Patricija Strumilaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Įsivaizduokite studentę, kuri vieną dieną analizuoja kvantinius reiškinius, o kitą – gilinasi į Skandinavijos muzikinių videoklipų vizualinę raišką. Tai – Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto studentės Patricijos Strumilaitės kasdienybė. Pasinaudojusi individualiųjų studijų galimybe, ji išplėtė savo akademinį lauką ir, be fizikos, ėmė studijuoti Skandinavijos šiuolaikinę muziką Filologijos fakultete.

Jau antrus metus VU bakalauro ir vientisųjų studijų pakopos studentai turi galimybę į savo akademinę programą įtraukti individualiąsias studijas. Tai leidžia studentams rinktis ne tik savo fakultete dėstomus, bet ir kitų studijų krypčių dalykus ir taip formuoti asmeninius interesus atitinkantį išsilavinimą.

Kaip skirtingos disciplinos susipina vieno žmogaus studijose? Kokių netikėtų atradimų atneša tarpdiscipliniškumas? Fizikos fakulteto studentė P. Strumilaitė, pasirinkusi studijuoti Skandinavijos šiuolaikinę muziką ir videoklipus Filologijos fakultete, dalijasi savo patirtimi, atradimais ir iššūkiais.

Kas paskatino jus rinktis individualiąsias studijas? Ar tai buvo aiškus sprendimas nuo pat pradžių, ar jis susiformavo studijų metu?

Studijuodama pirmame kurse, kaip turbūt ir daugelis, bandžiau apskritai suprasti studijų tvarką, kuo tai skiriasi nuo 12 metų, praleistų mokykloje. Individualiosios studijos tuo metu nebuvo itin aktualus klausimas. Užteko to, kad žinojau, jog turiu galimybę studijuoti dalykus tiek savo, tiek kituose fakultetuose, tačiau per daug į tai nesigilinau. Antro semestro metu pasirinkau dalykus savo fakultete, šiek tiek išgąsdinta draugų pasakojimų, kaip sunku suderinti tvarkaraščius, renkantis dalyką kitur. Nors dabar nesigailiu savo ankstesnių pasirinkimų, dalykai tikrai buvo įdomūs, tačiau gaila, kad tuo metu nesupratau, kaip iš tiesų lengva atrasti būdų suderinti ir kitų krypčių dalykus ir kad tai nereikalauja tiek daug pastangų, kaip tuo metu atrodė.

Kodėl pasirinkote Skandinavijos šiuolaikinę muziką ir videoklipus, nors studijuojate fiziką? Kas jus sieja su šiomis sritimis?

Žinojau, kad noriu pasirinkti studijų dalyką iš humanitarinių mokslų, ypač domino Filologijos fakulteto siūlomi pasirinkimai. Dar prieš stodama į universitetą negalėjau apsispręsti, kas labiau domina, fizika ar filologija. Po metų studijų Fizikos fakultete supratau, kad susidomėjimas humanitariniais mokslais niekur nedingo, todėl ir pasirinkau dalyką būtent Filologijos fakultete. Kalbant apie paties dalyko pasirinkimą, jį lėmė du pagrindiniai veiksniai. Pirma, praktiškumas – šį dalyką pavyko suderinti su mano studijų tvarkaraščiu. Antra, asmeninis susidomėjimas – pati muzikuoju, domiuosi muzika, jos kultūra ir įvairiomis raiškos formomis. Buvau maloniai nustebinta, kad pavyko rasti dalyką, kuris sujungė visas šias sritis ir atitiko mano pomėgius.

Kaip, jūsų nuomone, iš pažiūros tokie skirtingi studijų dalykai kaip fizika ir Skandinavijos šiuolaikinė muzika papildo vienas kitą? Ar pastebėjote netikėtų sąsajų tarp jų?

Per pirmąsias individualiųjų studijų paskaitas ir seminarus pastebėjau, kad iš savo nuolatinių fizikos studijų atsinešu išlavintą kritinį mąstymą, kurį nuolat tenka ugdyti, pavyzdžiui, laboratorinių darbų metu. Kadangi fizikoje esame skatinami nuolat argumentais pagrįsti net ir elementariausius teiginius, supratau, kad šį gebėjimą galiu pritaikyti ir analizuodama muzikinius kūrinius ar vaizdo klipus.

Man patinka bet kokį tiriamą objektą – nesvarbu, ar tai būtų elektros grandinė, ar Björk daina – išskaidyti į mažas dalis ir vėliau argumentas po argumento vėl sudėlioti į visumą, kad geriau suprasčiau jo esmę. Kur kas sunkiau pasakyti, ką iš individualiųjų studijų atsinešu į fizikos studijas, nes ši sritis vis tiek išlieka mano pagrindine akademine kryptimi. Tačiau esu tikra, kad tarpdiscipliniškumas praturtina ir suteikia platesnį požiūrį į mokymąsi bei tyrinėjimą.

Kaip manote, ar individualiosios studijos geriau paruošia jus karjerai ir asmeniniam tobulėjimui nei įprastos programos? Kodėl?

Negalėčiau plačiai kalbėti apie individualiųjų studijų poveikį karjerai, tačiau esu tvirtai įsitikinusi, kad jos daro didelę įtaką asmeniniam tobulėjimui. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog būtent individualiosios studijos leido man nenutraukti ryšio su mokslo sritimi, kuri mane iš tiesų domino – jos atvėrė duris, kurias pati jau buvau užvėrusi. Prieš pradėdama studijas maniau, kad pasirinkta kryptis turi tapti vienintelė ir visą savo laiką turėsiu skirti tik jai, atsisakydama kitų taip pat įdomių dalykų. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galiu skirti laiko ir klausytis paskaitų, visiškai nesusijusių su mano pagrindinėmis studijomis. Manau, kad būtent taip vyksta asmeninis tobulėjimas – kai neapsiribojama vienu dalyku ir paliekama erdvės platesniam pažinimui ir naujoms galimybėms.

Koks buvo didžiausias netikėtumas ar atradimas studijuojant individualiai? Galbūt išmokote ką nors, ko visiškai nesitikėjote?

Nesitikėjau, kad taip susidomėsiu muzikinių videoklipų siužeto bei kinematografijos subtilybėmis. Jei kas nors būtų pasakęs, kad dabar žiūrėdama muzikinį klipą kreipsiu dėmesį į jo spalvų paletę, kameros judėjimo kampus, montažą, nebūčiau patikėjusi. Anksčiau tai neatrodė taip įdomu kaip dabar, jau išklausius kursą.

Panašiai nutiko ir su pačia muzika – negalvojau, kad taip sudomins visi dalykai, sudarantys dainą: nuo pasirinktų instrumentų iki kylančio arba besileidžiančio atlikėjo tono specifinėse dainos vietose. Pasirinktas kursas nustebino savo temų platumu. Už tai, ko gero, reiktų dėkoti puikiai dėstytojai, kuri nesistengė tų plačių temų sutraukti į vienus rėmus.

Kaip, jūsų nuomone, individualiosios studijos skiriasi nuo tradicinio studijų modelio – tiek iššūkių, tiek galimybių atžvilgiu? Ar toks mokymosi būdas reikalauja daugiau disciplinos, ar suteikia daugiau kūrybinės laisvės?

Galimybių atžvilgiu individualiosios studijos suteikia daug didesnį pasirinkimą, nes leidžia rinktis savo kelią – įgyti ne tik vienos disciplinos žinių, bet ir gilintis į visiškai kitą sritį. Tačiau individualiosios studijos taip pat kelia tam tikrų iššūkių – jos reikalauja papildomo laiko ir pastangų, ypač jei pasirinkta sritis gerokai skiriasi nuo pagrindinės studijų krypties.

Dažniausiai pagrindiniai studijų dalykai turi tam tikrą tęstinumą ir ryšį vienas su kitu, todėl dalis žinių ilgainiui ateina savaime. O individualiosiose studijose dažnai tenka pradėti nuo nulio. Disciplina reikalinga visur, be jos nebus įmanoma kaupti žinių, tačiau individualiosios studijos suteikia laisvę rinktis, kokias būtent žinias nori kaupti. Daug kas sutiks, kad lengviau laikytis disciplinos ir jausti pareigą ką nors išmokti, jei studijuoji tai, kas tikrai įdomu.

Kaip per šį laiką pasikeitė jūsų požiūris į studijas? Ar pradėjote kitaip vertinti mokymosi procesą, žinias ar net savo ateities planus?

Nors studijas vertinau visada, pasikeitė požiūris į tai, kad nesu apribota vien savo fakulteto dalykų. Galbūt pirmame kurse, kol nemačiau skirtumo tarp fizikos ir individualiųjų studijų, priėmiau savo studijas kaip savaime suprantamą ir nekeičiamą dalyką. Dabar sugebu atskirti ir įvertinti, ką aš galiu atsinešti iš jų į kitas sritis. Be to, galiu studijas dėlioti pagal savo poreikius. Smagu pajausti, kad net ir kita studijų kryptis man yra suvokiama, kad aš esu pajėgi gilintis į ją ir neturiu atsisakyti to, kas man įdomu. Vertinu visas įgytas žinias ir tikiu, kad ateityje vienaip ar kitaip jos man pravers.

VU – daugiau, nei gali įsivaizduoti

Prof. Paulius V. Subačius / Vilniaus universiteto nuotrauka

Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus vyriausiojo patarėjo pareigas pradėjęs eiti prof. Paulius V. Subačius į rektoriaus kvietimą prisidėti prie VU strategijos kūrimo žvelgia kaip į ilgamečio dalyvavimo VU akademinėje ir valdymo veikloje tąsą. Jam svarbu ne tik kritiškai kelti klausimus, bet ir drauge su visa bendruomene įsitraukti į pokyčių įgyvendinimą.

Profesorius įsitikinęs, kad VU ateitis turėtų būti grindžiama toliaregiška vizija – svarbus ne tiek kasdienių klausimų sprendimas, kiek gebėjimas numatyti ateities iššūkius. Jis norėtų, kad VU išliktų vieta, kur skatinamas natūralus žmogaus smalsumas, nes būtent iš jo kyla naujos idėjos ir visuomenės pažanga.

Kokie pagrindiniai motyvai Jus paskatino sutikti talkinti rektoriaus komandai?

Rektoriui pasiūlius, neatsisakiau kvietimo prisidėti prie strategijos kūrimo, nes tokia veikla nemažai laiko užsiimu eidamas įvairias pareigas, įvairiu statusu. Save suvokiu kaip žmogų, kuris kritiškai paburba, jei kas blogai vyksta, bet apsisukęs ant kulno klausia savęs: o kuo aš galiu prisidėti, kad būtų kitaip? Man nepriimtina laikysena, kai vien kritikuojama, manau, pirmiausia kiekvienas turi sau atsakyti, ar pagal galimybes, gebėjimus, pareigas padarė, kad būtų kitaip, kad žengtume į priekį.

Daugiau kaip 30 metų dėstote Vilniaus universitete, dvi kadencijas buvote universiteto tarybos narys, konsultavote švietimo ir mokslo ministrą, esate įvairių mokslo, švietimo ir kultūros organizacijų narys, ekspertas. Kaip šios profesinės patirtys Jums pravers dirbant rektoriaus vyriausiuoju patarėju?

Turėjau galimybę save išbandyti dirbdamas ir įvairių vadovų konsultantu, ir vadovu. Vidiniu vertinimu, geriau sakėsi užsiimti ekspertine veikla, būti ne vadovu, o patarėju, dalyvauti kolektyviniuose valdymo organuose, kai ieškoma konsensuso.

Mano veikimo būdas, kaip pats jį suprantu – pasiūlyti šiek tiek radikalesnį, drąsesnį siekį ir tada pažiūrėti, kokius saugiklius reikia įdėti, kokius kampus nugludinti, su kuo dar pasitarti, kad kelias taptų priimtinas, gerai suprantamas ir prasmingas tiems, kurie turės juo eiti, nes universitete daugumą dalykų darome kartu.

Nors mano specialybė yra filologija, tekstologija, istorija, kai dažniau dirbama individualiai, kiekvienas prie savo teksto, rankraščio ar knygos, bet sprendimus dėl universiteto bendruomenės gyvenimo dera priimti ir įgyvendinti drauge. Kolegos – dėstytojai, studentai, neakademiniai darbuotojai – turi pritarti, įsitraukti.

Vilniaus universitetas šiuo metu formuoja naują strategiją. Kokiomis vertybėmis, principais vadovausitės kuriant ją?

Iš universiteto vertybių, kaip jos suformuluotos, man itin svarbus ilgalaikiškumas – perspektyvos įžvalga, grindžiama orientacija į ateitį, kaip atsakomybė valstybei ir visuomenei, kultūrai ir aplinkai. Turėtume ne tik šiandienos klausimus spręsti, bet visą laiką turėti galvoje, kas bus po kelių dešimtmečių, bandyti veikti taip, tarsi žinotume (nors niekada nežinome), kokia ateitis mūsų laukia. Kas gi kitas, jeigu ne universitetai, gali turėti, formuoti įžvalgą, kur keliaus žmonija, kokias problemas reikės spręsti.

Visas universitetas, būdamas labai didelis ir dėl to truputį nerangus, negali išsyk prisitaikyti prie kasdienių dalykų taip, kaip greitai prie jų prisitaiko pavieniai žmonės, dėstytojai, studentai – tarkim, prie nuotolinio bendravimo būdų įvairovės pandemijos metu. Todėl universiteto penkerių metų strategijos rengimas ir jos įgyvendinimo planas turėtų būti maksimaliai toliaregiškas. Žinoma, mes galime apsirikti spėdami, kokia bus situacija, kaip keisis išorinės aplinkybės, tačiau turime ne tik reaguoti į tai, kas jau įvykę, bet ir įžvelgti vos brėkštančias tendencijas, kurti palankią aplinką, kurioje mūsų universitetinės idėjos aktyviai formuotų ateitį, būsiantybę.

Esu filologas, todėl man rūpi, kad ir frazė, tekstas, kuriuo perteikiama tam tikra idėja, viena vertus, atrodytų suprantamas, kita vertus, nebūtų banalus. Žinoma, didelių organizacijų strateginiai tikslai ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje valstybių formuluojami paprastais, net gana elementariais teiginiais, vis dėlto, manau, juose turėtų būti akivaizdus intelektinis atspalvis, kultūrinė žymė.

Kokius pagrindinius tikslus sau keliate ir koks bus Jūsų pirmasis darbas?

Rektorius jau suformavo darbo grupę strategijos pasiūlymams, kurie plūsta iš bendruomenės, derinti, apibendrinti ir paruošti medžiagą Tarybai vertinti. Šaunu, kad bendruomenė išgirdo rektoriaus raginimą ir įsitraukė. Dabar reikia visas turimas ir dar gausimas idėjas suguldyti į koherentišką darinį, pagalvoti apie rodiklius, kurie leistų stebėti, ar einame teisingu keliu, kiek pasistūmėjome strategiją įgyvendindami.

Kaip humanitarui man atrodo labai svarbu, kad būsimai universiteto 450 metų sukakčiai būtų rengiamasi iš anksto, kad rastųsi šviežių idėjų. Žinome didžiuosius projektus ir rūpinamės jais – Saulėtekio miestelio plėtra, naujomis statybomis, renovacija, bet sukaktis nėra vien materialūs dalykai. Pirmiausia – tai vizija, kokį universitetą norime matyti ir koks jis pasitiks ateinančias kartas, ką jame galime padaryti, idant išliktų būsimam šimtmečiui ar bent penkiasdešimtmečiui.

Ar sukaktis bus įvykis, lems ne datos skaičiukai, o tai, ką sugalvosime, kokius netikėčiausius sumanymus įgyvendinsime, idant visa Lietuva iš tikrųjų švęstų savo universiteto gimtadienį, savo mokslą, kultūrą, istoriją ir įkvepiančią dabartį.

Kaip įsivaizduojate Vilniaus universiteto raidą per artimiausią penkmetį? Kas Jums dabar atrodo svarbiausia?

Po pandemijos patirties, geopolitinės sumaišties akivaizdoje itin svarbu suvokti, kaip universitetai bendradarbiauja viduje ir tarpusavyje, kaip mokslo ir studijų sistema plėtojasi pasaulyje, pagaliau, kaip dirbtinio intelekto įsiveržimas keičia tai, kokiems veikimo būdams teikiame pirmenybę.

Mano galva, visos šios aplinkybės akivaizdžiai byloja, kad aukščiausia universitetų – universitetinių studijų ir universitetinio mokslo – vertė kyla iš tiesioginio protingų, motyvuotų, pasitikinčių vieni kitais ir gerbiančių vieni kitus žmonių bendravimo. Universitetas kaip žinojimo kūrimo ir kompetencijos ugdymo vieta yra prasmingas tokiu mastu, kokiu žmogus perduoda žmogui visa, kas jam yra reikšminga, apie ką jis mąsto, kuo gyvena ir pripildo savo egzistenciją. Paties įvairiausio pobūdžio informacija šiandien prieinama laisvai ir nemokamai, ją gali gauti iš telefono sėdėdamas kavinėje, tad kam kažkur eiti, stoti, studijuoti? Tik tada, jeigu iš tiesų nori suprasti ir permanyti (kaip sakė Mažvydas), prireiks pavedėjančio bičiulio, rasis entuziazmas, kurį kelia mąstymo kelionė drauge, ir aistra, kurią žadina kritika ir metamas tyrimo iššūkis.

Man atrodo, kad jeigu universitetas nereflektuos radikaliai naujos situacijos ir neis glaudesnio visų bendradarbiavimo bei intensyvios mentorystės keliu, jis praras savo konkurencinį pranašumą. Esu tikras, kad įstengsime atviromis akimis pažvelgti į besirandančias galimybes, o ne vien į iškylančias kliūtis. Būdami autonomiška ir savarankiška bendruomenė, turime tartis, kaip matome ugdymo ateitį. Nėra savaime suprantama, kokie studijų metodai ir tyrimo būdai vaisingiausi, tačiau prasminga kasdienė pastanga jų ieškoti ir rūpintis, kad negrįžtų tie laikai, kai liepdavo, ką ir kaip dėstyti, koks mokslas teisingas, kokios pažiūros tinkamos.

Kokį vaidmenį, Jūsų nuomone, universitetas turėtų atlikti Lietuvos visuomenėje?

Universitetas turi reikšmingai prisidėti prie Lietuvos gyvastingumo – politinio, gynybinio, kultūrinio, ekonominio ir visų kitų sričių gyvastingumo. O tas gyvastingumas pirmiausia priklauso nuo mūsų visų sprendimų, nes gyvename demokratinėje valstybėje.

Pagrindinis universiteto indėlis – būti katalizatoriumi, kad žmonės galvotų. Net ne ką ar kaip galvotų, bet tiesiog galvotų. Kai žmonės galvoja, jie ir sugalvoja. Nebūtinai mums visiems patinka tas galvojimo rezultatas, bet vargiai galime žinoti, kokia mintis ateityje bus svarbesnė. Iš galvojimo ir sugalvojimų atsiranda mokslas, tyrimai, šviežios idėjos.

Galvoti, tiesą pasakius, yra darbas, o žmogus – tingus. Nors dirbame tarsi vis daugiau, bet nuolat išlenda mąstymo tingumas – negalvojimas. Ir nepasakysi – galvokim. Neliepsi, nesuagituosi…

Tikiu, kad žmogus iš prigimties yra smalsus; smalsumo nereikia pažadinti, pakanka jo neužmušti, kaip kartais nutinka ir mokyklose, ir šeimose. Universitetas turi visas galimybes sukurti terpę, kurioje smalsumas, natūrali žmogaus intencija aiškintis, gebėjimas domėtis ir kelti klausimus laisvai reiškiasi, kur jis nėra užmušamas. Kai smalsumas turi geras sąlygas reikštis, jis tampa rafinuotas, mąstymas tobulėja.

Kaip manote, kas Jums patiks labiausiai dirbant prie strategijos kūrimo ir kas gali būti sunkiausia?

Lietuvių tarmėse žodis smagus turi dvi iš pažiūros priešingas reikšmes. Smagus toks akmuo, kuris didelis ir jo nelabai pajudinsi. Bet kai tą akmenį pakeli, yra jau kitaip smagu, tad iš tiesų tarp smagumų nėra didelio prieštaravimo. Lengvi reikalai neįdomūs. Tie žmonės, kuriuos traukia tik nesunkūs dalykai, vargiai renkasi mokslą.

Institucijoje, kurioje yra 30 000 žmonių (darbuotojų ir studentų), niekaip negali pažinti visų, todėl universitetas yra netikėtos pažintys kasdien. Kiekvienais metais ateina daugybė naujų studentų. Dėstau ne tik doktorantams, magistrantams, bet ir pirmakursiams – vos įstoję bakalaurantai man yra smagūs. Kiekvienas susitikimas su ambicingais, budriais, kritiškais žmonėmis yra iššūkis. Reikia įveikti save, perkratyti savo galvojimą, išbandyti savo atvirumą, nes nuolat susitinki su Kolega, kuris gal galvoja kitaip, kalba kitaip, suvokia problemas kitaip. Tad nuolat ištinka daugybė su bendravimu, tarpusavio supratimu susijusių netikėtumų, kurie – smagūs. Šiuo požiūriu dėstymas ir strateginis planavimas universitete yra daug kuo panašios ir savaip smagios veiklos.

Su kokiu žodžiu ar jausmu Jums labiausiai asocijuojasi Vilniaus universitetas?

Žodis universitetas yra toks savipakankamas, kad prie jo dar ko nors lipdyti tikrai nereikia. Universitetas yra savųjų bendruomenė su visa jos patirtimi, perimamumu, istorija ir aplinka.

Filologijos fakultete šią savaitę lankėsi Ukrainos ambasadorė Olha Nikitchenko, neseniai pradėjusi eiti šias pareigas Lietuvoje. Pirmasis Jos Ekscelencijos vizitas Vilniaus universiteto fakultetuose buvo pas filologus. Džiaugiamės, kad Ambasadorė atvyko pas mus susipažinti su gausiai studijuojančių ukrainiečių, kurie itin aktyviai mokosi lietuvių kalbos, poreikiais. Taip pat – su ukrainiečių kalbos ir kultūros studijų galimybėmis. Vizito metu buvo aptarti ir būdai, kaip galėtume stiprinti mokslinius ryšius ir akademinius mainus su Ukrainos universitetais ir dar labiau skatinti ukrainiečių jaunimą rinktis studijas Vilniaus universitete.

Vengrų lektoriaus Vilniaus universitete dešimtmečio proga István Báthory kultūros draugija, Vengrijos ambasada Vilniuje ir Vengrų lektorius organizuoja tarptautinę mokslinę konferenciją apie rečiau mokomų kalbų mokymą. Mišri konferencija vyks Vilniaus universitete ir internetu 2025 m. gegužės 16-17 d.

Konferencijoje kviečiami dalyvauti užsienio ir Lietuvos taikomosios kalbotyros specialistai ir kalbų mokytojai, kurie pasidalins savo profesine patirtimi ir moksliniais tyrimais.

Plenarinio posėdžio pranešėjai aptars įvairias aktualias temas, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto ir lingvistikos panaudojimą mokant kalbų ir kalbų politiką Rytų Europoje.

Pranešėjų registracija vyksta iki 2025 m. gegužės 5 d.

Renginys bus vedamas anglų, lietuvių ir vengrų kalbomis.

Daugiau informacijos galima rasti adresu - https://www.lvd.lt/conference/

Dieną Filologijos fakultetas skamba nuo tekstų analizės, literatūros interpretacijų ir kūrybinio rašymo, bet kas nutinka, kai nusileidžia saulė?

Gegužės 13–15 dienomis kviečiame Tave patirti, kuo fakultetas tampa naktį – kai Literatų menė pasikeičia neatpažįstamai. Šviesų instaliacijos, muzika ir net DJ pultas, prie kurio – ne kas kitas, o patys dėstytojai: Jurgis Pakerys, Audinga Peluritytė, Ernesta Kazakėnaitė ir dar penki jų kolegos.

„Filologų naktis“ – tai renginys ne tik filologams. Jei myli žodį, literatūrą ar tiesiog ieškai išskirtinio kultūrinio vakaro – esi laukiamas. Tavęs laukia:

• Poezijos piknikas

• Knygų aukcionas

• Stalo žaidimai

• DJ naktis su dėstytojais

Ateik, patirk, sugrįžk – Filologijos fakultete, Vilniaus universitete.

Daugiau informacijos Facebooke.

Nuotrauka: Arturo Valiaugos

Erasmus+ mišri intensyvi programa „Orientas Lietuvoje ir Tiurkologijos studijos“ (Orient in Lithuania and Turkology Studies) vyks 2025 m. gegužės 12–16 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

Tarptautinė savaitė suburs daugiau nei 30 mokslininkų tiurkologų iš Turkijos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos ir Lietuvos. Dalyvių lauks intensyvi akademinė ir kultūrinė programa: paskaitos, diskusijos, teminiai pranešimai apie tiurkologijos tyrimus, lietuvių kalbos istoriją, orientalizmo raišką lietuvių literatūroje, karaimikos ir totoristikos studijas.

Numatytos ekskursijos, parodos, muziejų lankymas bei kultūriniai renginiai kvies susipažinti su Lietuvos tiurkų (karaimų ir totorių) bei lietuvių tradicijomis, pasimėgauti tradiciniais lietuvių, totorių ir karaimų patiekalais ir pagilinti tarpkultūrinį pažinimą.

Renginio pradžia –  2025 m. gegužės 12 d. 10.00 val.
VU Filologijos fakulteto 118 (V. Krėvės) auditorijoje
(Universiteto g. 5, Vilnius)

Visą programą rasite čia.

Rėmėjai:
Erasmus+ programa
Vilniaus universitetas, Filologijos fakultetas
Vilniaus miesto savivaldybė

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, dvi ukrainietės – Kateryna Davydenko ir Kseniia Gracheva – atvyko į Lietuvą. Supratusios, kad greitu metu į savo šalį nesugrįš, pradėjo pažintį su Lietuva – ėmė mokytis lietuvių kalbos, o kartu – ir jos kultūros bei istorijos. Gegužės 9-ąją minint Europos dieną, ukrainietės papasakojo, kodėl apsisprendė mokytis lietuvių kalbos ir kultūros Vilniaus universiteto (VU) organizuotuose kursuose, kas jas labiausiai motyvuoja stengtis išmokti daugiau ir geriau.

Kalbos pradėjo mokytis vos atvykusi į šalį

Architektė K. Davydenko pirmaisiais karo mėnesiais į Lietuvą atvyko sulaukusi kvietimo prisijungti prie architektų komandos. Lietuvos architektų sąjunga buvo parengusi darbo pasiūlymų sąrašą nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Savo portfolio moteris išsiuntė trims architektų biurams, dirbusiems su ta pačia programine įranga kaip ir ji. Nors nesitikėjo, visi biurai, į kuriuos kreipėsi, sureagavo, pasiūlė paramą, darbą ar pagalbą.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Anot Katerynos, buvo sunku palikti tėvus, draugus ir gimtąjį miestą, tačiau ji tam ryžosi ir atvykusi prisijungė prie architektų biuro „A2SM“ komandos. Pradžioje manė, kad po kelių savaičių ar mėnesių galės grįžti į savo šalį, tačiau beveik iš karto VU pradėjo mokytis lietuvių kalbos, nors ir abejodama, ar užbaigs visą kursų ciklą. Kateryna kursus pabaigė, o praėjusį rugsėjį ėmėsi kitų kursų.

Iš pradžių su kolegomis ir klientais Kateryna susikalbėdavo anglų kalba. Pamažu, rašydama ir skaitydama elektroninius laiškus, lankydama kursus, pramoko lietuviškai. Sudėtingiausia, anot Katerynos, iki šiol – parinkti tinkamas žodžių galūnes, tačiau prireikus gramatikos subtilybes paaiškina kolegos.

Anksčiau aktyviai dirbusi su interjero projektais, šiuo metu su kolegomis ukrainietė darbuojasi prie rekonstrukcijos projekto, tad laukia naujas etapas karjeroje – gilintis į šalies teisinius dokumentus ir reglamentus. „Man tai didžiulė motyvacija mokytis toliau ir, gyvenant Lietuvoje, pasiekti dar daugiau profesinėje srityje“, – sako Kateryna.

Kodėl jai atrodė svarbu mokytis lietuvių kalbos, nors neketino šalyje likti ilgam? „Buvau girdėjusi, kad žmonės Lietuvoje kalba rusiškai, bet, mano akimis, tai visiškai klaidinga nuomonė. Architektūros biure, kuriame dirbu, per daugiau nei trejus metus sutikau vos keletą žmonių, mokančių rusiškai. Visi kiti kolegos iki 35 metų mokėjo tik kelis žodžius – žinoma, dauguma jų – juokingi arba grubūs. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos, nes norėjau suprasti savo kolegas ir kitus mane supančius žmones. Jaučiuosi dėkinga lietuviams už paramą, o VU – už galimybę mokytis kalbos nemokamai“, – pasakoja Kateryna.

Pašnekovė lietuvių kalbos mokytis ėmė ir dėl būsimojo vyro: „Didžiausia mano svajonė – gebėti kasdieniame gyvenime susikalbėti lietuviškai. Būsimasis vyras mane palaiko, padeda ir paaiškina kai kurias lietuvių kalbos gramatikos taisykles, žodžių reikšmes. Ateityje labai norėčiau padėti savo vaikams ruošti namų darbus“, – sako ji.

Susikalbėti lietuviškai – lengvesnei kasdienybei

Anot pašnekovės, su Lietuva pirmiausia ji susipažino per virtuvę – paragavusi kibinų ir šaltibarščių, namuose ruoštų cepelinų. Grįždama aplankyti artimųjų, Kateryna visuomet vežasi šakotį. „Vykdama į architektūros dirbtuves Ukrainoje kolegoms nuvežiau šakotį ir pasidalijau šilčiausiais žodžiais apie nedidelę, bet labai stiprią šalį. Pati domėjausi Lietuvos istorija, svarbiomis šaliai šventėmis. Savanoriavau architektūros festivalyje „Open House Vilnius“, kur susipažinau su kitais savanoriais, jie papasakojo daug įdomių dalykų apie Lietuvos architektūrą. Man labai patinka istorinė Vilniaus dalis, kaip architektė labai didžiuojuosi Lietuva, nes ji saugo paveldą, o nauji architektūros objektai į miesto audinį integruojami subtiliai“, – sako architektė.

Ar kalbos mokėjimas išties padeda lengviau integruotis į visuomenę? „Sakyčiau, kad integruotis nėra sudėtinga, jei esi lengvai bendraujantis, angliškai kalbantis žmogus. Bet, žinoma, aš esu labai laiminga, kad galiu kalbėti lietuviškai, ypač – išgirdusi komplimentą, kad kalbu be akcento. Man patinka tas jausmas, kai galiu bendrauti lietuvių kalba, ir, žinoma, visada esu dėkinga žmonėms, kurie kantriai manęs klauso“, – prisipažįsta pašnekovė.

Praėjusių metų vasarį Kateryna išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, kurį vadino labai svarbiu žingsniu mokantis kalbos. „Mokydamasi lietuvių kalbos, manau, parodau pagarbą šaliai ir žmonėms, kurie dėl manęs ir mano tėvynės daro tiek daug. Jauni žmonės beveik nekalba rusiškai, ir man tai atrodo puikus pavyzdys ukrainiečiams. Ypač įsiminė vienas gyvenimo aprašymas, kuriame buvo nurodyta: „Kalbos: ukrainiečių – gimtoji, rusų – stengiuosi pamiršti“. Manau, sąžininga, kad žmogus, norintis likti Lietuvoje, turėtų mokytis šalies kalbos, pažinti kultūrą, susipažinti su Konstitucija“, – teigia ji.

Nors kursas jau baigėsi, Kateryna sako pasiilgstanti pamokų ir grupės narių: „Tai buvo nepamirštama patirtis. Laukiu rugsėjo, nes norėčiau mokytis toliau. Kai kurios gramatikos temos man vis dar kelia sunkumų, bet turiu puikią galimybę tęsti mokslus savarankiškai ir žinau, kad aplink mane yra žmonių, kurie visada pasiruošę man padėti.“

Kalba – integracijos pagrindas

Ukrainietė Kseniia Gracheva į Lietuvą atvyko 2022 m. gegužę. Lietuvių kalbos ji pradėjo mokytis vos supratusi, kad šalyje liks ne keliems mėnesiams, kaip planavo, o galbūt visam laikui. „Aš gana greitai išmokau kalbos pagrindus ir išlaikiau valstybinį A2 lygio egzaminą. O štai toliau buvo sunkiau, progresas ne toks greitas ir sunkiau pastebimas, bet aš jokiu būdu nepasiduodu. Manau, kad labai svarbu toliau mokytis lietuvių kalbos, nesustoti“, – sako K. Gracheva.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Pašnekovė pasakoja, kad mokytis lietuvių kalbos ją motyvavo VU Filologijos fakulteto dėstytojos profesionalumas, nuotaika, su kuria ji ateidavo į klasę, pasitikėjimas, kurio ji įkvėpdavo – visi gali išmokti lietuvių kalbą.

Kseniia – ekonomikos mokslų magistrė, daugiau nei 15 metų dirbusi buhaltere. Šiuo metu Lietuvoje pagal specialybę ji nedirba, nes dėl darbo specifikos reikalingos puikios lietuvių kalbos žinios – ne tik šnekamosios, bet ir gebėjimas skaityti dokumentus, dirbti specialiomis buhalterinėmis programomis.

Šiuo metu ukrainietė mokosi šnekamosios kalbos. Ji pripažįsta, kad mokantis kalbos vis dar lydi baimė suklysti, netinkamai parinkti žodžius, neteisingai juos sukirčiuoti, būti nesuprastai, tačiau kalbą mokosi su malonumu net ir tuomet, kai nėra lengva.

„Lietuvių kalba – labai graži, ir tai man svarbu, būtų sunku mokytis grubios ar man nemalonios kalbos. Labai daug apie Lietuvos kultūrą ir istoriją sužinojau VU Filologijos fakultete vykusiuose kursuose. Dalyvavau keliose ekskursijose, kurias vedė profesionalūs gidai, taip pat klausiausi daug paskaitų apie gyvenimą Lietuvoje, jos istoriją, kultūrą, tradicijas, politinę ir ekonominę santvarką. Kai kurios paskaitos privertė mane pažvelgti į Lietuvą iš kitos, man anksčiau nepažintos pusės“, – pasakoja pašnekovė.

Kseniia pritaria, kad integracijai bet kurioje pasaulio šalyje kalba yra būtina. „Kadangi aš pati sau pasakiau, jog Lietuvoje mes apsistojome ilgam, galbūt net visam laikui, man svarbu integruotis maksimaliai“, – teigia ji.

Nors iš kursų Kseniia sako pasiėmusi viską, ką galėjo, lietuvių kalbos norėtų mokytis toliau. Jos nuomone, dar yra kur augti. „Aš tikiu, kad mes visi vėl susitiksime universitete ir tęsime gražios, nors ir sudėtingos lietuvių kalbos mokymąsi“, – apibendrina pašnekovė.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Vilniaus universitetas projektą „Lietuvių kalbos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems Ukrainos pabėgėliams“ įgyvendino nuo 2024 m. rugsėjo iki 2025 m. kovo mėnesio. Projektas buvo finansuojamas 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis.

Kas iš tiesų yra Skandinavija? Ar tikrai kalbėdami apie skandinavus, turime omenyje tą patį? O kaip dėl suomių – jie skandinavai ar ne?

Apie tai pasakoja Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos centro įkūrėja, šiuo metu Baltijos kalbų ir kultūrų institutui vadovaujanti Ērika Sausverdė. Pokalbis įrašytas tinklalaidėje „Kalba kalba“, kurioje gvildenami kalbos, kultūros ir visuomenės klausimai.

Ērika dalijasi ne tik įžvalgomis apie tai, kas sudaro (ir kas nepriklauso) Skandinavijos sąvokai, bet ir pasakoja apie Skandinavistikos centro ištakas Vilniaus universitete – kada ir kodėl jis atsirado, kokią vietą užima fakulteto struktūroje ir akademinėje bendruomenėje.

Klausydamiesi sužinosite ir daugybę intriguojančių detalių: kodėl kai kurie švedai teigia nesą Europoje, kodėl Smolandas Ērikai primena Dzūkiją, o taip pat – kaip skandinavų vaikų literatūros herojai, tokie kaip Coliukė, Mumiai ar Mijo, įsiterpė į lietuvių kultūrinį peizažą.

Pokalbio pabaigoje – vertimų iš Skandinavijos kalbų kontekstas bei Ērikos literatūrinės rekomendacijos.

Tinklalaidės galima klausytis šiose platformose:

• Soptify
• YouTube
• Apple Podcast