Doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson / Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Birželio 20 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.
Ceremonijos metu doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson skaitė lectio ultima.
Brangūs absolventai,
pagal tradiciją vienam iš fakulteto dėstytojų tenka skaityti lectio ultima – paskutinę paskaitą jums kaip bakalaurantams ir magistrantams šiame fakultete. Šiandien ši nepelnyta garbė tenka man. Prisiminęs kolegų lectiones ultimae, perskaitytas paskutiniais metais, radau vieną įdomų dėsningumą. Stebėtinai daug kalbų semiasi motyvų, posakių iš senovės Graikijos kalbos, literatūros ar filosofijos, taip pat iš senovės Romos, neretai ir iš Naujojo Testamento, nors įprastai tai visiškai nesusiję su jų tyrimų lauku. Bet jokio paradokso nėra. Viena lectio ultima funkcijų yra apibrėžti tradicijos svarbą. O nuo ko pradėti, jei ne nuo senovės Graikijos, Romos ar krikščionybės pradžios? Juk būtent ten ir yra mūsų, Vakarų civilizacijos, pagrindai.
Kaip indoeuropeistas, turėčiau kalbėti apie indoeuropiečių prokalbę, turbūt apie indoeuropiečių protėvynę. Kaip žinia, iš indoeuropiečių prokalbės atsirado daugelis dabartinių Europos ir dalis Azijos kalbų. Sąsaja su mumis yra akivaizdi, bet ką tai galėtų mums pasakyti apie filologijos studijų prasmę? Pažiūrėsime, bet jei nieko kito, tai bent apie atradimų džiaugsmą.
Nėra lietuvio, kuris nežinotų, kad „lietuvių kalba yra labai sena“. Tiksliau būtų „lietuvių kalba yra konservatyviausia iš dabar kalbamų indoeuropiečių kalbų“. Tai yra tiesa, bet ne visa tiesa. Jei sugrupuotume kalbas pagal jų svarbą rekonstruojant indoeuropiečių prokalbę, lietuvių įeitų į garbingą antrą grupę kartų su lotynų, gotų, tocharų ir dar viena kita. Pirmai grupei priklauso tik trys kalbos: vedų (arba ankstyvoji sanskrito stadija), senoji graikų ir hetitų. Tai – anksčiausiai paliudytos indoeuropiečių kalbos, jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Norėčiau prie jų stabtelėti ne dėl jų archajiškumo, o dėl tekstų. Juk svarbu ne tik, kaip kalbėjo indoarijai, graikai ir hetitai, bet ir apie ką kalbėjo. Tai – trys langai į ištisas civilizacijas, į naujus pasaulius.
Pradėkime nuo hetitų. Hetitų karalystė gyvavo apie penkis šimtus metų. Karališkuosiuose archyvuose hetitų sostinėje Hatuše rasti tūkstančių tūkstančiai molio lentelių, parašytų dantiraščiu. Daug ką žinome apie jų istoriją, ritualus, įstatymus ir t. t. Tie, kurie domisi arkliais, jų treniravimu karo vežimams, gali perskaityti seniausią pasaulyje hipologijos vadovėlį, parašytą hurito Kikulio. Deja, literatūrinių tekstų nėra daug ir jie gana prozaiški. Hetitai priklausė vadinamajam vėlyvajam bronzos amžiui, kuris prasidėjo šešioliktame amžiuje prieš Kristų. Dažnai jis vadinamas pirmu globalizacijos laikotarpiu. Hetitai, egiptiečiai, huritai, asirai, elamitai, Mikėnų graikai ir kiti bendravo itin glaudžiai, ar bent jų elitas. Prekybiniai ryšiai tarp valstybių klestėte klestėjo, taip pat kultūriniai ryšiai. Karų ir konfliktų netrūko, bet taip pat atsirado diplomatijos, dialogo ir susitarimo svarbos suvokimas. Tarp mums žinomų tekstų yra aibė sutarčių tarp valstybių, daug laiškų, kartais gan asmeniškų, tarp karalių ar kitų didikų. Deja, neįprastai įdomus ir dinamiškas vėlyvojo bronzos amžiaus pasaulis sužlugo staiga ir, galima sakyti, netikėtai, dvylikto amžiaus pradžioje prieš Kristų. Specialistai dar diskutuoja, kodėl taip įvyko, o mums tai gali priminti, kad civilizacija nėra savaiminė duotybė. Jei jos nepuoselėjame, galime jos netekti.
Bet eikime prie indų ir graikų. Čia padėtis yra stebėtinai panaši. Pirmiesiems paminklams (Homero epai Graikijoje, Rigvedos himnai Indijoje), galima drąsiai teigti, niekada nebuvo prilygta. Abu veikia kaip savotiškos durys tarp dviejų pasaulių, tuo pat metu yra indoeuropiečių poetinės tradicijos kulminacija ir naujų civilizacijų pradžia. Kitaip negu hetitų pasaulis, civilizacijos, kurios prasidėjo Homero epuose ir Rigvedoje, gyvos iki šiol, kad ir su begalybe peripetijų. Abiejose kultūrose vystėsi filosofija, mokslai, be galo įvairi ir turtinga literatūra. Iki ne taip seniai klasikinis pasaulis buvo natūrali vieta, kur Vakarų kultūra pasisemdavo įkvėpimo, pamokančiųjų istorijų. Indų tradicijoje jų irgi netrūksta. Negaliu susilaikyti nepapasakojęs poros jų.
Pirma yra iš Mahābhāratos, nesibaigiančios epinės poemos, pasakojančios apie karą tarp dviejų karališkosios šeimos šakų, Kauravų ir Pāṇḍavų. Veiksmas, kuris iš esmės yra tik dialogas, vyksta prieš pat paskutinį mūšį. Abi kariuomenės išrikiuotos viena prieš kitą. Pirmąją eilę, savaime suprantama, užima pagrindiniai herojai su savo vadeliotojais karo vežimuose. Pāṇḍavų herojus Ardžuna (kurio vardas reiškia ‚baltasis‘ ar ‚švytintis‘) žiūri į priešiškų gretų žmones, į savo. Supranta, kad iki nakties dauguma jų mirs, tos pačios genties, tos pačios šeimos nariai nužudys vieni kitus. Ardžuna meta lanką ir strėles ir sako „nekovosiu“. Šalia stovi vežimo vadeliotojo pavidalu dievas Krišna (kurio vardas reiškia ‚juodasis‘ ir turi atitikmenį prūsų kalboje, kirsnan). Krišna bando įtikinti Ardžuną kovoti, įvairiais būdais aiškina, kodėl taip reikia. Pokalbis yra ilgas ir sudėtingas. Ardžuna vis tiek atsisako. Galų gale, Krišna nebežinodamas, ko griebtis, pasirodo toks, koks iš tikrųjų yra, dievo pavidalu, iš esmės sutapęs su pačiu kosmosu. Ardžuna mato pačią visatą ir supranta, kad žudyti ir mirti yra tik veiksmai, kad būti kariu, herojumi nėra nei geriau, nei blogiau negu turėti bet kokį kitą likimą, bet tai – jo likimas, kurį jis privalo išpildyti. Ardžuna pakelia lanką, strėles ir išjoja į mūšį.
Ši istorija jums turbūt buvo žinoma. Antra, esu beveik įsitikinęs, kad ne. Aleksandras Makedonietis nemirė Babilonijoje, artėjant trisdešimt trečiam gimtadieniui. Per paskutinį mūšį jis buvo sužeistas ir šurmulyje pasiklydo. Dienomis ir naktimis klajojo, beveik nieko nesuvokdamas. Galų gale pamatė stovyklą. Prie laužų sėdėjo vyrai su įstrižomis akimis ir gelsvos spalvos veidais. Jie buvo kariai. Jie priglaudė Aleksandrą, jį gydė, ir galų gale priėmė į savo gretas. Jis toliau kovojo svetimose žemėse, karuose, apie kuriuos mažai ką žinojo. Vis tiek jis buvo karys, ištikimas savo vadui ir savo būriui, ir nelabai jautė, kad būti galingiausiu visų laikų generolu kuo nors skirtųsi nuo to, kaip būti eiliniu kariu. Ir taip ėjo metai, jau beveik pamiršo, kas jis yra. Vieną dieną kaip ir kiti kariai Aleksandras gavo atlyginimą – sidabrinę monetą. Joje buvo kažkas keisto. Aleksandras žiūrėjo žiūrėjo ir staiga suvokė „tai – aš, kai buvau Makedonijos karalius“.
Kaip veikiausiai jau supratote, ši nuostabi istorija nėra tikra. Ją sugalvojo anglų rašytojas Robert Graves. Aš ją žinau iš savo mėgstamiausio rašytojo Jorge Luis Borges, kuris kažkur ją perpasakoja. Manau, Ardžunos ir Aleksandro istorijų moralas yra akivaizdus: kiekvienam skirtas tam tikras likimas, turime jį išpildyti. O koks mūsų likimas? Įtariu, labai skirtingas, bet mus vienija vienas dalykas. Mes – filologai. Įstojome į filologijos studijas, jas tęsėme, baigėme. Dirbame ir, tikėkimės, jūs dirbsite kaip filologai. Net ir tie iš jūsų, kurie suks kitu keliu, vis tiek studijavote filologiją. Tai visada bus dalis to, kuo esate.
O kas yra filologai? Tai – „tekstų ir žodžių žmonės“. Ardžunos ir Aleksandro istorijos yra istorijos apie asmeninį likimą, bet jos turi ir platesnę, socialinę interpretaciją. Koks yra mūsų šiuolaikinis pasaulis, žino visi. Dezinformacija, sąvokų iškraipymas, terminai be realaus turinio, interpretacijos, ištrauktos iš konteksto, be tinkamos informacijos, yra mūsų kasdienybė. Manau, filologai, kaip tekstų ir žodžių žmonės, čia turi kur pasitarnauti visuomenei sakydami tiesą apie tekstus ir žodžius, apie tai, ką mes išmanome.
Tokiu palinkėjimu ir baigsime. Linkiu sėkmės.
Doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson