Sidebar

Rusų filologijos katedra

 

Universiteto g. 5, Vilnius, LT-01513. Tel.: (+370 5) 268 7224, (+370 5) 268 7225

Katedros vedėjasdoc. dr. Pavel Lavrinec

Katedros administratorė – Marina Ličinskaja 

 

Rusų filologijos katedra suburia mokslininkus, įvairiais aspektais tiriančius rusų kalbą, literatūrą ir kultūrą, taip pat naudojančius rusų kalba parašytų grožinių ir kitų tekstų medžiagą tarpdalykiniuose (literatūros geografija, medialingvistika, politinė retorika, sociolingvistika ir kt.) bei lyginamuosiuose tyrimuose, ir dalyvaujančius visų pirmą vykdant rusų filologijos bakalauro ir rusistikos magistro programų studijas. 

Rusų filologijos katedroje rengiamas rusų literatūros tyrimams skirtas VU mokslinio žurnalo „Literatūra“ kasmetinis specialusis sąsiuvinis „Rusistica Vilnensis“ (ats. red. prof. G. Michailova), skelbiantis Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Vengrijos ir kt. šalių mokslininkų straipsnius rusų ir lietuvių kalbomis. 

Kartu su Polonistikos centru leidžiamas žurnalas „Slavistica Vilnensis“ (ats. red. doc. J. Konickaja) tampa svarbiausiu Baltijos regiono slavistikos mokslų darbų leidiniu (ypač slavų kalbų istorijos, baltų ir slavų kontaktų klausimais). Redaktorių kolegiją sudaro autoritetingi slavistai iš Estijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos, Vokietijos, Baltarusijos ir JAV. Straipsnius rengia autoriai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos, Rusijos, Vokietijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Kroatijos, Slovėnijos, Italijos, JAV.

Pagrindinė katedros mokslo tiriamojo darbo tema „Modernūs rusų kalbos ir literatūros tyrimai įvairių kultūrų kontekstuose“ (vadovė prof. dr. Ala Lichačiova) apjungia aktualius rusų kalbos ir diskurso, rusų literatūros ir kultūros tyrimus šiomis kryptimis: šiuolaikinės rusų literatūros proceso analizė; aktualias rusų literatūros ir literatūros kritikos istorijos tyrimai; naujos klasikinių ir modernių rusų literatūros tekstų interpretacijos plačiuose įvairių kultūrų kontekstuose; rusų egzodo literatūros ir kultūros istorijos bei tekstų interpretacijų analizė; rusų tautinės mažumos kultūros tarpukario ir šių dienų Lietuvoje tyrimai: literatūrinis gyvenimas, periodinė spauda, lietuvių / rusų kultūros recepcija; Lietuvos rusakalbių gimtosios kalbos ir tapatybės sociolingvistiniai tyrimai; rusų literatūros vertimų ir recepcijos Lietuvoje ir kitose šalyse analizė, šiuolaikinės Baltijos jūros regiono rusų literatūros tyrimai poetikos, literatūros sociologijos, recepcijos tyrimai; rusų komunikacinės kultūros ir rusų bei kitų slavų kalbų pasaulėvaizdžio gretinamieji tyrimai; kognityvinė ir retorinė Lietuvos ir Rusijos politinio bei medijų diskurso analizė; rusų ir kitų slavų (Vakarų ir Pietų) kalbų ir kultūrų sinchroniniai ir diachroniniai tyrimai.

Rusistai glaudžiai bendradarbiauja su kolegomis iš Viadrina Europos universiteto (Vokietija), Gdansko, Krokuvos Jogailaičių, Varšuvos universitetų (Lenkija), Latvijos, Daugpilio universitetų (Latvija), Tartu, Talino universitetų (Estija). Bendradarbiaudami su Gdansko universitete veikiančia Linguistic Persuasion Research Laboratory vykdo Sankt-Peterburgo ir Gdansko šiuolaikinių medijų erdvės tyrimus.

 

Katedros istorija

Rusų kalba senajame Vilniaus universitete dėstoma nuo 1797 m. Rusų kalbos ir literatūros katedra buvo įkurta 1803 m. Tais metais universitetas buvo pavadintas Imperatoriškuoju Vilniaus universitetu. Lietuva, kaip žinoma, tuo metu buvo Rusijos imperijos dalis. Tad nenuostabu, kad katedros veikla buvo glaudžiai susijusi su Peterburgo ir Maskvos universitetais, bet į Lietuvos kultūros raidą taip pat buvo atsižvelgiama.

Vilniaus universiteto Statute, patvirtintame 1803 m. gegužės 18–30 d., išvardytos penkios Literatūros ir menų fakulteto katedros, tarp jų ‒ Rusų kalbos ir literatūros. Pirmojo katedros profesoriaus Ivano Černiavskio paskaitų 1805–1820 m. (1812–1814 m. paskaitos buvo nutrauktos dėl karo su Napoleonu) klausėsi Adomas Mickevičius. Vėliau, skaitydamas paskaitas Paryžiuje, A. Mickevičius rėmėsi filosofine bei kultūrologine prof. I. Černiavskio literatūros samprata. 1821 m. katedrai pradėjęs vadovauti prof. Ivanas Lobojka į skaitomų studentams dalykų sąrašą įtraukė gretinamąją rusų, lenkų bei senosios slavų kalbos gramatiką. 1822 m. jis pirmasis perskaitė A. Mickevičiaus poemos Gražina rankraštį, lygino autorių su Fridrichu Šileriu ir išpranašavo jaunam poetui didžią ateitį. Kartu su  universiteto lituanistais – Dionizu Poška, Leonu Uvainiu – I. Lobojka tyrinėjo lietuvių kalbą ir tautosaką.

Universitete senąją slavų kalbą dėstęs Mykolas Bobrovskis mokslo pasaulyje išgarsėjo savo atradimu – jis  aptiko Codex Suprasliensis – Supralės rankraštį, datuojamą XI a. viduriu. 2007 m. šį senosios slavų kalbos paminklą UNESCO įtraukė į Pasaulio paveldo registrą.

Tarpukariu rusų kalba ir literatūra buvo dėstoma lenkiškajame Stepono Batoro universitete Vilniuje bei lietuviškajame Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Lenkiškajame universitete rusų literatūros paskaitas apie rusų, lenkų, prancūzų romantizmą, Bairono įtaką rusų romantikams skaitė žymus slavistas Marianas Zdziechovskis. M. Zdziechovskis bendravo su emigravusiais rusų rašytojais ir filosofais – Dmitrijumi Merežkovskiu, Nikolajumi Berdiajevu, Jevgenijumi Trubeckojumi.

Lietuviškajame Vytauto Didžiojo universitete rusų literatūros paskaitas skaitė žymiausi lietuvių rašytojai, vertę rusų literatūrą į lietuvių kalbą. Senąją rusų literatūrą dėstė Vincas Krėvė-Mickevičius, rusų literatūros bei teatro istoriją – Balys Sruoga. 1931‒1933 m. buvo išleistas jo Rusų literatūros istorijos dvitomis. Taip pat paskaitas skaitė žymus tautosakos tyrinėtojas, etnografas Eduardas Volteris bei monografijos Puškino gyvenimas ir poezija (1934) autorius Mykolas Banevičius.

Tarpukariu susiformavo nauja rusistikos ir lituanistikos kryptis – A. Puškino kūrinių vertimai į lietuvių kalbą. Tai buvo žinomų rašytojų ir kritikų, tokių kaip Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis, Liudas Gira, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biršiška, nuopelnas. Vytauto Didžiojo universitete rusistika buvo dėstoma atsižvelgiant į Europos kultūros kontekstą. Tai liudija B. Sruogos straipsnis "Puškinas – rusų europietis".

1940 m. Vilniaus valstybiniame universitete buvo atkurta Rusų kalbos ir literatūros katedra, kuriai ėmė vadovauti V. Krėvė-Mickevičius. Rusų tautosaką ir literatūrą dėstė prof. B. Sruoga, XVIII a. literatūrą – dėst. Ona Juodelienė, rusų kalbos istoriją bei senąją slavų kalbą – prof. Pranas Skardžius. Antrojo pasaulinio karo pradžioje O. Juodelienė buvo pašalinta iš katedros, o B. Sruoga 1943 m. suimtas ir išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

1944–1945 mokslo metais katedra atnaujino savo darbą. Iš pradžių tai buvo vienas padalinys, kuriame buvo dėstoma ir rusų kalba, ir rusų literatūra (katedrai vadovavo Kostas Korsakas), o 1945–1946 m. atsirado dvi katedros – Rusų kalbos ir Rusų literatūros. 1950 m. katedrai pradėjo vadovauti doc. G. Nefiodovas (universitete dirbo 1950–1958 m.). Su jo vardu susijęs Lietuvos rusų sentikių šnektų tyrimas. 1953 m. sausį buvo surengta pirmoji dialektologijos ekspedicija į Zarasų rajoną.

Kita katedros mokslo tyrimų sritis buvo rusų kalbos istorija. Akad. Dmitrijus Abramovičius (katedroje dirbo 1949–1958 m.) paskatino įsteigti aspirantūrą bei tirti universiteto ir Mokslų akademijos bibliotekų rankraščių fonduose turimus paminklus.

XX a. 8 dešimtmečio pradžioje susiformavo šios Rusų kalbos katedros mokslinės veiklos kryptys:

  • Rusų kalbos istorija ir dialektologija.
  • Rusų rašytojų kalbos tyrimai. Buvo kuriamas Konstantino Paustovskio kūrinių kalbos žodynas. 1998 m. K. Paustovskio kūrybos tyrimų centras-muziejus išleido katedros doc. Lilijos Sudavičienės parengtą žodyno tomą.
  • Lyginamosios ir tipologinės rusų ir lietuvių kalbų studijos.
  • Rusų kalbos kultūros Lietuvoje analizė.
  • Rusų kalbos ir literatūros dėstymo metodika vidurinėse ir aukštosiose mokyklose.

Šių krypčių tyrimus vykdė katedros kolektyvas: doc. Lilija Sudavičienė, doc. Zinaida Zakarjan, doc. Elzė Galnaitytė (kartu su doc. Marija Sivickiene bei lituanistu doc. Juozu Pikčilingiu 1983 m. parengė ir išleido Mokyklinį rusų-lietuvių kalbų frazeologijos žodyną), doc. Marija Sivickienė, doc. Ona Dundaitė (2005 m. parengė ir išleido Senosios slavų kalbos žodyną), doc. (vėliau profesorė) Eleonora Lassan, doc. Tatjana Vlasova, doc. (vėliau – profesorė) Ala Lichačiova, doc. Michailas Kudriavcevas, lektorė Regina Čičinskaitė, asistentės Nina Senčenko, Tatjana Londareva, Tatjana Ktitorova, Valentina Stankevičiūtė (parengė rusų kalbos dėstymo metodinių priemonių).

Pagrindinės rusų literatūros mokslinių darbų kryptys 1945–1991 m. – rusų ir lietuvių literatūrų ryšiai bei XIX‒XX a. rusų literatūros istorija. Ryškiausi Rusų literatūros katedros mokslininkai ir pedagogai XX a. 8–9 dešimtmečiais – prof. Elena Červinskienė (ji gilinosi į F. Dostojevskio kūrybą, pateikė naujų įžvalgų apie rusų literatūros klasikų kūrinius); doc., o vėliau prof. Birutė Masionienė – ne tik rusų klasikų, bet ir ukrainiečių, estų literatūrų tyrėja, poetė, prozininkė; doc., vėliau prof. Eleonora Safronova – dėstė XX a. pr. literatūrą, žavėjo studentus savo iškalba; doc. Aleksandras Lysovas – subtilus poezijos žinovas, poetas, rašytojų Leonido Leonovo ir Andrejaus Platonovo kūrybos specialistas, labai produktyvus mokslininkas, paskelbė daugybę mokslinių publikacijų. Jis puoselėjo jaunus talentus, subūręs juos į poezijos būrelį Ruslo. Katedroje dirbo ir bene geriausias Lietuvoje A. Puškino kūrybos žinovas Rimantas Sideravičius, jis parašė monografiją Puškinas ir Lietuva.

Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, rusų kalba ir rusų literatūra šalyje buvo nagrinėjama kaip tautinės mažumos paveldas ir dabartis. Prof. Pavelas Ivinskis, prof. Birutė Masionienė, doc. B. Meržvinskaitė, doc. Rimantas Sideravičius parengė chrestomatiją Rusų literatūra Lietuvoje. XVI–XX a. Doc. Pavel Lavrinec nuosekliai nagrinėja rusų kultūros reiškinius Lietuvoje, pirmiausia tarpukariu. 2008 m. jis parašė monografiją apie Jevgenijų Škliarą, daug straipsnių ir knygą apie XIX–XX a. pr. rusų rašytojus ir kultūros veikėjus Lietuvoje.

1996 m. VU Senato ir Rusų literatūros katedros sprendimu Rusų literatūros katedra buvo pervadinta Slavų literatūrų katedra, o 2001 m. Rusų kalbos ir Slavų literatūrų katedros buvo sujungtos, ir nuo to laiko suvienytas padalinys vadinamas Rusų filologijos katedra (tiesa, 2007 m. ji trumpam buvo pervadinta į Slavistikos katedrą). Nuo 2006 m. iki 2013 m. jai vadovavo doc. Elena Brazauskienė, šiuo metu katedros vedėjas – doc. Pavel Lavrinec.

rfk

 

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos