Senųjų islandų ir ispanų rankraščių istorijos – karaliams ir Vilniaus universitetui
2024 m. vasario 28 d.
Skandinavistikos centre pagal „Nordud“ programą viešėjo profesorius Matthew James Driscoll, žymus senosios skandinavų literatūros, ypač jos rankraščių, tyrinėtojas iš Kopenhagos universiteto Árnio Magnússono instituto (dan. Det Arnamagnæanske Institut). Čia saugoma apie 1400 senųjų rankraščių. Anksčiau jų buvo gerokai daugiau, bet nuo 8-ojo dešimtmečio per 1600 islandiškų rankraščių buvo grąžinta Islandijai, kuri nuo Danijos karūnos atsiskyrė tik 1944 m.
Vizito metu skandinavistikos studentams profesorius perskaitė tris paskaitas. Per pirmąją supažindino su islandiškų rankraščių, kurių seniausi siekia XII a., šriftų ir ortografijos specifika, jų materialiaisiais aspektais, tokiais kaip pergamento paruošimas ir formatai, mokė atpažinti rankraščiuose pasitaikančias santrumpas.
Antroji paskaita buvo skirta specifinei sagų (senovės skandinavų literatūros prozos žanras) rūšiai – vadinamosioms riterinėms sagoms ir sagoms apie Šiaurės šalių senovę. Jos dažnai būdavo mokslininkų nuvertinamos kaip neturinčios istoriografinės reikšmės, nors pačioje Islandijoje nuo pat XIII a., kada dauguma jų buvo sukurtos, jos tapo pačios populiariausios, dažnai skaitomos pramogai balsu atokiuose islandiškuose ūkiuose.
Trečiojoje paskaitoje profesorius pristatė unikalų islandų literatūros žanrą rímur – tai kūriniai, kuriuose įvairūs sagų siužetai yra perteikiami specifine poetine forma, dažniausiai atliekami dainuojant. Studentai mokėsi analizuoti jų metriką, aliteracijas ir vidinius rimus, išgirdo jų išrašų: rímur tradicija, tiek klasikine forma, tiek šiuolaikiškai interpretuojama, Islandijoje tebėra gyva.
Susitikimų ciklą prof. M. J. Driscollas užbaigė paskaita, į kurią susirinko klausytojų iš įvairių specialybių. Joje profesorius pristatė savo dabartinį projektą „The Book of Books“, skirtą ispano Hernando Colóno, žymiojo atradėjo, kurį mes vadiname Kristupu Kolumbu (it. Cristoforo Colombo, isp. Cristóbal Colón), sūnaus, bibliotekos katalogo „Libro de los epítomes“ knygos rankraščiui tyrinėti. Šio rankraščio atradimas 2019 m. Árnio Magnússono institute tapo tikra sensacija, nors jis instituto kolekcijoje jau gulėjo nuo XVII a.
Ši knyga – ypatinga, nes joje, manoma, yra surašytos santraukos apie kiekvieną knygą, saugotą H. Colóno bibliotekoje. XVI a. tai buvo didžiausia privati biblioteka pasaulyje, turėjusi per 15 tūkst. knygų. Todėl naujienos apie prof. M. J. Driscollo projektą greitai apskriejo pasaulį ir pasiekė Ispanijos karališkąją šeimą, kuri, lydima dabartinės Danijos karališkosios poros, 2023 m. lapkritį aplankė institutą, kad galėtų asmeniškai susipažinti su šiuo atradimu.
Helene Schjerfbeck (1862 –1946) is one of the luminaries in Finnish art. Today, she is the best-known female artist from Scandinavia from the turn of the 19th and 20th century. She was one of the few artists of her generation who both created masterpieces in her Naturalistic and Impressionistic style and was also able to shift to an entirely Modernist mode in the 20th century. In both periods she was successful.
Leena Ahtola-Moorhouse MA is an art historian and was chief curator at the Ateneum Art Museum, Helsinki until 2013. She has written widely on Finnish art from the 19th and 20th centuries. She was invited as a scholar to the Weisman Art Museum, University of Minnesota, U.S.A. in 2000. She has curated many exhibitions especially on Finnish women artists. She is known as a specialist on Helene Schjerfbeck’s art. The Helene Schjerfbeck retrospectives in 1992 and 2012 were curated by her.
Renginio programa:
Prisistatydamas auditorijai rašytojas paminėjo, kad jo mama, sužinojusi, kur jis vyksta, papasakojo, kad jų šeimos istorijoje Vilnius yra labai svarbus miestas. Rašytojo senelis, XX a. pradžioje atvyko į Vilnių iš Kyjivo, kur neturėjo galimybės mokytis aukštojoje mokykloje, ir būtent čia įsitraukė į sionistų judėjimą ir galiausiai išvyko į tuometinę Palestiną. Susitikimo metu buvo daug kalbama apie Nevo romaną Trys aukštai, su kuriuo, kaip prisipažino rašytojas, jis iki šiol turi jautrų santykį dėl asmeniškai svarbių tėvystės, santykių šeimoje klausimų. Pirmieji romano skyriai buvo parašyti tuo metu, kai Nevo už eismo taisyklių pažeidimus neteko vairuotojo pažymėjimo ir buvo priverstas naudotis viešuoju transportu. Izraelyje viešajame transporte žmonės kalba telefonais arba bendrauja tarpusavyje labai garsiai. „Aš visada klausausi pokalbių, kurie skirti ne mano ausiai“, – sakė Nevo. Būtent tuomet jis supratęs, kad visi šie pokalbiai yra potencialios literatūrinės istorijos, kurias tik reikia užrašyti. Parašęs pirmąsias dvi dalis jis suvokė, kad savo sumanymui gali pritaikyti Sigmundo Freudo pasiūlytą triaukštę asmenybės struktūrą, kurią išdėstė ir savo knygoje. Taip Freudo dėka atskiros novelės įgijo ryšį ir tekstas tapo romanu. Diskusijoje buvo kalbėta apie rašymo procesą, atvirumo ir fikcijos santykį kūryboje, rašančiojo santykį su artimiausiais žmonėmis. Nevo juokavo, kad tai, ką jis sako, neturėtų išeiti už auditorijos sienų.
