Naujienos

Nuoširdžiai sveikiname Fakulteto dėstytoją dr. Vilių Bartninką, kuriam Kovo 11-ąją iškilmingame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime buvo įteikta 2023 m. Valstybės nepriklausomybės stipendija. 

Džiaugiamės, kad galime pasidalinti laureato kalba su Fakulteto bendruomene.

Gerbiami Lietuvos Respublikos vadovai ir vadovės, Seimo nariai ir narės, valstybės atkūrėjai ir atkūrėjos, užsienio ambasadoriai, brangūs svečiai,

Dėkoju Komisijai už suteiktą apdovanojimą, progą į Jus kreiptis ir paskatą gilintis į rašytojo Petro Dirgėlos ir publicisto Gintaro Beresnevičiaus kūrybą. Valstybingumo klausimas šiems autoriams buvo svarbus - jiems rašymas reiškė rūpinimąsi Lietuva. Savo veikaluose jie nerimavo, kad viešasis reikalas nyksta iš kasdien gausėjančių mūsų nesutarimų, kad sąžinė ir atmintis, artimo meilė ir teisingumas yra pavirtusios kaimynėmis, kurios tesusitinka valstybinių švenčių metu, kad viešos kalbos dažniau nutyli nei pasako tai, ką reikia pasakyti. Tačiau jų nerimas tikrai nebuvo kritika. Tai buvo pretekstas dairytis į praeities ženklus ir ateities galimybes, ieškant to, kas mus atgaivintų. Jie abu ieškojo idealios Lietuvos. Ne pasakų, ne reklaminių įvaizdžių, bet idėjų ir simbolių, sąvokų ir tekstų, kuriuos mes kartu, kaip politinė tauta, esame sukūrę.

Šiandien švenčiame būtent tokį kūrinį, mūsų valstybės nepriklausomybės atstatymą ir jo Aktą, tekstą, kuriuo šis veiksmas išreikštas. Politikoje dažniau vertiname darbus, vis dar sakome „mažiau kalbų, daugiau darbų“, primiršdami, kad žodžiai ir darbai sudaro nedalomą visumą. Lietuvos istorija yra ne tik žygiai ir statybos, bet ir laiškai, aktai, statutai, poemos, eilėraščiai ir konstitucijos. Tekstai brėžia idealios Lietuvos vertybių ir tikslų kontūrus, darbai geriau ar blogiau tai įgyvendina.

Mūsų valstybės idealas ir dabar yra kruopščiai saugomas 1992 m. spalio 25 d. priimtos Konstitucijos. Šis idealas savo išgryninta forma pasirodo pačioje pradžioje, Preambulėje. Preambulė prasideda nuo praeities laiko ir prisiminimo: „Lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“. Tarsi pabudusi po gilaus politinio miego, tautos atmintis išsklaido sapnus sugrąžindama į tikrovę, suvokimą, kad esame valstybė, o kartu su savimi atnešdama prisiminimų bangą.

Preambulės toliau minimi prisiminimai yra apie mūsų politinės gyvasties ženklus – sukurtus teisynus, dalyvautas kovas, perduotą kultūrinį palikimą – ir šie ženklai nurodo į gausybę istorinių pasakojimų. Petras Dirgėla mus mėgo vadinti mažais istorijos mikrobais, žmonėmis, kurie turi tvirtą buvimą istorijos tėkmėje. Šie pasakojimai taip pat primena apie mūsų ryšius su aplinkinėmis tautomis ir valstybėmis, apie amžiną pareigą priešintis despotijoms ir padėti laisvės draugams. Šiandien tokią pareigą vykdome Ukrainai, iki kol jos jau turima moralinė pergalė taps karine ir politine pergale.

Atmintyje atrandame, kad kiekvienas iš mūsų yra istorinis ir politinis veikėjas. Būtent apie veikimą toliau jau esamuoju laiku kalba ir Preambulė. Ji išskiria dviejų veiksmų svarbą dabarčiai: pirma, aktyvią kūrybą, kurios realizavimo formas kiekvienas iš mūsų laisvai renkasi savo gyvenime; antra, rūpinimąsi tarpusavio bendrystės saitais, santarve. Gintaras Beresnevičius tai įvardijo Vyčio ir Rūpintojėlio simboliais. Vytis žymi aktyvią jėgą, pasitikinčią savimi ir atvirą naujovėms, Rūpintojėlis nurodo į kontempliatyvų, rūpestingą santykį su tikrove. Beresnevičius tikėjo, kad niekas negali savintis šių simbolių atskirai, nes kiekviename iš mūsų jie yra įrašyti bendrai.

Žmogiškasis vyksmas negali būti betikslis, todėl Preambulė baigiasi žvilgsniu į ateitį ir jos moralinėmis gairėmis. Ji pareiškia, kad nuo šiol mes sieksime „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“. Tai yra sunki užduotis mums. Atvirumas įpareigoja gerbti žmogaus orumą ir žmonių įvairovę, puoselėjant tai saugančias teises ir institucijas, be to, kuriant ir naujas. Teisingumas reikalauja atrasti tokius gėrybių paskirstymo būdus valstybės struktūrose, kurie įgalintų piliečius klestėti ir patiems siekti savo išsipildymo. Darna numato viešąjį gyvenimą, pagrįstą empatija, gebėjimu tartis girdint ir suprantant vienas kitą.

Šį pažadą mes esame priėmę ir šiandien kaip niekad anksčiau turime stengtis atrasti tas politines ir teisines formas, kurios leistų jį įgyvendinti.

Preambulė yra ypatinga Konstitucijos dalis. Antikos filosofas Platonas manė, kad įžangos į įstatymus sutvirtina juos: preambulės yra tai, kas saugo įstatymo balsą piliečių sielose.

Tad nepaliaukime klausytis mūsų steigties dokumentų.

Gražios Jums visiems šventės!

Antradienį, lapkričio 22 dieną, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda apdovanojo geriausių mokslinių disertacijų konkurso 2021 m. laureatus. Tarp šių mokslinių disertacijų autorių – ir Fakulteto Klasikinės filologijos katedros dėstytoja dr. Gintė Medzvieckaitė. Jos mokslo darbas „Žmogiški dieviškų žodžių aidai: dvasiniai madrigalai, sukurti lotyniškųjų sakralinių tekstų poetinių parafrazių italų kalba pagrindu“ (Mančesterio universitetas, Jungtinė Karalystė)* pripažintas geriausia humanitarinių ir socialinių mokslų srities disertacija, apginta Lietuvos piliečio užsienio mokslo ir studijų institucijoje.

Dr. Gintė Medzvieckaitė ir Gitanas Nausėda. LR Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotr. 

Nominacija už geriausią Lietuvos piliečio disertaciją, kuri buvo apginta užsienio mokslo ir studijų institucijoje, šiais metais teikiama pirmą kartą.

Sveikindamas laureatus, tarp kurių – nemažas būrys ir VU mokslininkų (daugiau skaitykite čia), prezidentas pabrėžė, kad savo pavyzdžiu jie rodo, kiek daug galima pasiekti pasitelkus intelektinę drąsą, kūrybingumą ir kantrybę, o kiekvieno jaunojo Lietuvos mokslininko sėkmė – taip pat ir visos Lietuvos pasiekimas.

*Originalus disertacijos pavadinimas angl. k. – "Human Echoes of Divine Words: Spiritual Madrigals Based on Italian Poetic Paraphrases of Latin Sacred Texts".

2022 m. balandžio mėnesį VU FilF Klasikinės filologijos katedros studentai, dėstytojai ir alumnai dalyvavo pažintinėje ekspedicijoje, kuri šiemet tyrinėjo daugiausiai senovės makedonų kultūrinį palikimą. Klasikinės filologijos magistrantė Vaiva Vasiliauskaitė pasidalijo savo įspūdžiais.

„Balandžio mėnesį, po dvejus metus trukusios pertraukos, vėl vykome į „klasikų kelionę“ – taip vadiname kasmet ar kas porą metų katedros vedėjos Audronės Kučinskienės organizuojamą klasikinės filologijos studentų ir dėstytojų edukacinę išvyką į kraštus, apie kuriuos skaitydami ir rašydami leidžiame dienas. Šįkart lankėme šiaurės Graikiją, Makedonijos karalių kraštą, IV a. iš nedidelės karalystės virtusį didžiąją tuo metu pažinto pasaulio dalį kontroliuojančia imperija. Atvykome pamatyti senųjų Makedonijos sostinių, kuriose Aleksandras Didysis kadaise švęsdavo savo karinius triumfus, o pakeliui aplankėme Kerkyrą, senuosius Acheronto ir Dodonės orakulus, Salonikus, kupinus įdomių bizantiškojo Graikijos laikotarpio fragmentų, Olimpo kalną, stūksantį aukštai virš senųjų miestų griuvėsių.

Kerkyra, kurioje nusileido lėktuvas, pasitiko kvapniu oru ir jūros bangų mūša. Vaikštinėdami siauromis miestelio gatvėmis sužinojome, kad labirintiškas išplanavimas neatsitiktinai primena venecijietišką: XV–XVIII a. Kerkyra buvo vadinama „Venecijos vartais“, iš čia venecijiečiai daugelį metų sėkmingai gynėsi nuo osmanų imperijos. Kerkyros archeologijos muziejuje išvydome ir pribloškiantį Artemidės šventyklos frontoną su Gorgone Medūza – seniausią žinomą skulptūrinį frontoną Graikijoje. Persikėlus į žemyną įspūdį netruko padaryti senųjų Acheronto ir Dodonos orakulų archeologinės vietovės, įsitaisiusios plačiuose saulės nutviekstuose slėniuose. Į Acheronto orakulą žmonės kreipdavosi, norėdami susisiekti su mirusiaisiais. Pasak legendos, prie Acheronto upės buvęs ir nusileidimas į Hado viešpatiją, kurioje keliaudamas į Italiją viešėjo Enėjas. Dodonos orakulas, priešingai, vedė arčiau olimpietiškų aukštumų: pradžioje deivės-motinos Dionės, vėliau Dzeuso ištarmes žyniams čia šnibždėdavo šnarantys ąžuolo lapai. Nors pranašaujančio ąžuolo rasti jau nepavyko, mėlynos kalnų keteros suteikė puikų foną šviesiems buvusio miesto griuvėsiams, žymintiems orakulą supusio miesto klestėjimą.

Antroji kelionės dalis prasidėjo atvykus į Salonikus, miestą, kurį 315 m. pr. Kr. įkūrė Kasandras Makedonas savo žmonos, Aleksandro Didžiojo sesers garbei (todėl tikslus miesto pavadinimas lietuviškai būtų Tesalonikė). Nors iš pirmo žvilgsnio ant jūros krašto įsikūręs miestas pasirodė atitrūkęs nuo praeities, modernus ir triukšmingas, pasivaikščiojus atsiskleidė, kad už kiekvieno posūkio stūkso bizantiškosios Tesalonikės praeities ženklai: įspūdingos bažnyčios ir  monumentai, primenantys, kad kadaise čia buvo antroji Bizantijos imperijos sostinė šalia Konstantinopolio. Iš Tesalonikės nesunkiai pasiekėme ir senovės Makedonijos sostines – Aigus, kuriuose įsikūręs muziejus puikavosi valdovų kapais bei senoviniais auksakalystės meno šedevrais, ir Aleksandro Didžiojo gimtinę Pelą, išsiskiriančia milžiniška agora bei puikiai išlikusiomis mozaikomis. Nors tolimesnį kelionės maršrutą sutrukdė Graikijos darbuotojų streikai, dėl kurių nepavyko iš karto aplankyti  archeologinės Dijo vietovės, dieną vainikavo kvapą gniaužiantys vaizdai pakilus į dievų buveinę Olimpą – pribloškiantį tiek žvelgiant į ūkanotą kalno viršūnę iš apačios, tiek į žėrinčius tolius nuo jo šlaitų. Galiausiai aplankėme ir Diją, miestą aplink Dzeusui dedikuotą šventyklą. Gali būti, kad būtent čia įvyko Plutarcho aprašytas epizodas, kuriame jaunas Aleksandras Didysis sutramdė savo šešėlio bijojusį žirgą Bukefalą.

Keliaujant po Graikiją nustembi, kad mene ir literatūroje užfiksuota mistinė šalies aura nėra su laiku išblėsusi fikcija: pradedant skardingais kalnais, akytomis salų pakrantėmis, baigiant juodais kiparisais ir gėlių nubarstytomis pievomis, nesunku patikėti, jog tokioje vietoje išties gali vertis urvai į mirusiųjų karalystę ir medžių šlamėjime reikštis kasdieniais pavidalais prisidengę dievai. Savo grožiu ir įvairove šalies gamta buvo nepamainomas fonas mūsų, keliautojų, pasakojimams apie istorinę ir mitologinę lankomų vietų praeitį, padėjo patirtimi geriau suprasti sluoksnius, egzistuojančius už skaitomų tekstų. Buvo nuostabu po dvejų karantino metų vėl atgaivinti puikią klasikų tradiciją, susiformavusią būtent todėl, kad patirtume malonumą sujungdami tekstą ir vaizdą į viena, atrasdami savo asmeninį senojo ir naujojo pasaulio paveikslą.“

Graikijos prezidentė Katerina Sakellaropoulou ir VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas

Minint diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Graikijos šimtmetį, birželio 9 d. Lietuvoje ir Vilniaus universitete (VU) lankėsi Graikijos prezidentė Katerina Sakellaropoulou. Prezidentė su VU rektoriumi prof. Rimvydu Petrausku viešėjo VU bibliotekoje ir susitiko su VU dėstytojais bei studentais.

„Užsienio valstybių vadovų apsilankymas Vilniaus universitete jau tampa gražia akademinės diplomatijos tradicija ir valstybės įvaizdžio dalimi. Vizitas svarbus ir tuo, kad su Graikija, jos istorine ir šiuolaikine kultūra mus sieja itin glaudūs ryšiai. Vilniaus universitete graikų kalba ir literatūra studijuojama kone nuo pat įsteigimo. Antikos studijos turi seną ir gilią tradiciją. Dabar Universitete studijuojama ir šiuolaikinė graikų kalba“, – pabrėžė VU rektorius prof. R. Petrauskas.

Vizito metu Graikijos prezidentė su VU rektoriumi ir VU Istorijos fakulteto dekane dr. Loreta Skurvydaite lankėsi Šv. Jonų bažnyčioje, senosios VU bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje.

K. Sakellaropoulou vizito metu VU biblioteka demonstravo išskirtinai su Graikijos istorija susijusias ekspozicijas iš bibliotekos paveldo kolekcijų. Vienas iš eksponatų – rankraštinė kopija, atlikta lenkų istoriko Joachimo Lelevelio (1786–1861), kuris savo surinktą knygų ir atlasų kolekciją testamentu paliko VU bibliotekai. XIX a. pasaulio žemėlapyje yra pavaizduota Graikijos žemyninė dalis su Peloponeso pusiasaliu ir salos. Taip pat buvo pristatomas pasaulio žemėlapis, vaizduojantis tradicinį Antikos laikų pasaulį, su Gerardo Merkatoriaus pataisytais žemynų ir jūrų kontūrais, nubraižytas pagal patobulintą Klaudijo Ptolemajo projekciją. Buvo supažindinama ir su daugelio kitų VU bibliotekos retų spaudinių ir rankraščių.

Vizito VU metu prezidentė susitinko ir su VU moderniosios Graikijos studijų lektore Kristina Svarevičiūtė ir studentais: Gyčiu Krikščiku,  Daniele Kezyte, Dalia Viliūnaite, Silvestru Buiko, Volodya Eyot, Klaudija Matonyte ir Deimante Riaubaite. Susitikimą moderavo Klasikinės filologijos katedros profesorė Fatima Eloeva. Renginio metu studentai graikų kalba pristatė pranešimus apie tai, ką naujoji graikų kalba reiškia kiekvienam iš jų, deklamavo eiles.

Graikijos prezidentė susitiko su VU Filologijos fakulteto studentais ir dėstytojais 

Pavyzdžiui, antro kurso klasikinės filologijos studijų studentė D. Kezytė papasakojo, kokios naudos naujoji graikų kalba jai suteikė mokantis senosios graikų kalbos. Trečio kurso studentas S. Buiko pasidalijo, kodėl pasirinko klasikinės filologijos studijas ir padeklamavo Konstantino Kavafio eilėraštį. K. Matonytė, Italijos studijų trečiakursė, teigė, kad graikų kalbos pasirenkamąjį kursą pasirinko tikėdamasi, kad šis praplės žinias apie Viduržemio jūros regioną. Taip pat studentė kalbėjo apie semantinius leksikos aspektus. Be to, studentai su prof. F. Eloeva padainavo dvi graikų dainas.Vizito pabaigoje organizuota tradicinė pasirašymo svečių knygoje ceremonija.

Graikijos prezidentė K. Sakellaropoulou – pirmoji moteris prezidentė šalies istorijoje. K. Sakellaropoulou yra teisėja, gerai išmananti aplinkosaugos ir konstitucinę teisę. 2021 m. birželį Salonikų Aristotelio universiteto Teisės mokykla jai suteikė garbės daktaro vardą.

Gegužės 4-5 d. Vilniaus Universitete lankysis ir viešas paskaitas skaitys Leideno universiteto mokslininkė, Antikos filosofijos tyrinėtoja dr. Aistė Čelkytė. 

Dr. Čelkytė neseniai paskelbė pirmąją monografiją „Stoikų grožio teorija“ (2020 m. Edinburgo universiteto leidykla), kurioje analizuoja stoikų argumentuose naudojamą estetinį žodyną ir rekonstruoja iš jo plaukiantį požiūrį į grožį. Šiuo metu taip pat tyrinėja antikinės estetikos, medicinos ir politinės ekonomijos teorijas.

Dr. Čelkytė apgynė disertaciją Sent Andruso universitete tema „Chrisipas apie grožį: stoiko estetinių savybių koncepcijos studijos“ (2015 m.), vėliau dirbo Jonsei ir Utrechto universitetuose. Savo tyrimus yra viešinusi konferencijose Japonijoje, Pietų Korėjoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir publikavusi kaip mokslinius straipsnius tokiuose prestižiniuose žurnaluose kaip „Apeiron“ ir „The Classical Quarterly“. 

Facebook renginys >

Gegužės 4 d. (trečiadienis), 17:00-18:30, K. Donelaičio aud., VU Filologijos fakultetas

Stoikai apie meno paskirtį

Anotacija: „Neseniai išleistoje knygoje „Stoikų grožio teorija“, argumentavau, kad stoikai teigė, jog grožis priklauso nuo funkcinės struktūros, tai yra, objektai yra gražūs, jei jie turi struktūrą, kuri leidžia jiems atlikti savo paskirtį/funkciją ypač efektyviai. Tokią grožio koncepciją stoikai naudoja kalbėdami apie žmonių fizinį ir moralinį grožį, pasaulio grožį ir kitus natūralius objektus. Nors meno objektai nėra diskutuojami šioje knygoje, tokia grožio samprata taip pat verčia kelti įdomų klausimą apie juos: kokia yra meno objektų paskirtis/funkcija? Šioje paskaitoje pristatysiu stoikų fragmentus apie meną, jų keliamas problemas ir interpretaciją, padėsiančią atsakyti į šį fundamentalų klausimą.“

Gegužės 5 d. (ketvirtadienis), 17:00-18:30, K. Donelaičio aud., VU Filologijos fakultetas

Brusono „Oikonomikos“ ir antikinė ekonomikos filosofija

Anotacija: Brusono „Oikonomikos“ – mažai žinomas traktatas netgi tarp klasikos tyrinėtojų. Turbūt viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių jis nesusilaukė daugiau dėmesio, yra teksto perdavimo istorija: šis traktatas išsaugotas viename vertime į arabų kalbą ir dviejuose fragmentuose išlikusiuose Johano Stobajo doksografinėje kolekcijoje. Nepaisant metodologinių iššūkių, šis neopitagorietiškas traktatas yra labai vertingas šaltinis studijuojant "oikonomia" kaip literatūrinį-filosofinį žanrą, ne tik dėl to, kad turime nedaug šaltinių iš Helenistinio periodo, bet ir dėl neįprastų Brusono metodų ir unikalaus turinio. Traktatas pasižymi ne tik motyvais, pažįstamais iš Ksenofonto, Platono ir Aristotelio raštų, bet ir unikalia žmogaus prigimties samprata, paremta Helenistinės medicinos pasiekimais. Šioje paskaitoje bus teigiama, kad Brusono traktatas yra įspūdinga Helenistinių mokslų santaka verta didesnio mokslininkų dėmesio.

Renginį organizuoja VU Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedra ir Klasikų asociacija „Societas Classica“.

Maloniai kviečiame į II-ąją Klasikinės filologijos studentų mokslinę konferenciją, kuri įvyks 2022 m. balandžio 30 d. (šeštadienį) K. Donelaičio auditorijoje (VU Filologijos fakultetas, M. K. Sarbievijaus kiemas, Lituanistikos centro pastato įėjimas, 1 aukšte. Žr. žemėlapyje >)

Šių metų konferencijos tema – Homeriniai himnai, kurių lietuviškas Audronės Kudulytės-Kairienės vertimas pasirodė 2016 m. (Aidai). Tai yra vienas svarbiausių senovės graikų religijos šaltinių, pasakojančių apie dievų kilmę, jų bandymus įsitvirtinti dieviškame panteone ir žmogaus pasaulyje. Šiuose poetiniuose tekstuose persipina Rytų mitologijos ir Homero įtakos, įtampos tarp senųjų kultų ir naujų pamaldumo formų, politiniai archajinio pasaulėvaizdžio elementai ir pamatinis graikų poreikis pažinti juos supančią tikrovę.

Konferencijoje bus skaitomi 5 studentų pranešimai, kurie aptars svarbiausių himnų filologinius klausimus, religinius aspektus, kultūrines ir istorines nuorodas. Konferenciją atidarys prof. Naglio Kardelio pranešimas.

Programa:

11:00-12:30

Vilius Bartninkas „Homeriniai himnai kaip vartai į graikų religiją“
Naglis Kardelis „Homeriniai himnai: žanras ir autorystė“
Tomas Riklius „Mesopotamijos mitų įtaka Homeriniams himnams“

12:30-13:00 Pertrauka

13:00-14:15

Vasarė Butkutė „Himnas Afroditei: pažeminimas ar garbinimas?“
Benediktas Vachninas „Dzeuso tvarka ir teisingumas Himne Hermiui“

14:15-14:30 Pertrauka

14:30-15:45

Simonas Baliukonis „Himnas Demetrai: skirtingi kultai viename naratyve“
Vaiva Vasiliauskaitė „Nuo snieguotų viršukalnių iki namų slenksčių: Dievai ir jų kraštovaizdžiai Homeriniuose himnuose“

Konferenciją organizuoja VU Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedra ir Klasikų asociacija (Societas Classica).

Klasikų asociacija drauge su Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedra kviečia į Antikos žinių konkursą, skirtą 9–12 klasių moksleiviams. Konkursas vyks 2022 m. kovo 10 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

Konkurse bus tikrinamos moksleivių žinios apie: I. Antikos literatūrą, II. mitologiją, III. Antikos istoriją, IV. Antikos meną (keramika, skulptūra, architektūra). Pasiruošimo pagrindas – kompleksinės istorijos, lietuvių kalbos, dailės ir kt. pamokose įgytos žinios.

Registracija vyksta iki 2022 m. kovo 4 d. Konkurso dalyvių skaičius ribotas, tad pasiekus limitą registracija bus automatiškai uždaryta. Registracijos formą rasite čia.

Vasario 9 d. per Graikų kalbos dienos minėjimą, uždarant 2021 m. paskelbtus Graikų literatūros metus, mūsų Klasikinės filologijos katedros dėstytojai Kristinai Svarevičiūtei buvo įteiktas Graikijos Respublikos valstybinis apdovanojimas – Geradarystės ordino Didysis kryžius, kurį jai skyrė Graikijos Respublikos prezidentė Katerina Sakellaropoulou. Šį apdvanojimą Graikijos ambasadorius Lietuvoje Dimitrios Xenitellis K. Svarevičiūtei įteikė už nuopelnus mokslinėje ir literatūrinėje veikloje, organizuojamus renginius, atliekamus vertimus bei kitokią įvairią graikų kalbos sklaidą. Džiaugiamės ir sveikiname!

Vakaro metu buvo pristatyta graikų apsakymų rinktinė „Raudonos šukos" (leidykla „Gelmės").