Pijus Opera ir Rimantas Kmita / Vilniaus universiteto nuotr.
Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete lietuvių filologiją studijuojantis reperis Pijus Vasiliauskas (Pijus Opera) sako į literatūrinį ir poezijos pasaulį atėjęs dėl skaitančių draugų ir repo įtakos, o studijas rinkęsis kaip akademinę atsvarą kūrybinei veiklai. Pijus prisipažįsta, kad studijose, kurios jį įkvepia kurti, labiausiai vertina pokalbius. Apie filologijos studijas, kūrybinius sunkumus ir įkvėpimą – P. Vasiliausko ir VU partnerystės docento, Filologijos fakulteto dėstytojo, romanų „Pietinia kronikas“, „Remyga“ ir monografijos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ autoriaus Rimanto Kmitos pokalbis.
Rimantas Kmita. Ar kur nors dar bandei stoti, be filologijos?
Pijus Vasiliauskas. Užtikrintai rinkausi lietuvių filologiją, bet antru pasirinkimu rašiau filosofiją. Iš tiesų visada galvojau apie aktorinį, bet norėjau pasilikti Vilniuje, o tuo metu kursą rinko tik Klaipėdoje. Tad lietuvių filologija buvo pirmas pasirinkimas, kurio kol kas dar nepasigailėjau.
R. K. Interviu esi pasakojęs, kad gana anksti pradėjai rašyti, repuoti – esi kūrybiškas žmogus. Kaip tokiam žmogui gali šauti mintis stoti į filologiją, juk atrodo, kad tai su kūrybinėmis industrijomis nelabai siejasi?
P. V. Aš buvau įsitikinęs, kad siejasi. Buvau paskatintas literatūros ir kalbos traukos. Kadangi daug užsiėmiau kūrybine veikla, norėjosi akademinės atsvaros. Aktorystė man – labiau kaip gyvenimo būdas, jos pasisemiu iš savo koncertų. Kartu labai stipriai įtraukė literatūrinis pasaulis, nors daugelis gąsdino, kad įstojęs nusivilsiu. Kol kas nenusivyliau. Man rodos, kad tai asmeninis reikalas, kur link pakreipsi savo studijas ir kaip jas vertinsi.
Vilniaus universiteto nuotr.
R. K. Kaip tave įtraukė literatūrinis pasaulis? Gal buvo geri lietuvių literatūros mokytojai?
P. V. Visada matydavau skaitančią mamą, bet ji neversdavo manęs skaityti. Labai anksti atsidūriau tokioje draugų kompanijoje, kurioje skaitymas buvo kietas reikalas. Jei skaitei, buvai ir protingas, ir kietas. Mane labai paveikė, kai aptarinėdavome skaitytus autorius, pavyzdžiui, Platoną ar Hesę. Mano draugai buvo vyresni, todėl jie man atrodė autoritetingi. Jie galėjo, pavyzdžiui, gerai žaisti futbolą, bet ir skaityti daug knygų – man tai padarė daug įtakos. O poeziją pradėjau skaityti labai anksti dėl repo įtakos, nes tai yra labai glaudūs žanrai savo ištakomis, esme – kad yra ritmas ir rimas. Jau antroje klasėje buvau pakviestas dalyvauti poezijos konkurse Jonavoje. Tada supratau, kad man patinka rašyti ne tik repo dainas, bet ir labiau literatūriškai.
R. K. Aš neįsivaizduoju reperio, sėdinčio su poezijos tomeliais ir gludinančio savo kalbinę klausą. Ar tu pažįsti daug reperių, kurie skaito poeziją?
P. V. Galbūt nėra tokio įvaizdžio, kad reperis skaito poeziją, gilinasi į tropus. Bet reperiai nesąmoningai tai analizuoja per savo kūrybą, nes vis tiek labai svarbu, kaip jauti ritmą. Poezijoje iš esmės yra svarbu eilėdara, ritmas, žodžių žaismas – aliteracijos, metaforos – ir kaip perpranti kalbą. Man atrodo, kad reperiai gludina savo poetiškumą net nenujausdami ir neskaitydami poezijos – intuityviai.
R. K. Yra nuomonė, kad jeigu pradėsi studijuoti tai, kas labai patinka, tą aistrą užgniauš racionalizavimas, analizavimas. Kyla tikriausiai neišvengiamas klausimas: ką tau duoda filologijos studijos ir ką galbūt atima, jeigu atima?
P. V. Aš turiu savo atsakymą, bet man įdomu, kaip tu jauteisi, įsitraukęs į filologiją. Ar jautei, kad pataikei teisingai?
R. K. Iš pradžių būdavo: guliu bendrabutyje, žiūriu į lubas ir galvoju, ką aš čia veikiu. Pirmi metai apskritai buvo susivokimo metai. O po to atsirado dalykų, kurie studijų metais sušvito visai kitaip. Pavyzdžiui, tvarkaraštyje buvo „Tautosakos“ kursas ir aš buvau nusiteikęs, kad ten bus tik liaudies kūryba, darbo, švenčių dainos ir panašiai. Bet kurso metu mums reikėjo skaityti G. Beresnevičiaus, A. J. Greimo knygas, baltų religijos šaltinius. Tada pamačiau visą mitologijos sistemą, struktūrą, kaip viskas veikia viduje. Man buvo didžiausia poezija skaityti šituos šaltinius, atrodė panašu į S. Gedos poeziją. Buvo, aišku, ir mažiau įdomių dalykų, bet, nors tai ir nebuvo man tiesiogiai naudinga kaip poetui, aš įgavau akiratį, supratau, kad kažkur šalia manęs yra dar platesnis vandenynas. Be to, mane veikė ir bendravimas su dėstytojais, kurie turi labai skirtingus požiūrius į literatūrą.
Vilniaus universiteto nuotr.
P. V. Man atrodo, kad S. Geda tau yra reikšmingas poetas.
R. K. S. Gedą aš žinojau nuo mokyklos laikų. Kartą pamačiau skelbimą, kad išparduodamos namų bibliotekos knygos. Ten besirausdamas radau S. Gedos poezijos knygą, iliustruotą P. Repšio. Man buvo įdomu vien dėl to, kad nebuvau matęs tokių gražių knygų – aš tiesiog norėjau ją turėti. Pradėjus skaityti liko įspūdis, kad nesupratau nieko, ką perskaičiau. Žinoma, tada ir negalėjau suprasti, nes S. Gedos poezijoje yra labai daug konteksto sluoksnių. Bet mane paveikė – tai buvo poezijos galios įrodymas. Kalba, ritmas, skambesys, asociacijos... Atrodė, kad tai nėra tik žodžių mišrainė, kad kada nors suprasiu. Tikriausiai todėl ir įstojau į filologiją, nes man atrodė, kad literatūra man atskleis paslaptis, kas yra gyvenimas, kaip reikia gyventi.
P. V. Ar atskleidė?
R. K. Na, tai buvo paauglystės norai... Gal grįžkime prie tavo atsiradimo filologijos studijose.
P. V. Vyresni filologai gąsdino, kad gali užgesti mano aistra, bet aš buvau užtikrintas, kad man pavyks. Tuose dalykuose, kurie man patinka, aš maudausi. Taip ir čia – įstojus bene viskas pasirodė įdomu, reikėjo net atsirinkti. Ir mitologija, ir lingvistika, kalbotyra, literatūra... Kelių – begalės. Čia dėsto žmonės, kuriuos žinojau jau prieš stojant, kurie man buvo autoritetai literatūros plotmėje, tai man buvo didelis įkvėpimas, kad gavau progą su jais bendrauti betarpiškai, diskutuoti apie literatūrą. Tokie momentai stipriai įkvepia jauną žmogų, įtraukia ir motyvuoja. (...) Filologijos studijos manęs nuo kūrybinio pasaulio neužrakina. Studijos mane lygiagrečiai kūrybai įkvepia, o ne iškvepia.
R. K. Taip, čia visada skaitai ne vienas, vyksta koks nors dialogas. Susiduri su daug skirtingų požiūrių, kurie praturtina skaitymą. Nors atrodo, kad skaitymas yra intymus reikalas, bet iš tiesų, kai patenki į dialogo erdvę, gauni žymiai daugiau, negu skaitydamas vienas. Taip atsiranda ne tik žinios, bet ir kažkokia patirtis. (...) Paminėjai autoritetus. Ar tau būna, kad lygini save su jais ir galvoji, kad pats niekada taip nekursi? Kaip įveiki, įgauni pasitikėjimo ar supratimo, kad tavo kūryba gali būti kažkam įdomi?
P. V. Repas mano gyvenime atsirado taip anksti (pirmą dainą įkėliau šešerių metų), kad tada dar apie tai net negalvojau. Man pasisekė, nes kol esi vaikas, palaiko visi, o tada natūraliai tobulėji. Savo poezijos kūrinius išdrįsau publikuoti tik praėjusiais metais. Iki tol tik savo Facebook'e kartais pasidalindavau su didžiuliu jauduliu. Tarsi jaučiau, kad neblogai, bet vis tiek galvojau, kad neparašysiu taip, kaip kiti gali. Tad pradžia buvo nedrąsi. Rašiau nuo paauglystės iki pat dvidešimties metų, kol parodžiau savo poeziją vienam dėstytojui. Tada, sulaukus kitų žmonių padrąsinimų, šilto priėmimo, pasitikėjimas išaugo. Žinoma, būna, kad ir sukritikuoja, ir atstumia, tada prisimeni, kad dar nesi tobulas. Reikia ir šitų sukrėtimų, „nuleidimo ant žemės“, dėl jų esu dėkingas tiek repo, tiek literatūros bandymų atžvilgiu.
R. K. Ar dabar, kai atsiranda vis naujų žingsnių – didesnė salė koncertui, naujas žanras, yra baimės momentų?
P. V. Džiaugiuosi, kad vis dar esu jaunas žmogus ir yra begalė naujų atradimų. Kiekvienas savotiškai jaudina, bet tai yra mieloji baimė, baimė, kuri traukia, kurią norisi išbandyti. Atrodo, baisu svajoti apie prozos rašymą, bet svajoju. O kaip tu pats?
R. K. Man baimė nedingsta. Nors ir esu išleidęs savo knygų, vis bandau padaryti kitaip, nebekartoti dalykų. Pasitaiko ir nepasitikėjimo momentų. Ką aš čia darau? Kam to reikia? Bet tada grįžtu prie idėjos, kuri buvo man suspindusi, nuo ko viskas prasidėjo, ir pagalvoju, gal ji man vis dar svarbi. Gal ir dar kažkam bus? Toks nuolatinis darbas su savimi. Stengiuosi daryti naujai. Kai rašiau pirmą romaną „Pietinia kronikas“, nieko nesitikėjau. Antrą romaną tikslingai rašiau kitokį, kad nebūtų pirmojo tęsinys. O tada išleidau knygą apie S. Gedą, kad niekas nebežinotų, ko tikėtis. Todėl niekad ir nežinojau, kaip man pavyks su vis naujais žanrais.
P. V. Aš irgi spėjau susidurti su kūrybiniu sunkumu – noriu kurti daug skirtingų dalykų, nenoriu užsidaryti, pavyzdžiui, vienoje muzikos srityje. Stengiuosi kiekvieną kūrinį padaryti vis kitaip. Iš pradžių buvo sunku, nes daugelį erzino, kad nėra apibrėžtumo. Bet gal tai jaunystės ieškojimai, gal natūralus smalsaus žmogaus bruožas.
R. K. Ar tave ištinka kūrybinės krizės, kai galvoji, kad daugiau nieko kito nebeparašysi?
P. V. Būna, bet šitos krizės, man atrodo, iš tiesų yra aktyviausias kūrybinis metas. Tai reiškia, kad mechaninis darbas atliktas, dabar laikas kaupti daugiau į save, metas gyventi. Kartais labai skauda, kad taip noriu rašyti, bet nieko neparašau.
R. K. Kai buvau tavo amžiaus, man atrodė, kad jei savaitę neparašau eilėraščio, mirsiu kaip poetas. Bet ilgainiui supratau: galiu pusę metų, metus nieko nerašyti, tai nieko nereiškia, nes visada galiu grįžti.
P. V. Dabar jaučiu daugiau pusiausvyros šiuo atžvilgiu, bet kai pradėjau kurti, atrodė, kad noriu rašyti, net jei neturiu įkvėpimo. Norisi norėti labiau, negu norisi. Būdavo momentų, kai negalėjau rašyti, tai iš tiesų skaudėjo, gadino nuotaiką, bet čia tikriausiai reikia mokytis tėkmės.
R. K. Ar žinai, kaip įeiti į tą tėkmę? Ar turi būdų, ar lauki įkvėpimo?
P. V. Tuomet užsiimu gyvenimu. Einu važinėti riedlente, susitikti su draugais, einu į teatrą, žiūriu filmus. Gyvenimas yra kūryba, ir kai tik jos nėra, einu ką nors veikti.
R. K. Mano būdai kitokie – filologiniai. Ką išmokau dar studijų laikais, tai eiti į biblioteką. Kai aptinku senų laikraščių ar knygų, man kyla idėjos naujiems personažams, straipsniams ar literatūros kritikai. Mano visos krizės dingsta bibliotekoje. Iki šiol pritaikau savo įgūdžius naudotis biblioteka ir kitiems darbams. Sakyčiau, tai buvo vienas svarbesnių mano išmoktų įgūdžių.
P. V. Man tai skamba kaip tobulas variantas. Aš tai romantizuoju, bet man natūraliai nepavyksta. Stengiuosi, bet man iki šiol kyla stresas, kaip bibliotekoje susirasti knygą. Tiesa, bibliotekos turi daug žavesio. Dažnai tarp paskaitų einu į biblioteką dirbti. O turėdamas laisvo laiko lendu į biblioteką ir atrandu netikėtų dalykų. Taip nutiko ir su tavo poezijos knyga. Ji praktiškai nukrito man į rankas ir atsivertė, kai klaidžiojau bibliotekoje. Perskaičiau ją visą.
Visą Rimanto Kmitos ir Pijaus Operos pokalbį kviečiame žiūrėti „YouTube“ kanale.