Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Mieli Filologijos fakulteto pirmakursiai, kolegos dėstytojai, visi mūsų akademinės bendruomenės nariai,
sveikinu jus atveriant naujuosius mokslo metus. Jų pradžią ženklina prie centrinių rūmų ką tik iškelta Vilniaus universiteto vėliava. Tradiciškai susirenkame Šv. Jonų bažnyčioje filologijos pirmakursių imatrikuliacijai, tačiau kartu tai yra ir fakulteto bendruomenės susikaupimo valanda prieš pratrūkstant mūsų didžiulio avilio dūzgesiui. Akimirka, kai žvelgdami į naujus ar pažįstamus veidus, galvodami apie netrukus prasidėsiančias paskaitas, bandome įsijausti į akademinio gyvenimo ritmą ir galbūt nuspėti, kokias idėjas, pasiekimus ar iššūkius šie metai mums subrandins. Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vienas žymiausių Europos Baroko poetų, Vilniaus universiteto profesorius, kurio jubiliejinius metus šiemet minime ir kurio vardo kieme gyvename, vienoje iš savo odžių rašė: „Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats / Uždeda sparnus per visatą skristi, / Slepias jos lizde, kol ateina laikas. / Ateičiai bręsta“ (vertė prof. Eugenija Ulčinaitė). Čia, kur susirinko studijas pradedantis jaunimas, tikrai bręsta daug svarbių valandų mūsų valstybės, visuomenės, kultūros, ir, žinoma, filologijos mokslo ateičiai. Mūsų kaip dėstytojų ir mentorių misija yra užauginti šioms valandoms sparnus. Tad visi kartu siekime, kad mūsų fakultetas būtų tam kuo palankesnis lizdas.
Į Filologijos fakulteto bendruomenę šiandien įsilieja daugiau nei trys šimtai penkiasdešimt pirmakursių, išskirtinai daug jų įstojo į magistrantūros studijas. Pagal naujųjų magistrantų gausą pirmaujame visame universitete ir tuo tikrai galime džiaugtis. Manau, tai liudija, kad jauni žmonės mūsų fakultete iš tiesų atranda aukšto lygio, stipriu mokslu pagrįstas, šiuolaikiškas ir įdomias studijas, kurios traukia turiniu, įelektrina protus ir įkvepia nesustoti, toliau žengti profesinės, kūrybinės ir intelektualinės raidos keliu. Džiugu, kad tai liudija ir patys studentai. Pradėjau nuo Sarbievijaus citatos, o dabar pacituosiu vieną ryškiausių mūsų dabartinių jaunųjų talentų, lituanistiką studijuojantį poetą ir reperį Pijų Operą: „Tuose dalykuose, kurie man patinka, aš maudausi. Įstojus bene viskas pasirodė įdomu, reikėjo net atsirinkti. Ir mitologija, ir lingvistika, kalbotyra, literatūra… Kelių – begalės. Čia dėsto žmonės, kuriuos žinojau jau prieš stojant, kurie man buvo autoritetai literatūros plotmėje, tai man buvo didelis įkvėpimas, kad gavau progą su jais bendrauti betarpiškai, diskutuoti apie literatūrą. Tokie momentai stipriai įkvepia jauną žmogų, įtraukia ir motyvuoja. Filologijos studijos manęs nuo kūrybinio pasaulio neužrakina. Studijos mane kūrybai įkvepia, o ne iškvepia.“ Beje, išsyk kviečiu visus šį trečiadienį, rugsėjo 3 d. 18 val. įsikvėpti naujiems mokslo metams performatyviuose poezijos skaitymuose ir džiazo improvizacijose, kurias rengia mūsų fakulteto bendruomenės nariai, poetai Dovydas Grajauskas ir Pijus Opera.
Taigi suteikdami tvirtus klasikinius kalbos, literatūros ir kultūros studijų pagrindus, fakultete visi kartu intensyviai kuriame dabarties humanitariką – tarpdalykišką, tarptautišką, įtraukią, atvirą pasauliui ir atidžią Lietuvos visuomenės pulsui. Tokią, kurioje norisi maudytis, kaip sako Pijus Opera. Tačiau kartu nepamirštant, kad humanitarika labai reikalinga ir siekiant mūsų visuomenės atsparumo įvairioms krizėms ar grėsmėms. Gynybos strategai nuolat primena, kad visuomenės mentaliteto būklė tiek pat svarbi jos saugumui, kaip kariuomenė, ginklai, technologijos ir ekonominė gerovė. Laisva mintis, taiklus žodis, argumentuotas pasakojimas, savojo tapatumo suvokimas visada geriausiai ardo prievartos ir melo pančius. Tad mūsų fakultete, panirdami į kalbos ir literatūros sferas, kartu kuriame labai svarbią visuomenei galią, kuri dabar vadinama minkštąja (soft power), nors ją būtų galima pavadinti ir tradiciškiau – dvasine galia. Nepamirškime, kad tai jos išteklius gausinsime, kai studijuosime gramatines konstrukcijas, mokysimės rasti vertimo ekvivalentus, aiškinsimės eilėraščio metaforas ar diskutuosime dėl rašytojų vertinimo. Ši galia mėgsta preciziką, smulkius ir tikslius minties bei kalbos padargų judesius – kaip muzikanto pirštų, šokančių klavišais. Nes ji yra l‘esprit de finesse, subtilumo dvasia, kaip sakė Blaise‘as Pascalis.
Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Mielieji pirmakursiai, šiandien įžengiate į bendruomenę, kuri vienija daugiau nei pusantro tūkstančio studentų, per tris šimtus dėstytojų ir mokslininkų, daugybę tyrimų krypčių ir projektų. Mūsų fakultete dėstoma daugiau nei 20 pasaulio kalbų, aprėpiamos įvairios literatūros ir kultūros, integruojamos medijų, politinių ir socialinių idėjų, istorijos procesų ar skaitmeninių technologijų studijos. Fakultetas yra tarptautiniu mastu pripažintas mokslo centras, o filologijos tyrimai vertinami kaip viena stipriausių mokslo krypčių visoje Lietuvoje. Tai reiškia, kad jūs mokysitės iš tikrų lyderių – profesorių, kurie kuria šiuolaikinį mokslą, formuoja humanitarinių tyrimų raidą, dalyvauja tarptautiniuose jų proveržiuose. Greta mokslininkų dėsto ir meno kūrėjai – rašytojai, poetai, vertėjai, tarkime Rimantas Kmita, Giedrė Kazlauskaitė, Rimas Užgiris, Davide Castiglione ir kiti, kurie dalijasi savo kūrybinio rašymo įgūdžiais; tikiuosi, kad tokių kūrėjų fakultete turėsime ir daugiau. Visa ši įvairovė dabar tampa atvira jums kaip asmeninio tobulėjimo ir būsimo kelio galimybės. Profesionalus kalbos mokėjimas yra raktas į daugybę sričių: mokslą, švietimą, žiniasklaidą, kūrybą, vertimą, politiką, diplomatiją, tarptautinį verslą. Filologijos absolventai dirba visose šiose sferose, tapdami tiltais tarp kultūrų, tarp tautų ir skirtingų žmonių. Be to, galiu drąsiai teigti, kad mūsų fakultetą baigia laisvas jaunimas, kuris nebijo gyventi ir kurti savaip. Kuris suvokia, kad kalba ir jos menas yra didžiulė galia, kuriai verta skirti gyvenimą. Kuris žino, kad tikrovė yra daugialypė, todėl technologijų pažanga nėra ir negali būti atsakymas į visus klausimus. Pernai mūsų fakulteto studentams stipendijas įsteigęs vokiško kapitalo informacinių technologijų įmonės vadovas, paklaustas, kodėl remia vokiečių kalbos studijas tada, kai viską gali pakeisti automatinis vertimas ir dirbtinis intelektas, atsakė: „Jei pasiūlyčiau klientui bendrauti per automatinį vertimą, tai niekada nesukurtų žmogiškojo pasitikėjimo, kuriuo remiasi verslo sėkmė. Tokį pasitikėjimo ryšį gali sukurti tik puikus gyvosios kalbos mokėjimas.“ Pasitelkti technologijas svarbu, bet jos negali atstoti to, ką suteikia filologinė subtilumo dvasia. Ji ir toliau sega sparnus mūsų ateities valandoms.
Filologijos fakultetas, kuriame pradedate studijas, yra seni istoriniai namai, Domus Philologiae, įsikūrę gražiausioje universiteto dalyje. Jūsų žingsnių ir pokalbių su bičiuliais laukia Sarbievijaus, Sirvydo, Mickevičiaus, Daukanto, Stanevičiaus, Gucevičiaus kiemai ir tos pačios auditorijos, kuriose mokėsi ir dėstė daugybė Lietuvos ir pasaulio kultūros asmenybių. Profesorė Vanda Zaborskaitė, žemininkų kartos intelektualė, yra liudijusi, kad jai dėstęs Vincas Mykolaitis-Putinas savo studentams sakė: „Aš truputį mistikas ir juntu šiame universitete gyvenančias didžiųjų žmonių dvasias“. Aš taip pat nuo studentiškų metų jaučiu, kad ryšys su universiteto praeitimi suteikia didelės stiprybės ir gyvenimo krypties pojūtį, ir dėl to studijos šioje erdvėje yra ypatingos – jos padeda suvokti, kad nesi tik pats sau, kad tavasis „aš“ gali turėti vietą ir tikslą ilgoje tradicijoje, prasmių ir likimų visumoje. Čia nesijauti apleistas, priešingai – surastas ir atpažintas. Tikiuosi, netrukus pajusite ir tai, kad universitetas yra ne tik paskaitų, seminarų bei egzaminų vieta, bet ir gyvų susitikimų, draugysčių, diskusijų, žmogiškųjų mainų tinklas. Kviečiu jus taip pat kurti tokį tinklą – auditorijose, skaityklose, studentų renginiuose, konferencijose, vasaros seminaruose, stovyklose, žygiuose, bičiuliškuose vakaruose. Tai, ką atrasite bendraudami, kartais gali būti ne mažiau svarbu nei tai, ką išgirsite paskaitose.
Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Žinoma, kiekvienai kartai tenka ir savi išbandymai. Birželį išlydėtiems mūsų absolventams teko labai daug – pandemija, Rusijos karo prieš Ukrainą pradžia, globalios politinės tvarkos eižėjimas. Ir vis dėlto jie baigė studijas be galo aukštais rezultatais, dar labiau pasitikintys savimi, pilietiškai sąmoningesni ir toliau atviri pasauliui. Jūs, pirmakursiai, pradėdami savo kelią, tikriausiai susidursite su savosiomis kliūtimis, bet kartu atrasite ir savo stiprybes. Universitetas yra vieta, kur ugdomi ne tik profesiniai gebėjimai, bet ir orumas, drąsa, pasitikėjimas.
Mūsų fakultete kasdien susitinka įvairios tapatybės, kalbos, kultūros. Labai noriu pabrėžti – ši erdvė yra demokratijos, atvirumo, pagarbos visiems namai. Kurkite jų atmosferą savo dėmesiu kitam ir kitokiam, savo draugystėmis, savo pokalbiais. Kiekvienas dialogas su kitu, kuriame siekiame išgirsti ir įsiklausyti, praturtina mus pačius.
Taigi pradedame bendrą kelionę, bendrą audinį, kurį kursime visus šiuos metus. Linkiu, kad šiame audinyje netrūktų minties spalvų, kūrybingų ornamentų ir draugystės. Linkiu baigti studijas tokiems, kad jus būtų galima girti Sarbievijaus odės žodžiais: „Išmintis ir valdžia puikiai pritinka tau / Ir didingus žygius gimdantis ryžtas, ir / Žodžiai tokie, kurie plaukia į širdis lyg/ Upė, auksą išplaunanti“.
Sveikinu visą bendruomenę su Rugsėjo 1-ąja, sveikinu jus, pirmakursiai, tapus Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto nariais!
Prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas
VU Filologijos fakulteto dekanas