Baltijos kalbų ir kultūrų institutas

Senosiose germanų kalbose būdvardis kaitomas ne vien gimine, skaičiumi ir linksniu, bet taip pat ir apibrėžtumu. Pastaroji kategorija reiškiama per morfologinę neapibrėžtųjų („stipriųjų“) ir apibrėžtųjų („silpnųjų“) būdvardžių formų opoziciją: plg. gotų k. stipr. ubil-s ‘blogas’: silpn. sa ubil-a ‘blogasis’. Tradiciškai teigiama, kad silpnosios būdvardžio formos pavartojimą lemia prieš ją einantis determinantas (rodomasis įvardis). Seniausiųjų tekstų duomenys leidžia suabejoti šiuo tradiciniu būdvardžių apibrėžtumo opozicijos aiškinimu, kadangi tiek gotų kalbos, tiek senosios anglų kalbos medžiagoje gausu nedeterminuotų silpnųjų būdvardžių formų. Ištyrus būdvardžių vartosenos variantiškumą gotų tekstuose aiškėja, kad silpnosios būdvardžių formos nėra vienareikšmės ir savaime nesietinos su apibrėžtumu. Nedeterminuotųjų silpnųjų būdvardžio formų pavartojimas yra taip pat dėsningas, kaip ir determinuotųjų, o apibrėžtumas aiškintinas kaip daiktavardžio kategorija, realizuojama per būdvardžio silpnosios formos ir determinanto sintaksinę samplaiką. Nedeterminuotosios silpnosios būdvardžių formos atlieka klasifikacinę arba identifikacinę funkcijas. Atskirais atvejais silpnąją būdvardžio formą lemia paties būdvardžio leksinė reikšmė.

Old Germanic adjectives inflected not only for gender, number and case but also for definiteness. This category manifests itself in the choice between the indefinite (strong) and and the definite (weak) form of the adjective, cf. Goth. ubil-s ‘evil’ (strong) vs. ubil-a ‘the evil one’ (weak). The use of the weak form is traditionally considered to be induced by a preceding determiner (demonstrative). The oldest texts, however, cast doubt on this account, as both Gothic and Old English abound in determinerless weak adjectives. A closer look at variation in Gothic texts reveals that weak adjectival forms are heterogeneous and not inherently associated with definiteness. The use of weak adjectives without determiners is as their use with determiners; definiteness should be viewed as a category of the noun, realized through the syntactic grouping of weak adjective and determiner. Determinerless weak adjectives have classifying or identificational functions. In individual cases, the use of the weak adjective is determined by the adjective’s lexical meaning. 

Radikalioji konstrukcijų gramatika (Croft 2001) leidžia vadinamąsias „negrynąsias“ jungtis ir tipiškas jungtis aprašyti kartu, kaip tos pačios jungties kategorijos narius. Jungtis apibrėžiama kaip veiksmažodis, užimantis vietą tarp sakinio teminio argumento ir predikatyvinio komplemento. Šiame modelyje neegzistuoja nepriklausoma žodžių klasė „jungtys. Grynai sintaksiškai jungties veiksmažodžiai atlieka konektyvinę funkciją. Be to, kai kurie iš jų papildomai reiškia įvairias aspektines reikšmes ir pelnytai gali būti laikomi aspektiniais tipiškos jungties „būti“ variantais. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos veiksmažodžiai (ppr. jų būtojo ir būsimojo laiko formos) tapti, virsti, darytis/pasidaryti ir (anksčiau plačiau vartotas) stotis/pastoti, eidami jungtimis, kartu reiškią ingresyvinį pokyčio įvykio aspektą. Kitose konstrukcijose, kaip antai egzistencinėse, lokomocinėse ir tt., vartojami šie veiksmažodžiai išlaiko savo pirmines reikšmes. Ir eidami tas pačias konektyvo bei aspekto rodiklio pareigas jungties konstrukcijose, šie veiksmažodžiai tebeturi išlaikę skirtingas sintaksines ir semantines savybes. Pastarosios yra iš kilmės konstrukcijų paveldėtųjų reikšmių pėdsakas (‘backward pull’; Traugott 2008). Akivaizdu, kad minėtieji veiksmažodžiai ne visi vienodu laipsniu yra sugramatinti jungties (ir aspekto rodiklio) funkcijai. Tad deskriptyvistui kyla praktinė problema: kuri iš minėtųjų veiksmažodinių leksemų jau vadintina jungtimi, o kuri dar ne? Vienas iš kriterijų – jungties komplementų tipai neturi būti nuspėjami iš jos reikšmės, arba kitaip: jungties veiksmažodis turi būti pakankamai desemantizuotas, kad galėtų prisijungti įvairių semantinių tipų ir klasių (t. y. NP, ADJ, PP) komplementus. Pranešimu išanalizuosiu veiksmažodžio virsti vartoseną, remdamasi DLKT medžiaga.

Radical Construction Grammar (Croft 2001) allows for a unified account of copular verbs, as it views both so-called ‘semi-copulas’ and typical copulas as members of a single category as long as each fills the same slot between thematic argument and predicative complement in a copular construction. According to Radical Construction Grammar, an independent word class ‘copula’ does not exist. Syntactically, copular verbs have a linking function. Additionally, some of them express various aspectual meanings, e.g, Lithuanian tapti ‘become’, virsti ‘turn into’, darytis/pasidaryti ‘become’ and, formerly, stotis/pastoti ‘become’ (lit. ‘stand up’), express ingressive aspect. These verbs, used in different constructions, such as existential, locomotional etc., retain their original meaning. Even when used in copular constructions they can still have different syntactic and semantic properties inherited from the source constructions (‘backward pull’; Traugott 2008). Nevertheless, each of these verbs is in a different stage on its way to grammaticalization. A problem for descriptive grammar is therefore to establish which verbs can be considered copulas. The main criterion for copular status is that the types of complement of the verb must be unpredictable from its semantics or, in other words, the copular verb must be desemanticized to a sufficient degree to be capable of selecting its complements from a wide array of semantic and syntactic types (that is, NP, ADJ, PP). My analysis of virsti is based of the Corpus of Contemporary Lithuanian.

Literatūroje išskiriami „konversiniai“ sangrąžiniai veiksmažodžiai, kurie (bent iš pažiūros) nemažina veiksmažodžio valentingumo (kaip tai daro antikauzatyvai, plg. Sargas uždarė vartus : Vartai užsidarė), o tik sukeičia jo argumentų sintaksines pozicijas, pvz. Ežeras atspindi dangų : Dangus atsispindi ežere. Savo pranešime įrodinėsiu, kad, nors „sangrąžinių konversų“ sąvoka yra pagrįsta (konversinis santykis yra neabejotinas faktas, ir jis morfologijos lygmeniu atsispindi sangrąžinėje veiksmažodžio formoje), nėra konversinių refleksyvų kaip atskiro sangrąžos tipo, kuriame sangrąžinė derivacija turėtų kitokį poveikį, nei kituose tipuose. Veiksmažodžių porose, kuriomis grindžiama konversinių refleksyvų sąvoka, sangrąžinės derivacijos poveikis yra panašus, kaip daugeliu kitų atvejų: ji pašalina agentą iš argumentų struktūros. Konversinis santykis remiasi tam tikromis atitinkamų leksinių klasių ypatybėmis: argumentų pozicijų suplakimu (kai žemesnis argumentas perima agento sintaksinę poziciją) ir argumentų bei adjunktų ribos neryškumu.

In the literature we find the notion of converse reflexives, i.e. reflexives that (at least on the face of it) do not reduce a verb’s valency (as anticausatives do, cf. Sargas uždarė vartus ‘the caretaker closed the gate’: Vartai užsidarė ‘the gate closed’) but change the syntactic positions of its arguments, giving rise to a converse relationship: Ežeras atspindi dangų ‘The lake reflects the sky’: Dangus atsispindi ežere ‘The sky is reflected in the lake.’ In this talk I will argue that though the notion of ‘reflexive converses’ is, of course, legitimate (the converse relationship is not at issue, and its formal marker in verbal morphology is the reflexive affix/clitic), that of ‘converse reflexives’ in the sense of a distinct group of constructions in which the reflexive derivation allegedly has an effect different from the one it produces in other cases is ill-founded. In fact, in the verb pairs involved (such as Lith. atspindėti : atsispindėti, Russian ispugat’ : ispugat’sja) the reflexive derivation has its usual effect of eliminating the agent, and the converse relationship is the outcome of certain properties of the lexical classes involved, viz. argument conflation and argument-adjunct indeterminacy.