatūros paskaitas lankė Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, Adomas Mickevičius ir kiti vėliau Universiteto vardą ne tik Lietuvoje garsinę studentai. Čia 1817 m. savo slaptą veiklą pradėjo ir studentų draugija – Filomatai, kurie savo švietėjišką veiklą tebetęsia ir dabar.

Visgi lituanistinės ir bendrąja prasme filologinės paskaitos oficialiai pradėtos dėstyti tik dar po amžiaus – jau 1919 m., kai paskelbus Lietuvos nepriklausomybę universitete atidarytas Humanitarinių mokslų fakultetas. Jame prof. J. Otrembskis (Otrębski), vadovavęs Indoeuropiečių kalbotyros katedrai, pradėjo skaityti pirmąsias paskaitas apie lietuvių kalbos gramatiką, M. Daukšos „Postilės“ interpretaciją, lietuvių dialektologiją, lietuviškų tekstų analizę, baltų kalbų žodžių darybą).

Uždarius Vilniaus universitetą, 1922 m. Humanitarinis fakultetas persikėlė į Kauno valstybinį universitetą, kuriame filologines studijas dėstė J. Jablonskis, M. Biržiška, J. Tumas-Vaižgantas, V. Krėvė-Mickevičius, B. Sruoga, o dar po dviejų dešimtmečių, 1939 m., Humanitarinis fakultetas vėl grįžta, jo dekanu tampa V. Mykolaitis-Putinas. Po karo, 1944 m., įkuriamas Istorijos-Filologijos fakultetas, kuriame nuo 1953 m. studentai priimami studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą bei rusų kalbą ir literatūrą, o vakariniame skyriuje – anglų  kalbą ir literatūrą bei, vokiečių kalbą ir literatūrą.

1968 m. Istorijos-Filologijos fakultetas skilo į du jau ir dabar visiems gerai pažįstamus Filologijos ir Istorijos fakultetus, o nepriklausomybės atkūrimo Filologijos fakultete buvo įkurtos dar 5 naujos katedros: Baltistikos, Lituanistinių studijų, Lenkų filologijos (dabar – Polonistikos centras), Skandinavistikos (dabar – Skandinavistikos centras), Vertimo studijų.

Keičiantis dėstomiems dalykams, profesoriams bei studentams, kito ir Universiteto veidas. Universitetas per amžius gavo ar įsigijo nemažai naujų patalpų, kai kurios jų buvo statomos naujai arba perstatomos senų smuklių ar arklidžių vietoje. Tarp šių netgi skirtingų architektūrinių stilių pastatų formuojami perėjimai, jie jungiami į vientisą Universiteto ansamblį ir taip šiandien visame Universiteto centrinių rūmų ansamblyje gali pamatyti 13 žavių istorinių kiemelių, kurių didžioji dalis priklauso Filologijos fakultetui.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos