Prof. B. Speičytės lectio ultima magistrantūros absolventams
Gerbiamasis Vicerektoriau, gerbiamoji Prodekane, gerbiamieji Vilniaus universiteto Senato ir Tarybos nariai, mieli kolegos, svečiai, naujieji magistrai,
netrukus savo rankose laikysite magistro diplomus, kurie žymės gražius gyvenimo universitete metus: jūsų jauną energiją ir laiką, skirtą išsilavinimui įgyti, jūsų intelektualinių ieškojimų kelią ir klystkelius, akademinio bendravimo patirtį, draugystės ryšius, kurie, kaip liudija patirtis ir istorija, užsimezgę universitete, būna vieni tvariausių. Šis diplomas yra ir ženklas, kad dalyvavote reikšminguose mainuose: duodami įgijote tai, kas nuo šiol yra jūsų nuosavybė. Galbūt šį diplomą vertinsite kaip individualios investicijos ženklą – tos, kuri dabar, palikus universiteto auditorijas, turėtų jums teikti gražą; ko visi mes jums linkime. Tačiau vertinant diplomą tik pragmatiškai, dalis talentų, kuriuos gavote, liktų užkasti. Keblu su talentais: kaip ir šis dviprasmis žodis, kuris reiškia ir sidabro, ir gabumų svorį, išsilavinimu gauti ir atskleisti talentai yra daugialypiai. Dalis jų nesunkiai paleidžiami į apyvartą, žinome jų vertę arba ją netruks mums parodyti rinkos dėsniai. Kiti talentai taip lengvai rinkoje neišjuda, jiems reikia dar kažko – palankių sąlygų, atmosferos, žmonių ryšių. Tad ką daryti su gautais talentais? Kokios apykaitos jiems ieškoti ar kaip ją kurti?
Žmonės abipusiuose mainuose dalyvauja nuo civilizacijos ištakų, dar iki rinkos ekonomikos laikų. Skirtingose kultūrose tokius mainus jie perteikia savitais pasakojimais, įveiksmina papročiais, perprasmina jų reikšmes kintančiame pasaulyje, atšviežindami jų vertę. XX a. pradžioje prancūzų antropologas Marcelis Maussas, aiškindamasis Polinezijos ir Šiaurės Vakarų Amerikos vietinių gyventojų papročius ir elgseną, parašė vieną kertinių šios disciplinos darbų – Esė apie dovaną (Essai sur le don): jame rekonstravo tokius tradicinių bendruomenių mainus, kuriuose juda mišrūs daiktai-dovanos – sudaryti iš materialiosios ir simbolinės vertės, – jie sukuria ir palaiko žmonių bendruomenes, jų ryšius, susižinojimą. Mausso darbas įžiebė diskusijas apie gamybos, kūrybos ir rūpybos procesus moderniose Vakarų visuomenėse, skatino atpažinti ir svarstyti išlikusius tradicinių dovanos mainų elementus kai kuriose srityse, tokiose kaip menas, švietimas, socialinė sauga. Panašiai ir lietuvių semiotiką, mitotyrininką Algirdą Julių Greimą (tam tikru mastu paskatintą ir Mausso tyrimo) ypač domino tradicinės lietuvių bendruomenės bičiulystės papročiai, kuriuos jis aptarė lietuvių mitologijos studijoje Apie dievus ir žmones (1979), dar kartą prie jų grįžo Nepriklausomybės atkūrimo metais kartu su Sauliumi Žuku parašytoje lietuvių kultūros apybraižoje Lietuva Pabaltijy (1993). Bičiulystės – draugystės per bites – papročiai Greimui atrodė „iš pažiūros vieni keisčiausių“, sudėtingos struktūros, turinčios mitologinį pagrindą, ir neįvertintą socialinį bei reikšminį potencialą. Greimo požiūriu, bičiulystės papročiai „organizuoja socialinių vertybių kodeksą“, palaiko socialinės moralės bruožus, nes bitės, kaip tikima, nemėgsta tų žmonių, kurie turi socialinio bendravimo ydų, t. y. piktų, vaidingų, šykščių. Drauge šie papročiai tradicinėje lietuvių bendruomenėje išvysto „originalią bičiulystės-draugystės dimensiją“ – kadangi pagal paprotį bitininkais tapdavo jaunesnieji sūnūs, nepaveldintys žemės, draugystės per bites ryšiai sukurdavo antrinės giminystės tinklus, ir šie telkė, anot Greimo, „visokioms avantiūroms pasiruošusius, laimės ieškančius bernų būrius“. Tokie „atliekami sūnūs“ Viduramžių Europoje dalyvavo kryžiaus žygiuose, Rekonkistoje; o Greimas jiems priskiria ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plėtros nuopelną.
Modernybės epochoje tradicinė socialinė moralė naujai įprasminama literatūros kūriniuose. Anot Greimo, vėlesnį jaunesniųjų sūnų bendrijų variantą Prancūzijoje – XVII a. Gaskonijos kadetus – išgarsino rašytojo Alexander‘o Dumas romanai. Istoriniuose siužetuose ir herojuose jie leido atpažinti moderniajam žmogui būdingą judrumą, avantiūrizmą, nuotykių ir naujovių ieškotojo dvasią, tačiau drauge išlaikė ir perdavė šiai socialinei moralei būdingą tradicinį garbės kodeksą, sparčiai yrantį Pažangos amžiuje. XX a. pradžioje, Lietuvos Respublikos kūrimosi metais, vienas jos „tėvų steigėjų“ rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas romane Pragiedruliai perprasmino tradicinius bičiulystės papročius, atskleisdamas jų reikšmę besikuriančioje modernioje Lietuvos visuomenėje.
Vaižganto Pragiedruliuose reikšmingas epizodas, kuriame vaizduojama vieną užpraeito amžiaus pabaigos pavasarį Nečionių kaime susikurianti nauja bičiulių bendruomenė. Viskas prasideda įprastai: kaimo vaikinai, pagauti pavasariško gyvybinių jėgų antplūdžio, radę tinkamos medžiagos, nusprendžia pagaminti avilį ir įkelti į netoliese prie piliakalnio augančią senpušę: „tikrai įeis bitės!“. Tačiau atėjus iškilmingam laikui – avilio kėlimo ritualui – visa ši akcija pakrypsta papročių nenumatyta linkme: į bičiulius suprašoma neįprastai didelė ir marga jaunimo grupė – dvylika vaikinų ir netgi (kas papročių nenumatyta) viena mergina; ir ūkininkaičiai, ir gimnazistai, ir giminaitis kunigas. Toks bičiulių būrys sodiečiams kelia juoką – nors avilys didelis, joks bičių spiečius neprineš tiek medaus, kad visiems pakaktų. Nerimauja ir kai kurie iš bičiulių – įkėlus avilį į senpušę, vienas jų neiškenčia: „Daug ko jūs čia, bičiuoliai, padarėt ne taip, kaip žmonės daro, ir aš neturiu vilties, kad iš to kelmo mes prasigyventume bitelių.“ Tačiau netrukus paaiškėja, kad šis avilys skirtas ne bet kokioms bitėms, o „prūsiškoms“ – iš tiesų tai yra slėptuvė draudžiamai lietuviškai spaudai, gabenamai iš Prūsijos.
Iš pažiūros paprotiniu būdu susitelkusi bičiulių bendrija tampa nelegalios spaudos platintojais, viešojo reikalo gynėjais, lietuviškosios kultūrinės „rekonkistos“ dalyviais, kurių siekiai peržengia sodžiaus ir valsčiaus ribas. Vaižgantas šiame epizode atskleidžia, kaip tradicinės formos prisipildo naujų turinių – tarsi avilys naujoviškų bičių. Pagal paprotį bičiuliai dalijasi medumi – gamtos dovana, kuri juos įpareigoja vienas kito atžvilgiu ir nulemia tam tikras moralines priedermes. Naujojoje bičiulystėje, pagal Vaižgantą, medų, bičių suneštą iš žiedų, pakeičia kultūrinis artefaktas – lietuviška spauda, daugelio „bičių darbininkių“ pastangomis suneštas kūrybinis, intelektualinis turtas, kurį skleisti įsipareigoja naujieji bičiuliai. Pakinta papročio turinys, tačiau jo moralinė ir emocinė prasmė išlieka: ir naujieji bičiuliai nepamiršta, kad pagal paprotį bitės yra „pilietinės sąžinės reiškėjos“: „jos, švarios, taikios ir darbščios, reikalavo, kad žmonės bendradarbiautų su jomis švariai, taikiai ir darbščiai“. Senosios bitininkų priedermės tampa modernių piliečių laikysenos pagrindu, ir sukuria tokį žmonių tinklą, kuriame juda kultūrinės kūrybos dovanos.
Vaižgantas šiame epizode intelektinės kūrybos vaisius prilygina gamtos dovanai – medui; kad jie turėtų prasmę ir veiktų, reikalingas draugystės ryšių tinklas, kurį sujungia jau nebe mitologija, o politinė idėja – kultūrinės, vadinasi, ir politinės nepriklausomybės siekis. Prieš šimtmetį peraiškinti bičiulystės papročiai įprasmino modernaus žmogaus troškimą išeiti iš namų į pasaulį ir drauge – perkurti saitus su namais ir jų žmonėmis, kad šie padėtų atnešti pasaulį į namus. Iš esmės tokia buvo ir anos Lietuvos Respublikos kultūros „dvasia“, turinti senovinės bičiulystės medaus kvapą: ir susisaistymo su vieta, ir avantiūros polinkį. Gal netgi galima būtų sakyti, jog tos epochos kultūros stiliui būdingas toks zigzaginis judesys: ten ir atgal, iš avilio ir atgal į avilį – stilius, koduojamas lietuvių mitologijos bičių deivės Austėjos vardo semantikos (nuo „austi“ – lakioti ten ir atgal).
Galima būtų svarstyti, kiek Vaižganto atskleistas modernios lietuvių kultūros modelis tebeveikia šiandien, ar jis gali paaiškinti šiuolaikinius žmonių ryšius ir jų tinklus, kuriuose judėtų talentai – iš namų į pasaulį ir atgal. Gal ir taip. Tačiau riba tarp tarp namų ir pasaulio tapo kur kas mažiau ryški, nekalbant apie tai, kad kai kurie žmonės ilgainiui tapo alergiški medui – ir natūriniam, ir kultūriniam. Atsirado ir dirbtinio medaus. Vis dėlto ir šiandienos literatūroje galima įžvelgti dar sykį pakitusių šios apykaitos modelio pėdsakų. Toks pėdsakas – Rimvydo Stankevičiaus eilėraštyje „Pavėjui“ (Ryšys su vadaviete, 2012) pasirodantis spiečiaus įvaizdis, žymintis pirmiausia skvarbumo galią, galią peržengti ribas, išlaikant savastį:
Pavydėdavau spiečiams,
Gebantiems įsimesti į svetimas valdas
Su visu savo pasauliu – žaidimo
Taisyklėm, tautosaka, fizikos
Dėsniais –
[...]
Pavydėdavau galimybės prasispraust
Pro pasaulių sąsparas į pačią
Esmę ir
To įgimto gebėjimo pasakot
Apie tai, kur buvusios –
Sėdėdavom spiečium akis susmeigę
Į ugnį, stebėdavom, kaip vėjas
Liepsną pagauna, nusineša...
Dar tada sau tyliai pažadėjau –
Kada nors,
Kada nors išmoksiu ir aš.
Eilėraštyje pasirodantis „mes“ – tai ne bičiuliai, saistomi tiesiogiai išsakomo imperatyvo ar programos, ši bendruomenė sulyginama su spiečiumi, kurio narius jungia kiekvieno atskiras ir visą bendriją apimantis geismas, tartum sklindanti vėjo, gaudančio liepsną, energija. Eilėraštyje ši energija nusakoma kaip galia prasiskverbti į naujas valdas su savo pasauliu – toks yra kūrybinių mainų vaizdinys, kuriame siekis „pasakoti, kur buvus“ atlieka moralinės angažuotės vaidmenį, skvarbos ir ekspansijos judesį pratęsia saugos judesiu – pasakojimu, kurį galima laikyti savo–kito santykių moderavimo būdu.
Nėra neįmanoma, kad abu šie – ir Vaižganto įprasmintas modernusis, ir Stankevičiaus postmodernusis – kūrybinių mainų modeliai galėtų veikti šiuolaikinėje kultūroje vienas šalia kito. Galbūt ir jūs savo bei kitų talentams skleisti kursite bičiulių bendrijas su ambicingomis programomis, o gal, veikdami individualiai, pasijusite besą spiečiuje, pagautame tos pačios skvarbumo energijos. Gal ir šiandien, prisiminę tai, jog gaunate Vilniaus universiteto magistrų diplomus ypatingoje metų sankirtoje – Nepriklausomos Lietuvos Respublikos šimtmečio laiku, – akimirką pasijusite kaip Vaižganto pavaizduota andainykštė bičiulių bendruomenė:
Visų nuotaika pasidarė neapsakomai pakili ir tiršta. Visi savo širdyje neapsakomai džiaugėsi ir didžiavosi, kad pakliuvo į tokią kompaniją, ir drauge jautės kažin ko pilni, kas nepaprastai sotina ir tvirtina jų dvasią, drauge baugina slaptumu. Baisu tai baisu. Vis dėlto nei vienas iš jų nebūtų nė už kokią palaimą tos naštos išsižadėjęs.
Tad šią tirštos nuotaikos akimirką sveikinu, pakliuvus į Vilniaus universiteto magistrų, profesionalių filologų, kompaniją – ar spiečių, – ir tikiu, kad išsilavinimo ir talentų dovanos ar naštos „nė už kokią palaimą“ nenorėsite išsižadėti. Geriausios jums kloties.
prof. dr. Brigita Speičytė
