Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Birželio 20 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.
Ceremonijos metu Intermedialių literatūros studijų magistrė Viltė Stukaitė tarė savo absolventės žodį.
Gerbiamas Vicerektoriau, gerbiamas Dekane, Prodekane, mieli dėstytojai, studentai, artimieji ir svečiai, miela universiteto bendruomene,
esu dėkinga už suteiktą galimybę šią iškilmingą dieną studentų vardu tarti padėkos žodį. Atrodytų, kad studia humanitatis, o ypač filologija yra linkusi formuoti ir transformuoti žvilgsnį. Žodžio meilės mokslas, grįstas įvairiausių tekstų studijomis, ne kartą ragino mintį kreipti žmogaus link. Tikiu, kad filologija per se yra orientuota į žmogaus supratimą ir pažinimą. Siekis išsiaiškinti, kas ir koks žmogus yra, kaip jis mąsto bei suvokia save studijuojant jėzuitų akademijos erdvėse fokusavo žvilgsnį į žmoniškumo ženklus įvairiausiose tekstų formose. Iš tiesų filologijos studijos yra prigimtinai tarpdiscipliniškos. Ketverius ar šešerius metus tirdami kalbą, literatūros tekstus bei jų sąsajas su vizualiaisiais menais skverbėmės ir į kultūros, filosofijos bei istorijos gelmes. Tad ir mano mintys šiandien krypsta į filologiją sensu lato ir į jos prigimtį bei prasmę.
Esu įsitikinusi, kad filologija kuria ir reformuoja šiūdienybės žmogų. Šios studijos įgalina kompleksiškai žvelgti į įvairiausius kultūros reiškinius, juos vertinti ir analizuoti. Įžengusi į universitetą patyriau, kad filologinė mintis visų pirma yra laisvo žmogaus mintis. Iš tiesų, universiteto erdvėse tarp studentų ir dėstytojų bei kolegų užsimezgantys dialogai kūrė laisvą erdvę, skatinančią diskutuoti, suskliausti besąlygišką autoriteto priėmimą, ragino ieškoti savojo balso. Tapsmas universiteto bendruomenės dalimi, viena vertus, skatino atvirai žvelgti ir priimti skirtingas perspektyvas. Kita vertus, filologijos studijos įskiepijo ir kritišką požiūrį.
Tikiu, kad universitetas, o ypač studia humanitatis yra asmens tapsmo erdvė, ugdanti laisvą mąstymą bei atsakomybę už bendruomenę. Šios studijos formuoja laisvą žmogų – sąmoningą pilietį, kuriam rūpi polis ir jo klestėjimas. Taigi universitetas tampa ir mūsų tapatybės pamatu, ir diskusijų agora, kurioje gimsta sąmoningas įsipareigojimas Politėjos kūrimui ir išsaugojimui.
Manau, kad būtent laisvų dėstytojų ir studentų bendruomenę persmelkęs dėmesys nepriklausomai minčiai bei dialogui yra gyvybingos akademinės kultūros esmė. Ši akademinė laisvė reiškiasi ne vien autonomiškoje universiteto erdvėje, bet ir valstybės ir Akademijos sąveikoje. Joje glūdi Respublikos idėja – ne tik demokratinių santykių tinklas, bet ir įsipareigojimas piliečiams, bendros būties kūrimui ir išlaikymui.
Laisvieji menai įgalina mus ne tik suprasti pasaulį, bet ir aktyviai jame veikti: kritiškai vertinti politinius procesus, puoselėti kultūrinę atmintį, tinkamai reaguoti į populizmo bei autoritarizmo grėsmes. Būtent todėl humanitarinis išsilavinimas nėra privilegija ar atgyvena, o demokratijos sąlyga. Tik taip užtikrinama, kad neliksime abejingi viešajam reikalui, o tapsime Politėjos bendrakūrėjais.
Šią kalbą norėčiau užbaigti padėka universiteto bendruomenei. Dėkoju dėstytojams, o ypač baigiamųjų darbų vadovams, lydėjusiems naujų atradimų link. Ačiū tariu ir kolegoms už diskusijas, juoką bei pokalbius, išsprūdusius ir už universiteto ribų. Linkiu, kad laisva mintis visada lydėtų mus.
Intermedialių literatūros studijų magistrė
Viltė Stukaitė