Universiteto g. 5, Vilnius, LT-01513
Tel. (+370 5) 268 7232
Katedros vedėja – doc. dr. Eglė Kačkutė-Hagan ()
Vilniaus universitete prancūzų kalba kaip aukštosios mokyklos studijų dalykas pradėta dėstyti nuo XVIII a. pabaigos - 1797-ųjų metų, nors pirmoji prancūzų kalbos gramatika, skirta Vilniaus Akademijos studentams, išleista dar anksčiau, 1774 m. XIX a. iki Vilniaus universiteto uždarymo jame dirbo daug prancūzų profesorių: medikų, skulptorių, botanikų ir kitų. XX a. tarpukario Lietuvoje prancūzų kalba tampa labai populiari, nuo 1636 m. ji - pirmoji užsienio kalba Lietuvos gimnazijose, daug lietuvių studijuoja Paryžiaus ir kituose Prancūzijos universitetuose. Po Antrojo pasaulinio karo Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedra išgyveno daug įvairių raidos etapų, bet kokybiškoms prancūzų kalbos ir literatūros studijoms visada buvo ir yra skiriama daug dėmesio.
Prancūzų filologijos katedra buria prancūzų kalbos, prancūziškai kalbančių šalių literatūrų ir kultūrų bei lyginamosios literatūros bei kultūros tyrėjas/us bei vertėjas/us iš prancūzų kalbos, dirbančias/us tokiose srityse: prof. dr. Genovaitė Dručkutė ( prancūzų ir lietuvių literatūrų komparatyviniai tyrinėjimai), doc. dr. Eglė Kačkutė (šiuolaikinė prancūziškai kalbančių šalių ir lyginamoji moterų literatūra, motinystės studijos) dr. Vita Valiukienė (tekstynų lingvistika), dr. Jūratė Navakauskienė (vertimo problemos), dokt. Jonė Šulcaitė Brollo (lyginamosios literatūros, kultūros ir lyčių studijos), dokt. Povilas Birbilas (XIXa. prancūzų literatūra), dokt. Greta Štikelytė (po-atminties literatūra), Lina Perkauskytė (prancūzų kalbos registrai, vertimo problemos), Daiva Repeikaitė-Jarmalavičienė (sakytinio teksto savitumas).
Prancūzų filologijos katedros tikslas – vykdyti prancūzų kalbos ir prancūziškai kalbančių šalių literatūrų ir kultūrų, lyginamosios literatūros ir kultūros, prancūzų ir lietuvių kalbų lyginamosios tipologijos tyrimus:
I. Prancūzų kalbos gramatinės, fonetinės, leksinės ir semantinės struktūros ypatumų analizė: empirika ir teorija:
- Tirti sinchroninius ir diachroninius kalbos raiškos ir turinio reiškinius.
- Tirti gramatinius, fonetinius, leksinius, semantinius ir pragmatinius aspektus kalboje ir įvairiose jos atmainose bei tarpkalbinę jų specifiką.
II. Prancūziškai kalbančių šalių literatūrų tradicijų raida ir kaita, literatūros krypčių, žanrų, tekstų sklaida, prancūziškai kalbančių šalių kultūros reiškiniai ir jų reprezentacijos:
- Tirti kūrinio poetikos problemas, literatūros, istorijos, filosofijos tarpusavio santykius, sąsajas su filosofijos, estetikos, psichologijos, sociologijos ir kt. teorijos sistemomis.
- Tirti aktualius prancūziškai kalbančių šalių kultūros reiškinius ir jų raišką, nagrinėti lietuvių-prancūzų ir kitų prancūziškai kalbančių šalių literatūrinius ir kultūrinius ryšius.
- Nagrinėti grožinių, kultūros, literatūros teorijos tekstų, taip pat dalykinio pobūdžio tekstų vertimo į lietuvių kalbą problemas.
III. Prancūzų ir lietuvių kalbų lyginamosios tipologijos tyrimai