Taikomosios kalbotyros institutas

Įpusėjo 2023-ųjų metų Žiemos lituanistikos kursai (sausio 3–27 d.). Į kursus atvyko 27 studentai iš 14 šalių: Argentinos, Baltarusijos, Brazilijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Norvegijos, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Rusijos, Sakartvelo, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos.

Dalis studentų dalyvauja Lituanistinių studijų katedros rengiamuose kursuose ne pirmą kartą. Yra buvę Vasaros lituanistikos kursuose, semestro studijose. Atvyko studentų, kurie lietuvių kalbos jau yra pasimokę ne tik Vilniaus universitete, bet ir savo šalyse.

Kursų dalyviai kasdien po 4 ar 6 akademines valandas mokosi lietuvių kalbos. Po pietų – paskaitos apie Lietuvos kultūrą, ekskursijos, edukacijos. Susidomėję studentai jau klausėsi paskaitų apie Vilniaus universitetą, sociolingvistinę situaciją mūsų šalyje, Lietuvos istoriją, kasdienio gyvenimo kultūrą. Jau lankėsi Vilniaus universiteto bibliotekoje, Valdovų rūmuose, apžiūrėjo Vilniaus senamiestį, vyko į Trakus, šoko ir dainavo su VU folkloro ansambliu „Ratilio“, ragavo lietuviškų valgių.

Studentų dar laukia paskaitos apie socialinį ir politinį gyvenimą, bitininkystės tradicijas, ekskursija į Genocido aukų muziejų, kelionė į Kauną, pažintis su tradiciniais lietuvių amatais.

Nuotraukų autorė Hanna Holub – lietuanistikos kursų studentė iš Ukrainos.

Pasirodė nauja Fakulteto mokslininkių prof. dr. Meilutės Ramonienės, dr. Eglės Gudavičienės, dr. Ingos Hilbig, dr. Kristinos Jakaitės-Bulbukienės ir prof. dr. Loretos Vilkienės parenga kolektyvinė monografija „Sociolingvistinė Lietuvos panorama. Gyventojų kalbinės nuostatos ir kalbinis elgesys“ (Vilniaus universiteto leidykla).

Šioje knygoje siekta atskleisti sociolingvistinę Lietuvos situaciją trečiojo XXI amžiaus dešimtmečio pradžioje. Norėta iš skirtingų perspektyvų pažvelgti į gyventojų kalbines nuostatas, į teoretikų išskiriamus jų sudaromuosius dėmenis – kognityvinį, emocinį ir elgesio. Remiantis kiekybinių ir kokybinių tyrimų metodologine prieiga analizuotos tiesioginės ir netiesioginės Lietuvos gyventojų kalbinės nuostatos dėl kalbų ir tarmių, mokamų ir vartojamų Lietuvoje, nagrinėtas deklaruojamas kalbinis elgesys. Kad būtų galima įžvelgti kalbinių nuostatų ir kalbinio elgesio raidos tendencijas, reikšmingus pokyčius bei slinktis, dalis 2020–2021 m. sukauptų tyrimo duomenų gretinta su panašiais metodais prieš dešimtį metų atliktų Lietuvos miestuose tyrimų medžiaga. Kiek kitaip žvelgiama į kalbines nuostatas analizuojant specialiai šiam tyrimui sudarytą internetinės žiniasklaidos tekstyną, kuris nagrinėjamas teminiu požiūriu, aiškinamasi, koks atsiskleidžia teminis kalbinių nuostatų dėl lietuvių kalbos spektras.

Knygą galite parsisiųsti elektroniniu formatu:

„Kaip gydytojui nėra blogų ligų, taip lingvistui nėra blogų žodžių“, – sako garsus kalbininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Antanas Smetona.

Jo manymu, keiksmažodžių vartojimas gyvoje kalboje yra suprantamas dalykas, nes žmonės kalba ne tik tam, kad perduotų informaciją ar paveiktų savo klausytoją, auditoriją, bet ir tam, kad išreikštų neigiamas emocijas.

Naujausiame VU tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode doc. A. Smetona pasakoja, kas yra grynasis keiksmas, kokią funkciją kalboje atlieka keiksmažodžiai, kokiais tikslais jie vartojami ir kodėl lietuviai dažniausiai keikiasi slaviškai. 

Įrašo klausykite čia>> 

Šventoji keikimosi trejybė

Lietuvių kalboje yra daugiau mažybinių maloninių žodžių negu keiksmažodžių, o lietuviai nėra ta tauta, kuri labai daug keikiasi, tačiau net ir tuo atveju, pasak lingvisto, svarbu apsibrėžti, kas yra laikoma keiksmažodžiu, o kas ne, tam, kad keiksmams viešajame kalbėjime galėtume uždėti cenzūrą, o stipresnis žodis, kuris nėra keiksmažodis, turėtų teisę gyvuoti.

„Pavyzdžiui, „šūdas“ yra keiksmažodis ar ne? Lietuviui tai yra keiksmažodis, bet žemaičiui – ne. Jam tai yra normalus žodis, toks pat kaip ir šiukšlė“, – sako docentas ir siūlo atsakymo, kas yra keiksmažodis, ieškoti tose tautose, kuriose keiksmažodžiai yra atskiras kalbos lygmuo ar net turtas. Tai būtų anglai, rusai, kurie šį kalbos klodą turi nemažai moksliškai ištyrinėtą, ir remiantis ta informacija nustatyti, kas yra keiksmažodis, nėra sunku.

Lietuviškuose žodynuose keiksmažodžiais vadinami žodžiai ar žodžių junginiai, kurių vartosena yra ribojama visuomenės moralės ir kurie yra skirti ką nors įžeisti, neigiamai įvertinti ar pykčiui išreikšti. O doc. A. Smetona siūlo tris konkretesnius kriterijus keiksmažodžiams atskirti.

„Yra šventoji keikimosi trejybė: vyriškas lytinis organas, moteriškas lytinis organas ir sueitis. Juos vadinkite vulgariai ir tai bus keiksmažodžiai. Tai tie žodžiai, atmetus neutralius, mokslinius ir standartinius bei eufemistinius (švelnius) šių kūno dalių pavadinimus bei pridėjus dar fiziologines išskyras (pvz., šūdas, myžalas ir t. t.), ir yra laikomi keikimosi baze. Tuos žodžius reikėtų surašyti į atskirą knygelę ir gerbiamoje kompanijoje ar viešai jų nevartoti“, – sako mokslininkas.

Keiksmažodis – puikus anestetikas?

Suskirsčius keiksmažodžius į tris grupes galima matyti, kad lietuviai neturi daug lietuviškų keiksmažodžių. Tačiau jų sąrašą dažnai papildo rusiški keiksmai. Doc. A. Smetonos teigimu, čia nėra nieko keisto, nes jei necenzūrinę kalbą sudaro išvardyti trys fiziologiniai dalykai, tai visose kalbose jie ir kartojasi.

„Galima spėti, kad rusų kalbos keiksmai Lietuvoje įsigalėjo nuo žemųjų, kriminalinių visuomenės sluoksnių žargono. Kalėjimuose buvo įsigalėjusi rusų kalba, todėl natūralu, kad tas žargonas yra rusiškas ir jis pateko į lietuvių kalbą. Paradoksas yra tas, kad dabartinė jaunoji lietuvių karta rusų kalbos net nemoka, nežino ir nesupranta, o keikiasi rusiškai“, – stebisi pašnekovas.

Bet net ir tuomet keiksmai nelaikomi nereikalinga kalbos šiukšle. Tokie jie pasidaro tada, kai vartojami kasdien ir be jokio tikslo, tampa kiekvieno sakinio dalimi. Jei mes stipriai susižeidžiame ir nusikeikiame, tai keiksmas išsprūs kaip neigiamos emocijos, skausmo išraiška.

„Yra atliktas įdomus eksperimentas. Dviem žmonių grupėms buvo liepta įkišti ranką į ledinį vandenį. Vienai grupei leido keiktis, o kitai – ne. Paaiškėjo, kad ta, kuri galėjo keiktis, ranką šaltame vandenyje išlaikė vos ne dvigubai ilgiau. Taigi keiksmažodis – puikus anestetikas, kodėl jis gali būti nereikalingas? Tik turi būti vartojamas vietoje ir laiku“, – įsitikinęs doc. A. Smetona.

Keikiasi ne tik žemo išsilavinimo žmonės

Manoma, kad keikiasi tik žemo išsilavinimo, nekultūringi žmonės, tačiau pašnekovas patikina, kad keikiasi visi. „Matyt, su viena visuomenės klase keiksmų negalima būtų susieti. Tyrimai rodo, kad daugiausia keikiasi kraštutiniai visuomenės sluoksniai – žemiausias ir aukščiausias. Aš galbūt labiau siečiau keiksmus su miesto kultūra, kurioje išnyksta kaimo moralės ribos ir tarpsta nereglamentuotas, neapibrėžtas, primityvus bendravimas“, – sako VU docentas.

Paklaustas, ar reikėtų bausti žmones, ne vietoje ir ne laiku pavartojusius keiksmažodžius, lingvistas sako, kad bausti reikia tik pagal LR administracinių nusižengimų kodekse nustatytus normų pažeidimus. Baudžiama už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, valstybės politiko, pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimą, reiškiamą raštu, žodžiu, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu ar kitokiu elgesiu, žodžiais ir t.t.

Visais kitais atvejais (jei tai nėra viešas kalbėjimas) vartojama necenzūrinė leksika yra ne baudimo, o asmeninis žmogaus kultūros reikalas.

Kokiu tikslu keikiamės?

Pasak pašnekovo, panagrinėjus obsceninės ir stiprios neigiamos leksikos tikslus ir prasmę galima pamatyti platesnę jų reikšmę nei tik emocijų raiška.

Pavyzdžiui, pragmatinis keikimosi tikslas yra kalbinė agresija – pasiuntimas su įžeidimu arba atsisakymas su įžeidimu. Yra situacijų, kur ji yra reikalinga. Galima prisiminti karą Ukrainoje ir kaip kalbinė agresija buvo panaudota Gyvačių salos gynėjų.

Mokslininkas pasakoja, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami abejingumui arba dievagojimuisi išreikšti. Be to, vartoti keiksmažodžius galime ir neturėdami jokio pragmatinio tikslo. Tokiu atveju dažniausiai vartojami nebūtinai keiksmažodžiai, bet neigiamai konotuoti žodžiai – pejoratyvai, paprastai nukreipti ne į pašnekovą, o į save patį, todėl jie nėra įžeidžiamieji, o traktuojami kaip emocijų išreiškimas, pvz., įsidūrus adata, užsigavus kojos pirštą. Tokiu atveju keiksmažodžiai padeda gamintis endorfinams.

„Dar vienas dalykas yra pertarai (nereikalingas, kalbant nuolat pasigaunamas žodis), pavyzdžiui, „žinai“, „kaip sakant“, „vadinasi“. Tik vietoj šių pertarų būna vartojami keiksmažodžiai. Tai rodo net ne žmogaus moralę, o retorikos įgūdžių nebuvimą, kalbos aparato ir minties greičio nesutapimą. Kai mintis bėga greičiau už kalbos aparatą, tuomet pradedama pildyti tas tuščias vietas visokiais nereikšmingais žodeliais“, – pabrėžia pašnekovas.

Jis atkreipia dėmesį, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami ne kaip keiksmai, o tiesiog kaip paprasti įvardžiai (pvz, kokį čia š… atnešei?). Taip atsitinka, kai mes pakeičiame neutralius žodžius šiais žodeliais, kurie praranda savo tikrąjį turinį, nes bet kurį daiktą galime pavadinti šituo keiksmu.

Keiksmažodžius taip pat dažnai pasitelkia rašytojai, žurnalistai norėdami charakterizuoti įvairius visuomenės sluoksnius. Yra tokių veikėjų, kuriems charakterizuoti reikia keiksmažodžių. „Jei yra parašyti žinomi rusiški ar angliški kūriniai, kuriuose yra krūvos keiksmažodžių, o vertėjas jų neišverčia, praleidžia, tai yra vertimo brokas. Jei originalo kalba kūrinyje keikiasi, tai išvertus į mūsų kalbą irgi turėtų būti vartojamas keiksmažodis. Koks jis bus, vertėjo reikalas nuspręsti“, – mano doc. A. Smetona.

Amžiaus cenzas keiksmams

Pasak VU dėstytojo, vaikas su pirmais keiksmažodžiais dažniausiai susiduria mokykloje arba jau net ir darželyje, kai patenka į viešojo bendravimo erdvę. Bet ten kalbą vaikai irgi atsineša iš šeimų, kurios turi skirtingas tradicijas ir kalbines patirtis. Vienose šeimose kūno dalys vadinamos išgalvotais ar mažybiniais maloniniais žodžiais, o kitose – įvardijamos oficialiais ar net necenzūriniais žodžiais. Todėl, doc. A. Smetonos manymu, jau iki mokyklos kai ką vaikui pasakyti verta, kad jis nebūtų priblokštas ir traumuotas psichologiškai.

„Kai kurių šių žodžių įvardijimas reikalingas ir mokymo tikslais mokykloje. Ten 4–5 klasėje, kai prasideda lytinis ugdymas, vaikas šalia vaikiškų pavadinimų susipažįsta su moksliniais tų pačių kūno dalių, procesų ir veiksmų pavadinimais. Žvelgiant adekvačiai, per leksikos pamokas galima būtų irgi pasakyti, kad egzistuoja ir kitokios leksikos klodas ir kad dalis tos leksikos yra svetima“, – teigia lingvistas.

Nuo 2022 m. spalio iki gruodžio fakultete vyksta Lituanistinių studijų katedros organizuojamas 10 nuotolinių paskaitų ciklas užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams ir bendruomenėms. Paskaitas skaito gausus būrys fakulteto dėstytojų. Paskaitos yra skirtos dvikalbystės, kalbos išlaikymo, tarmių gyvavimo emigracijoje, praktinio kalbos mokymo, lietuvių vaikų literatūros, lietuvių vardų temoms. Taip pat klausytojai bus supažindinti su lengvai suprantama kalba ir į Lietuvą grįžusių vaikų situacija, o paskaitų ciklą pabaigs Kalėdų dainų tema.

Paskaitos sulaukė didelio populiarumo – užsiregistravo 183 klausytojai net iš 29 šalių: Airijos, Armėnijos, Australijos, Austrijos, Bulgarijos, Čekijos, Čilės, Danijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Kolumbijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Rumunijos, Suomijos, Švedijos, Turkijos, Urugvajaus, Vengrijos ir Vokietijos. Iš išvardinto šalių sąrašo matyti ir visai naujų šalių, kur anksčiau nebuvo lietuvių bendruomenių.

Beveik du trečdaliai klausytojų yra mokytojai ir dėstytojai (60 proc.), ketvirtadalis yra tėvai (24 proc.), nemažą dalį sudaro lituanistinių mokyklų vadovai (18 proc.) ir lituanistinių mokyklų tėvų komiteto nariai (3 proc.), taip pat prie paskaitų jungėsi lituanistinių mokyklų savanoriai (15 proc.), o likę 10 proc. – žmonės, kuriems įdomi ši tema, nes su ja vienu ar kitu būdu patys susiduria darbe ar asmeniniame gyvenime.

Nuotraukos iš doc. dr. Ritos Juknevičienės ir Aurelijos Kaškelevičienės paskaitų.

Rugsėjo 27 d., antradienį, 15.00 val. A9 aud. Įvairiakalbių tyrimų centras kviečia į dr. Lauros Hidalgo-Downing (Madrido autonominis universitetas, Ispanija) paskaitą Vertinamoji autoriaus pozicija diskurse.

Dr. Lauros Hidalgo-Downing moksliniai interesai apima diskurso, pragmatikos ir (daugiaterpės) metaforos tyrimus. Šiuo metu ji dalyvauja projektuose „Kūrybingumas ir metafora” (Creativity and metaphor) ir „Autoriaus pozicija ir subjektyvumas: kritinio diskurso perspektyva” (Stance and Subjectivity in Discourse from a Critical Discourse Perspective). Laura Hidalgo-Downing yra žinoma vertinimo ir daugiaterpės metaforos tyrėja, publikavusi daug straipsnių ir kartu su bendraautore Blanca Kraljevic Mujic redagavo ir išleido knygą Performing Metaphoric Creativity across Modes and Contexts (2020). 

Paskaitos metu Dr Laura Hidalgo Downing kalbės apie autoriaus poziciją (stance) ir vertinimą (evaluation) įvairiuose žanruose ir diskursuose, pristatys vertinimo raiškos britų spaudoje tyrimą. Mokslininkė papasakos, kaip nustatoma, anotuojama ir analizuojama vertinamoji autoriaus pozicija tekstuose. Šis tyrimas – didesnio projekto, susijusio su autoriaus pozicija įvairių diskursų žanruose, dalis.

2022 m. birželio 5 d. Lituanistinių studijų katedroje prasidėjo nuotolinės mokytojų, dirbančių užsienio šalių lituanistinėse mokyklose, neformaliosios studijos. Studijos vyks dvi savaites – birželio 5–19 d., jose dalyvauja 8 mokytojai iš įvairių pasaulio šalių: Airijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Norvegijos.

Studijos organizuojamos laimėjus Švietimo mainų paramos fondo Užsienio lietuvių intensyvių neformalių lituanistinių studijų mokytojams organizavimo konkursą. Studijose paskaitas skaitys gausus būrys (19!) Vilniaus universiteto dėstytojų ir kviestinių savo srities specialistų.

Per studijas dalyvės pagilins ir praplės savo žinias apie lietuvių kalbos kaip paveldėtosios mokymo metodiką, apie Lietuvos ir lietuvių kalbos istoriją, tarmes, susipažins su šiandienos politikos aktualijomis, naujausia vaikų ir paauglių literatūra. Taip pat aiškinsis, kaip motyvuoti mokytis kalbos, didinti norą skaityti, dainuoti, kaip prisitaikyti prie Z kartos mokinių, kokie yra skaitmeniniai ištekliai, galintys padėti pažinti Lietuvą. Dalyvės pristatys savo lituanistines mokyklas, rūpesčius, džiaugsmus ir iššūkius, diskutuos apie savo darbo ir emigracijos patirtį, kalbos ir tapatybės išlaikymą, dvikalbystę.

Kad paskaitos neprailgtų, dalyvės mokysis virtualiai vesti ekskursijas, lankysis MO muziejuje ir Istorijų namuose, klausysis apie lietuvių tautinį kostiumą ir tradicinius instrumentus.

Nuotrauka iš Joanos Pribušauskaitės paskaitos „Kaip atverti mokiniams tekstus?“ (2022-06-07)

2022 m. kovo – balandžio mėnesiais dvi Įvairiakalbių tyrimų centro dėstytojos buvo išvykusios dėstyti pagal Erasmus+ mainų programą. Profesorė Inesa Šeškauskienė dėstė Barselonos Autonomos universitete, o docentė Jurga Cibulskienė vieną savaitę praleido Madrido Autonomos universitete.

Pagal iš anksto suderintą programą profesorei Inesai Šeškauskienei teko dirbti tiek su bakalaurantais, tiek su magistrantais. Bakalaurantams ji skaitė paskaitą Reikšmės problema: nuo semantikos prie pragmatikos, literatūros ir kalbotyros magistrantams – paskaitą apie metaforą plačiau atskleidžiant tradicinio ir kognityvinio požiūrio jungtis ir sąsajas bei kognityvinio požiūrio inovatyvumą ir potencialą tarpdisciplininiams ir tarpkalbiniams tyrimams. Kalbotyros magistrantai klausėsi paskaitos iš teisės diskurso apie šio tipo diskurso ypatumus kitų profesinių diskursų kontekste. Tai pačiai temai buvo skirtas ir seminaras. Paskutinis užsiėmimas buvo skirtas abiejų pakopų studentams ir buvo labiau praktinio nei teorinio pobūdžio. Atliepiant paskutinio kurso studentų poreikius, užsiėmimas buvo skirtas mokslinio darbo rašymo ypatumams. Aptarta bendroji darbo struktūra bei atskirų dalių plėtojimo /argumentavimo bruožai, teksto junglumo (kohezijos ir koherencijos) priemonės ir pavojai, susiję ne tik su tų priemonių trūkumu, bet ir su negimtakalbiams būdingu dažnu pertekliumi. Buvo diskutuojama apie akademinio teksto adresatą ir jo nulemtą registrą bei kaip jį atpažinti ir kurti.

Akademiniu diskursu domisi ir į Barseloną prof. Šeškauskienę pakvietusi Barselonos Autonomos universiteto Anglų ir vokiečių filologijos katedros docentė dr. Sonia Oliver del Olmo. Ji yra kelis kartus viešėjusi Vilniaus universitete ir ketina atvykti dar kartą.

Keli kadrai iš prof. Šeškauskienės vizito Barselonos Autonomos universitete

Docentę Jurgą Cibulskienę į Madridą pakvietė jos kolegė, metaforų tyrėja profesorė dr. Laura Hidalgo Downing, kuri šį rudenį atvyks į Vilniaus universitetą ir skaitys paskaitas apie metaforos tyrimus bakalauro ir magistro studentams bei paskaitą apie vertinamosios kalbos problematiką dėstytojams ir studentams.

Jurga Cibulskienė skaitė paskaitas ir vedė seminarus paskutinių kursų bakalauro studentams. Kartu su studentais diskutavo apie medijų ypatumus, taikant kritinę metaforos analizę, pristatė savo atliekamus mokslinius tyrimus. Kituose seminaruose buvo analizuojami  žanro ir registro ypatumai, taikant funkcinės sisteminės lingvistikos prieigą. 

Doc. Jurgos Cibulskienės paskaita Madrido Autonomos universitete

Balandžio 21 d., ketvirtadienį, 15.00 val. V. Krėvės aud. kviečiame bendruomenę į prof. Loretos Vilkienės atvirą paskaitą „Tapatybės labirintai“.

Paskaitoje bus kalbama apie įvairius tapatybės aspektus, svarstoma apie lietuvių diasporos tapatybės ir kalbos santykį.