Birželio 22 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.
Ceremonijos metu doc. dr. Ernesta Kazakėnaitė skaitė lectio ultima.
Pradžioje buvo „prasti žodžiai“, dabar tokius vadintume paprastais. Buvo knygelės „suguldytos“, dabar mes jas sudarome. Buvo ir „mėnesis sausio“, kurį dabar pažįstame kaip gruodį. Viskas kinta. Kažkada buvo pirmoji paskaita, tačiau šiandien – paskutinė. Tiesa, ne tokia, prie kurios jau spėjote priprasti, savo apimtimi tai veikiau garstyčios grūdelis visame Jūsų studijų procese. Kaip tik todėl norisi ne bandyti užgriebti, kas nepasakyta, bet apibendrinti, ką jau patyrėte.
Suprasdama šios progos ypatingumą, ilgai svarsčiau, apie ką norėčiau su Jumis pakalbėti. Apsukusi idėjų ratą ir ištrynusi ne vieną pradėtą dokumentą grįžau prie pirmosios užrašytos minties – viskas keičiasi. Jūs, sėdintys šioje salėje, netrukus tapsite alumnais. Mokiniai tampa mokytojais. Žodis kažkada tapo kūnu.
Prisipažinsiu, kad šios temos jau kitą dieną atsisakiau kaip didžiausios banalybės. Juk paskaita filologams, ji turi būti originali ir truputį intriguoti, o aš čia apie akivaizdybę –amžiną laikinumą. Tai būtų tas pats, lyg dainuojant apie meilę norėti pasakyti ką nors naujo. Bet kitos temos buvo lyg dirbtinai mano intelekto rėdomos – turbūt pažįstate tą jausmą, kai atrodo tvarkingai parašyta, bet kažkas ne taip. Ne iš širdies. O aš norėjau „iš širdies ir tikru reikalu“.
Pati daugiausia laiko praleidžiu tirdama tai, kas išliko. Štai visą praeitą savaitę praleidau Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve Berlyne, kuriame saugoma daug unikalios baltistikos. Vartydama įspūdingą aštuonių tomų Jono Bretkūno Biblijos vertimorankraštį (1579–1590; įsivaizduojate, per tiek amžių jis, vienintelis egzempliorius, išliko!) akis užkliuvo už prieš lygiai 440 metų verstos eilutės iš Mokytojo knygos: Wiſsi wandenei tek ing Iures, / o tacʒiau Iures ne tampa pilneſnes. / Ing tạ wietạ, iſch kur attekeia, wel nutek(Koh 1:7). Teka, nuteka, bet išlieka. Kaip ir Bretkūno rankraštis išliko, nes nutekėjo į Vokietiją. Ji suteikė pasitikėjimo grįžti prie pirmos temos, todėl, mieli vis dar studentai, likus valandai iki išėjimo pro universiteto vartus su diplomu rankose drįstu pakviesti Jus reflektuoti šią slenkstinę būseną, pokyčių neišvengiamybę ir, svarbiausia, tai, kas išlieka.
Kad pokyčiai yra visur ir visame – žmoguje, pasaulyje, kalboje, gerai žinoma aksioma, atspindima daugybėje garsių aforizmų ir klišių. Viena garsiausių – Herakleito πάντα ῥεῖ ʽviskas tekaʼ. Tą patį, tik kitais žodžiais ką tik giedojome studentų himne – „Po malonios jaunystės, po sunkios senatvės mus priglaus žemė“. Tą patį, tik vaizdu patiriame mūsų fakulteto Aisčių menėje. Galbūt ir šiandien po teikimų ten nuėję pamatysite Petro Repšio „Metų laikus“. Žvelgdami į prieš 40 metų baigtą freską ne viską atpažinsite. Kai kurie joje vaizduojami papročiai ar buities detalės priklauso nebe mūsų kasdienybei, o istorinei atminčiai. Tai, kas vienai kartai buvo savaime suprantama, kitai jau reikalauja paaiškinimo.
Pokytis yra egzistavimo sąlyga, kaip liudija skambioji latvių klasiko Rainio eilutė – „Pastāvēs, kas pārvērtīsies“ ʽišliks, kas keisisʼ. Pokytis yra veiksmas, virsmas, metamorfozė. Tai judėjimas ir pageidautina, kad į priekį. Tiesa, judėti galima labai įvairiai: bėgti, skristi, važiuoti. Tačiau dažniausiai žmogui tenka eiti. Ne veltui būtent šis judėjimo veiksmažodis turi kelis šimtus sinonimų. Yra dienų, kai ne šiaip einame, bet slenkame, klampojame, pėdiname ar skuodžiame. Neabejoju, kad rašydami savo baigiamuosius darbus patyrėte visus šiuos judėjimo būdus. Pradėdami galbūt žingsniavote kupini ryžto. Vėliau pradėjote slinkti link teorinės literatūros apžvalgos, klampoti po sukauptą medžiagą, galiausiai pėdinote redaguodami pagal vadovų pastabas, o artėjant gegužės 11-ajai ne vienas ir skuodėte, kad spėtumėte įteikti darbą. Tačiau spėjote Jūs, spėjo ir kiti likę 321 Filologijos fakulteto absolventas. Jei paklausčiau, ar šis darbas Jus pakeitė, greičiausiai man atsakytumėte, kad taip. Jūs atlikote naują mokslinį tyrimą, o tai darant neįmanoma nesikeisti pačiam. Jūs sužinote šį tą naujo, išmokstate, o mokytis juk irgi reiškia keistis – tapti kitokiam, nei buvai. Po šių studijų, neabejoju, nebeskaitote tekstų taip pat, kaip anksčiau, nebesiklausote kalbų taip pat, kaip anksčiau, nebežiūrite į kitaip nei Jūs kalbantį žmogų taip pat, kaip anksčiau.
Gebėjimas keistis būdingas ne tik žmogaus prigimčiai. Virginia Woolf 1937 metais išlikusiame interviu teigė, kad ir „žodžiams būdinga keistis. Poreikis keistis turbūt yra jų ryškiausias bruožas. Taip yra todėl, kad tiesa, kurią jie bando sugauti, yra daugialypė, ir jie ją perteikia būdami daugialypiai, vieną akimirką spindėdami vienaip, kitą – kitaip. [..] Ir būtent dėl šio sudėtingumo, šios galios reikšti skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms, jie išlieka.“ Tą puikiai iliustruoja ne tik kalbos istorijos tyrimai, bet tai ryškėja ir bet kuriam, besimokančiam giminingų kalbų. Pavyzdžiui, mokantis latvių kalbos ne vieną lietuvį pralinksmina sakinys „bērni jautri dejoja“, kuris reiškia ne bernai jautriai dejuoja, o ʽvaikailinksmai šokoʼ. Jautrs – lietuviškai ʽlinksmasʼ. Taip pat skandinavų kalbose reikia būti budriems, nes tai, kas švedams linksmas – rolig, danams ir norvegams – ramus. Šie žodžiai vadinami apgavikais, tačiau jie ne apgauna, bet rodo, kokia gyva ir besikeičianti yra kalba. Net ir turėdami tą pačią pradžią ir formą žodžiai, jų reikšmės ir skambesys kinta.
Keistis, bet išlikti geba ir objektai bei daiktai. Pavyzdžiui, Šv. Jonų bažnyčia, kurioje esame. Prieš 400 metų čia savo lietuviškus pamokslus, vėliau išverstus į lenkų kalbą, skaitėKonstantinas Sirvydas; be jo bažnyčioje kalbėjo Motiejus Kazimieras Sarbievijus, popiežius Jonas Paulius II ir tūkstančiai kitų. Ar jie visi buvo toje pačioje bažnyčioje, kurioje esame šiandien? Iš istorijos sužinome, kad ji savo išvaizdą keitė nuolat: XVII a. įrengtas altorių ansamblis, XVIII a. po gaisro bažnyčia atstatyta nuo pamatų, XIX a. – vėl rekonstrukcija, XX a. – atnaujinti altoriai, atidengtos freskos. Netgi nuo to laiko, kai įstojote, ji kiek pakito –palaimintas naujasis altorius. Ir vis dėlto ji yra Šv. Jonų bažnyčia ir išliko, sugebėdamakeistis: būti atstatoma, rekonstruojama, keisti funkciją.
Svarbiausia, atrodo, ne priešinti kaitą ir pastovumą, o suprasti, kad jie koegzistuoja. Tuomet įvertinti ir pasidžiaugti tuo, kas išlieka, nes tai leidžia mums įveikti laiko ribas, užmegzti dialogą su anksčiau gyvenusiais per išlikusius tekstus. Šiandien nelinkėsiu Jums išlikti tokiais, kokie dabar esate, bet palinkėsiu išlaikyti gebėjimą keistis: mokytis ir būti smalsiems. Labai norėčiau, kad dalis Jūsų išliktų mokslo pasaulyje ir tęstų savo studijas. Dalis – išliktų, ugdydami kitus ar dirbdami kitą Jums prasmę teikiantį darbą. Visų dėstytojų vardu nuoširdžiai sveikinu Jus su gražaus etapo pabaiga. Kas svarbiausia, teišlieka!
