Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Rašytoja Akvilina Cicėnaitė, Lietuvos paaugliams geriausiai žinoma kaip romanų „Niujorko respublika“ ir „Kad mane pamatytum“ autorė, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete vykusiame pokalbyje su literatūros kritike Giedre Kazlauskaite pasakoja, kaip asmeninės patirtys – nuo iširusios šeimos pokyčių sovietmečio griūties fone iki įspūdžių Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje – virsta knygų siužetais ir kaip jos kūriniuose atsirandančios skaudžios temos padeda vaikams jaustis išgirstiems.
A. Cicėnaitė sako niekada negalvojusi rašyti paaugliams, bet kai 2007-aisiais „Alma littera“ projektų koordinatorė Romualda Gelumbauskienė, su kuria kartu studijavo Filologijos fakultete, paklausė, ar jai būtų įdomu, sutiko imtis tokio darbo. Po beveik poros metų pasirodė pirmoji Akvilinos knyga „Viskas apie mano šeimą“, o vėliau ir kitos, tarp kurių – „Niujorko respublika“ ir „Kad mane pamatytum“.
Pirmuosiuose rašytojos romanuose daugiau atsigręžiama į savo praeitį: „Mano šeima iširo panašiu metu, kai iširo Sovietų Sąjunga, ir man toji paralelė buvo įdomi. Augau santvarkoje, kuri radikaliai pasikeitė per naktį. Vieną dieną atėjome į mokyklą ir pionierių vadovė jau buvo tapusi skautų vadove. Tos permainos, kaip ir permainos namuose, mums, vaikams, nebuvo aiškinamos, turėjome tiesiog jas priimti. Bet juk tai didžiulės, sunkios permainos. Jos nepraeina be pasekmių ir vaikai, paaugliai jas ypač sunkiai išgyvena.“
Taip gimė knygos, kuriose ryškus sovietinis kontekstas: vieni svajoja apie laisvą Lietuvą, kiti – apie laimę turėti visko, ko yra „Otto“ kataloge, ar apie manekenės karjerą (populiari devyniasdešimtiniais siautusio grožio kulto profesija, vertusi svajoti jaunas merginas). Nepaisant kitos realybės, ji skaitančiajam ne tik suprantama, bet ir savaip aktuali.
„Kai leidau „Niujorko respubliką“, kirbėjo klausimas: ar tikrai dabartiniai paaugliai supras tai, ką rašau, ar jiems bus aktualu? Vis dėlto iš susitikimų ir laiškų supratau, kad aktualu, nes jie supranta ir istorinį kontekstą, ir temas [...]. Mokytojos man yra sakiusios, kad knyga joms padeda su vaikais kalbėti apie nepriklausomybės pradžią, paaiškinti, kaip gyvenome. Nemažai laiškų gavau ir iš mamų, kurios skaitė kartu su dukromis, po to kalbėjosi apie tai. Man tai labai šildo širdį“, – pasakoja rašytoja.
Knygos gali tapti pokalbio temomis, jungiančiomis skirtingas kartas. Jos aktualios ir dėl universalių gvildenamų temų – draugystės, meilės, šeimos santykių. Pavyzdžiui, „Niujorko respublikoje“ autorei svarbiausia buvo atskleisti dviejų seserų ryšį. Kaip pastebi kritikė G. Kazlauskaitė, beveik visose A. Cicėnaitės knygose paaugliai išgyvena pirmąją meilę, nusivylimą. Tai, anot jos, labai svarbu, nes paaugliams reikia pranešti, jog pirmoji meilė nebūtinai reikš vestuves ir ilgą laimingą gyvenimą. Kritikė taip pat sako, kad rašytojos romanuose sukuriamas įkvepiančios moters tipas, kuri yra daug pasiekusi profesinėje srityje ir stengiasi peržengti savo galimybių ribas.
Kita vertus, romane „Kad mane pamatytum“, kuriame vaizduojami manekenių kulto laikai, sprendžiamas ir pasitikėjimo savimi klausimas – pagrindinė veikėja, besilygiavusi į neprilygstamą draugę, supranta esanti pakankamai gera ir stipri.
A. Cicėnaitės romanuose save atpažinti ir patvirtinimą rasti gali tie, kurių šeimos modeliai nėra tipiniai, tad ir rečiau vaizduojami. Pavyzdžiui, šeimos, kurioje yra tėtis, bet nėra mamos arba yra patėvis ir kiti broliai bei seserys iš kitos šeimos.
Pasak G. Kazlauskaitės, A. Cicėnaitės romane „Viskas apie mano šeimą“ vaizduojama šeima, kurios santykiai truputį painūs: tėvas iš mergaitės gyvenimo yra dingęs, o mama draudžia apie jį klausinėti. Kritikės teigimu, šiandien tai atrodytų kone nusikalstama, tačiau tuo metu tokia buvo realybė. G. Kazlauskaitei pasiteiravus, kodėl rašytoja nusprendė rašyti tokiomis sudėtingomis temomis, A. Cicėnaitė sakė net nesvarsčiusi kitokio siužeto.
„Man norėjosi rašyti apie tas įvairiausias šeimas, kurios susideda ne vien iš tradicinių dėmenų – mama, tėtis ir du laimingi vaikai; apie iširusias šeimas, kuriose vaikai turi priimti pasikeitusią realybę. Anuomet su jais niekas apie tai nekalbėdavo, niekas neklausė, kaip jie jaučiasi, ar jiems reikia pagalbos. Norėjau, kad mano knygos būtų ta priebėga ir užuovėja vaikams, kurie galbūt jaučiasi nesuprasti, neišgirsti, vieniši“, – sako rašytoja.
Nors A. Cicėnaitė rašo ne tik paaugliams, jos knygas paaugliams skaito įvairaus amžiaus žmonės: „Turbūt ypatingiausias skaitytojas buvo dešimties metų berniukas, priėjęs prie manęs Knygų mugėje su „Niujorko respublika“. Pasirašiau jam knygą, o atlydėję tėvai pasakė: „Mes atvažiavom iš Klaipėdos tik dėl jūsų. Jis perskaitė visas jūsų knygas, o „Niujorko respublika“ yra jo mėgstamiausia. Man tai labai gražu. Aš tą prisiminimą iki šiol nešiojuosi ir nešiosiuosi iki gyvenimo pabaigos.“
Autorė pastebi, kad kai kuriose dabartinės paauglių literatūros knygose imama piktnaudžiauti jautriomis temomis: į vieną knygą sukraunamos visos įmanomos traumos.
Pastaruoju metu suaugusiems knygas rašiusi A. Cicėnaitė sako, kad dar norėtų grįžti prie paauglių literatūros, tačiau kitokio žanro ir kalbėjimo. Kokio – kol kas rašytoja nežino.
Filmuotą Giedrės Kazlauskaitės ir Akvilinos Cicėnaitės pokalbį kviečiame žiūrėti „YouTube“ kanale.