Doc. Alexandre’as Cremersas. Veslavos Sidaravičienės nuotr.
Lietuviškai kalbantis prancūzas doc. Alexandre’as Cremersas šios kalbos mokėsi Paryžiuje, Nacionaliniame Rytų kalbų ir kultūrų institute (INALCO), o gebėjimus tobulino Vilniaus pedagoginiame universitete. Nors mokytis lietuvių kalbos jį įkvėpė būsimoji žmona, tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis – domino ir pati šalis, ir kalba. Šiandien jis – Vilniaus universiteto (VU) dėstytojas ir mokslininkas, jau šešerius metus gyvenantis Vilniuje. Doc. A. Cremersas džiaugiasi – visai neseniai jam suteikta teisė nuolat gyventi Lietuvoje.
„Anksčiau žmonės nustebdavo, kai išgirsdavo kalbant lietuviškai. Buvo gajus įsitikinimas, kad užsieniečiai lietuvių kalbos nemoka“, – prisimena jis. Dabar reakcija jau kitokia. „Dabar gal džiaugiasi, kad kalbame, bet nebėra tokio „vau“ efekto. Vilnius tapo tarptautiniu miestu“, – teigia INALCO alumnas.
Ketvirtus metus VU Filologijos fakultete dėstantis doc. A. Cremersas atkreipė dėmesį ir į studentų pokyčius. „Kai pirmąkart skaičiau paskaitas, beveik visi studentai buvo lietuviai, išskyrus vieną ukrainietę. Šiemet – priešingai: tik viena lietuvė, o visi kiti – užsieniečiai“, – pasakoja dėstytojas. Į pragmatikos paskaitas, kuriose jis pasakoja apie tai, kaip žodžių ir sakinių reikšmė priklauso nuo situacijos, kalbėtojo ketinimų, adresato ar aplinkybių, susirenka studentai, atvykę studijuoti į Lietuvą iš Azerbaidžano, Egipto, Italijos, Kazachstano, Latvijos, Rumunijos, Vengrijos, Vokietijos ir kitų šalių.
Paklaustas, kodėl, jo nuomone, situacija pasikeitė, doc. A. Cremersas teigia, kad šalis tapo atviresnė, o VU aktyviai pritraukia užsienio studentus. Lietuviškai kalbančių užsieniečių bendruomenė išaugo. „Pažįstu nemažai iš užsienio atvykusių žmonių, kurie kalba lietuviškai“, – sako jis.
Mokytis lietuvių kalbos įkvėpė žmona
Doc. A. Cremersas 2009 m. Paryžiaus aukštojoje normalinėje mokykloje (École normale supérieure) studijavo lingvistiką ir kognityvinius mokslus. Tuomet ir nusprendė mokytis lietuvių kalbos. Baigiamąjį darbą rašė apie įvardžiuotinių būdvardžių semantiką. Pasak jo, lietuvių kalba nėra tokia sunki, kaip dažnai manoma – jos gramatika yra logiška, taisyklinga. „Lietuvių kalbą išmokti yra net lengviau nei prancūzų, kur gausu išimčių“, – šypsosi mokslininkas.
Pusmetį INALCO pasimokęs lietuvių kalbos, jis išvyko studijuoti į Ameriką, tačiau lietuvių kalbos kursų nemetė, juos tęsė nuotoliniu būdu. Nors ir buvo sudėtinga, tačiau jis stropiai atlikdavo visas centro vadovės dr. Hélène de Penanros siųstas užduotis.
Sužinojusi, kad kitą pusmetį studentas pagal „Erasmus“ mainų programą keliauja į Lietuvą, dr. H. de Penanros nusprendė padėti. „Tu neišgyvensi be dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių“, – juokiasi prisimindamas perspėjimą pašnekovas. Dėl to jie kartu visą dieną intensyviai stengėsi perprasti šias veiksmažodžio formas.
Doc. Alexandre Cremers. Veslavos Sidaravičienės nuotr.
2010 m. doc. A. Cremersas pradėjo mokslus Vilniaus pedagoginiame universitete. Priešingai nei dauguma „Erasmus“ studentų, lankė paskaitas lietuvių kalba – fonetiką, sintaksę, net magistrantūros kursų dalykus. Kadangi buvo susipažinęs su lingvistika, paskaitų turinys neatrodė visiškai naujas – fonetika, morfologija, sintaksė. Didžiausias iššūkis buvo pati kalba, tačiau pamažu įveikė ir šį barjerą. „Visą dieną tekdavo kalbėti tik lietuviškai, kitaip ir nepavykdavo“, – prisimena jis.
2011 m. grįžo į Paryžių, baigė doktorantūrą, kurį laiką dirbo Amsterdame, o 2019 m. su žmona nusprendė keliauti į Vilnių – miestą, kuris dabar jau tapo jų namais.
„Pragmatika yra universali“
VU dėstytojo tyrimų sritys – semantika ir pragmatika, o šiuo metu jis domisi neapibrėžtaisiais žodžiais – tokiais kaip toli ar daug. Vis dėlto iš pradžių jis gilinosi į klausimų semantiką, vėliau tyrė kalbų matematinius ir kalbinius modelius.
„Tyrėjai bando suprasti, kokias strategijas kalbėtojai taiko rinkdamiesi žodžius ar sakinius, kaip klausytojai suvokia kalbėtojo tikslą. Dėl šios priežasties vis dažniau taikomi matematiniai modeliai, remiamasi ne vien logika“, – aiškina mokslininkas.
Doc. A. Cremersas taip pat domisi, kaip vaikai išmoksta savo gimtąją kalbą. Jis yra atlikęs ne vieną tyrimą su gimtakalbiais prancūzų vaikais.
„Tyrėme, kaip vaikai supranta disjunkciją – loginį veiksmą, reiškiamą jungtimi „ar“, „arba“. Lyginome prancūzų, rumunų ir japonų vaikų kalbą. Paaiškėjo, kad visose kalbose jie elgiasi panašiai. 4–6 metų vaikai, išgirdę sakinį „Ema paėmė bananą arba apelsiną“, neretai supranta, kad ji paėmė abu vaisius. Ne visiems vaikams būdinga ši pereinamoji stadija, tačiau daugumai – taip. Mokslininkai turi teorijų, kodėl taip vyksta, tačiau nuomonės dėl šio reiškinio priežasčių skiriasi. Nors pasitaiko išimčių, vis dėlto išvada aiški – šis reiškinys būdingas daugeliui kalbų.“
Doc. A. Cremersas buvo atsakingas už eksperimentus Prancūzijoje, kuriuos įgyvendino kartu su savo kolege. Pirmieji projektai buvo pradėti dar 2015-aisiais, o šiemet baigėsi projektas su rumunais. Bukarešte vykdytame projekte pagrindinis dėmesys buvo skirtas vaikams. „Suaugusius respondentus galima apklausti internetu, o vaikus tenka testuoti tiesiogiai – lankytis mokyklose, dirbti jų gimtąja kalba“, – pasakoja jis. Lietuvoje tokių eksperimentų kol kas tyrėjas dar nevykdo.
Anot jo, pragmatika yra universali. „Yra kultūrinių skirtumų, tačiau lingvistinių – gerokai mažiau. Priešingai nei sintaksei ar morfologijai, pragmatikai svarbūs universalieji bendravimo principai, ir norint juos suprasti nebūtina studijuoti daugybės kalbų“, – teigia mokslininkas.
Vilnius – pasikeitęs miestas
Doc. A. Cremerso nuomone, pastaraisiais metais Vilnius labai pasikeitė. „Šis miestas man visada patiko: nors jis nedidelis, tačiau kartu ir tarptautinis“, – sako jis. Gyvendamas Antakalnyje tyrėjas džiaugiasi gamta šalia namų – vos keli žingsniai, ir prasideda regioninis parkas. Nors žmona kilusi iš Klaipėdos ir šeima dažnai lankosi prie jūros, jam artimesni Vilniaus miškai. „Mėgstu grybauti“, – prisipažįsta prancūzas.
Doc. Alexandre Cremers. Veslavos Sidaravičienės nuotr.
Šeima planuoja likti gyventi Lietuvoje. Dukra ir sūnus lanko prancūzų licėjų, o pats doc. A. Cremersas įsitraukęs į mokyklos bendruomenę – yra valdybos komiteto narys. „Vaikai Lietuvoje turi nemažai galimybių kalbėti lietuviškai, todėl pasirinkome prancūzų licėjų“, – aiškina jis.
Nors Paryžiuje yra daugiau darbo pasiūlymų, INALCO alumnas pripažįsta, kad gyventi ten su vaikais sudėtingiau: miestas didelis, brangus, trūksta gamtos. Be to, būstą Vilniuje, pasak jo, rasti kur kas lengviau nei Paryžiuje ar Londone. „Vilniuje gyventi lengviau“, – šypsosi pašnekovas.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.
Tekstas Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausiosios specialistės dr. Veslavos Sidaravičienės
