Rapolas Antanavičius / Asmeninio archyvo nuotr.
Skandinavistika žada ne tik įtraukiančias kalbos ir kultūros, bet ir netikėtos karjeros galimybes! Skandinavistikos buvę studentai, arba alumnai, po studijų pasuka labai skirtingais keliais: vieni tampa vertėjais, mokytojais, mokslininkais, kiti darbuojasi tarptautinėse kompanijose, o dar kiti atranda savo vietą visiškai netikėtose srityse – menuose, grožio versle ar net Oslo Filharmonijos chore.
Štai Skandinavistikos centro alumnė Jovilė Piragiūtė – MO muziejaus Mecenatystės ir rėmimų projektų vadovė. Jos atsakomybės sritis – bendrauti su žmonėmis, kurie muziejų remia iš filantropinių paskatų. „Turime mecenatų bendruomenę, jiems organizuojame renginius, pavyzdžiui, išankstinius parodų pristatymus, taip suteikdami galimybę parodas pamatyti pirmiesiems. Mano darbas iš esmės yra palaikyti ryšį su mecenatais, tačiau yra ir įprasto „ofisinio“ darbo prie kompiuterio – ataskaitų, sutarčių, biudžeto ir pan.“
Nors darbas muziejuje iš pirmo žvilgsnio su skandinavistika nesusijęs, ryšių su ankstesnėmis studijomis nemažai. Prieš tai Jovilė dirbo tarptautinės įmonės projekte, kuriame buvo reikalingos danų kalbos žinios ir kuriame įsidarbino dar studijuodama ir užaugo iki komandos vadovės. „Žinoma, šioms pareigoms svarbu mokėti bendrauti su žmonėmis, bet danų kalbos ir kultūros išmanymas suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, galimybių megzti ryšį su klientu, o tada ir natūraliai ugdyti derybinius, komunikacinius, darbo organizavimo gebėjimus, t. y. tuos „minkštuosius įgūdžius“, kuriuos vėliau galima pritaikyti daugelyje sričių, taip pat ir dabartinėje pozicijoje MO muziejuje.“
Kitas skandinavistikos alumnas Prieglius Žuklys-Rogoża šiuo metu gyvena ir dirba Osle. „Buvau ištikimas VU studentas, bakalaurą ir magistrą baigiau čia pat ir nevykau į jokius Erasmusus, todėl norėjosi nuvykti į Norvegiją. Taip sutapo, kad mano vyras įstojo į Oslo universitetą, tad ir aš išvykau kartu.
Prieglius Žuklys-Rogoża / LRT.lt nuotr.
Kadangi domėjosi kalbomis, kalbotyra, Prieglius jau nuo bakalauro laikų mokė suaugusius norvegų kalbos. Atvykęs į Norvegiją, taip pat įsidarbino norvegų kalbos mokytoju vienoje privačioje kalbos mokykloje Osle ir, regis, yra jau trečias šioje mokykloje dirbantis Skandinavistikos centro alumnas.
Prieglius džiaugiasi, kad jo darbovietė mokytojų nerūšiuoja į gimtakalbius ar negimtakalbius. „Norvegų kalba nėra mano gimtoji, todėl gerai suprantu, su kokiais iššūkiais susiduria mano mokiniai, ir tai labai didelis privalumas. Žinau, kaip jiems padėti ar kaip paaiškinti tam tikrus dalykus. Mane labai domina kalbos, tad stengiuosi tuo užkrėsti ir savo mokinius, parodyti tam tikrus kalbų žodyno, gramatikos panašumus, dėsningumus. Mūsų mokykloje taikomas pedagoginis principas, kad norvegų kalbos mokome norvegiškai nuo pat pirmos pamokos – tai kelia iššūkių tiek mokytojui, tiek mokiniui, tačiau tai tarsi amžinas Alias žaidimas, gera protinė mankšta, po kurios vis dėlto įvyksta proveržis.“
Ne tik mokslai, bet ir bendruomenė
„Tai buvo daugiau nei studijos,“ – teigia Skandinavistikos alumnai, prisimindami ne tik įdomias paskaitas ir akademinį turinį, bet ir šiltą, palaikančią centro atmosferą, kurioje buvo gera augti, kalbėtis ir kurti.
„Once you’re skandinavistas, you never get out“, – sako Jovilė, kuriai Skandinavistikos centro bendruomenė yra vienas svarbiausių iš studijų išsineštų dalykų. „Dažnai paplitęs požiūris į studijas, kad jos tau turi duoti amatą. Tačiau universitetinių studijų atveju, tai ne visada yra esminis dalykas – gerokai svarbesnis įgyjamo išsilavinimo plotis. Nors ir mokykloje buvau aktyvi, turėjau savo kompaniją ir sutikau puikių, palaikančių mokytojų, viduje nesijaučiau esanti itin laisva. Čia įstojus iš pradžių buvo nedrąsu tarp tiek protingų žmonių, tačiau netrukus pajutau palaikymą. Labiausiai įstrigo, kad dėstytojas tau gali būti autoritetas ir kaip akademikas, ir kaip žmogus. Pirmiausia esi žmogus, kurį skatina kalbėti, reikšti savo nuomonę, ją priima, išklauso, kviečia įsijungti į bendruomenę. Neformalus, artimas santykis su dėstytojais labai prideda pasitikėjimo savimi, bet ir per pačias paskaitas sužinodavom gerokai daugiau nei tai, kas tiesiogiai susiję su kurso tema. Pavyzdžiui, per Keltų literatūros paskaitą užklausi ko nors apie meną ir gauni paskaitą apie pasaulio meno istoriją. Tai didelio išsilavinimo, plataus akiračio žmonės, savo srities profesionalai, kurių norisi klausytis ir kurie pasakoja iš širdies. Dėl to dažnai būdavo sunku suprasti draugus su kitokiomis studijų patirtimis, kai dėstytojai skaito iš lapo ar dėstydami daro faktines klaidas. Būtent atvirumas, bendruomeniškumas man padarė labai didelę įtaką – kad esi priimtas ir tada gali reikštis bei tobulėti.“
Jovilė Piragiūtė / Ugnė Henriko MO muziejaus nuotrauka
Kalbėdamas apie studijų metus, Prieglius taip pat prisimena jausmą, kad ateini į vietą, kurioje esi visų laukiamas, kurioje švenčiamos šventės, pavyzdžiui, Skandinavijos valstybių nepriklausomybės dienos, Liucija, kuriai ir studentai, ir dėstytojai rengia pasirodymus, per kurią artimiau susipažįsti ir su savo, ir su vyresniais kursiokais, ir su kasmet į šią šventę sugrįžtančiais programos alumnais.
Studijos Vilniaus universitete leidžia užsiimti ir platesne svarbia veikla. Štai Prieglius buvo aktyvus Studentų atstovybės narys, vienas iš LGBT+ grupės VU steigėjų, jis atstovavo universitetą ir Karjeros dienose: „Buvo smagu jungtis į bendruomenes, rasti naujų draugų, išsibandyti save profesinėje srityje – miela, saugi erdvė ieškoti savęs“.
Pasak studentų, Skandinavistikos studijų privalumas yra darbas mažose grupėse, nes tai leidžia gauti daugiau dėstytojų dėmesio. Prieglius dalijasi savo patirtimi: „Dėstytojai labai profesionalūs, bet ir šilti, draugiški, jeigu mato, kad esi užsidegęs, labai tave palaiko, skiria dėmesio, jeigu tik kas, visada galima kreiptis. Be to, patiko, kad per studijas susipažįsti su platesniu lauku negu tiesioginė tavo studijų sritis. Pavyzdžiui, mano bakalauro, magistro rašto darbai buvo susiję su sociolingvistika, kuri Skandinavistikos centre, beje, yra labai stipri, tačiau magistro studijose klausiau ir žaidimo teorijos kursą, iš pažiūros visiškai nesusijusį su mano sritimi, tačiau pritaikiau jį rašydamas darbą apie kalbų mokymo strategijas, pasitelkiant žaidimus. Iš pradžių atrodo, kam reikia dalykų, kurie tiesiogiai nesusiję su tuo, ką nori daryti, tačiau tada supranti, kiek konteksto jie duoda ir kaip praplečia akiratį, o tada ir netikėtai susisieja su tuo, į ką iš tikrųjų giliniesi. Daug sužinojau apie Skandinavijos istoriją, politinį, kultūrinį kontekstą ir tai puikus pagrindas lyginti su tuo, kas vyksta Lietuvoje ar pasaulyje. Be to, jeigu nori dar didesnio studijų platumo (arba kaip tik specializuotis), gali rinktis ir kitus Vilniaus universitete dėstomus kursus. Dar vienas studijų metų įspūdis – renginių gausa, vis atvykstantys kviestiniai lektoriai, kurių paskaitos taip pat plečia akiratį ir skatina dar daugiau domėtis Šiaurės šalių kultūra.“
Skandinavistikos centro kuruojama magistrantūros programa „Šiaurės ir Baltijos jūros regiono kalbos ir kultūros“ neapsiriboja Skandinavija, į ją kviečiami visi, kuriems įdomu ir konkrečios regiono šalys, ir sociokultūriniai procesai regione.
Skandinavistikos studijos dabartinių studentų akimis
Šiuo metu švedų kalbą skandinavistikos trečiame kurse studijuojantis Rapolas Antanavičius taip pat pasakoja apie skandinavistų bendruomenės gyvenimo ypatumus: „Labai džiugina galimybė laisvai pasikalbėti su dėstytojais, be to, tarpusavyje dažnai bendraujame skandinavų kalbomis – lektorius iš Norvegijos su manimi kalba norvegiškai, danas – daniškai, o aš jiems atsakau švediškai, ir mes susišnekame. Skandinavistika nėra tik vienos kalbos studijos, mes mokomės Šiaurės šalių kultūrų.“
Minčių stoti į skandinavistiką Rapolas turėjo dar būdamas dešimtokas. „Visada domėjausi kultūromis, kalbomis ir jaučiau norą jų mokytis. Skandinavistika man atrodė praktiškai tobula programa. Tikrai nenusivyliau, studijos gal net ir pranoksta mano lūkesčius. Kai reikia rinktis pasirenkamuosius dalykus, kyla bėdų, nes reikia rinktis ne geriausius iš blogiausių, kadangi visi atrodo geriausi, ir tada jau galvoti, ko iš tų geriausių atsisakyti.“
Ko mokosi skandinavistai? Rapolas: „Skandinavistikos studentai dažnai daugiau ar mažiau specializuojasi pagal savo studijų interesus – ar juos labiau traukia kalbotyra, ar literatūra, kultūra, kinas. Štai aš labiau domiuosi lingvistika, todėl renkuosi su kalba susijusius dalykus, pavyzdžiui, sociolingvistiką, kursą apie nykstančias kalbas ir kultūras, tęsiu islandų kalbos kursą, taip pat pasirinkau kursą apie skandinavų ironiją, tačiau daug ką turi pasirinkti ir besidomintys literatūra, kultūra ar kinu. Aišku, mes turime ir daug privalomų paskaitų – ir pasirinktos kalbos, ir kitų dalykų, tačiau kas man labiausiai patinka, tai kad jos neatsibosta, nes dėstytojai į paskaitas ateina vis su naujomis istorijomis. Be to, įstoję pas mus galėsite šiek tiek pasimokyti kalbos, kuria žmonės jau nebešneka kelis šimtus metų (ir tai nebus senovės graikų ar lotynų), pabandyti skaityti runomis, susipažinsite su skandinavų mitologija.“
Taigi, skandinavistikos ir Šiaurės bei Baltijos jūros regiono studijos suteikia ne tik žinių, bet ir ugdo asmenines savybes, reikalingas atrasti save pačiose įvairiausiose srityse, palieka istorijų, kuriomis gera dalintis ir visada kviečia sugrįžti. Tai puiki vieta ne tik mokytis kalbos ar kultūros, bet ir atrasti save ir savo bendraminčius. Prisijunk!
Tekstą parengė VU Filologijos fakulteto Skandinavistikos centras