MELC archyvo nuotr.
Spalio 22 d. Kviečiame į knygos „Mokslas buvo jo gyvenimo esmė“, skirtos profesoriui, habilituotam daktarui, akademikui Aleksui Stanislovui Girdeniui, sutiktuves.
2026 metais minime 90-ąsias šio iškilaus lietuvių kalbininko gimimo ir 15-ąsias jo mirties metines. Šia proga išleista knyga kviečia iš naujo pažvelgti į Profesoriaus gyvenimą, mokslinę veiklą ir jo indėlį į lietuvių kalbotyrą. Aleksas Girdenis – lietuvių fonologijos mokyklos kūrėjas, žymus dialektologas, kalbos teoretikas ir pedagogas, išugdęs gausų būrį jaunųjų mokslininkų.
Leidinyje publikuojamos mokslinės veiklos apžvalgos, kolegų, artimųjų ir buvusių mokinių atsiminimai, interviu bei laiškai atskleidžia įvairiapusį Profesoriaus portretą – jo mokslinius interesus, erudiciją, humoro jausmą ir ypatingą ryšį su gimtąja Žemaitija.
Knygos sutiktuvės vyks spalio 22 d. 16 val. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje.
Kviečiame kartu pagerbti profesoriaus Alekso Girdenio atminimą ir prisiminti jo reikšmingą indėlį į lietuvių kalbotyrą bei jaunųjų mokslininkų ugdymą.
Apie profesorių:
Aleksas Girdenis gimė 1936 m. spalio 19 d. Tryškiuose, Telšių rajone. 1957–1962 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, o baigęs studijas pradėjo dirbti Lietuvių kalbos katedroje. Su Vilniaus universitetu buvo susijusi visa jo akademinė karjera. 1967 m. apgynė daktaro disertaciją „Mažeikių tarmės fonologinė sistema“, 1983 m. – habilituoto daktaro disertaciją „Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai“, 1970 m. tapo docentu, 1986 m. – profesoriumi.
A. Girdenis 1973–1994 m. vadovavo Vilniaus universiteto Eksperimentinės fonetikos laboratorijai, 1994–2001 m. – Eksperimentinės (vėliau Bendrosios) kalbotyros katedrai, 1984–1989 m. buvo Filologijos fakulteto dekanas. 1970–2005 m. redagavo žurnalo „Kalbotyra“ lietuvių kalbai skirtą sąsiuvinį, nuo 1987 m. dirbo žurnalo „Baltistica“ redaktorių kolegijoje. 1996 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu.
Svarbiausias profesoriaus mokslinis nuopelnas – lietuvių fonologijos mokyklos sukūrimas ir originalios fonologijos teorijos išplėtojimas. Fundamentiniai jo veikalai „Fonologija“ (1981), „Teoriniai fonologijos pagrindai“ (1995) ir „Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai“ (2003) padėjo šiuolaikinių lietuvių kalbos garsinės sistemos tyrimų teorinius ir metodologinius pamatus. Pastarasis veikalas 2014 m. išverstas į anglų ir rusų kalbas. Reikšmingiausi profesoriaus straipsniai paskelbti tritomyje „Kalbotyros darbai“ (2000–2001).
Ne mažiau svarbus A. Girdenio indėlis į lietuvių dialektologiją. Kartu su Zigmu Zinkevičiumi jis sukūrė naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (1964–1966), pagrįstą sisteminėmis garsyno ypatybėmis, išplėtojo struktūrinės dialektologijos metodologiją. Ypač daug dėmesio skyrė žemaičių tarmių fonologijai, kirčiavimui ir priegaidėms. Reikšmingi jo parengti tarmių tekstų leidiniai „Taip šneka tirkšliškiai“ (1996), „Žemaičių dzūkai“ (2008), „Šiaurės žemaičių Skuodo zona“ (2012), taip pat senųjų žemaičių raštijos paminklų – 1759 m. „Ziwato“ ir XIX a. „Purpuros“ – tyrimai ir publikacijos. Paskutiniais gyvenimo metais kartu su Vida Karosiene parengė monografiją „Bendrinės lietuvių kalbos statistinė struktūra: fonologijos dalykai“ (2010).
Profesorius paskelbė daugiau kaip 400 mokslo darbų, išugdė gausią lietuvių kalbininkų kartą. Jo vadovaujami ar konsultuojami daktaro disertacijas apgynė 35 mokslininkai. 1962–1984 m. jis vadovavo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos moksliniam būreliui, 1979–1990 m. – Lietuvos jaunųjų kalbininkų seminarui, tapusiam svarbia šiuolaikinės lietuvių kalbotyros mokykla.
A. Girdenio moksliniai nuopelnai įvertinti profesoriaus Jono Kazlausko premija (1996), Lietuvos mokslo premijomis (1999 ir 2008), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2002).
Profesoriaus Alekso Girdenio mokslinis palikimas – vienas reikšmingiausių Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto indėlių į šiuolaikinę baltistiką. Jo sukurta fonologijos mokykla, fundamentalūs teoriniai veikalai, dialektologiniai tyrimai ir išugdyta mokslininkų karta iki šiol formuoja lietuvių kalbotyros raidą.
