Vytauto Kardelio nuotr.
Profesorė Aldona Paulauskienė su fakultetu ir Lietuvių kalbos katedra savo likimą susiejo prieš 72 metus – 1953 metų rudenį jauna mergaičiukė Aldona Platūkytė iš pokarinės Dzūkijos kaimo peržengia Istorijos-filologijos fakulteto slenkstį ir nueina kelią nuo studentės iki profesorės, žymios mokslininkės, vienos garsiausių lietuvių morfologijos specialisčių, gerbiamos dėstytojos ir katedros vedėjos.
Akademinio darbo stilių, galima sakyti, profesorė atsinešė iš savo šeimos: „Nuo pat pradžių, kai tik peržengiau Lietuvių kalbos katedros slenkstį, dirbau kaip tėtė – kruopščiai ir planingai, bet nesilankstydama autoritetams, nepaisydama nusistovėjusių tradicijų.“ Taip pat „iš tėvelio esu paveldėjusi ir didelę neapykantą tinginystei, aplaidumui, netvarkingumui“. Iš mamos profesorė paveldėjo išdidumą ir savigarbą: „Savyje aš jaučiu dvilypumą: kai man reikia dirbti, siekti užsibrėžto tikslo ir ypač nepalankiomis sąlygomis – aš tėtės vaikas, o kai man reikia bendrauti su žmonėmis, buityje – aš mamos vaikas. Keista kombinacija.“ Kas čia keisto – profesorė tikra dzūkė. Kilusi iš Alytaus rajono Pacelonių kaimo valstiečių – Rapolo ir Zuzanos Platūkių – šeimos.
Studentavimo ir akademinio darbo pradžios bei brandos metai sutapo su laikmečio kolizijomis – chruščiovinis atšilimas, brežnevinis atkrytis, mokslo uždarumas ir atsainumas Vakarų idėjoms, lietuvių kalbos stūmimas iš gyvenimo… ir visos kitos sovietinio gyvenimo „grožybės“. Kita vertus, dėl pokariu po pasaulį išblaškytos kalbotyros profesūros, susidarė palanki terpė burtis katedroje ir augti naujai talentingų ir ambicingų lietuvių kalbotyros mokslininkų kartai: Z. Zinkevičius, A. Girdenis, J. Palionis, V. Urbutis, J. Kazlauskas, V. Grinaveckis, A. Piročkinas, J. Pikčilingis, V. Mažiulis, A. Pupkis… Nors kompanija vyriška, išsamią „Lietuvių kalbos morfologiją“ rašo ir išleidžia E. Jakaitienė, A. Laigonaitė ir A. Paulauskienė. Taip ir vadiname ją – trijų moterų morfologija. Dėl tokio neproporcingo mokslo vyriškumo būta ir gyvenimiškų nesusipratimų. Šių garbių vyrų profesorė kartais buvo laikoma emocinga, vadinama avangardiste, tyrimų išvados laikomos originaliomis, bet nepatikimomis. Antai A. Sabaliauskas apie kažkurią A. Paulauskienės monografiją rašo, kad „pasižymi originaliu, kartais gana netikėtu problemų sprendimu. Ne vienas teiginys kelia abejonių, verčia susimąstyti. Tačiau ji yra vienas įdomiausių ir vertingiausių pastarųjų metų dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžio tyrinėjimų.“ O juk visas tas avangardiškumas, originalumas ir nepatikimumas kilo iš labai paprasto, svarbaus ir moksliniam tyrimui būtino dalyko – tradicinės gramatikos teiginių mokslinio pagrindimo paieškų ir atradimų. O kad tie atradimai savo logika lenkė ne vieno vyriškio ambicijas, tai… Galbūt todėl, baigusi universitetą ir atsidūrusi Lietuvių kalbos institute, ji ten išsilaiko tik metus. Dar po metų tampa Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros aspirante ir pradeda dėstyti.
Prasideda ilgas mokslininko kelias. Knygos – profesorės saviraiška. Aišku, straipsnių, brošiūrų, populiarių dalykų prirašyta nemažai. Kaipgi be to, juk tokie akademiniai konkursų reikalavimai, bet knygos (monografijos) – išskirtinis profesorės žanras. Aleksas Girdenis vis ragindavo rašyti straipsnius „Baltisticai“, „Kalbotyrai“, bet profesorė liko ištikima monografijos žanrui. Kiek tų knygų išleista, tiksliai galima suskaičiuoti profesorės bibliografijose ir enciklopedijose, o čia verta paminėti svarbiausias ir jos labiausiai branginamas: „Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos“, „Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos“, „Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža“, „Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis“.
Profesorės „gulbės giesmė“ – žalioji morfologija: „Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams“. Kaip pati sako: „Paskaitos žanras duoda pakankamai didelę laisvę, o aš jos visada trokšte troškau visur – ir tautos gyvenime, ir darbe, ir šeimoje.“
Dar viena ryški profesorės darbų kryptis – tai kalbos kultūra. Viešojo gyvenimo rusinimo ir kalbos stūmimo iš jo sąlygomis tai buvo tautos gyvenimui ir išlikimui reikšmingas darbų baras (nepaisant dabartinių neišmanėlių šio darbo menkinimo). 1967 metais profesorė įsitraukia į Kraštotyros draugijos Lietuvių kalbos sekcijos veiklą. Kas besuskaičiuos, kiek prirašyta straipsnių, straipsnelių, komentarų, pamokymų, perskaityta paskaitų visoje šalyje kalbos kultūros klausimais. O kur dar vadovavimas ir rašymas į kalbos kertelę žurnale „Tarybinė moteris“! Taip pat ranka pridėta prie visiems redaktoriams ir šiaip kalbos puoselėtojams svarbios parankinės knygos „Kalbos praktikos patarimai“.
Jau gražia kalbininkų tradicija tampa ką nors nuveikti savo gimtajam kraštui. Profesorei tai irgi nesvetimas jausmas. Profesorė kartu su G. Naktiniene ir V. Vitkausku rašo ir išleidžia „Druskininkų tarmės žodyną“ – tai dovana savo gimtajam kraštui.
Šiųmetis profesorės jubiliejus – 90! Garbus amžius, prasmingas gyvenimas, reikšmingi mokslo darbai. Net sunku ko dar linkėti. Nors kas svarbiausia ir taip aišku: linkime dar daug daug sveikatos metų, geros nuotaikos, stiprios šeimos meilės ir pagarbos. Na ir likti visų, turbūt tūkstančių, mokinių atmintyje ir darbuose.
Lietuvių kalbos katedra