Antikinė tradicija – reiškinys, turėjęs bene didžiausią įtaką Vakarų civilizacijai. Kodėl graikai buvo tokie įtakingi, kad net planetas vadiname graikiškais, o tiksliau – į lotynų kalbą išverstais graikiškais, vardais? Klasikos mokslų daktaras Vilius Bartninkas, kurio monografiją „Traditional and Cosmic Gods in Later Plato and the Early Academy“ (liet. „Tradiciniai ir kosminiai dievai vėlyvuosiuose Platono darbuose ir ankstyvojoje Akademijoje“) šių metų balandį išleido Kembridžo universiteto leidykla, teigia, kad maždaug iki XX a. vidurio, aiškinant antikinės Graikijos fenomeną – graikų demokratijos ir mokslo filosofijos suklestėjimą, jis buvo apibūdinamas kaip niekur kitur nenutikęs stebuklas. Nors ši teorija gali sužavėti paprastumu, ji paviršutiniška, nereikalaujanti moksliškai gilintis į temą, todėl šiuolaikinės antikinės Graikijos kultūros studijos remiasi kitokiu aiškinimu.
Sunku atsekti, kiek graikų kultūra perėmė iš kitų
„Moksliškai toks teiginys neteisingas, kadangi negalime akivaizdžiai įrodyti, kokios kultūros, kaip, kada ir ką paveikė. Pavyzdžiui, kiek graikai perėmė iš Babilono ar Egipto civilizacijų, ir pan. Atsekti šias įtakas tampa lengviau maždaug nuo IV–III a. pr. Kr., prasidėjus helenizmui – graikams keliaujant į rytus ir maišantis kultūroms. Tuo metu lengviau atsekti tiesiogines kultūrines įtakas, nes žinome autorius, jų tekstus ir daugmaž galime nustatyti, kas buvo perimta graikiškajame tekstų korpuse“, – aiškina dr. V. Bartninkas.
Dr. Viliaus Bartninko teigimu, negalime akivaizdžiai įrodyti, kokios kultūros, ką, kaip ir kada paveikė. J. Auškelio nuotr.
Tačiau su ankstesniu laikotarpiu, V a. pr. Kr., sudėtingiau. Pasak klasikos mokslų daktaro, galime stebėti įvairias kultūras ir sakyti, kad jos visos turi, pavyzdžiui, tvano mitą: „Bet ar tai reiškia, kad yra kažkokia kultūra, iš kurios jis perimtas? O gal tai bendras indoeuropiečių mitas, kurį skirtingomis formomis pasakoja skirtingos kultūros? Abudu variantai tobulai tinka. Vis dėlto dažnai šios teorijos sukonstruotos ignoruojant dalį medžiagos. Taip teorijos tampa gražesnės už įrodymus. Paraleles įžvelgti galima, nors jos nereiškia tapatumo.
Kalbant apie graikų religiją ir mitologiją, reikia turėti omenyje, kad nėra vieno autoritetingo pasakojimo, užfiksuoto tekste, tokiame kaip, pvz., Biblija. Yra daug skirtingų mitų versijų, turinčių skirtingus tikslus. Tai reiškia, kad graikai propagavo pasakojimo meną tikėdamiesi, kad kitas papasakos dar išmoningesnę, įdomesnę ir galbūt smagesnę savo mito versiją. Vėliau susiklostė taip, kad tarp skirtingų mitų versijų ėmė dominuoti Homero ir Hesiodo.“
Morališkai nepatogi tradicija
„Graikų kalboje „uranas“ reiškia du dalykus. Pirmiausia, tai yra tiesiog fizinis dangus. Be to, jis turi ir teologinę prasmę, nes Hesiodo mite Uranas ir Gaja yra visų dievų protėviai. Taigi Hesiodo versijoje Uranas gimsta iš Gajos ir jiedu tampa pirmąja pora. Galima tai įsivaizduoti kaip seksualinį procesą, tačiau galima ir kaip metaforą. Pavyzdžiui, kad tokiu būdu atsiskiria dangus nuo žemės, o paskui ima maišytis ir taip sukuriama visa kita“, – pasakoja dr. V. Bartninkas.
Mokslininko teigimu, susilaukęs su Gaja vaikų – milžinų ir galingųjų titanų – Uranas nenori jų priimti. Jis tiesiogine to žodžio prasme neleidžia savo vaikams išnirti iš žemės. Vėliau Uranas bus nubaustas – iškastruotas savo sūnaus Krono, kurį pakurstys motina Gaja.
„Toks yra paveldas. Kai vėliau Platonas imasi aprašyti reiškinius, kaip ir kitiems filosofams, jam rūpi papasakoti apie jų ištakas. Čia susiduriama su dviem problemomis. Pirma, ką daryti su tradicija, kurioje vyras prievartauja moterį arba tėvas yra iškastruojamas sūnaus? Tai keisti ir morališkai nepatogūs dalykai: kodėl dievai, tobulos būtybės, turėtų taip elgtis? Antra, šie pasakojimai susiję ne tik su teologija, bet ir su fizika. Hesiodo pasaulio tvarka paprasta: yra žemė, ji laikosi ant Tartaro – požemio karalystės, o dangaus skliautą laiko Atlantas. Tačiau kas laiko požemį? Šis pasaulis per paprastas, be to, nėra tinkamo visą šį pasaulį nusakančio žodžio. Juk ir mūsų kalboje „pasaulis“ pirmiausia nusako dalykus po saule, tačiau jį vartojame nusakyti visumai. Panašiai ir graikai galvoja apie dangų kaip apie viską, kas apima šį pasaulį, nors, žinoma, dangus nėra tapatus visumai“, – teigia pašnekovas.
„Kosmosas“ – žodis, madingas nuo Platono laikų
„Platonas vykdo revoliuciją. Viena revoliucija – jis įtvirtina naują tarp filosofų madingą žodį „kosmosas“. Šio žodžio ištakos – grožis, tvarkinga visuma. Tačiau šis žodis tuo metu dar nereiškia dievo – tik visatą, kur viskas vyksta gana dėsningai: yra priežastis, pasekmė, atsinaujinimas, kaita. Vėlesnėje literatūroje žodis „kosmosas“ ima dominuoti ir išstumia „uraną“, – sako dr. V. Bartninkas.
Anot jo, Platonas imasi dvigubo darbo: „Viena vertus, jis ima kalbėti apie kosmoso ir Urano santykį, vartodamas šiuos žodžius sinonimiškai. Mokslinėje literatūroje tai nėra dažnai pastebima, nes daugiausia dėmesio joje skiriama tam, kaip „kosmoso“ sąvoka įsitvirtino teologinėje mintyje ir ėmė reikšti pasaulį ir dievą-visatą. Tačiau aš bandau įrodyti, kad Uranas yra ne ką mažiau svarbi to dalis, nes tai yra dažniau pasitaikantis žodis, vartojamas kartu su „kosmosu“ įvardyti visatą.
Kita vertus, tas ryšys su Uranu labai svarbus teologiškai, nes Uranas-kosmosas nurodo, kad tai yra dievas. Jei būtų kalbama tik apie kosmosą, auditorijai tai gali signalizuoti, kad vyksta kažkas „nereligiško“, kad dievai išstumiami. Platonui buvo labai svarbu parodyti, kad jo filosofija yra apie ankstesnį etapą, po kurio bus ir Gaja, ir Uranas. Tik geresni, tvarkingesni, labiau atspindintys pasaulio tvarką. Tačiau už jų yra dar galingesnis dievas paslaptingu vardu – Demiurgas.“
Demiurgas – dieviškasis amatininkas
„Aiškinant pasaulį galima rinktis biologinius procesus, apibrėžiančius, kaip du skirtingi dalykai sąveikauja tarpusavyje, sukurdami naują rezultatą (pvz., vyras + moteris = vaikas). Tačiau Platonas kaip pagrindinį pasaulio aiškinimo būdą renkasi technologinį modelį. Šis susijęs su amatu: yra materija, kurią apdirbant galima pasiekti tikslą. Jeigu rezultatas yra kosmosas – tvarkinga visuma, tuomet technologinis modelis yra daug prasmingesnis. Pagal šį modelį, jei stalius gali pagaminti stalą, tai superbūtybė gali pagaminti kosmosą. Todėl Platonas kalba apie Demiurgą. Ši pažodžiui „amatininką“ reiškianti figūra žymi kūrėją bei tėvą ir tampa filosofijoje įtakinga. Tai – antroji Platono revoliucija“, – pasakoja dr. V. Bartninkas.
Mokslininkas pabrėžia, kad vis dėlto Platonui labiausiai rūpi kitas dalykas. Tuo jis nori parodyti, kad tvarkingas rezultatas – kosmosas – reikalauja tvarkingos priežasties – Demiurgo. Demiurgas – protinga būtybė ir, kas labai netipiška kitiems graikų dievams, nejaučianti jokio pavydo. Linkėdama gero ir galvodama, kaip tą gėrį įkūnyti ir perkelti iš idėjų erdvės į tai, kas yra laikiška ir kinta, ji sukuria pasaulį. Todėl Demiurgo sprendimas – sukurti gyvybę, pasaulį kaip gyvą, dievų pilną būtybę.
Platonas „pakrikštijo“ tik vieną planetą
„Nors graikai identifikavo mėnulį (Seleną) ir saulę (Heliją), jie neskyrė žvaigždžių nuo planetų, nes žiūrint plika akimi abi ne ką tesiskiria, be to, planetas sunku ilgiau stebėti – jos „bėgioja“ po dangų. Net ir pats graikų kilmės žodis „planeta“ reiškia „klajoklė“. Babilone buvo jau gana anksti suprastas skirtumas tarp planetų ir žvaigždžių judėjimo. Kada tai supranta ir graikai, atsakyti sunku, tačiau Platonas galėtų būti geras kandidatas. Be to, problema yra ir kas konkrečiai juda. Anksčiau nei Platonas kūręs filosofas Anaksagoras dangaus kūnus laikė įkaitusiais akmenimis danguje, taip juos deteologizuodamas. Nes jei tai akmenys, gal tuomet ir Selena su Heliju yra akmenys? Vadinasi, tai nėra dievai“, – komentuoja dr. V. Bartninkas.
Jo aiškinimu, Platonas bando tvarkytis su šia situacija iš dalies plėtodamas naują mokslą, astronomiją, iš dalies galvodamas apie dievus. O jam šie dalykai neturėjo skirtumų, nes galvoti apie mokslą ir teologiją reiškė tą patį: „Pirmiausia, Platonas nėra tas, kuris sėdi ir stebi dangų, nors turėjo tokių gabių mokinių, stebėjusių dangaus kūnus ir įrodžiusių jų tvarkingą judėjimą. Šis įrodymas Platono teorijoje tik patvirtino, kad planetos ir žvaigždės yra dievai, nes, kaip ir pasaulis, jos tvarkingai juda ir dėsningai veikia. Tam tikras tvarkingas judesys erdvėje Platonui indikuoja ir protingas mintis. Vadinasi, ir tvarkingą sielą bei esamą ryšį tarp tvarkingo judėjimo ir tvarkingos sielos. O kadangi dangaus kūnai yra itin tvarkingi, niekada nenuklystantys nuo savo tako ir amžini, jų siela geresnė ir jie patys geresni už mus.“
Likę vardai – Platono mokinių nuopelnas
„Taigi Platonas įsivaizduoja dangaus kūnus kaip gyvybės formas, todėl reikia duoti jiems vardus, – tęsia pašnekovas. – Tačiau kažkodėl Platonas duoda tik vieną vardą – Hermis, arba lotyniškai (perėmėme būtent šią tradiciją) Merkurijus. Keista, bet net Afroditė (Venera) Platono raštuose neturi vardo, nors pats dangaus kūnas yra aiškiai aprašomas.
Graikų laikais jau išskiriamos penkios planetos – Hermis, Afroditė, Arėjas, Dzeusas ir Kronas. Atitinkamai jų lotyniški pavadinimai – vertiniai iš graikų, kuriuos mes vartojame – yra Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas. Pirmieji tekstai, kur mes juos aptinkame – tai Platono sekretoriaus Pilypo Opuntiečio pseudoplatoniškas tekstas ir kito Platono mokinio, Aristotelio, raštai. Taigi IV a. Platono akademijos aplinkoje jau yra vartojami šie penki planetų pavadinimai: nors mokytojas vartojo tik vieną, jo mokiniai prideda dar keturis. Kyla klausimas: kodėl taip yra ir kodėl šie vardai?“
Mokslininkai negali atsakyti, iš kur kilo planetų vardai
Pasirodo, yra daug spekuliacijų. „Viena versija teigia, kad šie vardai paveldėti iš Rytų pasaulio. Tačiau aš savo knygoje tvirtinu, kad net jeigu tai tiesa, neturime jokių to įrodymų. Juolab kad mes randame alternatyvių sąrašų, kur, pvz., Afroditė vadinama Hera. Dėl to sunku pasakyti, iš kur tie vardai. Gal graikai sugalvojo, o gal tam yra geros teologinės priežastys“, – svarsto dr. V. Bartninkas.
Dr. Viliaus Bartninko knyga „Traditional and Cosmic Gods in Later Plato and the Early Academy“
Pasak tyrėjo, žmonės mėgsta gražias istorijas. „Viena iš dominuojančių istorijų apie pavadinimų perėmimą iš kitų kultūrų yra susijusi su kelionėmis. Graikai prekiavo su Viduržemio regiono miestais, todėl plaukiojo. Galbūt kartu su pirkliais ir irkluotojais keliavo ir mąstytojai. Pavyzdžiui, Herodotas. Galbūt taip keliavo ir dangaus kūnais besidomintys filosofai. Dalis jų nuplaukė ten, kur astronomija buvo geriau išsivysčiusi, todėl grįžę apie tai galėjo papasakoti savo polio gyventojams. Galbūt taip nutiko ir pitagorininkams, kurie visą savo filosofinės sektos gyvenimą grindė matematiniais reiškiniais ir domėjosi astronomija. Be to, iš šaltinių aišku, kad Platonas bendravo su pitagorininkais. Galiausiai yra žinoma, kad Babilone jau penkios planetos turėjo vardus. Tai sužinojęs Platonas galėjo juos išversti į graikų kalbą. Deja, šiai versijai neužtenka argumentų.
Visų pirma, nėra jokio teksto ar teksto fragmento, įrodančio šio pasakojimo vientisumą. Net Platono raštuose minimas tik vienas planetos vardas. Antra, kas yra vertimas? Tai reiškia tikslų vardo perteikimą. Ištar – švytinti ir gražiausia planeta babiloniečiams, turinti meilės deivės statusą – gal ir gali būti tapatinama su Afrodite-Venera. Tačiau su likusiomis planetomis taip nėra. Atitikmenų Babilono kultūroje neturi nei teologiniai santykiai tarp Dzeuso ir Krono, nei Hermio figūra. Pastarasis – keliautojų, vagių, įvairių transgresijų dievas – graikų mituose nėra išminčius, koks yra babiloniečių Nabu. Jei ne vertimas, gal adaptacija? Bet ką tuomet daryti su alternatyvių vardų sąrašu?“ – klausia dr. V. Bartninkas.
Taigi, pasak pašnekovo, turime faktą, bet, deja, neturime jokio gero konteksto nustatyti, iš kur tas faktas kyla: „Belieka spėlioti. Pitagorininkai netinka. Žinoma, kad gražiausia planeta turi būti meilės deivė, kruviniausia – turėti karo dievo vardą, greičiausia – vadintis greičiausio dievo vardu. Tokie paaiškinimai tinka, bet ar jie yra tikri? Pasakojimas gražus, bet tikros istorinės vertės jis neturi.“
Mokslininkas tvirtina, kad šiuo metu antikos studijose vyksta didelis lūžis. Pirmoji paradigma teigė, kad graikai viską patys sugalvojo. Antroji – kad matematikoje, filosofijoje, astronomijoje jie viską perėmė iš Rytų. Naujausia, vis dar veikianti, bet jau silpstanti, teigia, kad nors nėra priežastinio ryšio, bet kažkoks bendrumas yra: mes negalime pasakyti, kas iš kur, bet kai kurie bruožai sutampa. Ketvirtoji, kuri šiuo metu įgauna pagreitį, nepateikia jokio visuotinio paaiškinimo, bet siūlo pasirinkti konkretų laikotarpį, specifinius regionus ir tirti, ar gali būti lokalus priežastinis ryšys.
Autorė: dr. Gintarė Bidlauskienė
2024 m. sausio 23-25 d. vyks projekto „MotherNet“ baigiamoji konferencija „Apmąstant motinystę: vaizdiniai, patirtys ir naratyvai laiko tėkmėje“ (“Thinking Through Motherhood: Images, Experiences and Narratives Across Time”). Projektas tarpdisciplininis, įgyvendinamas bendradarbiaujant su Meinuto universitetu Airijoje ir Upsalos universitetu Švedijoje, vykdomas Vilniaus Universiteto Filologijos, Filosofijos ir Medicinos fakultetų. Pagrindinis projekto tikslas - vystyti motinystės studijas, suburiant skirtingų sričių mokslininkus.