Birželio 22 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.
Ceremonijos metu prof. dr. Nijolė Keršytė skaitė lectio ultima.
Mieli studentai,
mieli kolegos,
mieli šventės svečiai,
Messieurs les Ambassadeurs,
Madame l‘Ambassadrice,
savo trumpos paskaitos pavadinimui suteikiau šūkio pavidalą. Ji vadinsis:
Visų šalių humanitarai – vienykitės !
Tai nereiškia, kad dabar jums pateiksiu humanitarų manifestą ar imsiu dėstyti humanitarų veiklos planą ir programą. Nors tiesa, kad mūsų kapitalistinio liberalizmo laikais pomėgis penkmečio planams, būtinai strateginiams, sugrįžta. Nebus nei manifesto, nei penkmečio plano, nei veiklos programos, nes humanitarai nėra partija, nėra religinė sekta, nėra socialinė klasė, nėra profesija. Jie nėra partija ar sekta, nes jų pažiūros ar tikėjimas gali radikaliai skirtis; jie nėra klasė, nes jų pajamos gali skirtis, kadangi skiriasi ir jų profesijos. Bet kita vertus, jie yra ar turėtų būti kai kas daugiau nei koks nors mezgėjų ratelis, baikerių klubas ar šinšilų augintojų feisbuko grupė – tokios bendrijos, kurios buriasi pagal bendrą veiklą ar bendrus interesus. Jei humanitarai tokie skirtingi, tai gal jie yra nieko bendra neturinčiųjų bendrija?
Mano paskaitos tikslas – parodyti, kad humanitarai turi bendrumų, bet neturi bendrijos, ir kaip tik dėl to jiems reikia burtis, vienytis.
Kas bendra humanitarams? Kas juos vienija ir kodėl jiems reikia vienytis?
Mums – man ir jums, netrukus laikysiantiems savo rankose aukštojo mokslo diplomus – bendra tai, kad mes baigėme humanitarinių mokslų fakultetą – filologijos fakultetą. Tai akivaizdu, bet tai nėra taip savaime suprantama kaip atrodo. Reikalas tas, kad humanitarinių studijų vertė radikaliai pasikeitė nuo praėjusio amžiaus pabaigos, ir aš esu to pokyčio gyva liudininkė.
Praėjusio amžiaus pabaigoje, Nepriklausomybės pradžioje, humanitarinės studijos buvo prestižinės studijos, nes kartu su Sąjūdžiu vyko visos humanitarikos – istorijos mokslo, filologijos, filosofijos atgimimas. Žmonės godžiai skaitė istorinius straipsnius, naujai atskleidžiančius uždraustus Istorijos puslapius; taip pat iki tol draustų ar ignoruotų filosofų ar ištisų humanitarinių disciplinų – struktūralizmo, poststruktūralizmo, dekonstrukcionizmo, psichoanalizės, feminizmo, postkolonializmo studijų vertimus; jauni žmonės naktimis stovėdavo eilėse, kad nusipirktų bilietą į Nekrošiaus spektaklį – teatro salės lūždavo nuo žiūrovų; nuo Sąjūdžio laikų vis dar buvo gyva poezija, žmonės ją skaitė, dainavo, klausėsi jos deklamavimo, tai nebuvo uždaro, kone sektantiško būrelio reikalas; atitinkamai poetai, tokie kaip Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, tas pats kontraversiškasis Justinas Marcinkevičius turėjo ne mažesnį viešą svorį nei politikai; lygiai taip žmonės godžiai skaitė naujus lietuviškus romanus – Gavelio, Ivanauskaitės ar naujus iki tol ignoruotų užsienio klasikų vertimus – Faulknerio, Joice‘o, Kafkos, Cortazaro, Salingerio romanus; žmonės ėmė ieškoti tikėjimo, plūdo į iki tol uždarytas ar naujai įsteigtas bažnyčias, skaitė Bibliją, religinei tematikai skirtus veikalus; žmonės veržėsi į viešas paskaitas, ištroškę naujų idėjų, teorijų, koncepcijų. Tai buvo humanitarikos aukso amžius. Todėl ir humanitarinės studijos buvo prestižinės: pirmaisiais Nepriklausomybės metais konkursas į Filologijos fakultetą buvo 10 kandidatų į vieną vietą. Ir dėl tos priežasties aš į Filologijos fakultetą įstojau tik iš antro karto.
Visa tai pasakoju ne tam, kad apraudočiau tą praėjusį aukso amžių – džiaugiuosi, kad jame gyvenau ir tik dabar įsisąmoninu, kaip jis mane suformavo ir kokius tvirtus pagrindus padėjo. Visa tai sakau norėdama pabrėžti: pasirinkti filologijos studijas praėjusio amžiaus pabaigoje – tai ne tas pats, kas jas pasirinkti šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Tada tam skatino bendra socialinė atmosfera, kone mada, dabar tai tampa individualaus sąmoningo apsisprendimo ir pasirinkimo aktu. Ir ypač tai galioja magistro studijoms, kurias žmonės renkasi ne iš inercijos, nežinojimo, neapsisprendimo, kaip nutinka atėjusiems iš gimnazijų abiturientams.
Humanitarines magistro studijų programas Filologijos fakultete žmonės renkasi turėdami aiškią motyvaciją, net jeigu jie nebūna tikri dėl to, ką čia ras. Tai sakau visiškai atsakingai, nes visą savo darbo universitete laiką daugiausia dirbau su magistrantais ir niekada nenusivyliau jų motyvacija. Dar daugiau, visad stebėjausi, kaip kasmet į mūsų fakultetą stoja vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, seniai baigusių bakalauro, kartais ir magistro studijas, turinčių ilgametį darbą, kartais net verslą, bet ieškančių, kaip jie sako, gyvenimo prasmės, naujų idėjų, galimybės išjudinti ar atšviežinti mąstymą. Taip pat vis dažniau pasitaikydavo tokių, kurie ateidavo po gamtamokslio studijų, į kurias buvo nuorientuoti savo gimnazijų pedagogų ar karjeros konsultantų.
Taigi, tai, kad jūs pasirinkote filologijos studijas, nelaikau to savaime suprantamu, natūraliu dalyku. Priešingai, sveikinu jus su šiuo apsisprendimu ir dėkoju, nes be jūsų nebūtų mūsų, dėstytojų.
Jūsų apsisprendimas ir pasirinkimas jau savaime yra kone žygdarbis. Nes jūs, skirtingai nuo manęs, kuri subrendo Sąjūdžio laikais ir į Filologijos fakultetą įstojo Nepriklausomybės pradžioje, tai padarėte visai kitokiais, humanitarikai labiausiai nepalankiais ir sunkiausiais laikais.
Mūsų dienomis mėgstama nuolat kartoti apie tai, kokiais sunkiais krizės ir visokiausių pavojų laikais gyvename – buvo pandemija, po to ir iki šiol – karas. Tačiau pavojus visai humanitarikai ir jos krizė prasidėjo gerokai anksčiau, dar amžiaus pradžioje, po to, kai į Lietuvą atšliaužė kapitalizmas, o su juo – neoliberalizmo idėjos, sparti technologijų plėtra ir socialinių tinklų suklestėjimas, radikaliai pakeitęs komunikacijos sąlygas. Ir pandemija ar karas tik sustiprino ar dar labiau išryškino tą seniai prasidėjusią krizę: jiems prasidėjus ne vienas ėmė skųstis, kad nebegali dirbti, skaityti knygų; taigi, patys humanitarai ėmė nebetikėti tuo, ką daro, prasmingumu ar reikalingumu.
Ir vėlgi, visa tai sakau ne tam, kad apraudočiau praėjusius gerus laikus ir skųsčiausi dėl mūsų amžiaus blogybių. Sakau tai tam, kad nubrėžčiau jūsų kaip humanitarų, filologų „sąmoningumo trajektoriją“ (kaip pasakytų Vytautas Kavolis). Visų šalių proletarai galėjo vienytis tik atradę savo „klasinę savimonę“. Visų šalių ar bent Lietuvos humanitarai gali vienytis tik įsisąmoninę, kokiame pasaulyje gyvena. Ir tik suvokę, kad nepakanka būti baigus humanitarines studijas, filologijos fakultetą. Šio fakulteto pasirinkimui reikia angažuotis ir toliau, norint išlikti šiame pasaulyje kaip humanitarui.
Ir viena iš tokio išlikimo sąlygų – nesiekti būti savo laiko žmogumi, priešintis savo laikui. Tai nereiškia užsidaryti nuo šio pasaulio antlaikiškame dramblio kaulo bokšte ir rūpintis vien amžinomis problemomis. Kaip sako prancūzų filosofas Gille‘is Deleuze‘as, „Veikti prieš laiką“ – tai „tam tikru būdu veikti laiką“ tikintis, jog tai bus „ateisiančio laiko labui“. Ką reiškia veikti prieš savo – mūsų – laiką?
Tai visų pirma priešintis aktualijų diktatūrai, kurią mums primeta visi informacijos kanalai, visos žiniasklaidos ir komunikacijos priemonės. Šiuolaikybės pasaulis – tai aktualybės, aktualijos, dirginančio dabarties įvykio pasaulis. Iš šiuolaikinio pasaulio visiškai išnykusi istorinė perspektyva. Oficialiai istoriniai įvykiai minimi, kalbama apie istorinę atmintį, bet viešoje erdvėje istorija kaip refleksijos ir savirefleksijos, o kartu lyginimo galimybė nutrinta, atmesta, kadangi viskas paremta momento aktualybe. Viskas, apie ką kalbama, viskas, kas laikoma svarbiu, – tai aktualijos. Į jas reikia reaguoti „čia ir dabar“, „tuoj pat“, „betarpiškai“, nes rytoj tai bus nebesvarbu. Su tuo susijusi kita bėda: šiuolaikybėje vien reaguojama, o ne reflektuojama. Kadangi nėra jokios – nei laikinės, nei erdvinės distancijos, nėra galimybės ir jokiai refleksijai. Likusi vien instinktyvi reakcija ir aktyvizmas. Nėra kada mąstyti, reikia veikti, reaguoti į aktualijas. Šiuolaikinis pasaulis paradoksaliai priartėja prie gamtos pasaulio, tuo pat metu jį griaudamas: tai instinktyvių, vien gyvybiškų reakcijų pasaulis, suinteresuotas vien savo gyvybiniu išlikimu.
Šiame geopolitinio pavojaus bei įtampų, karo grėsmės pasaulyje vėl sugrįžta ideologinė propaganda, cenzūra ir savicenzūra, ne menkesnė nei per praėjusio amžiaus Šaltąjį karą. Ji reiškiasi tuo, kad pasaulis matomas vien pagal kategoriškas binarines opozicijas: juoda/balta, tiesa/melas, gėrio ašis / blogio ašis (mes, aišku, priklausome gėrio ašiai, o mūsų priešai ir jų sąjungininkai – visos tos totalitarinės valstybės – blogio ašiai). Iš čia noras, kad vietos liktų tik vienai teisingai nuomonei ar tiesai, o bet kokia kitokia nuomonė, bet kokia griežtesnė kritika vertinama kaip paslauga mūsų priešams.
Tačiau iš visų mokslininkų humanitarai geriausiai žino, jog be tiesos ir melo ar klaidos socialiniame pasaulyje daug dažniau veikia tai, kas tikėtina ar tai, kas įtikinama (ar priešingai, neįtikinama), o tikėtinumas ar įtikinamumas susijęs ne su faktais, kuriais taip mėgstama operuoti ir manipuliuoti viešumoje, o su vertėmis, vertybinėmis nuostatomis. O vietoj melo ar klaidos veikia įvairūs gynybiniai mechanizmai, nesąmoningas neigimas, nenoras priimti to, kas akivaizdu, saviapgaulė, iliuzijos, sapnai ir svajonės. Visa tai, apie ką mums pasakoja neišsenkanti grožinė kūryba.
Humanitaras turi tikrovės supratimo – aiškinimo, interpretavimo – instrumentus, jis gali suprasti taip, kaip kiti – žurnalistai, technokratai, biurokratai, technologai, bio-mokslininkai ir t.t. – negali suprasti. Pasaulis – ne aktualijų pavidalu išnyrantys faktai, o jų interpretacijos. Humanitarai iš kitų mokslininkų išsiskiria tuo, kad jie ne verifikuoja, o interpretuoja ir taip kuria daugiabalsį, polifoninį toną tokiame pasaulyje, kuriame vis labiau įsigali vienos tiesos nuostata. Humanitarai turi kurti tokius diskursus, kurie leistų įsisąmoninti, kad nėra vienos tiesos, kad tiesos yra konkuruojančios, kad egzistuoja jų daugis.
Jūs galbūt sakysite, kad visai kitaip patiriate mūsų šiuolaikinį demokratinį pasaulį: čia veikia nuomonių pliuralizmas ir kiekvienas yra laisvas galvoti ką nori ir kaip nori; pas mus ir taip labai didelė nuomonių įvairovė, visi diskutuoja... Tačiau tai iliuzija. Ten, kur nuomonių įvairovė išties didelė, – socialiniuose tinkluose – nėra tikrų diskusijų, nes žmonės komunikuoja tik su panašiais į save, bendraminčiais. O ten, kur kartais vyksta diskusijos – žiniasklaidoje – nėra tikros nuomonių įvairovės, kuriama tik jų regimybė, o iš tiesų veikia cenzūra arba švelni propaganda, naikinanti bet kokio radikaliai kitokio požiūrio galimybę arba tą kitokį požiūrį pateikianti tik kaip neišprususių kvailių, paveiktų svetimos valstybės propagandos, klaidingą nuomonę.
Mūsų visuomenės bėda ta, kad skirtingos nuomonės ir požiūriai vis labiau funkcionuoja tik paraleliai, jie niekaip nesusikerta ir nekonfrontuoja, jie netgi vengia susidurti ir susikirsti. Viso to rezultatas tas, kad studentai bijo kelti klausimus, bijo diskutuoti; o jiems užduotus klausimus jie suvokia ne kaip problemos suformulavimą, o kaip paskatą atspėti vieną teisingą atsakymą; diskusijos ir debatai pamažu pasitraukė iš mokslinių konferencijų bei kongresų, kritikuoti kalbantįjį – kolegą ar studentą – tampa kone prasto tono ženklu; idėjų kritika nebeskiriama nuo asmens puolimo ar patyčių; kai kuriose Skandinavijos šalyse neva buvo net panaikinti magistrinių darbų vieši gynimai, nes negalima žmogaus viešai kritikuoti...
Mano jauni kolegos, buvę mano studentai, tapę dėstytojais man sakė, kad dabartiniai studentai turi savo nuomonę, jie yra mąstantys, bet jiems trūksta pasitikėjimo. O jeigu taip, jei jums trūksta ne mąstymo, o drąsos garsiai ir atvirai mąstyti, konfrontuoti su kitokiu mąstymu, kitokiu požiūriu, tuomet burkitės, vienykitės, kad iš pradžių įprastumėte garsiai mąstyti ir konfrontuoti tarp bendraminčių, o tada išdrįstumėt kalbėtis ir su kitamaniais ir net prieš daugumą, prieš daugumos palaikomas nuomones.
Tad išėję iš universiteto burkitės į mažas bendrijas – humanitarines grupeles: literatūros ar teorinių, filosofinių tekstų skaitymo grupeles, diskusijų grupeles, kuriose palaikytumėte vienas kito mąstymą, grūdintumėte jį, neleistumėte jam sustabarėti, užmigti savaiminių suprantamybių, doxos, visuotinių tiesų pasaulyje. Neskatinu aktyvizmo – eiti protestuoti prieš „išorinius“ priešus. Protestų kultūra, vėlgi skirtingai nuo XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios, kai į tai buvo žiūrima neigiamai, Lietuvoje tapo madinga, tad jos nereikia skatinti tarp jaunų žmonių. Mums trūksta ne aktyvizmo, mums trūksta ne reakcijos, mums trūksta gyvos ir aktyvios refleksijos.
Humanitarų bendruomenės – ne politinio-socialinio aktyvizmo, ne greito reagavimo, o ilgalaikio, sistemingo, nuoseklaus reflektavimo bendruomenės. Refleksija vyksta ne minioje, ji vyksta pavienėse galvose ir mažose grupelėse. Venkite likti visiškai vieni ir atskiri su savo idėjomis. Burkitės į mažas grupeles, kad palaikytumėte vienas kitą šioje visiškai nepopuliarioje savarankiško mąstymo veikloje.
Tebūnie kiekvieną savo praėjusią dieną vertinsite ne pagal tai, kiek informacijos gavote ar kokio nors „turinio“ „suvartojote“, o pagal tai, ar turėjote laiko apie ką nors pamąstyti, apsvarstyti kokią nors idėją, problemą, padiskutuoti, o ne buitiškai pasišnekučiuoti, perskaityti refleksiją skatinančią knygą, straipsnį ar pasižiūrėti susimąstyti verčiantį filmą.
Humanitaras negali nevartoti, bet jo vartojimas turi būti kaip niekieno kito sąmoningas, o ne inertiškas, selektyvus, o ne srautinis, refleksyvus, o ne afektyvus.
Kaip sako jau mano minėtas Deleuze‘as, „Mums netrūksta komunikacijos, priešingai, mums jos per daug. Mums trūksta kūrybos. Mums trūksta pasipriešinimo dabarčiai. <...> draugų bendrijos – tai pasipriešinimo bendrijos.“ Tad burkite draugų bendrijas, humanitarų bendrijas kaip pasipriešinimo dabarčiai bendrijas.
Tai neišvengiamai bus mažumų bendrija. Kuo gi skiriasi humanitaras kaip mažuma nuo kitų mažumų? Humanitaras turėtų būti kaip filosofas ikisokratikas senovės graikų pasaulyje: svetimu besijaučiantis svetimšalis. Būti svetimšaliu savo paties šalyje reiškia į viską žiūrėti svetimšalio akimis, kuriam niekas nėra savaime suprantama, akivaizdu; kuris ne tik nesidalija su visais visiems bendra doxa, sensus communis, bet ir juos griauna. Ir jo tikslas – priversti migruoti sąmones. Išjudinti jas iš stabilios pozicijos, neleisti įsišaknyti vienoje pozicijoje, judėti iš vienos teritorijos į kitą, suvokti save pačią – sąmonę – kaip judėjimą, judėjimo, judrumo galimybę ir būtinybę. Sąmonė – ne teritorija, kuri užkariaujama informaciniuose karuose, sąmonė, humanitaro sąmonė – tai klajoklė, ieškanti naujų teritorijų.
2026.06.22.
Vilnius