Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, dvi ukrainietės – Kateryna Davydenko ir Kseniia Gracheva – atvyko į Lietuvą. Supratusios, kad greitu metu į savo šalį nesugrįš, pradėjo pažintį su Lietuva – ėmė mokytis lietuvių kalbos, o kartu – ir jos kultūros bei istorijos. Gegužės 9-ąją minint Europos dieną, ukrainietės papasakojo, kodėl apsisprendė mokytis lietuvių kalbos ir kultūros Vilniaus universiteto (VU) organizuotuose kursuose, kas jas labiausiai motyvuoja stengtis išmokti daugiau ir geriau.
Kalbos pradėjo mokytis vos atvykusi į šalį
Architektė K. Davydenko pirmaisiais karo mėnesiais į Lietuvą atvyko sulaukusi kvietimo prisijungti prie architektų komandos. Lietuvos architektų sąjunga buvo parengusi darbo pasiūlymų sąrašą nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Savo portfolio moteris išsiuntė trims architektų biurams, dirbusiems su ta pačia programine įranga kaip ir ji. Nors nesitikėjo, visi biurai, į kuriuos kreipėsi, sureagavo, pasiūlė paramą, darbą ar pagalbą.
Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Anot Katerynos, buvo sunku palikti tėvus, draugus ir gimtąjį miestą, tačiau ji tam ryžosi ir atvykusi prisijungė prie architektų biuro „A2SM“ komandos. Pradžioje manė, kad po kelių savaičių ar mėnesių galės grįžti į savo šalį, tačiau beveik iš karto VU pradėjo mokytis lietuvių kalbos, nors ir abejodama, ar užbaigs visą kursų ciklą. Kateryna kursus pabaigė, o praėjusį rugsėjį ėmėsi kitų kursų.
Iš pradžių su kolegomis ir klientais Kateryna susikalbėdavo anglų kalba. Pamažu, rašydama ir skaitydama elektroninius laiškus, lankydama kursus, pramoko lietuviškai. Sudėtingiausia, anot Katerynos, iki šiol – parinkti tinkamas žodžių galūnes, tačiau prireikus gramatikos subtilybes paaiškina kolegos.
Anksčiau aktyviai dirbusi su interjero projektais, šiuo metu su kolegomis ukrainietė darbuojasi prie rekonstrukcijos projekto, tad laukia naujas etapas karjeroje – gilintis į šalies teisinius dokumentus ir reglamentus. „Man tai didžiulė motyvacija mokytis toliau ir, gyvenant Lietuvoje, pasiekti dar daugiau profesinėje srityje“, – sako Kateryna.
Kodėl jai atrodė svarbu mokytis lietuvių kalbos, nors neketino šalyje likti ilgam? „Buvau girdėjusi, kad žmonės Lietuvoje kalba rusiškai, bet, mano akimis, tai visiškai klaidinga nuomonė. Architektūros biure, kuriame dirbu, per daugiau nei trejus metus sutikau vos keletą žmonių, mokančių rusiškai. Visi kiti kolegos iki 35 metų mokėjo tik kelis žodžius – žinoma, dauguma jų – juokingi arba grubūs. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos, nes norėjau suprasti savo kolegas ir kitus mane supančius žmones. Jaučiuosi dėkinga lietuviams už paramą, o VU – už galimybę mokytis kalbos nemokamai“, – pasakoja Kateryna.
Pašnekovė lietuvių kalbos mokytis ėmė ir dėl būsimojo vyro: „Didžiausia mano svajonė – gebėti kasdieniame gyvenime susikalbėti lietuviškai. Būsimasis vyras mane palaiko, padeda ir paaiškina kai kurias lietuvių kalbos gramatikos taisykles, žodžių reikšmes. Ateityje labai norėčiau padėti savo vaikams ruošti namų darbus“, – sako ji.
Susikalbėti lietuviškai – lengvesnei kasdienybei
Anot pašnekovės, su Lietuva pirmiausia ji susipažino per virtuvę – paragavusi kibinų ir šaltibarščių, namuose ruoštų cepelinų. Grįždama aplankyti artimųjų, Kateryna visuomet vežasi šakotį. „Vykdama į architektūros dirbtuves Ukrainoje kolegoms nuvežiau šakotį ir pasidalijau šilčiausiais žodžiais apie nedidelę, bet labai stiprią šalį. Pati domėjausi Lietuvos istorija, svarbiomis šaliai šventėmis. Savanoriavau architektūros festivalyje „Open House Vilnius“, kur susipažinau su kitais savanoriais, jie papasakojo daug įdomių dalykų apie Lietuvos architektūrą. Man labai patinka istorinė Vilniaus dalis, kaip architektė labai didžiuojuosi Lietuva, nes ji saugo paveldą, o nauji architektūros objektai į miesto audinį integruojami subtiliai“, – sako architektė.
Ar kalbos mokėjimas išties padeda lengviau integruotis į visuomenę? „Sakyčiau, kad integruotis nėra sudėtinga, jei esi lengvai bendraujantis, angliškai kalbantis žmogus. Bet, žinoma, aš esu labai laiminga, kad galiu kalbėti lietuviškai, ypač – išgirdusi komplimentą, kad kalbu be akcento. Man patinka tas jausmas, kai galiu bendrauti lietuvių kalba, ir, žinoma, visada esu dėkinga žmonėms, kurie kantriai manęs klauso“, – prisipažįsta pašnekovė.
Praėjusių metų vasarį Kateryna išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, kurį vadino labai svarbiu žingsniu mokantis kalbos. „Mokydamasi lietuvių kalbos, manau, parodau pagarbą šaliai ir žmonėms, kurie dėl manęs ir mano tėvynės daro tiek daug. Jauni žmonės beveik nekalba rusiškai, ir man tai atrodo puikus pavyzdys ukrainiečiams. Ypač įsiminė vienas gyvenimo aprašymas, kuriame buvo nurodyta: „Kalbos: ukrainiečių – gimtoji, rusų – stengiuosi pamiršti“. Manau, sąžininga, kad žmogus, norintis likti Lietuvoje, turėtų mokytis šalies kalbos, pažinti kultūrą, susipažinti su Konstitucija“, – teigia ji.
Nors kursas jau baigėsi, Kateryna sako pasiilgstanti pamokų ir grupės narių: „Tai buvo nepamirštama patirtis. Laukiu rugsėjo, nes norėčiau mokytis toliau. Kai kurios gramatikos temos man vis dar kelia sunkumų, bet turiu puikią galimybę tęsti mokslus savarankiškai ir žinau, kad aplink mane yra žmonių, kurie visada pasiruošę man padėti.“
Kalba – integracijos pagrindas
Ukrainietė Kseniia Gracheva į Lietuvą atvyko 2022 m. gegužę. Lietuvių kalbos ji pradėjo mokytis vos supratusi, kad šalyje liks ne keliems mėnesiams, kaip planavo, o galbūt visam laikui. „Aš gana greitai išmokau kalbos pagrindus ir išlaikiau valstybinį A2 lygio egzaminą. O štai toliau buvo sunkiau, progresas ne toks greitas ir sunkiau pastebimas, bet aš jokiu būdu nepasiduodu. Manau, kad labai svarbu toliau mokytis lietuvių kalbos, nesustoti“, – sako K. Gracheva.
Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Pašnekovė pasakoja, kad mokytis lietuvių kalbos ją motyvavo VU Filologijos fakulteto dėstytojos profesionalumas, nuotaika, su kuria ji ateidavo į klasę, pasitikėjimas, kurio ji įkvėpdavo – visi gali išmokti lietuvių kalbą.
Kseniia – ekonomikos mokslų magistrė, daugiau nei 15 metų dirbusi buhaltere. Šiuo metu Lietuvoje pagal specialybę ji nedirba, nes dėl darbo specifikos reikalingos puikios lietuvių kalbos žinios – ne tik šnekamosios, bet ir gebėjimas skaityti dokumentus, dirbti specialiomis buhalterinėmis programomis.
Šiuo metu ukrainietė mokosi šnekamosios kalbos. Ji pripažįsta, kad mokantis kalbos vis dar lydi baimė suklysti, netinkamai parinkti žodžius, neteisingai juos sukirčiuoti, būti nesuprastai, tačiau kalbą mokosi su malonumu net ir tuomet, kai nėra lengva.
„Lietuvių kalba – labai graži, ir tai man svarbu, būtų sunku mokytis grubios ar man nemalonios kalbos. Labai daug apie Lietuvos kultūrą ir istoriją sužinojau VU Filologijos fakultete vykusiuose kursuose. Dalyvavau keliose ekskursijose, kurias vedė profesionalūs gidai, taip pat klausiausi daug paskaitų apie gyvenimą Lietuvoje, jos istoriją, kultūrą, tradicijas, politinę ir ekonominę santvarką. Kai kurios paskaitos privertė mane pažvelgti į Lietuvą iš kitos, man anksčiau nepažintos pusės“, – pasakoja pašnekovė.
Kseniia pritaria, kad integracijai bet kurioje pasaulio šalyje kalba yra būtina. „Kadangi aš pati sau pasakiau, jog Lietuvoje mes apsistojome ilgam, galbūt net visam laikui, man svarbu integruotis maksimaliai“, – teigia ji.
Nors iš kursų Kseniia sako pasiėmusi viską, ką galėjo, lietuvių kalbos norėtų mokytis toliau. Jos nuomone, dar yra kur augti. „Aš tikiu, kad mes visi vėl susitiksime universitete ir tęsime gražios, nors ir sudėtingos lietuvių kalbos mokymąsi“, – apibendrina pašnekovė.
Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Vilniaus universitetas projektą „Lietuvių kalbos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems Ukrainos pabėgėliams“ įgyvendino nuo 2024 m. rugsėjo iki 2025 m. kovo mėnesio. Projektas buvo finansuojamas 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis.