Mielieji kolegos,
per pačias šv. Velykas, balandžio 5 d., užgeso ilgametė Filologijos fakulteto dėstytoja, kalbininkė, didelė lietuvių kalbos mylėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Ema Geniušienė (1938–2026).
nuotr. Emma Geniušienė / MELC archyvas
1960 m. baigusi tuometinį Leningrado universitetą, kur studijavo anglų kalbą ir literatūrą, o 1965–1967 m. mokėsi šio universiteto aukštuosiuose pedagogikos kursuose, nuo 1967 iki 1993 m. Ema Geniušienė dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Anglų filologijos katedroje. Vėlesniais metais iki pat mirties ji dirbo tik mokslinį darbą Vilniuje ir Sankt Peterburge, nuo 2009 m. – ir kaip Kalbotyros instituto Sankt Peterburge vyriausioji mokslinė bendradarbė.
Filologijos fakultete dirba ne vienas buvęs profesorės studentas ir doktorantas, prisimenantys jos išskirtinę erudiciją, puikų kalbotyros išmanymą, meilę kalboms ir ypač naujai išmoktai lietuvių kalbai, kurios tyrimams atsidavė su visa moksline aistra, jos neapleidusia iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Deja, paskutinis straipsnis apie lietuvių kalbos veiksmažodį liko nebaigtas. O jų profesorė paskelbė beveik 90. Be to, Ema Geniušienė yra viena iš akademinės lietuvių kalbos gramatikos (1997) ir jos vertimo į anglų kalbą (2006) bendraautorių, pasyvinėms lietuvių kalbos konstrukcijoms ir sangrąžiniams veiksmažodžiams skirtų monografijų lietuvių ir anglų kalbomis autorė.
Nuo 1987 m., kai pirmą kartą Vilniaus universiteto kalbininkės knygą anglų kalba (The typology of reflexives) išleido prestižinė Walter de Gruyter leidykla, profesorė Ema Geniušienė Vakarų kalbininkams tapo žinoma ir kaip kalbų tipologijos autoritetas. Jos darbus šioje srityje vainikuoja daugiau kaip dešimties metų mokslinio darbo pareikalavęs reciprokų tipologijos penkiatomis (Reciprocal Constructions, 1996–2006), kurio mokslinė redaktorė, bendraautorė ir vertėja yra gerbiamoji profesorė, ir po vyro kalbininko Vladimiro Nedjalkovo mirties parengtos spaudai ir išleistos rusų ir anglų kalbomis jo nivhų kalbos sintaksės ir rezultatyvų tipologijos monografijos.
Gyvendama tarp Vilniaus ir Sankt Peterburgo Ema dažnai apsilankydavo mūsų fakultete, gėrėdavosi Vilniaus universiteto kiemeliais ir, kaip ji sakydavo, klausydavo ir neatsiklausydavo lietuvių kalbos, kurios labai pasiilgdavo. Ne vienas iš mūsų prisimename pokalbius su profesore apie kalbotyrą, lietuvių kalbą, apie anglų poeziją ir muziką ir dar daug ką. Jai netrūko humoro jausmo, ji mokėjo pasakoti istorijas, nuoširdžiai domėjosi visų mūsų Universiteto kolegų gyvenimu.
Tegul šviesus Profesorės atminimas visuomet lieka ją pažinojusiųjų širdyse, o šios elegiškos Williamo Wordswortho eilutės tebūnie paskutinis žodis mūsų mielai Profesorei:
„Our noisy years seem moments in the being
Of the eternal Silence.“
Prof. Nijolė Maskaliūnienė,
buvusi doktorantė