Naujienos

Šių metų Lietuvos mokslo premijai nominuotas Filologijos fakulteto profesorės Dainoros Pociūtės-Abukevičienės darbų ciklas „Reformacija Lietuvoje: religinė mintis, italų migracija ir medicinos protestantizacija (2008–2022)“. Profesorė prisipažįsta, kad nominacija verčia jaustis neramiai  – juk konkurso baigtis nežinoma, tačiau ilgamečio įdirbio įvertinimas džiugina.

Apžvelgdama premijai nominuotus tyrimus, prof. D. Pociūtė-Abukevičienė teigia, kad vėlai į krikščionybę atsivertusi Lietuvos visuomenė iki Reformacijos turėjo trapią krikščioniškąją savimonę: „Nebuvo spaudos, aukštesnio lygio mokyklų, raštijos tautinėmis kalbomis. Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus, paskatinęs knygų leidybą, studijas Italijos, Vokietijos universitetuose, formavęs visuotinio švietimo gaires.“

Šis darbų ciklas apima ypač reikšmingą religinį, o kartu idėjinį, kultūrinį pokytį tiek Europos, tiek Lietuvos kontekste. Gal galėtumėte papasakoti apie esminius šio darbų ciklo aspektus? Apie ką yra šis darbas?

Nominuoto darbų ciklo pagrindą sudaro ne visi, bet svarbiausi mano pastarųjų penkiolikos metų mokslo darbai: tai keturios monografijos (viena jų publikuota Italijoje), mokslo straipsniai, įvairiomis kalbomis paskelbti Lietuvos ir užsienio mokslo spaudoje, du mano sudaryti ir su bendradarbiais parengti fundamentalūs kritiniai komentuoti Reformacijos šaltinių, susijusių su Abraomo Kulviečio ir Mikalojaus Radvilos Juodojo reformacine veikla, leidimai. Apibendrinant plačiai, tyrimų rezultatai yra sukoncentruoti į Reformacijos religinės minties bei socialinės raidos istoriją, kritinę Lietuvos ir Europos humanistinės tinklaveikos procesų XVI a. analizę, Lietuvos vaidmens ankstyvųjų naujųjų laikų protestantizmo istorijoje įvertinimą. Gilinuosi į tokias naujas Lietuvos istoriografijos sritis kaip ankstyvosios Lietuvos Reformacijos itališkosios ištakos ir italų religinių disidentų veikla XVI a. Lietuvoje; Lietuvos Reformacijos doktrinų (magistralinių jos srovių, evangelikų liuteronų ir reformatų, nonkonformistinių ir heterodoksinių jos judėjimų) dinamika; medicinos ir gamtos filosofijos minties genezė ir jos konfesiniai kontekstai; medicinos protestantizacija XVI a. antrosios pusės Europoje ir italų medikų – religinių disidentų – migracija bei medicinos praktika Lietuvoje ir Lenkijoje.

Mano tyrimai yra antropologiniai – mane domina žmogus visuomenėje, XVI a. problematikos intelektinius branduolius aš pasiekiu atlikdama detalią asmens socialinės ir kultūrinės aplinkos rekonstrukciją. Labiausiai jaučiuosi priartėjusi prie tokių XVI a. asmenybių kaip Abraomas Kulvietis, Mikalojus Radvila Juodasis, taip pat Lietuvos ir Lenkijos valdovas Steponas Batoras ir jo gydytojas italas Niccolò Buccella, kurio gyvenimo ir veiklos rekonstrukcijai skyriau paskutinę, itin daug darbo pareikalavusią monografiją.

Kuo ypatingas Reformacijos laikotarpis Lietuvoje? Kaip jis skiriasi nuo likusioje Europoje vyravusios religinės minties?

Vadinamoji tolerancijos teorija, kuri Lenkijos tyrėjų buvo išplėtota XX a., pastaruoju metu vertinama gana kritiškai: protestantizmo teisinis statusas nei Lietuvoje, nei Lenkijoje niekada neprilygo katalikybės statusui, neturėjo valdovų paramos, ir tai ilgainiui sumenkino jo prestižą, nulėmė karjeros siekusių visuomenės atstovų pasirinkimą. Reformacijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje specifika yra susijusi su tuo, kad judėjimas vystėsi katalikiškoje monarchijoje: protestantizmas buvo teisiškai nepripažįstamas, vėliau pripažįstamas iš dalies, jo plėtra buvo lėta, reikalavo daug pastangų ir darėsi ilgai trukusiu procesu, kuris galiausiai netapo visuotinis.

Turime pripažinti ir tai, kad dėl daugelio įvairių aplinkybių Reformacija Lietuvoje netapo visuotiniu sąjūdžiu, buvo labai priklausoma nuo pavienių lyderių. Protestantiškoji Reformacija buvo gyvas, nekontroliuojamas judėjimas, tad vos sukurta Lietuvos evangelikų bažnyčia skilo. Tai fragmentavo sąjūdį. Didžiausią „sprogimą“ Reformacija išgyveno Vilniaus vaivadai, kunigaikščiui Radvilai Juodajam apie 1553 m. perėjus į Reformacijos pusę: 1556 m. publikuotame darbe jis paskelbė atsiskiriąs nuo Romos bažnyčios, nes sukūrė tikrąją, gyvą Kristaus bažnyčią. Tai buvo ne tik didžiausių pokyčių, bet ir didžiausio pavojaus katalikybei dešimtmetis. 1555 m. pabaigoje situacijos gelbėti į Vilnių buvo atsiųstas popiežiaus nuncijus Luigi Lippomanas; jį lydėjęs pirmasis Lenkijoje ir Lietuvoje apsilankęs jėzuitas Alfonso Salmeronas reziumavo, kad miestas eretikų rankose.

Viliuosi, kad man pavyko įrodyti, jog ankstyvoji Lietuvos evangelikų bažnyčia buvo sukurta kaip savarankiška institucija, grindusi savo nepriklausomą doktriną (tikėjimo išpažinimus). Žinoma, po Liublino unijos, konfesionalizacijos epochoje, tokia nepriklausomos bažnyčios vizija neturėjo galimybių plėtotis ir išlikti. Reformacijos judėjimas Lietuvoje ir Lenkijoje išsiskyrė heterodoksiniais judėjimais: regionas tapo namais daugeliui žymių italų religinių pabėgėlių, sukūrusių čia stiprius nonkonformistinio judėjimo branduolius. Daug gilinausi į ankstyvojo socinizmo bendruomenės formavimosi ypatumus: joje glūdi Europos liberaliosios minties ištakos. Antitrinitorizmo raida panaši buvo tik Transilvanijoje, tapusioje vienintele Europos valstybe, kurioje unitorizmas (antitrinitorizmas) buvo pripažintas lygia su kitomis konfesija.

Mano manymu, nepaisant komplikuotos raidos, Reformacija Lietuvą išvedė į tikrosios christianizacijos kelią. Vėlai į krikščionybę atsivertusi Lietuvos visuomenė iki Reformacijos turėjo labai trapią krikščioniškąją savimonę: nebuvo spaudos, aukštesnio lygio mokyklų, raštijos tautinėmis kalbomis. Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus, paskatinęs knygų leidybą, studijas Italijos, Vokietijos universitetuose, formavęs visuotinio švietimo gaires.

Reformacija supažindino visuomenę su Biblija, krikščioniškuoju mokslu, kaip sakė mūsų Martynas Mažvydas. Neįmanoma nuneigti fakto, kad Reformacijos skelbėjai davė pradžią lietuviškajai raštijai. Tiesa, šis procesas vyko religinės emigracijos Prūsijos kunigaikštystėje sąlygomis. Tautinės raštijos sukūrimas emigracijoje – unikalus Europos kontekste. Procesą palyginti galima su raštija suomių kalba, kurios taip pat nebuvo iki Reformacijos. Tačiau politinė situacija ten buvo visai kitokia, nes Švedijos, kuriai priklausė Suomija, monarchas XVI a. pirmojoje pusėje pradėjo bažnytinę reformą iš viršaus.

Galbūt galėtumėte išskirti svarbiausius Reformacijos ir kontrreformacijos santykio taškus Lietuvoje? Kaip tai paveikė tolesnę šalies raidą?

Reformacijos ir kontrreformacijos sąvokos yra gana sustabarėjusios ir nevienodai suvokiamos, tad jų sąveikų apibendrinimas yra problemiškas. Reformacija Lietuvoje iš esmės buvo neinstitucinis, nuo pavienių iniciatyvų priklausomas judėjimas, o kontrreformacija – sistemiška dominuojančios Katalikų bažnyčios veikla. Šių jėgų santykis buvo nelygiavertis. Katalikų bažnyčia niekada neprarado savo privilegijuotos teisinės padėties: tai buvo ir feodalinis luomas, ir globali, Apaštalų sosto tinklui priklausanti jėga.

Tiesa, protestantų pastangomis 1573 m. Varšuvos konfederacijos nuostata, teigianti krikščioniškųjų konfesijų laisvę, buvo įtraukta į Trečiąjį Lietuvos Statutą. Tačiau tai protestantiškoms denominacijoms vis tiek nesuteikė lygių teisių su Romos katalikų bažnyčia. Niekur nebuvo ir apibrėžta, kas yra tos krikščioniškosios konfesijos, tad heterodoksai vis tiek neįgijo jokių teisių, o galiausiai iš viso buvo uždrausti kaip eretikai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vienintelė Evangelikų reformatų bažnyčia susiformavo kaip krašto bažnytinė institucija, su savo distriktais ir valdymo organais.

Tam tikrą pakilimą ji išgyveno iki XVII a. antrojo dešimtmečio, tačiau buvo išstumta už sostinės ribų, o ilgainiui virto religine mažuma. O XVIII a. Vilnius jau buvo visiškai katalikiškas miestas: kai kuriais duomenimis, 1768 m. Vilniuje buvo vos 46 reformatai ir 190 liuteronų (daugiausia vokietakalbių). Mūsų kultūros istorijoje jau ne sykį pabrėžta, kad tokia socialinė homogenizacija iš esmės nebuvo palanki kultūros plėtrai. Katalikybei trūko atsinaujinimo versmių, iki pat XVIII a. antrosios pusės visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštesnysis edukacinis tinklas buvo išimtinai jėzuitiškas. Kita vertus, kontrreformacijos procesai šalyje, kurioje valdovas ir valdantysis elitas buvo katalikai, buvo neišvengiami: XVII a. Europoje iš esmės nebuvo daugiakonfesių valstybių.

2017 m. minėtas Reformacijos 500 metų jubiliejus. O kuo šis laikotarpis aktualus šiandien?

Reformacijos jubiliejus iš tiesų aktualizavo šio judėjimo reikšmę tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Skirtingai nei prieškario laikotarpiu, šių dienų Lietuvoje Reformacijos sąvoka turi pozityvią prasmę, yra siejama su pažanga, socialinės individo laisvės idėjomis. Daug geriau suvokiama ir Prūsų Lietuvos, kaip lietuviškosios liuteronizmo kultūros lopšio, autentika ir svarba. Reformacija tebėra viena mėgstamiausių ir labiausiai tyrinėjamų istoriografijos sričių, nes vis dar yra neaktualizuotų šaltinių, naujų dokumentų.

Jos suvokimą keičia ir gilesnis Romos katalikų bažnyčios istorijos pažinimas, pavyzdžiui, Romos inkvizicijos archyvų atvėrimas visuomenei. Sakyčiau, kad konfesinių procesų raidos tyrimų kokybę šiandien lemia nešališkumas, visapusiškesnis procesų įvertinimas, nes tyrėjams vis labiau prieinami tampa pasauliniai duomenys.

Kokius šaltinius skaitėte ir naudojote savo tyrime?

Į naują religinės ir konfesinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidos pažinimo ir istoriografinių įrodymų pateikimo lygmenį mano tyrimus visų pirma išvedė Italijos archyvinių šaltinių panaudojimas (pavyzdžiui, senojo Paduvos universiteto archyvo, Inkvizicijos archyvo Italijos valstybiniame archyve Venecijoje), atskleidęs naujus santykių tarp Lietuvos ir Italijos  faktus bei kontekstus, ir kritinė Reformacijos šaltinių analizė. Mano tyrimams būdinga neatsiejama istorinių ir filologinių metodų sintezė. Pastarųjų metų darbai, ypač paskutinė monografija, yra labiau istoriniai nei filologiniai, tačiau visuose juose mano išvados yra paremtos ne tik archyviniais istoriniais dokumentais, bet ir intelektinės minties istorijos liudijimais bei rašytiniu paveldu.

Tikriausiai kalbant apie Reformacijos laikotarpį jo įtaka medicinos mokslui nebūtų pirmas dalykas, apie kurį pagalvotume. Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kaip šis laukas buvo paveiktas religinės minties pokyčio?

Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje išsiplėtojus socialiniams medicinos istorijos tyrimams, atsivėrė daug konfesinės ir medicinos istorijos raidos perspektyvų. XVI amžius buvo ne tik Reformacijos, bet ir universitetinės medicinos suklestėjimo era, kurioje ryškiausiai sužydėjo anatomijos disciplina.

Medicinos studijų lyderiai ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje buvo Italijos (visų pirma Paduvos ir Bolonijos) universitetai, taip pat kai kurie Prancūzijos universitetai. Italų medikai dėl savo paklausumo užvaldė XVI a. medicinos rinką, dominavo daugelio Europos šalių valdovų ir didikų dvaruose, universitetuose. Italų medicinos studijų modelis visų pirma apėmė filosofiją, kaip prerekvizitinę discipliną, vėliau būdavo pereinama prie medicinos studijų, kuriose jau XVI a. didelę reikšmę įgijo anatomijos ir chirurgijos praktika. Taigi medicina buvo ir teorinė intelektinė, ir praktinė disciplina. Nenuostabu, kad tokio antropologinio studijų objekto kaip medicina studentai ir dėstytojai suvaidino didelį vaidmenį intelektinėje ir religinėje XVI a. istorijoje. Medikai ir farmacininkai Italijoje buvo viena aktyviausių socialinių grupių, slapta įsitraukusių į evangelizmo judėjimą. Daug medikų buvo persekiojami Italijoje 1542 m. atkurtos inkvizicijos, ne vienam jų įvykdyta mirties bausmė. Todėl dalis jų traukėsi iš Italijos į šalis, kuriose galėtų likti evangelikais ir sykiu būti medikais.

Štai toks buvo mano paskutinis ilgai tyrinėtas herojus, Stepono Batoro gydytojas Niccolò Buccella, 1574 m. iš Paduvos pabėgęs nuo antrojo įkalinimo į Transilvaniją, o netrukus, 1576 m. pavasarį, Steponu Batorui tapus Lenkijos ir Lietuvos valdovu, atvykęs ir apsigyvenęs mūsų kraštuose. Tai unikalios integracijos pavyzdys – Buccella čia ne tik gyveno iki mirties, bet ir visiems laikams apgyvendino didelę savo giminės dalį. Visiškai nauja patirtis buvo tyrinėti Venecijoje vykusį jo inkvizicinį procesą, gilinantis į šio proceso bylas, saugomas Italijos valstybiniame archyve Venecijoje.

Įdomu tai, kad medikai suvaidino lemiamą vaidmenį antitrinitorizmo istorijoje (Ženevoje sudegintas antitrinitorius Miguelis Servetas, pirmas aprašęs mažąjį kraujo apytakos ratą, buvo medikas). Po ilgų studijų metų tapo akivaizdu, kad du medikai italai, ilgus dešimtmečius Jogailaičiams, vėliau Batorui dirbęs Giorgio Biandrata ir prie jo prisijungęs Buccella, buvo pagrindiniai Lenkijos ir Lietuvos ankstyvojo socinizmo (brandžios filosofinės antitrinitorizmo atmainos) tinklo lyderiai. Konfesionalizacijos ir medicinos sąsajos ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje yra akivaizdžios, labai iškalbingos ir dar ne iki galo įvertintos.

Paprastas pavyzdys, kurį smulkiau komentavau savo darbuose: mūsų istoriografijoje dominavo pasakojimas, kad medicinos studijų Vilniaus jėzuitų akademijoje nebuvo dėl konkurentų Krokuvoje veiklos. Bet iš tiesų – nieko panašaus! Jėzuitų akademijose medicinos studijų nebuvo todėl, kad patys jėzuitai jas, kaip neatitinkančias jų veiklos tikslų, draudė, o savo draugijos nariams leido užsiimti tik farmacine ir slaugos praktika. Ši aplinkybė iš dalies nulėmė tai, kad XVI–XVII a. Lietuvoje mokytų medikų, nepaisant poreikio, trūko, todėl medicinos lauke italų medikai „eretikai“, nepaisant jų religinės tapatybės, kuriam laikui užsitikrino išskirtinį lyderių vaidmenį. Medicinos studijos taip pat buvo konfesiškai angažuotos: Reformacijos laikais liuteroniškieji universitetai Vokietijoje (taip pat ir Karaliaučiuje) medicinos dalykus ėmė jungti su teologijos studijomis, tad būsimi liuteronų kunigai gaudavo ir medicinos žinių. Tai liudija ir lietuviškosios raštijos raida: liuteroniškoje Jono Bretkūno „Postilėje“ pirmą kartą lietuviškame tekste aptinkame platesnių medicininės tematikos fragmentų.

2023 m. lapkričio 23–25 d. VU Filologijos fakultete įvyko pirmoji tarptautinė baltistikos mokykla, subūrusi studentus iš 13-os aštuoniose šalyse (Čekijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Sakartvele Suomijoje, Ukrainoje, Vengrijoje) esančių baltistikos centrų.

Per tris intensyvias renginio dienas studentai klausėsi baltistų paskaitų apie istorinę kalbotyrą, senąją raštiją, prūsistiką, onomastiką, baltų kalbų gramatikos subtilybes ir kontaktus. Šias paskaitas dėstė ne tik Vilniaus universiteto mokslininkai, bet ir baltistai iš Latvijos ir Vokietijos. Taip pat kiekvieną dieną buvo numatyta kultūrinė programa.

Daugiau informacijos >>

Renginys vyko pagal projektą „Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas“.

Jį organizavo VU BKKI Baltistikos katedra.

Lapkričio 30 – gruodžio 1 d. Vilniaus universitetas (VU) kartu su Prancūzijos ambasada ir Prancūzų institutu organizuoja konferenciją „Culture and Imaginary Facing the War“.

Dvi dienas beveik trisdešimt kultūros, mokslo ir žiniasklaidos ekspertų iš įvairių Europos šalių diskutuos apie karo poveikį idėjoms ir kultūrai, ką kultūra gali padaryti karo akivaizdoje, kaip žiniasklaida jį gali aprašyti. Pirmąją konferencijos dieną daugiausia dėmesio bus skiriama Europos (ypač Vidurio ir Rytų) istorijos ir geografijos reprezentacijai, naratyvų sklaidos klausimams. Antrąją dieną diskusija plėsis į kultūros veikėjų telkimą karo Ukrainoje sukeltų sukrėtimų kontekste.

„Pastarųjų metų įvykiai parodė, koks svarbus Europos susitarimas dėl bendrų vertybių, principų, strateginio veikimo. Tam, kad šis susitarimas būtų pasiektas lygiateisiškumo ir pagarbos dvasia, reikalingas nuolatinis atviras dialogas. Prancūzijos instituto inicijuota diskusija aktualizuoja kultūros karo akivaizdoje temą. Nuo teorinių svarstymų apie karo keičiamą mąstymą iki praktinių kultūros institucijų problemų“, – renginio idėją sveikina VU rektorius profesorius Rimvydas Petrauskas.

Europą formavo daugybė kultūrinių tendencijų, mąstymo mokyklų ir vietinių bei kolektyvinių atsiminimų. Ji buvo statoma didžiulio sąmyšio ir sukrėtimų sąlygomis (Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijos žlugimas, Antrasis pasaulinis karas, Šaltasis karas, Berlyno sienos griūtis ir kt.), kurios tapo jos istoriniais etalonais. Šiandien ši praeitis neabejotinai rezonuoja su Rusijos vykdoma plataus masto karine invazija į Ukrainą. Todėl konferencijoje bus keliami ir aptariami klausimai apie bendrą europiečių sąmoningumą ir supratimą šioje srityje: kaip ją suvokia žmonės, gyvenantys skirtinguose Europos regionuose? Kaip mes suprantame skirtingus naratyvus, kuriuos formavo daugybė tapatybių? Ar šiandien atsiranda nauja atminties geografija, besitęsianti iki Kyjivo ir Donbaso, kur šiuo metu svarstomas Europos pusiausvyros klausimas?

Nuo pat pirmosios karo dienos Europa intensyviai mobilizavosi priimdama ir palaikydama Ukrainos kultūros veikėjus. Tačiau šiandien Europos kultūros atstovai susiduria su klausimais, kaip stiprinti kultūrinius ryšius, kai pati Ukrainos kultūrinės tapatybės ir nepriklausomybės idėja yra atakuojama, kokių naujų solidarumo formų jiems reikia sugalvoti? Kokie palaikymo būdai, kokios veiklos, kokie kanalai tam gali būti naudojami?

Konferenciją užbaigs diskusija apie informacijos ir žinių prieinamumo svarbą vykstant karui, ką žiniasklaida gali padaryti nušviesdama visuomenę apie dabartinius sukrėtimus, kylančias įtampas besikeičiančioje geopolitinėje pusiausvyroje ir padarinius Europoje.

Konferencija vyks lapkričio 30 – gruodžio 1 d. VU Teatro salėje. Reikalinga registracija. Daugiau informacijos apie programą, diskusijų dalyvius ir pranešėjus rasite čia

.

VU vyksianti konferencija yra Prancūzų instituto Lietuvoje inicijuojamo naujo viešų debatų ciklo „Karo akivaizdoje – Europos dialogas“ dalis. Šio projekto tikslas yra skatinti dialogą ir debatus apie sukrėtimus Europoje, kuriuos sukėlė karas Ukrainoje.

Viešų debatų ciklą sudaro daugybė renginių, suburiančių pirmaujančius Europos ekspertus iš mokslinių tyrimų, žiniasklaidos, kultūros ir viešosios srities lauko. Projektu siekiama palyginti globalias problemas, su kuriomis susiduria Europa, su vietos kontekstu.

Šis naujas renginių ciklas buvo pristatytas lapkričio viduryje Prahoje, 9-ojo Prahos Europos viršūnių susitikimo metu, o pirmoji ciklo diskusija vyks Vilniuje, Vilniaus universitete. 2024 m. jis bus organizuojamas dar penkiuose Europos miestuose: Varšuvoje, Amsterdame, Sofijoje, Helsinkyje ir Rene.

Šiemet Nordclinic Artmedica vardinė stipendija atiteko Anglų filologijos studijų programos studentei Marijai Stalaučinskaitei ir Skandinavistikos studijų programos studentei Gabijai Kilkutei. Sveikiname Mariją ir Gabiją!

Nordclinic Artmedica vardinės stipendijos tikslas – skatinti Universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos ir Anglų filologijos studijų programų studentus už pasiektus labai gerus studijų rezultatus.

Dėkojame įmonei už iniciatyvą bei bendradarbiavimą, prisidedant prie studentų ugdymo ir tobulėjimo.

Nordclinic Artmedica stipendija įteikta Fakulteto Tarybos posėdyje, kuris įvyko lapkričio 24 d.

Ar žinote, kurį iš romėnų dievų šiuo metu rastumėte parduotuvėje mineralinio vandens pavidalu? O gal galite nuspėti, kaip verčiami lotyniški veiksmažodžiai audio ir video? Klasikų asociacija kartu su LRT kviečia pasitikrinti savo žinias apie senovės Graikijos ir Romos mitus, istoriją ir kultūrą jau antrą kartą organizuojamoje internetinėje Antikos žinių viktorinoje.

„Antika visur aplink mus, todėl modernių jos pavidalų ir formatų dažnai net nebematome arba nesusiejame su antikine praeitimi. Antikos žinių viktorinos idėja iš esmės kilo norint paprastais klausimais dalyviams parodyti, kad apie antiką žinome kur kas daugiau, nei manome. Juk jei klausčiau, kaip atrodė ar funkcionavo demokratinė senovės Atėnų sistema, atsakyti tikriausiai galėtų tik klasikai, istorikai ar politologai. Bet kažkodėl pamirštame, kad patys gyvename demokratinėje valstybėje, kurios veikimas ir institucijos yra vienaip ar kitaip įkvėptos antikinių pavyzdžių“, – pasakoja viktorinos sumanytojas, Vilniaus universiteto (VU) Klasikinės filologijos katedros mokslininkas ir Klasikų asociacijos valdybos narys dr. Tomas Riklius.

Daugiau nei tūkstantmetį gyvavusi antikos kultūra ir jos pasiekti laimėjimai tapo Vakarų kultūros pagrindu, kurį jaučiame iki šiol. Daugelis politinių terminų ir tarptautinių žodžių – tokių kaip „diktatorius“, „maratonas“ ar „gimnazija“ – mus pasiekė būtent iš antikos; mitologinius vardus sau neretai pritaiko įvairios firmos, o mitų siužetai vis dar įkvepia ne tik literatūrą, bet ir kitas meno formas.

Tą patį galima pasakyti apie daugybę kitų kultūrinių ar architektūrinių sąvokų bei konceptų, kurie atsirado dar antikoje. Be kultūrinių romėnų ir graikų išradimų būtų sunku įsivaizduoti kasdienybę. Tarkime, retai susimąstoma, kad tokie įprasti architektūriniai elementai kaip cementas, plytos, kolonos, arkos ar skliautai po visą Europą buvo išplatinti būtent romėnų.

„Tikiuosi, kad ši viktorina pirmiausia paskatins net ir manančius, kad tikrai nieko nežino apie antiką, išbandyti save ir pamatyti, kad, pasirodo, kažką visgi žino. O tuomet Antikos žinių viktorina gal net įkvėps pasidomėti antikine kultūra, istorija ir literatūra. Nes tai yra pagrindas Vakarų kultūros, kurios dalis Lietuva su nesavanorišku pertrūkiu yra jau daugiau nei šešis amžius“, – teigia dr. T. Riklius.

Viktorinos dalyviai turės per kuo trumpesnį laiką atsakyti į penkiolika klausimų iš įvairių sričių. Bus tikrinamos žinios apie antikinę mitologiją, kultūrą, literatūrą, istoriją ir asmenybes.

Žinai daugiau, nei manai, tad pasitikrink savo žinias Antikos žinių viktorinoje. Praėjusiais metais jas pasitikrino beveik tūkstantis dalyvių.

Antikos žinių viktorinoje kviečiami dalyvauti visi besidomintys antikos kultūra ar tiesiog norintys pasitikrinti savo žinias. Viktorina vyks lapkričio 24 d. internetiniu adresu https://antikosviktorina.lrt.lt/.

Filologijos fakulteto rinkimų komisija informuoja, kad rinkimai laikomi neįvykusiais, nes dalyvavo mažiau nei 2/3 rinkėjų. Pakartotiniai rinkimai vyks 2023 m. lapkričio 30 d. Rinkimai bus vykdomi slaptu internetiniu balsavimu.

Ar žinojote, kad seniai seniai baltų kalbos buvo paplitusios nuo Vyslos upės Vakaruose iki Okos upės Rytuose? Ką apie baltų kilmę gali pasakyti lingvistas, archeologas ir genetiką išmanantis antropologas?

Atsakymus į šiuos ir kitus su baltų kultūra susijusius klausimus pabandė surasti Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto mokslininkai naujame edukacinių filmukų cikle „Baltistikos miniatiūros“. Profesionaliai parengtų vaizdo paskaitų tematika apima įvairias su baltų kalbomis ir kultūromis susijusias sritis: lietuvių kalbos gramatinę sistemą, jos raidą ir mokslinius tyrimus; latvių, prūsų ir kitas baltų kalbas bei kultūras ir jų kilmę; senąją ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytinį paveldą ir jo aidus Vakarų Europoje; Lietuvos žydų, totorių ir kitų tautų raštiją ir kt.

Vaizdo paskaitos paskelbtos specialiai šiam tikslui sukurtame „Youtube“ kanale ir yra laisvai prieinamos visiems susidomėjusiems. Nors paskaitos parengtos lietuvių kalba, jas galima žiūrėti su profesionaliai išverstais angliškais ar lietuviškais subtitrais. Angliški subtitrai skirti lietuvių kalbos nemokantiems žiūrovams, lietuviški – kaip pagalbinė priemonė besimokantiems lietuvių kalbos

Projektas gimė iš noro sujungti baltistus visame pasaulyje

40 vaizdo paskaitų ciklas yra viena iš projekto „Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimas“ veiklos sričių. Svarbiausios jau aštuonerius metus trunkančio projekto veiklos yra susijusios su studijomis ir lituanistinių disciplinų dėstymo kokybės užtikrinimu: finansuojamos ilgalaikio dėstymo veiklos užsienyje veikiančiuose baltistikos centruose, duodamos stipendijos iš užsienio į semestro studijas, praktikas, vasaros ir žiemos kursus atvykstantiems studentams, organizuojami dėstytojų kompetencijų kėlimo kursai ir vasaros mokyklos.

„Idėja sukurti šį paskaitų ciklą radosi 2020 m. pirmojoje pusėje, pasaulį užklupus pandemijai ir staiga užsidarius valstybių sienoms. Tuo metu daugybė Lietuvos dėstytojų lituanistų, iki tol aktyviai naudodavęsi minėtojo projekto teiktomis galimybėmis vykti skaityti paskaitų į įvairius baltistikos centrus užsienio universitetuose, netikėtai nebeteko šios galimybės ir pajuto savyje didžiulę tuštumą. Tuo metu, kai visi dar mokėmės dėstyti nuotoliu ir naudotis įvairiomis vaizdo srauto perdavimo platformomis, kilo mintis, kad galbūt būtų galima sukurti šį tą profesionalesnio ir didesnę išliekamąją vertę turinčio nei paprastos vienkartinės zoom paskaitos – galbūt ne visuomet tobulos dėl nuolatos stringančio interneto ryšio ar ne visai tvarkingai dėstytojo ekrane pasidalintos prezentacijos. Galbūt būtų galima nufilmuoti paskaitas profesionalia filmavimo įranga, sumontuoti profesionalioje studijoje, iliustruoti tinkamai atrinkta vaizdine medžiaga ir paskelbti viešai, kad nebūtų gėda jų rodyti visiems – tiek studentams, tiek plačiajai visuomenei“, – sako „Baltistikos miniatiūrų“ projekto vadovas doc. Vytautas Rinkevičius.

Dėstytojams – nauja patirtis

„Baltistikos miniatiūros“, nufilmuotos gražiausiose Vilniaus universiteto ir miesto vietose, suteikė progą dėstytojams išbandyti save nauju vaidmeniu – prieš kameras. „Kreipėmės į VU Filologijos fakulteto dėstytojus su prašymu prisidėti prie projekto ir sukurti scenarijus remiantis savo mėgstamiausių, geriausių paskaitų temomis, kad pagal juos galėtume sukurti neilgus, 10–20 min. trukmės filmukus, kuriuos užsienio baltistikos centrų dėstytojai galėtų rodyti per paskaitas, o vėliau aptarti su studentais“, – pasakoja VU Baltistikos katedros asistentė ir projekto vadovė dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet.

Anot doc. V. Rinkevičiaus, filmavimo metu dėstytojai susidūrė su įvairiausiomis naujomis patirtimis ir iššūkiais: „Ne tik galėjome pasimėgauti moderniausia garso ir vaizdo įrašymo technika ar profesionaliomis grimuotojų paslaugomis, bet ir mokėmės kurti tokio pobūdžio paskaitų scenarijus, nebijoti kalbėti prieš kamerą ir kitų videosiužetų kūrimo subtilybių. Neabejoju, kad ši patirtis leis sukurti ne mažiau įdomių vaizdo paskaitų ir ateityje.“

„Baltistikos miniatiūrų“ ciklą galite rasti čia >> 

Literatūros dabarties ir istorijos klausimas yra sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Istorija yra sisteminis žvilgsnis į proceso raidą, tačiau į tyrimo lauką, be pačios literatūros, patenka labai daug konteksto dalykų: politinių, socialinių, ekonominių. Iki Atgimimo nei krašto, nei išeivijos, nei partizanų, tremtinių ir disidentų literatūra nefunkcionavo kaip vientisas istorinis procesas, tai buvo nesusisiekiančios tikrovės, todėl nepriklausomybės pradžioje literatūros visumos vaizdą teko susidėlioti iš naujo ir dėl įvairių priežasčių tai gerokai užtruko. Lietuvių egzodo literatūros istorija (1945–1990) buvo parašyta pačios išeivijos, o procesas krašte tapo savotišku iššūkiu ir literatūrologams, ir skaitytojams, nes kėlė daugybę vertybinių klausimų ir dėl sovietmečiu pripažintų, ir dėl atstumtų autorių, ir dėl užtrukusio partizanų, tremtinių ir disidentų kūrybos viešinimo.

Pirmieji ledus pralaužė „Literatūra ir menas“

Skirtingos patirtys ir lūkesčiai atgavus nepriklausomybę reikalavo didžiulio pervertinimo darbo, o juk lygia greta politinių įvykių vyko kultūros spurtas: steigėsi naujos leidyklos, redakcijos ir leidiniai, keitėsi kūrėjų kartos ir literatūros edukacijos principai, tvirtinosi nauji autoritetai. Įvykių spartą diktavo didžiuliai geopolitiniai pokyčiai Europoje, kai totalitarinį pasaulį keičianti nacionalinio išsivadavimo idėja supurtė ne tik sovietinės įtakos zonoje atsidūrusias Vidurio Europos šalis, bet ir okupuotas Rytų Europos valstybes prie Baltijos jūros: Lietuvą, Latviją, Estiją. Įvykių smaigalyje lietuvių literatūra atsidūrė 1987 ir 1988 m., kai vieši Lietuvos kultūros fondo, Laisvės lygos ir Sąjūdžio renginiai įsiūbavo politinį judėjimą už šalies nepriklausomybę, o ryškiausiu įvykiu tapo atšaukta cenzūra. 

Atšaukta cenzūra yra pagrindinė laisvos literatūros sąlyga, nes net ir pati kūrybiškiausia Ezopo kalba, grįsta užuominomis, parabolėmis ir nutylėjimais, negali to, ką gali pasakyti menininkas, literatas ar rašytojas savo visuomenei. Visuomenė laisvės sąlygomis taip pat kitaip suvokia kalbą, viešą žodį, ir pokyčiai politinio lūžio momentu yra geriausias to pavyzdys. Reikia prisiminti, kad greta informacinio biuletenio pobūdžio „Sąjūdžio žinių“ ir „Atgimimo“ aukšto lygio erdvę viešoms intelektualų, humanitarų, menininkų politinėms diskusijoms lemtingais 1988 m. pasiūlė tuo metu LTSR kultūros ministerijai ir sovietinei rašytojų sąjungai atskaitingas, vadinasi – ir jų prižiūrimas, savaitraštis „Literatūra ir menas“. Tokia erdvė buvo būtinybė, tačiau veikiančio Glavlito ir redakcijai priskirtų cenzorių požiūriu toks sprendimas buvo rizikingas.

Nepriklausomybės tekstų bruožas – tiesos sakymas

Daugiau ar mažiau iki nepriklausomybės paskelbimo cenzūros atsisakė ir kiti leidiniai, tačiau literatūros ir meno leidiniai, pavyzdžiui, mėnraštis „Pergalė“ (dabartiniai „Metai“), buvo pirmieji, ir jų drąsa lėmė daug. Tuo metu milžiniškas naujos informacijos srautas, politinės, žurnalistinės, humanitarinės, meninės, mokslinės ar tiesiog vertingos diskusijos ieškojo savo egzistavimo nišos, sąveikos su auditorija, nes Sąjūdžio į viešumą pakviestos minios klausėsi ne tik politinių kalbų, bet ir labai aukšto lygio publicistikos, poezijos, pagal jaunosios kartos poetų eiles sukurtų ir atliekamų roko dainų. Visuomenės sąveika su viešu žodžiu buvo grindžiama originaliais tekstais, tiek rašytais pačių poetų, rašytojų, tiek politikų ir žurnalistų. Skiriamasis šių tekstų bruožas buvo ne propagandinė ar ideologinė veikla, bet tiesos sakymas – istorinės, tautinės ir asmeninės. 

Ši sąveika, be abejo, buvo nulemta ir lietuvių istorijoje reikšmingos poezijos tradicijos, ir „slaptųjų sielų suokalbių“ (laki poeto Sigito Gedos frazė), kurie susiklostė paskutiniais cenzūros dešimtmečiais. Ezopo kalba rašytose knygose skaitytojai ne tik mokėsi užčiuopti paslėptas prasmes, bet ir plėtojo savotišką komunikaciją. Vykstant politiniam lūžiui ši suokalbio situacija leido įvertinti ne tik neblogai per stagnacijos dešimtmečius išsaugotą nacionalinę savimonę, bet ir visuomenės gebėjimą suvokti daugiareikšmę kalbą, klausytis paslėptų prasmių, skaityti tarp eilučių. Sąjūdžio pakilimo metu poezija ir poetai viešuose mitinguose buvo aukštai kotiruojami, o poezijos ir politikos tekstų pasiektas efektas buvo moralinis ir estetinis laisvės ir tiesos išgyvenimo triumfas.

Sąjūdžio balsu tapo geriausi Lietuvos poetai

Lemtingu istoriniu momentu literatūrinės spaudos aplinkoje kūrėsi tai, ką šiandien būtų galima įvertinti kaip kažką visiškai nauja lietuvių literatūros tikrovėje. Be abejo, tai neatsirado tuščioje vietoje: dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių Ezopo kalbos išugdytas jautrumas kalbai buvo nulemtas geros poezijos ir gerų poetų autoriteto. Nuo Maironio „Pavasario balsų“ (1895) politiniais sunkmečiais poezija įkūnijo tautos balsą. Ir dėsninga, kad Sąjūdžio veidu ir balsu Lietuvoje lemiamą akimirką tapo Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, o išeivijoje – Bernardas Brazdžionis ir visa žemininkų karta. Be abejo, „veidas“ šiuo atveju yra bendrinis, nes gerų poetų Lietuvoje visada buvo ir yra nemažai. 

D. Brazdžionio vizitas Lietuvoje 1989 m. vasarą vyko pačiu svarbiausiuoju tautinio pakilimo momentu, ir tai buvo ne tik pirmosios nepriklausomybės metais išugdyto ir jau pripažinto jauno poeto, bet ir išeivijoje kūrybinę brandą pasiekusio gyvo poezijos klasiko sugrįžimas, tikros poezijos mokyklos ir tradicijos susitikimas su savo amžiaus ir jauniausia skaitytojų karta. Minių minios kartu su eiles mitinguose skaitančiu poetu kartojo eilėraščių posmus mintinai, o klasiko autoritetą stiprino šimtatūkstantiniu tiražu perleista ir išsyk išpirkta rinktinė „Poezijos pilnatis“. Tuo pat metu sovietmečiu brendusio Just. Marcinkevičiaus vaidmuo, itin svarbus politiškai bundančioje visuomenėje, buvo daug labiau kvestionuojamas, ir tai truko iki pat poeto mirties.

Kritika dėl kompromisinės Just. Marcinkevičiaus laikysenos tiesos atžvilgiu sovietmečiu (Tomas Venclova), dėl poetinės retorikos, kviečiančios jausti, bet ne mąstyti (Ričardas Gavelis), rodėsi įvairiausiomis formomis – ir anoniminės kritikos, ir užuominų kūriniuose, ir tai buvo simptomiška tam laikui. Just. Marcinkevičiaus kritika tiesiog išryškino autoritetų ir istorinės tiesos klausimą. Sąjūdžio metais įsivyravusi tiesosaka reikalavo naujo kalbėjimo formato, naujos kalbos strategijos. Daugiareikšmė Ezopo kalba tapo nebereikšminga politinio lūžio informacijos lauke. Tuo metu spaudoje kalbėjo sovietinės sistemos kankiniai – raštais, liudininkų prisiminimais, o ne oficiozo globoti autoriai. Tremtinių, partizanų ir politinių kalinių liudijimų, kad ir Juozo Urbšio, fone viešas žodis kėlė nuostabą savo istorinės tiesos svoriu ir tikslumu. 

Atsiminimai apie tremtį įkvėpė šiandienos literatūros tendencijas

Dalios Grinkevičiūtės memuarinės apybraižos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ištraukos, paskelbtos 1988 m. literatūrinėje spaudoje, buvo bene ryškiausias tiesos balsas to meto aplinkoje ir, galėtume sakyti, stipriausią išsilaisvinimo poveikį turėjęs literatūrinis įvykis. Cenzūruojamoje sovietinėje spaudoje tremties faktas apskritai buvo ignoruojamas, tad dokumentiškai tikslus asmeninės D. Grinkevičiūtės patirties liudijimas tapo precedento neturinčiu artefaktu, nes tremtis paveikė beveik visą visuomenę, ne tik aukas, bet ir jų šeimas, likusias Lietuvoje. Beje, D. Grinkevičiūtės memuarai – tai ne tik istorinės vertės asmeninių patirčių dokumentas, bet ir grožinės literatūros bruožų turintis kūrinys. Galima būtų visai nedviprasmiškai tvirtinti, kad kaip tik D. Grinkevičiūtės memuarai tapo keleto itin reikšmingų šiandienos lietuvių literatūros tendencijų šaltiniu, arba mažų mažiausiai – jų pirmtaku.  

Pirma, tai tremtinių atsiminimų lavina, kuri buvo itin reikšminga pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, o iki antrojo dešimtmečio vidurio dėl natūralių priežasčių išseko. Jei žvalgysimės po šiuos atsiminimus, matysime, kad didelė jų dalis perima unikalų D. Grinkevičiūtės kalbėjimo stilių – tai ir objektyvus pasakojimas apie sukrečiančias, nežmoniškas, beprasmiškas tikrų žmonių patiriamas kančias, ir itin jautri reakcija į šias kančias, išsakoma taupiais įvertinimais ir atjautos pilnais pastebėjimais. Jokio teismo ar moralizavimo nei budeliams, nei aukoms, gilus egzistencinės situacijos reflektavimas.  

D. Grinkevičiūtės memuarų stiliaus pėdsaką šiandien galėtume atsekti bendroje Sąjūdžio spaudoje: tikslaus, bet kartu ir efektyvaus objektyvumo tuo metu siekė politinė publicistika, humanitarinės diskusijos, visa humanitarinė spauda. Tiesos nereikia pagražinti – toks bendras šios tendencijos leitmotyvas, ir žvelgiant, iš šiandienos pozicijų, tokia tiesos stilistika, nuėjusi nemenką trijų dešimtmečių kelią, evoliucionavo į keletą itin stiprių literatūrinių fenomenų, raidos tendencijų ar krypčių. Viena jų užsimezgė kone iškart, kai buvo atgauta nepriklausomybė, ir ją galbūt geriausiai atspindi paskelbta poetų ir rašytojų eseistika ir dienoraščiai. 

Ne visa šio pobūdžio literatūra pasiekė tokį skaitomumą, kaip Sigito Gedos „Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai (1992–1998)“ (1999), tačiau to siekė daugelis rašančiųjų, o besižvalgydami platesniuose žanro horizontuose, šiandien rasime Alvydo Šlepiko tarptautinio rezonanso sulaukusį romaną „Mano vardas – Marytė“ (2016). A. Šlepiko romanas yra tokio paties stilistinio sprendimo. Ir ši antroji Sąjūdžio metais susiformavusi tendencija iš esmės perlaužė Ezopo strategijos kodą, nes neišvengiamą kalbos gražbylystę laisvės akivaizdoje keitė taupaus ir pasverto žodžio literatūra – poezija, eseistika ir proza. 

Nepriklausomybės prozoje – gręžimasis į save istorijoje

Nėra lengva trumpai apžvelgti tirštą vykusio proceso medžiagą, tačiau svarbu bent sudėlioti vieną kitą ryškesnį punktyrą pakitusiai situacijai nužymėti: minimalistine maniera rašyta Nijolės Miliauskaitės, Donaldo Kajoko poezija fiksuoja naują poeto santykį su kalba ir ja pasakojama tikrove, nors lygiagrečiai toliau evoliucionuoja ir Rimvydo Stankevičiaus, Mindaugo Nastaravičiaus tęsiama Just. Marcinkevičiaus, Vytauto Bložės poetinės raiškos tradicija.

Perlaužtas Ezopo kalbos kodas bene stipriausiai paveikė prozos gyvenimą, ir prozininkų autoriteto kaitos drama nepriklausomybės pradžioje buvo daug gilesnė už poetų. Gero pasakojimo meistrais, kolaboravusiais su totalitarizmu, nusivilta dar sovietmečio pabaigoje – tuomet imta ieškoti būdų, kaip rašyti prozą be privalomų komunizmo statybos siužetų. Aštuntojo dešimtmečio viduryje prasidėjo pasipriešinimas socrealizmo standartams ir vietoje pasakojimo susitelkta į vidinį monologą, archetipinę vaizduotę ir tirštas metaforas. 

Sąjūdžio metais jau buvo galima kalbėti apie poetinę prozą, kuri taip pat panašiu metu palinko į tiesosaką ir minimalizmą. Toks minimalizmas, nors ir gerokai priartėja prie poezijos, visada išsaugo epinės struktūros šerdį, ir tai trečioji svarbi tendencija šiuolaikinėje lietuvių literatūros raidoje. Tokie poetinės prozos meistrai kaip Bitė Vilimaitė, Antanas Ramonas, Vanda Juknaitė iš esmės suformavo naują stilistinę kryptį, kurios tęsinius šiandien matome Danutės Kalinauskaitės, Vido Morkūno, Dainos Opolskaitės kūryboje. Minimalizmo tendencijoms nepasidavusi poetinė proza, pavyzdžiui, Valdo Papievio, vis tiek nuėjo naujų stilistinių paieškų keliu: pasitelkta sakinio fiktyvumo galia. 

Visa plejada jaunesnės kartos prozininkų ir prozininkių sunkiai dėliojasi į naujas nišas, nes yra labai marga, tačiau naujausią lietuvių prozą vienija kalbos gražmenų atmetimas (Gabija Grušaitė), kurio taip troško Ričardas Gavelis, raiškūs dialogai (Undinė Radzevičiūtė), kuriuos vertino Jurgis Kunčinas, personažų socialinių, psichologinių vaidmenų ribos tyrimas (Eglė Frank), svarbus Jolitai Skablauskaitei, Jurgai Ivanauskaitei. Galbūt šiek tiek keista, kad iš lietuvių prozos radikaliai išstumtas siužetinis pasakojimas grįžta tarsi pro galines duris: tarptautinio ir nacionalinio susidomėjimo sulaukė istorinio romano tema. Ir tai ketvirtoji tendencija, kurią galima stebėti jau visoje nepriklausomybės prozoje: gręžiamasi į save istorijoje.

Originaliausia tendencija – grožinė eseistika

Kristinos Sabaliauskaitės, Birutės Jonuškaitės, Agnės Žagrakalytės, Kazimieros Kazijevaitės, Akvilinos Cicėnaitės romanų centre – istorinėse pervartose atsidūrusi šeima, pats jos branduolys. Valstybės ir karalystės paslaptis itin domino rašytoją Petrą Dirgėlą, kurio epiniai užmojai demonstravo vyrišką požiūrio į istoriją tradiciją nepriklausomybės pradžioje, tuo tarpu moterys į istoriją priverčia pažvelgti iš naujo, iš asmeninių tiesos istorijų perspektyvų antruoju ir trečiuoju dešimtmečiais. Profesionalų aukštai vertinamas P. Dirgėla šioje asmeninės tiesos perspektyvoje užleidžia populiarumo pozicijas moterims rašytojoms – tą liudija nacionalinės ir tarptautinės auditorijos susidomėjimas istorinės tematikos kūriniais.

Vienas įdomiausių atšauktos cenzūros ir naujų tiesosakos būdų aplinkoje susiformavusių šiuolaikinės lietuvių prozos reiškinių – grožinė eseistika, kurios debiutas pačioje nepriklausomybės pradžioje atrodė kaip tiesiog patrauklus ir suprantamas kalbėjimas apie ką nors įdomaus iš kasdienybės. Ir tai penktoji iš ryškiausių tendencijų – gali būti, kad ir pati originaliausia, nes nieko panašaus kaimyninių šalių literatūroje nėra. Susiformavusi kaip dienos aktualijų refleksija „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose, šiandien eseistika figūruoja kaip vienas reikšmingiausių, įdomiausių ir skaitomiausių kūrybos žanrų (Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Parulskio, Kęstučio Navako, Giedros Radvilavičiūtės, Regimanto Tamošaičio knygos).

Autorė: doc. Audinga Peluritytė-Tikuišienė 

Gruodžio 5–7 d. Filologijos fakultete svečiuosis profesorius M. J. Driscoll, pagal NORDUD projektą atvykęs iš Kopenhagos universiteto. Paskaitos skirtos II kurso skandinavistos studentams, tačiau kviečiame dalyvauti visus norinčius. 

Paskaitų tvarkaraštį ir anotacijas rasite čia >>

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos 2023 m. lapkričio 24 d. posėdžio darbotvarkė (projektas)

Posėdis vyks Jono Balkevičiaus (84) aud., pradžia – 11 val. Posėdžio trukmė – iki 90 min.

Įmonės „Reiz Tech“ ir „Nordclinic Artmedica“ stipendijų teikimas

1. Posėdžio darbotvarkės tvirtinimas ir praėjusio posėdžio protokolo tvirtinimas (prof. dr. Jurgis Pakerys, 5 min.)
2. 2024 m. MA programų skelbimas: Šiaurės Europos kalbos ir kultūros (doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė, prof. dr. Loreta Vaicekauskienė, 10 min.)
3. Filologijos fakulteto tarptautiškumo veiklų rėmimo fondo reglamento svarstymas ir tvirtinimas (dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, 20 min.)
4. Aliaus Jaskelevičiaus Cicerono traktato „Brutas“ vertimo teikimas leidybai (doc. dr. Audronė Kučinskienė, 5 min.)
5. Vilniaus universiteto dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų konkursų pareigoms eiti ir atestavimo organizavimo nuostatų naujos redakcijos aptarimas (dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas, 20 min.)
6. Dėl „Artmedica“ stipendijos skyrimo (dr. Linara Bartkuvienė, 5 min.)

Lapkričio 24 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šio seminaro metu bus grįštama prie gramatikalizacijos temos. Bus aptariama Hopperio ir Traugott knygos 4 skyrius apie pragmatinius gramatikalizacijos veiksnius

Prisegame failą ir ta pačia proga raginame seminarui siūlyti tekstus, kurie Jums atrodo svarbūs ir įdomūs.

Tekstas >>

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>

Visi maloniai laukiami!

Šią savaitę, lapkričio 23–25 d., fakultete vyks pirmoji tarptautinė baltistikos mokykla, į kurią sugužės studentai iš užsienio baltistikos centrų.

Registracija į paskaitas jau pasibaigusi, tačiau visus, kada nors besimokiusius baltistinius dalykus, tarp jų ir latvių kalbą, studentus labai kviečiame į atvirą neformalų vakarą šį ketvirtadienį, lapkričio 23 d., nuo 17:10 val. K. Donelaičio a. Šio vakaro metu šnekučiuosimės, žaisime žaidimus bei vaišinsimės.

Vakaras atviras visiems studentams, jei turite daugiau klausimų, rašykite . 

Renginį organizuoja VU BKKI Baltistikos katedra.

Šaltinis: https://bookofbooks.ku.dk

Gruodžio 7 d., 15 val. Vinco Krėvės aud. vyks kviestinė Kopenhagos universiteto prof. M. J. Driscoll paskaita “Every book in every language on every subject”: Hernando Colón’s universal library and the Libro de los epitomes. 

Daugiau informacijos apie paskaitą ir pranešėją rasite čia >>

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Gruodžio 8 d. 15 val. Vilniaus universiteto Skandinavistikos centre vyks Upsalos universiteto profesorės Helenos Wahlström Henriksson paskaita „Single Fathers Fail: Swedish cinema and (non)stigmatization of single parents". Į Vilnių atvyksta pagal projektą "Mothernet".

Paskaita vyks anglų kalba. 

Daugiau informacijos >>

Cambridge Scholars Publishing leidykloje išleistoje Anglų filologijos katedros prof. dr. Almanto Samalavičiaus knygoje „BALTIC POSTCOLONIAL NARRATIVES: Literature and Power“ („Baltų postkolonijiniai naratyvai: literatūra ir galia” (2023) nuodugniai aptariama kaip postkolonializmas pateko į baltų kultūros ir literatūros sritį ir su kokiais sunkumais jis susidūrė ir dažnai vis dar susiduria, vietinių ir tarptautinių kultūros ir literatūros diskursų akivaizdoje. Ši studija suteikia įžvalgų apie lietuvių prozą ir analizuoja keletą geriausių Lietuvos postkolonijinės literatūros tekstų. Autorius nagrinėja romanus, parašytus per paskutinį sovietmečio dešimtmetį, ir kai kuriuos naujesnius raštus, sukurtus posovietmečiu. Knyga ypač naudinga kultūros istorikams ir literatūrologams, besidomintiems Rytų Europos ir Baltijos šalių kultūrų bei visuomenių praeitimi ir dabartimi.

Dr. Almantas Samalavičius – architektūros, kultūrologijos ir literatūros srities mokslininkas. Šiuo metu jis yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros instituto profesorius ir kartu Vilniaus universiteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto Anglų filologijos katedros profesorius, kur dėsto kultūros, postkolonijinių ir medijų studijų seminarus. Profesorius yra daugiau nei dviejų dešimčių monografijų, mokslinių esė rinkinių ir redaguotų tomų autorius, tarp jų „Dedalus leidyklos lietuvių literatūros antologija“ (2013), „Neoliberalizmas, ekonomizmas ir aukštasis mokslas“ (2018), „Lietuvos architektūra ir urbanistika“ (2019). Jis yra kviestinis profesorius JAV, Europoje ir Azijoje, keletą kadencijų ėjo Lietuvos PEN prezidento pareigas.

Lapkričio 21 d., antradienį, 16 val. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje (Universiteto g. 3, IV aukštas) vyks Vilniaus universiteto mokslinių straipsnių rinkinio „Totoriai Lietuvos istorijoje ir kultūroje XIV–XXI amžiuje: naujausi tyrimai“ pristatymas. Jame dalyvaus rinkinio sudarytoja doc. dr. Galina Miškinienė, knygos recenzentai dr. Grigorijus Potašenko, prof. Joanna Kulwicka-Kamińska, prof. Sergejus Temčinas, dr. Lina Leparskienė, Turkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje J. E. Bariš Tantekin. Renginį ves Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas doc. dr. Salvijus Kulevičius.

Šis straipsnių rinkinys yra Lietuvos Respublikos (LR) Vyriausybės patvirtintų Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimo renginių programos dalis. LR Seimas 2021 m. paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Lietuvos totoriai paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje: kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę dalyvavo visuose karuose ir sukilimuose, reikšmingai prisidėjo prie jos valstybingumo atkūrimo, Lietuvos kultūros, savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra neatskiriama jos istorijos dalis.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) totorių palikuonys gyvena trijose valstybėse – Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje, o jų tautiečiai Kryme, Tatarstane, Turkijoje. Susidomėjimas šia nedidele etnokonfesine bendruomene neslūgsta, todėl nepriklausomoje Lietuvoje užgimė tradicija rengti tarptautines konferencijas, skirtas Lietuvos totorių istorijos, kultūros, raštijos ir religijos tyrimams. Neatsitiktinai į Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimo 2021 m. planus buvo įtraukta Vilniaus universiteto tarptautinė mokslinė konferencija „Totoriai Lietuvos istorijoje ir kultūroje XIV–XXI a.: naujausi tyrimai“. Tai buvo tam tikras siekis pratęsti ankstesnius darbus, nagrinėti tiurkų tautos (totorių) transformaciją XX a. ir pristatyti bei aptarti naujus iššūkius, su kuriais ši tiurkų tauta galimai susidurs XXI a. 

Konferenciją organizavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas ir Vilniaus apskrities totorių bendruomenė. Jos partneriai buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Kultūrinių bendrijų studijų centras ir Torunės Mikalojaus Koperniko Kitabistinių tyrimų centras. Dalis konferencijos pranešimų, reprezentuojančių naujausius Lietuvos totorių temos tyrimų rezultatus, išaugo į straipsnius ir buvo sudėti į šį rinkinį. Jį sudaro penki skyriai: „Istorija, kultūra ir religija“, „Kultūra ir tradicija“, „Personalijos“, „Kalba ir literatūra“ ir „Bendruomeninis gyvenimas ir amatai“.

Straipsnių rinkinyje (anglų, lietuvių, baltarusių, rusų ir turkų) kalbomis svarstoma: apie LDK ir Krymo chanato pasienio stepių teritorijų tiurkų kilmės gyventojus; skiriama dėmesio apeiginių tradicijų klostymuisi, praradus gimtąja kalbą, kurios praradimas suponavo ir išskirtinės Lietuvos totorių rankraštinės tradicijos užgimimą XVI a.; atskleidžiami iškilių totorių nežinomi biografiniai faktai; išsamiai aptariami tikriniai vardai, kurie bet kurio regiono toponimikoje yra informacijos apie svarbiausius to krašto tautos materialinės ir dvasinės kultūros istorijos etapus šaltinis, o sakralusis Vokės kraštovaizdis atsiveria totorių gyvenimo pasakojimų geografijoje. Taip pat atskleidžiama kultūrinė įvairovė, kuri paliko pėdsaką tiek Europoje, tiek LDK; sužinome naujų LDK totorių migracijos į Jungtines Amerikos Valstijas faktų, o taip pat apie tradicinius totorių amatus. Leidinyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad XX a. dešimtame dešimtmetyje atkurta kultūrinė diplomatija tarp Turkijos ir Lietuvos turi didžiulės įtakos Lietuvos totorių tradicijoms ir bendrai visai jų kultūrai.

Tikimasi, kad leidinys paskatins visuomenės ir mokslininkų domėjimąsi Lietuvos totorių istorijos ir kultūros raida. Tokio pobūdžio leidiniai yra svarus įnašas į Lietuvos kultūrą.

Leidinio rengėjai dėkoja užsienyje gyvenančių turkų ir giminingų bendruomenių valdybai (Yurtdışı Türkler ve Akraba Topluluklar Başkanlığı), Turkijos Respublikos ambasadai Lietuvoje, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui, Vilniaus apskrities totorių bendruomenei.

Daugiau informacijos: , tel. +370 5 2687103.

Lapkričio 22 d., trečiadienį, 19 val. Ideas Block - Kompresorinė erdvėje (Goštauto g. 11) kviečiame pasinerti į italų poezijos pasaulį kartu su Vilniuje gyvenančio poeto, VU Anglų filologijos katedros docento dr. Davide Castiglione trečiojo kūrinių rinkinio „Doveri di una costruzione“ („Konstrukcijų pareigos“) pristatymu. Nors knyga originaliai parašyta italų kalba, visi galės mėgautis originalaus kūrinio vertimais į anglų ir lietuvių kalbas.

Šio rinkinio eilėraščiai gilinasi į tvarkos ir netvarkos sąveiką. Jie tyrinėja konstrukcijų susiaurėjimus ir šokio laisvės epifanijas, leisdamiesi į poetišką kelionę per įvairius miesto erdvių kraštovaizdžius. Į šiuos eilėraščius patenka tokie Lietuvos miestai, kaip Vilnius ir Kaunas, taip pat didžėjai, wanna-be lotynų mylėtojai ir alfa vyrai, šunys, elektroninė muzika, el. pašto šiukšlės, meilė, išdavystė, indie video žaidimai ir kt. Tikrovė yra daugialypė ir eilėraščiai stengiasi kuo įžvalgiau pavaizduoti jos srautą.

Kartu su kai kurių savo eilėraščių skaitymu ir aptarimu Davide plačiau pasidalins savo kūrybine patirtimi, kad šis renginys sudomintų visus, kurie nori daugiau sužinoti apie žodžių galią.

Facebook renginys >

Davide Castiglione (Alessandria, Italija, 1985) Vilniaus universitete dėsto kalbotyrą, poeziją ir kūrybinį rašymą. Jis taip pat yra poetas, išleidęs tris rinkinius (italų kalba). Atskiri eilėraščiai pasirodė ir žurnaluose, tinklaraščiuose ir antologijose, tarp jų – Poezijos pavasario festivalio antologijoje (2020, 2021) su Ramunės Brunžaitės vertimais. Kaip mokslininkas, jis yra parašęs monografiją „Poezijos sunkumas: stilistinis modelis“ (Palgrave, Londonas, 2019) ir straipsnių apie poezijos kalbą ir literatūros teorijos klausimus. Norėdami sužinoti daugiau, apsilankykite jo svetainėje >

Lapkričio 13 d. Latvijos ambasada Lietuvoje pakvietė diplomatinę ir akademinę bendruomenę į iškilmingą 105-ųjų Latvijos nepriklausomybės paskelbimo metinių minėjimą Filologijos fakultete. Latvijos ambasadorė Lietuvoje Solveiga Silkalna pasveikino susirinkusius svečius, tarp kurių buvo ir Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas bei Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas. Po sveikinimo žodžio Latvijos ir Lietuvos himnais koncertą pradėjo Latvijos atlikėjų duetas – Katrīna Gupalo ir Edgars Vilcāns. Renginyje dalyvavo LR Seimo nariai, Lietuvoje reziduojantys užsienio ambasadoriai, verslo atstovai, Fakulteto baltistai.

Primename, kad šį penktadienį, lapkričio 17 d., Fakultete vyks renginys „Pažink Latviją“, kurio metu VU Medicinos falkulteto mokslininkė doc. dr. Alina Urnikytė skaitys paskaitą „Ką sako genetika apie lietuvių brolystę su latviais“. Vakarą vainikuos folkloro ansamblio „Dandari“ pasirodymas.

Vytauto Kardelio nuotraukos.

Spalio 27 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šio seminaro metu bus padaryta pertrauka gramatikalizacijos serijoje ir aptartas Danguolės Kapkan pasiūlytas straipsnis A gradient approach to word order.

Prisegame failą ir ta pačia proga raginame seminarui siūlyti tekstus, kurie Jums atrodo svarbūs ir įdomūs.

Tekstas >>

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>

Visi maloniai laukiami!

Gerbiami Filologijos fakulteto bendruomenės nariai,

Filologijos fakulteto rinkimų komisija informuoja, kad baigėsi kandidatų (-čių) į Filologijos fakulteto Tarybą registracija.

Registruota prof. dr. Inesos Šeškauskienės kandidatūra. Kandidatūrą iškėlė Įvairiakalbių tyrimų centras.

Primename, kad rinkimai į Filologijos fakulteto Tarybą vyks 2023 m. lapkričio 23 d. elektroniniu būdu.

Fakulteto bendruomenės „MS Teams“ kanale skelbiamas patikslintas rinkėjų sąrašas.

Pagarbiai
Filologijos fakulteto rinkimų komisija