Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Birželio 20 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai. Per ceremoniją doc. dr. DIEGO ARDOINO skaitė lectio ultima.
Greitai paskaičiavus, būtų galima pasakyti, kad dauguma jūsų, kurie šiandien gausite diplomą, su Vilniaus universiteto Filologijos fakultetu susiejo ketvirtadalį ar penktadalį savo gyvenimo metų. Tai yra daug laiko, ypač dvidešimtmečiui, nes dvidešimtmečio žmogaus laikas tam tikra prasme turi daugiau vertės ir potencialo nei penkiasdešimtmečio. Būdamas dvidešimtmetis esi imlus, žvalus, kupinas energijos, turi mažai praeities ir daug ateities prieš akis, tave maitina aistra, entuziazmas, intelektinė drąsa, tu neturi per daug išankstinių nuostatų ir, mažai pažindamas pasaulį, vis dar manai, kad gali jį pakeisti. Esi tarsi kamieninė ląstelė, kuri turi galimybę rinktis ir per ugdymo procesą, kurio vienas pagrindinių etapų yra universitetas, tapti tuo, kuo nori tapti. O universitetinio kelio svarbą galų gale įrodo tai, kad šiandien visi susirinkote čia pasipuošę šypsenomis, kartu su savo artimaisiais ir brangiausiais draugais.
Diplomo įteikimas yra svarbus ritualas, žymintis kiekvieno mūsų perėjimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą; ritualas, užbaigiantis vieną iš svarbiausių socialaus individo savęs kūrimo procesų (t. y. antropopoezę), dėl kurio žmogus, įgijęs kultūrą, tampa visavertis.
Šiandien jūs oficialiai baigiate Filologijos fakultetą. Fakultetą, kurį sunku apibūdinti, nes „filologija“ yra senas, daugiasluoksnis ir orus terminas, turintis daug reikšmių.
Aristotelio „Metafizikos“ žodžius pasitelkiant, filologiją, kaip ir būtį (τὸ ὂν), galima apibrėžti kaip πολλαχῶς λεγόμενον – „daug reikšmių turinčią sąvoką“.
Vis dėlto pastaraisiais metais dėl įvairių priežasčių, tarp kurių – ir progresyvus techninio-tiksliojo žinojimo prestižas ir dominavimas, ši sąvoka tampa nebemadinga. Net kai kurie kolegos ją laiko vengtina, nes ji yra pasenusi, dulkėta ir, svarbiausia, jų nuomone, „gąsdina studentus“. Trumpai tariant, studijų programos pavadinimas „italų filologija“ turėtų būti pakeistas patrauklesniais pavadinimais, tokiais kaip „italų kalba ir kultūra“, „italų kalba ir civilizacija“ ir pan.
Šiandien norėčiau pabandyti paėjėti prieš srovę ir per kelias minutes parodyti, kad dabar „filologijos“ sąvoka yra aktualesnė nei bet kada ir kad filologinis požiūris ir metodas, kurio išmokote mūsų fakultete, šiandien yra nepakeičiamas emancipacijos įrankis, užtikrinantis mąstymo nepriklausomybę ir, galiausiai, laisvę.
Man labiausiai patinkantį glaustą ir tikslų filologijos sąvokos apibrėžimą pateikė Immanuelis Kantas: […] die Philologie, die eine critiſche kenntniſʒ der Buͤcher und Sprachen (Litteratur und Linguiʃtik) in ſich faßt – „filologiją, kuri apima kritinį knygų ir kalbų (literatūros ir kalbotyros) pažinimą“. Kitais žodžiais tariant, filologija yra istorinio pobūdžio disciplina, visų pirma pasižyminti kritiniu požiūriu.
Iš pradžių filologija (terminas, kuris humanistinio renesanso laikais buvo paimtas iš klasikinės antikos) reiškė visapusišką antikos pasaulio pažinimą – filologas Augustas Boeckhas kalbėjo apie universae antiquitatis cognitionem historicam et philosopham – „visuotinės antikos istorinį bei filosofinį pažinimą“, bet XVIII a. filologijos sąvoka buvo pradėta taikyti jau ir šiuolaikinėms kalboms bei knygoms.
Šiandien anglakalbėje aplinkoje philology reiškia the study of language, especially its history and development, t. y. „kalbos, ypač jos istorijos ir raidos, studijas“.
Tuo tarpu vokiškai kalbančioje aplinkoje Philologie yra mokslas, tiriantis istorinio, literatūrinio ir kultūrinio-istorinio turinio tekstus tam tikra kalba ir juos interpretuojantis lingvistiniu, istoriniu, kultūriniu-istoriniu ir socialiniu požiūriu.
O italų ir prancūzų kalbų aplinkoje filologia ir philologie išlaiko tiek bendresnę reikšmę, pabrėžiamą vokiečių tradicijoje, tiek techninę, susijusią su teksto kritika / ekdotika, t. y. disciplina, kuri lietuvių tradicijoje vadinama „tekstologija“.
Visų šių apibrėžimų bendras vardiklis yra „kritinis žinojimas“. Bet ką tai reiškia konkrečiai? Ar tai požiūris, kuris galėtų būti taikomas ir už universiteto auditorijų ribų?
Kai žmogus, skaitydamas laikraštį, savęs klausia: „Kuo remiantis pateikiama ši žinia? Kas slypi už šios informacijos? Koks jos patikimumas?“ – jis užsiima filologija. Istorikai, rekonstruodami faktus, dirbdami su liudijimais, liudytojais ir pasakojimais, užsiima filologija.
Užsiimti filologija reiškia įgyti, puoselėti ir lavinti kritinį mąstymą.
Jau kurį laiką ir Lietuvoje labai populiarios tapo tokios sąvokos kaip fact checking, fake news ar cancel culture. Visa tai parodo, kokia šiais laikais reikalinga yra filologija, nes vadinamasis fact checking, t. y. žiniasklaidos ar politikų skleidžiamos informacijos teisingumo tikrinimas, yra ne kas kita kaip filologinio požiūrio taikymas. Taigi faktų tikrinimas reiškia filologijos metodų taikymą, o filologinis požiūris yra didžiausias fake news – melagingų naujienų – priešas. Tad nihil novi sub sole – nieko naujo po saule.
Kita vertus, vadinamoji cancel culture (atšaukimo kultūra) yra priešinga filologiniam požiūriui, nes, laikydamasi aistoriško požiūrio, vertina tekstus, asmenybes ir jų nuomonę tik pagal šiuolaikinius parametrus, o norint suprasti tinkamai, juos reikia vertinti socialiniame ir istoriniame kontekste, kuriame šie tekstai buvo sukurti ir šios asmenybės veikė.
Man visada labai patiko ispanų filosofui José Ortegai y Gassetui priskirtas aforizmas: Siempre que enseñes, enseña a la vez a dudar de lo que enseñas – „Kai mokai, mokyk ir abejoti tuo, ką mokai“.
Mokyti abejoti reiškia mokyti nepriimti kitų idėjų pasyviai, o jas patikrinti. Mokyti abejoti reiškia ugdyti supratimą apie tikrovės sudėtingumą, prisiimti atsakomybę, ieškoti, siekti tiesos. Abejonė ne paralyžiuoja, o skatina veikti. Abejoti reiškia ne spręsti pagal išorę, o gilintis. Abejonė ir apdairumas yra pagrindiniai filologijos recepto ingredientai. Filologinis požiūris apsaugo nuo supaprastinimo, ideologinio konformizmo ir pensée unique – unifikuoto mąstymo. Siūlanti ne atsakymus, o priemones jiems gauti, filologija pažadina protą, yra priešnuodis propagandai, taigi suteikia sąmoningumą, gebėjimą mąstyti ir rinktis. Galėtume pasakyti, kad filologija yra žinių higienos forma ir kad, cituojant italų filologą Luciano Canforą, la filologia è la più eversiva delle discipline – „filologija yra maištingiausia disciplina iš visų“, nes neapsiriboja viena, o gali būti taikoma įvairiausiose srityse, siekiant išsiaiškinti, kaip iš tiesų yra.
Visi gerai žinome, kad, pučiant karo vėjams, būna kaip niekad sunku ar beveik neįmanoma atskirti tikrovės nuo propagandos.
Brangūs jaunieji kolegos, pritaikykite praktikoje tai, ko išmokote šiame fakultete, toliau elkitės filologiškai ir mokykite aplinkinius mąstyti ir veikti filologiškai, nes būtent tai galiausiai atveda į laisvę.
Kuo geriausios sėkmės jums.
Doc. dr. Diego Ardoino