Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Dvikalbystė arba daugiakalbystė emigravusių lietuvių ar imigrantų Lietuvoje, taip pat ir tautinių mažumų šeimose neretai kelia klausimų ir sunkumų tėvams, aplinkai ir, žinoma, patiems vaikams. Tėvai ieško atsakymų, ar teisingai elgiasi šeimoje bendraudami viena ar keliomis kalbomis, kaip jų sprendimai atsilieps vaiko raidai ar mokymuisi, bendravimui su bendraamžiams. Tuo tarpu vaikai bando prisitaikyti – atliepti tėvų ir draugų lūkesčius. Mokslininkai ieško atsakymų, kodėl vieni vaikai augdami moka ir sėkmingai vartoja abi ar visas savo aplinkos kalbas, o kiti – ne. Nuo ko tai priklauso ir kaip galima tokioms šeimoms padėti?
Daugiakalbystė – pirmiausia iššūkis tėvams
Pasaulinio lygio šeimų kalbų politikos srities mokslininkė, Jungtinės Karalystės Bato universiteto profesorė Xiao Lan Curdt-Christiansen daug metų aktyviai nagrinėja dvikalbystės ir daugiakalbystės reiškinį bendruomenėse, namų aplinkoje ir mokyklose Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Kinijoje, Prancūzijoje bei Singapūre, aiškindamasi, kaip šeimų kalbų politiką veikia vidiniai ir išoriniai veiksniai.
Mokslininkės įsitikinimu, kalbų įvairovę svarbu matyti ne kaip kliūtį, o kaip galimybę mokytis, bendrauti, tapti atviresniems. Kartu ji sutinka, kad dvikalbių ar juolab daugiakalbių vaikų ugdymas nėra lengva užduotis, nes tėvai susiduria su daugybe iššūkių, tokių kaip žinių trūkumas, į vienakalbystę orientuota šalies švietimo politika, vaikų bendraamžių spaudimas ar diskriminacija dėl kalbos visuomenėje.
„Tautinių mažumų ar imigrantai tėvai gali padėti savo vaikams tapti dvikalbiais, priimdami apgalvotus sprendimus dėl kalbinio jų ugdymo. Tėvai turi būti sąmoningi, palaikantys ir nuoseklūs vartodami kalbas namuose“, – atkreipia dėmesį mokslininkė.
Hanos Holub nuotr.
Kokių veiksmų gali imtis dvikalbių šeimų tėvai? Pasak prof. X. L. Curdt-Christiansen, savo gimtąją kalbą vaikams galima pristatyti kaip tapatybės, ryšio su šeima ir brangaus paveldo dalį, taip pat kaip kultūrinį, edukacinį ir kalbinį kapitalą, o valstybinę kalbą – kaip svarbią akademiniu požiūriu, būtiną socialiniam mobilumui ir integracijai. Reikėtų vengti kurią nors kalbą iškelti kaip „geresnę“ ar „naudingesnę“. Dvikalbystę galima pateikti kaip normą ir siekiamybę, stengtis, kad vaikai suprastų, jog kelių kalbų mokėjimas ir vartojimas lavina kūrybiškumą, palengvina mokymąsi – ir ne tik kitų kalbų.
Anot pašnekovės, tyrimai rodo, kad emocinis ryšys, kuriamas per gimtąją tėvų kalbą, padeda vaikams ją labiau vertinti. Tėvams savo kalbą šeimoje rekomenduojama vartoti kuo daugiau, ypač vaikus guodžiant, myluojant, drausminant, pasakojant jiems istorijas. Vyresni broliai, seserys ar kiti šeimos nariai ir artimieji taip pat galėtų rodyti pavyzdį vaikams aktyviai kalbėdami namuose vartojama kalba.
„Imigrantai ir tautinių mažumų tėvai gali sąmoningai kurti dvikalbę aplinką, derindami teigiamas kalbines nuostatas, nuoseklias gimtosios savo kalbos vartojimo praktikas, strateginę kalbų vadybą ir puoselėdami emocinius ryšius su savo gimtąja kalba. Toks sąmoningas požiūris ir veiksmai leidžia užsitikrinti, kad vaikai taps dvikalbiais, palaiko vaikų ryšį su jų šaknimis, o kartu padeda sėkmingai integruotis į visuomenę ir švietimo kontekstą. Žinoma, visame šiame procese labai svarbus išorinės aplinkos palaikymas, ypač ugdymo įstaigose, taip pat bendraamžių grupėse“, – sako prof. X. L. Curdt-Christiansen.
Aplinkinių pagalba – reikšminga
Pasak mokslininkės, kartais daugiakalbystę šeimose aplinka gali apsunkinti. Pavyzdžiui, jei mokykloje skatinama ar netgi reikalaujama, kad mokiniai visada kalbėtų vien valstybine kalba, tai gali pakenkti tėvų pastangoms namuose puoselėti savo kalbas. Vaikai gali nustoti vartoti gimtąją tėvų kalbą, jei ji laikoma „nekieta“, „nesvarbia“ ar socialiai izoliuojančia. Jei bendraamžiai ir medijos nepalankiai nušviečia tautinių mažumų, imigrantų kalbas, vaikai savo tėvų gimtąsias kalbas taip pat gali laikyti nepriimtinomis.
Mokslininkė iš Jungtinės Karalystės kalba ir apie vis labiau stiprėjančią „viena valstybė – viena kalba“ ideologiją. Ši ideologija remiasi prielaida, kad šalyje galima tik viena kalba, o kelių kalbų vartojimas – grėsmė saugumui, todėl yra linkusi slopinti mažumų balsus, didinti kalbinę diskriminaciją, marginalizaciją ar priverstinę asimiliaciją. Valstybinės kalbos vartojimas šiuo atveju tapatinamas su lojalumu, tarsi kalbėjimas kitomis kalbomis savaime reikštų „mažesnį patriotizmą“. Svarbiausia – vienakalbystės ideologija, dažnai siejama su nacionalizmu, asimiliacijos politika arba kolonializmo palikimu, nepaiso žmonių mobilumo, nors globalizacijos laikais migracija pasaulyje yra įprastas reiškinys. Žmonės, persikeldami į kitą šalį, atsiveža ir savo kalbą, tapatybę bei kultūrą.
„Jei žmonės sako, kad girdėdami kitas kalbas viešumoje jaučiasi nejaukiai, jaučia grėsmę, tai dažnai kyla iš nežinomybės baimės arba iš atskirties pojūčio. Viešojoje erdvėje girdimos kitos kalbos nėra grėsmė – tai gyvybingos, įvairialypės ir globaliai susijusios visuomenės ženklas. Žmonės, kirtę imigracijos valstybės sieną, nenustoja būti savimi. Kalba yra jų tapatybės, šeimos, kultūros ir emocinio gyvenimo dalis. Kai žmonės kalba savo kalba, nėra taip, kad jie kažką slėptų ar būtų priešiški – jie tiesiog yra žmonės. Stipri visuomenė – ne ta, kurioje visi vienodi. Stiprią visuomenę kuria žmonės, kurie jaučiasi gerbiami, saugūs ir galintys prisidėti prie bendro gėrio – nesvarbu, kokia kalba jie kalba namuose ir su artimaisiais“, – tvirtina mokslininkė.
Hanos Holub nuotr.
Tačiau stipri visuomenė nėra vienintelis daugiakalbystės privalumas. Dvikalbiai ir daugiakalbiai žmonės išsiskiria tam tikrais įgūdžiais. Vienas jų – gebėjimas bendraujant išmoningai laviruoti tarp kalbų. Jungtinės Karalystės tyrėjo, Londono universiteto koledžo profesoriaus Li Wei teigimu, dvi kalbas mokantys vaikai ir suaugusieji dažnai savo mintis perteikia kūrybiškai pasitelkdami visus savo turimus kalbinius išteklius iš visų mokamų kalbų.
Hanos Holub nuotr.
Tai, kas vadinama kalbų maišymu, žmonių dažnai smerkiama kaip aplaidumas ar laikoma prasto kalbų mokėjimo įrodymu. Tačiau bene garsiausias pasaulyje tarpkalbiavimo srities specialistas ragina deramai įvertinti unikalų dvikalbių ir daugiakalbių žmonių gebėjimą bendraujant vis kirsti ribas tarp skirtingai pavadintų, tarsi izoliuotų kalbų ir realios jų vartosenos, skatina atkreipti dėmesį į tai, kad ne vieną kalbą kasdienybėje aktyviai vartojantys žmonės taip pat nuolat peržengia skirtis tarp kalbos ir kitų semiotinių bei kognityvinių žmogiškųjų išteklių. Profesoriaus žodžiais, turėtume labiau susitelkti į tai, ką daryti daugiakalbiai yra geriausiai įgudę, o ne į tai, „ko jie nedaro“ ar „nemoka“.
Profesoriai X. L. Curdt-Christiansen ir L. Wei savo temas išsamiai pristatys rugsėjo 25–27 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vykstančioje 7-ojoje tarptautinėje taikomosios kalbotyros konferencijoje „Kalbos ir žmonės“.
Konferenciją organizuoja Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacija (LITAKA) ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra. Taikomosios kalbotyros konferencijos Vilniaus universitete organizuojamos nuo 2005 m. Šiemet renginyje dalyvauja daugiau kaip 100 dalyvių iš 20 šalių. Programoje – 84 žodiniai ir stendiniai pranešimai, 3 plenariniai pranešimai, du iš jų – profesorių X. L. Christiansen ir L. Wei.
Siekiant didesnės plenarinių pranešimų turinio sklaidos, jie bus tiesiogiai transliuojami LITAKA „Facebook“ paskyroje. Vėliau asociacijos svetainėje bus publikuoti ir laisvai prieinami jų įrašai.
Daugiau apie konferenciją ir jos programą skaitykite čia.