Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto alumnas ir jaunas literatūros kritikas Martynas Pumputis jau spėjo sulaukti priekaištų dėl savo aštrių recenzijų, tačiau juos priima ir rašo toliau. Pokalbyje su poete, eseiste ir literatūros kritike Giedre Kazlauskaite Martynas atvirai pasakoja apie kritiko darbo užkulisius, kaip pats pasirinko recenzento kelią, kaip derina leidyklos „Slinktys“ redaktoriaus, šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojo ir kritiko vaidmenis ir kodėl, jo manymu, net griežčiausia recenzija nepajėgi sumažinti skaitomų knygų populiarumo.
Tiems, kurie skaito „Šiaurės Atėnus“, „Literatūrą ir meną“, „Naująjį Židinį – Aidus“, Martynas jau yra pažįstamas kaip literatūros kritikas. Nors, kaip pats juokauja, tikriausiai yra įsiminęs dėl savo griežtesnių recenzijų, – tokia kritiko dalia, – nemažai rašo ir palankių. G. Kazlauskaitės paklaustas, kaip nutiko, kad pasirinko būtent tokį kelią, Martynas sveikos kritikos nestokoja ir sau bei sako studijų pradžioje bandęs rašyti poeziją, tačiau nepavyko: „Man grožinė kūryba nelabai ir sekėsi“.
O štai kritika Martyno dėmesį traukė visada. „Kai dar nerašiau recenzijų, kultūriniuose leidiniuose mane žavėjo būtent recenzijų skiltys. Galvojau, „oho, žmogus perskaito knygą ir tada skiria savo laiko jai aptarti“, – pasakoja Martynas ir prisipažįsta, kad recenzijas jam rašyti sekasi daug geriau. Pamėginęs literatūros kritiko darbą, už kurį labiau mėgsta tik skaityti, Martynas sako prie savo kūrybos grįžti nesvarstęs.
Ką galima kritikuoti, o ko nevertėtų
„Tu rašai gana aštrias recenzijas, su humoru ir ironija. Bet ar tau kartais negaila silpnesniųjų, ne pirmojo plano poetų. Ar tai neatrodo kaip gulinčiojo spardymas?“ – domisi Giedrė, mananti, kad rašymas didelės žalos visuomenei nedaro, yra kas užsiima ir daug žalingesniais niekais. Anot Martyno, kuris jau yra sulaukęs tokio priekaišto po apžvalgų apie Nijolės Daujotytės, Gintaro Bleizgio ir Ramūno Čičelio knygas, tokia pastaba ydinga ir nelabai pritaikoma kultūriniam laukui, nes autoriaus, kuris yra finansuojamas ir turi leidyklos užnugarį, auka pavadinti nebūtų galima.
O štai apie tuos, kurie kažkur regionų spaustuvėlėse už savo pinigus išsileidžia šimtą egzempliorių draugams ir giminaičiams, Martynas sako, kad jų kritikuoti nereikėtų, ir priduria, kad vienintelė, anot jo, prie silpniausiųjų autorių priskirtino Tomo Taškausko knyga, apie kurią yra rašęs, buvo išleista leidykloje.
Pašnekovai sutaria: kad ir kokios recenzijos – neigiamos ar palankios – svarbu, kad jos būtų konstruktyvios, neįžūlios ir nenukreiptos ad hominem.
O kaip su skaitytojų mėgstamomis, bet ne itin vertingomis knygomis? Martynas džiaugiasi, kad žmonės skaito, pastebi knygas, ir mano, kad knyga vienu metu gali būti ir populiari, ir nelabai pripažinta literatūros lauke. Tokiu atveju kritika veikia kaip atsvara: „Kuo knyga populiaresnė, tuo daugiau svorio reikia į kitą pusę. Jeigu ji nėra labai aukšto literatūrinio lygio, praėjus kažkiek metų, nebebus tokia populiari. Atsiminsime tik, kad ji buvo labai mėgstama skaitytojų“, o tai nebūtų labai gerai.
Ir kritikas turi jausmus
„Klausimas, kiek žmogus yra nusiteikęs kurti, jeigu viena recenzija atbaidytų jį nuo rašymo?“ – retoriškai klausia Martynas. Tačiau pasiteiravus, ar galvoja apie autoriaus poziciją, norą būti suprastam ir ar stengiasi įsilipti į jo batus, atsako suprantantis rašančius ir neneigiantis autoriaus teisės jaustis blogai dėl kritikuojamos knygos: „Neišvengiamai visiems žmonėms kyla tam tikrų emocijų, kai apie jų kūrinius kalba neigiamai ar teigiamai. Aš žinau, kad man irgi būtų liūdna ir turbūt skaudu, bet nemanau, kad išlieti emocijas recenzentui yra išeitis.“
Giedrės užklaustas, ar nesijaustų nejaukiai, jeigu, pvz., parašytų nelabai palankią recenziją apie universiteto dėstytojo (-os) knygą ir jis (ji) sureaguotų: „Žinai ką, Martynai, tu esi nebrandus“, atsako trumpai – jaustųsi ir būtų truputį liūdna, bet iš karto ir sutiktų, nes tame būtų tiesos.
Giedrė antrina Martynui: visur pasaulyje žmonės yra jautrūs, opūs kritikai ir įvairiai reaguoja į recenzijas. Vis dėlto visiems reikėtų laikytis tam tikro etiketo: rašyti savo vardu (ne slapyvardžiu), prisiimant visą atsakomybę už savo tekstą ar recenziją, neperžengiant ribų, kontroliuojant turinį, išlaikant civilizuotą diskursą.
Darbas su knygomis ir interesų derinimas
Mielai ir kitų filologinių darbų besiimantis Martynas per daug nenutolsta nuo kritiko veiklos – dirba su kitų žmonių kūryba. Šiais metais sudarė „Poezijos pavasario“ almanachą – anot Giedrės, tai gan bjauri užduotis, nes kai išeina almanachas, visi turi pretenzijų. Taip pat sudarinėja knygas. Nors Martynas mano, kad sudarytojo nuopelnas mažas, bet jam smagu dirbti su tekstais, ypač jeigu toji kūryba mažiau skaitoma ir mažiau žinoma, kaip Juozo Tysliavos. „Malonu XX a. pirmosios pusės autorių iš naujo pristatyti skaitytojams ir taip grąžinti į literatūros apyvartą“, – pripažįsta Martynas.
Leidykloje „Slinktys“ taip pat atsakingą darbą dirbantis Martynas sako, kad šališkumo pavyksta išvengti bandant atskirti savo, autorių ir leidyklos interesus: „Kai rašau leidyklos projektus Lietuvos kultūros tarybai, bandau negalvoti apie kritiką. O kai rašau kritiką, mėginu negalvoti apie leidyklos interesus. Žinau, tai atrodo įtartinai, nes automatiškai galima įžvelgti kokių nors paslėptų ketinimų. Vis dėlto esu žmogus, kuris parašė daugiausia neigiamų recenzijų apie „Slinkčių“ išleistas knygas...“
Paklaustas, ar nesulaukia priekaištų iš leidyklos vadovo, Martynas šypsosi ir sako su vadovu sutariantys, kad nuoširdumas yra vertybė.
Kritika būtina
Pačiam Martynui atrodo natūralu, kad į „Poezijos pavasario“ almanachą jis pakvietė savo kūrybą siųsti ir tuos rašytojus, apie kuriuos yra neigiamai atsiliepęs. Daugiau polemikos spaudoje literatūros tema pasigendantis Martynas tiki, kad kritika turėtų būti normalizuota. Prie šio tikslo bando prisidėti ir pats – į „Poezijos pavasario“ almanacho anketą įtraukė klausimą apie trijų nemėgstamų (ne kaip asmenų) autorių kūrybą. Jis mano, kad jeigu literatūros bendruomenė garsiai įvardytų savo antipatijas, nutiktų teigiamų dalykų.
„Labai norėčiau tikėti, kad jeigu normalizuotume kalbėjimą apie tai, kas nepatinka, galbūt kritiškos recenzijos nekeltų tokių aštrių reakcijų. Gal nebūtų ir išpuolių prieš kritikus. Be to, norint atsakyti į tokį klausimą tektų perskaityti bent kelias knygas, jas įvertinti ir argumentuoti kodėl – visiška smegenų mankšta“, – kritikos pliusus vardija tas, kuriam kritika yra įgūdis ir mielas darbas.
Filmuotą Giedrės Kazlauskaitės ir Martyno Pumpučio pokalbį kviečiame žiūrėti „YouTube“ kanale.