Liepos 26 – rugpjūčio 1 d.  Antalieptėje (Zarasų raj.) vyko 23-oji VU Filologijos fakulteto ir asociacijos Academia Salensis surengta tarptautinė kalbotyros vasaros mokykla Academia Grammaticorum Salensis Vigesima Tertia.

Šis dvidešimt metų Salų dvare (Rokiškio raj.) vykęs ir tradiciškai vis dar Salų vasaros mokykla vadinamas mokslinis renginys nuo 2024 m. organizuojamas „Inovatorių slėniui“ priklausančiame buvusiame Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyne bei gretimoje laboratorijoje „Medus“. 2024 m. daugumą organizacinių darbų iš mokyklos steigėjų ir daugiamečių rengėjų dr. Ginos Kavaliūnaitės-Holvoet ir prof. Akselio Holvoeto perėmė jaunosios kartos kolegų (tuomet dar doktorantų) grupė (dr. Danguolė Kotryna Kapkan, Jūratė Žukauskaitė, Richard Udes, Ignas Rudaitis). Kiek pasikeitė mokyklos formulė: laisvai susijusių teorinių paskaitų ciklų vietą užėmė specializuoti minikursai, daugiau dėmesio skiriama kalbinių duomenų apdorojimo bei statistinės analizės metodikai. Išliko tradicinės prie mokyklų prisišliejusios kalbotyros konferencijos.

Šių metų mokyklos tema buvo diachroniniai kalbos procesai bei juos sąlygojantys vidiniai ir išoriniai (vidinių raidos tendencijų ir kalbų sąveikos nulemti) veiksniai (Language Change Inside and Out). Paskaitas skaitė (ir praktines dirbtuves vedė) trys kviestiniai dėstytojai. Helsinkio universiteto asocijuotas profesorius Max Wahlström aptarė kalbų kontaktų ir jų vaidmens atskirų kalbų raidoje įvertinimo problematiką. Diuseldorfo Heinricho Heines universiteto profesorius Stefan Hartmann pristatė pastaruoju metu intensyviai plėtojamos diachroninės konstrukcijų gramatikos įnašą į kalbos raidos tyrimus. Brėmeno universiteto profesorė Alena Witzlack-Makarevich pristatė pasirinktas kalbos tyrimams pritaikytos inferencinės statistikos problemas ir vadovavo su šiuo kursu susijusioms dirbtuvėms.

Viena diena buvo skirta tradicinei konferencijai (su stendinių pranešimų sesija), kurioje dalyviai – nuo bakalauro studentų iki profesorių – galėjo neformalioje ir draugiškoje aplinkoje pristatyti savo pirmųjų arba ir pažengusių tyrimų rezultatus.

Mokykloje šiemet dalyvavo mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Vengrijos, Danijos, Švedijos, Suomijos ir Kinijos. Pramoginę ir kultūrinę renginio dalį šiemet sudarė smuikininkės Karolinos Beinarytės-Palekauskienės ir pianistės Daivos Stulgytės-Povilaitienės koncertas, bendras sutartinių dainavimas, vedamas Miglės Bikutės, ir žygis Šavašos pažintiniu taku.

Mokyklą šiemet per Baltijos šalių ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biurą (Deutsch-Baltisches Hochschulkontor) rėmė Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD), Lietuvos mokslo taryba ir Vilniaus universitetas.

nuotr. Liudas Parulskis, Artėja, 2022

2026 m. rugsėjo 24­–26 d. Vilniaus universitete, Filologijos fakultete vyks konferencija „Mieste ir anapus: pasakojimai ir praktikos“

Šios tarpdisciplininės konferencijos tikslas – aptarti naujausias teorijas ir tendencijas miesto literatūros ir miesto pasakojimų tyrimuose, sutelktuose į urbanistinių erdvių, jų naratyvų ir gyventojų patirties sąveiką bei tarpdisciplininių ir lyginamųjų metodų taikymą. Konferencija kviečia diskutuoti, kaip literatūros, antropologijos, urbanistikos ir kultūrinės geografijos atstovai gali bendradarbiauti, tirdami miesto reprezentacijas literatūroje ir kitose medijose ir kaip miesto pasakojimai kuria ir perkuria miesto tikrovę.

„Miesto ir anapus jo“ sąvoka siekiama pabrėžti dinamišką ir kintantį šiuolaikinio miesto gyvenimo pobūdį, jo daugybinių tinklų sąveiką ir jos įtaką santykiui tarp miesto ir to, kas yra anapus jo. Pripažįstant, kad pernelyg intensyvi urbanizacija, globalizacija, technologijos, ekologinės problemos ir politiniai konfliktai visame pasaulyje daro įtaką miesto gyvenimui ir jo pasakojimams, konferencija siūlo apsvarstyti klausimą, koks akademinės bendruomenės atsakas į šias problemas.

Programa: https://urbanity-and-beyond.flf.vu.lt/programme

Daugiau informacijos konferencijos svetainėje: https://urbanity-and-beyond.flf.vu.lt/

Konferenciją organizuoja Vilniaus universitetas, Literatūrinės urbanistikos asociacija (ALUS), Lietuvos lyginamosios literatūros asociacija. Konferencijoje dalyvaus tyrėjai iš 18 šalių, greta Europos valstybių – mokslininkai iš JAV, Brazilijos, Indijos, Saudo Arabijos.

IN ENGLISH:

An international conference entitled “Urbanity and Beyond: Narratives and Practices“ will take place on 24–26 September 2026 at the Faculty of Philology, Vilnius University.

This interdisciplinary event aims to explore the latest theories and trends in urban literature and storytelling, offering a platform for scholars and researchers to discuss the interplay between urban spaces, their narratives, and the lived experiences of their inhabitants.

We propose an extended concept of “urbanity and beyond” to indicate urban’s life’s fluid and dynamic state, shaped by human and non-human networks, including shifts between the city and its outer spaces. The conference also addresses themes surrounding the urban landscape of the host city, considering the complexities Vilnius shares with other historically multicultural and multilingual cities as they confront the challenges posed by global urban crises. We invite you to investigate how contemporary urbanity is represented in literature and culture, how the city is narrated, and how new narratives shape urban realities. 

Program: https://urbanity-and-beyond.flf.vu.lt/programme

For more information please check the conference website: https://urbanity-and-beyond.flf.vu.lt/

The conference is organised by Vilnius University, the Association for Literary Urban Studies (ALUS) and the Lithuanian Comparative Literature Association. It will be attended by researchers from 18 countries, including, alongside European nations, academics from the US, Brazil, India and Saudi Arabia.

Rugpjūčio 17–19 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (VU FLF) vyko 32-oji tarptautinė Šiaurės šalių tarpkultūrinės komunikacijos tinklo (Nordic Network of Intercultural Communication, NIC) konferencija! Konferenciją organizavo VU Komunikacijos fakultetas / VU Faculty of Communication, bendradarbiaudamas su Filologijos ir VU Filosofijos fakultetas fakultetais. 

 nuotr. Tomas Laurinavičius

Nuo 1994 m. kasmet rengiama NIC konferencija suburia tarpkultūrine komunikacija besidominčius tyrėjus ir akademinės bendruomenės narius vis kitame Šiaurės ar Baltijos šalių mieste. Šiemet konferencija į Vilnių sugrįžo po beveik dviejų dešimtmečių. Šių metų konferencijos tema – „Tarpkultūrinė komunikacija pokyčiams“ – kvietė nagrinėti, kaip komunikacija tarp skirtingų kultūrų susijusi su įvairaus lygmens pokyčiais ir kaip tarpkultūrinės komunikacijos tyrimai gali prisidėti prie politikos formavimo, profesinės praktikos ir kasdienio bendravimo pokyčių.

Renginio metu pristatyta daugiau nei 40 pranešimų aktualiausiomis tarpkultūrinės komunikacijos temomis. Pagrindiniai konferencijos pranešėjai – prof. Dovilė Budrytė (Džordžijos Gvineto koledžas, JAV), skaičiusi pranešimą „Rethinking Crises: Memory, Identity, and Social Change in Central and Eastern Europe and Beyond“, ir prof. Marko Siitonen (Juveskiulės universitetas, Suomija) su pranešimu „Holding the Door Open: A Realist Perspective on Intercultural Education and Change“. 

Anot konferencijos bendraorganizatoriaus, VU FLF prodekano doc. dr. Giedriaus Tamaševičiaus, tarpkultūrinė komunikacija nuo seno yra neatsiejama nuo Vilniaus universiteto istorijos.

„Mus supantys pastatai liudija ištisas studentų ir mokslininkų kartas, gyvenusias didžiulių politinių ir kultūrinių pokyčių laikotarpiu. Ne kartą žmonėms čia teko ieškoti būdų suprasti vieniems kitus nepaisant kalbų, religijų, politinių sienų ir besikeičiančių tapatybių“, – konferencijos atidaryme sakė doc. dr. G. Tamaševičius.

Pasak prodekano, šiandien gyvename vis mažiau nuspėjamame pasaulyje ir susiduriame su naujais globaliais iššūkiais, todėl turime iš naujo ieškoti būdų, kaip bendrauti, suprasti vieni kitus ir kurti dialogą. Šiame kontekste keičiasi ir pati filologija – VU FLF greta kalbų ir literatūrų vis daugiau dėmesio skiriama kultūroms, visuomenėms, tapatybėms ir komunikacijai.

„Mūsų tyrėjai dirba ne tik su kalbomis ir literatūriniais tekstais, bet ir su daugiakalbyste, sociolingvistika, vertimu, semiotika, žiniasklaidos diskursu, kalbos politika, kultūrine atmintimi, lyčių studijomis, psicholingvistika ir tarpkultūrine komunikacija“, – apie besiplečiančią filologijos sampratą kalbėjo doc. dr. G. Tamaševičius.

Ačiū konferencijos organizatoriams ir visiems dalyviams – iki kitų kartų! 

Konferencijos abstraktų knygą rasite čia: https://www.nicvilnius2026.kf.vu.lt/images/NIC%20Vilnius%202026%20Abstracts.pdf

Prieš savaitę praūžė 2026 metų Lituanistikos akademijos vasaros sesija, pagal organizatorių studentų paskaičiavimus (kartu su rudens sesijomis), vykusi jau 10 kartą. Pjauname tortą, džiaugiamės ir dalijamės įspūdžiais, kurie, tikime, paliko žavaus atsiminimo giją moksleivių atmintyse. 

Šios akademijos, kuri vyko liepos 24-26 dienomis, užsiėmimai  buvo įvairaus plauko — nuo literatūrinių, iki istorinių, lingvistinių veiklų. Pirmąją dieną moksleiviai artimiau susipažino su Biblijos vertimų istorija, klausėsi dr. Antano Smetonos paskaitos apie lietuvių kalbos subtilybes ir galiausiai dieną užbaigė susipažindami su lengvai suprantama kalba.

Antrąją akademijos dieną pasitiko klausydami paskaitos apie Balio Sruogos lyriką, paskui — apie tai, kaip vyksta metų žodžio rinkimai. Tuomet visi keliavo į Radvilų rūmus, kur vyko ekskursija apie sovietmečio meną ir jo paslaptis. Grįžę moksleiviai išbandė kritiko duonos mėgindami įvertinti eilėraštį, o tada išgirdo šiemet 50-metį mininčios Helsinkio grupės istoriją. Vėliau studentai kartu su moksleiviais jaukiai susėdo Bernardinų parke po medžiais ir dalinosi mylimiausių poetų bei savo kūrybos eilėmis fone čiulbant paukščiams.

 Paskutinę akademijos dieną moksleiviai minėjo knygnešių karaliaus Jurgio Bielinio 180-metį dirbtuvėse sukurdami šiandien aktualių knygų sąrašus knygnešiams. Ir galiausiai išlaisvino fantaziją režisuodami savo LRT panoramą. Akademija tradiciškai baigėsi įnirtingu protmūšiu bei organizatorių palinkėjimais kiekvienam toliau puoselėti lituanistikos freską bei dar kartą sugrįžti į  akademiją.

Skelbiame registraciją į šių metų Klasikų akademiją atidaryta – kviečiame dalyvauti ir leistis įkvėpiamiems Antikos dievų 9–12 klasių moksleivius iš visos Lietuvos. 

Šiemet Akademiją pradėsime nuo dievų, kurie dažnai tampa pirma pažintimi su klasika – aiškinsimės, ar jie tikrai tokie, kokie mums pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Šalia dievų žvelgsime į jų įkvėptus poetus, svarstysime, ką apie šiuos manė filosofai, ir bandysime nustatyti, kur Antikoje buvo brėžiamos ribos tarp vaizduotės ir tikrovės. Per tris dienas prisiliesime prie Antikos filosofijos, meno, istorijos, religijos, politikos ir literatūros – skaitysime Homerą, Herodotą, Aischilą, Platoną ir kitus pamatinius mūsų civilizacijos tekstus. 

Šių metų Akademiją remia Naujasis Židinys-Aidai ir Phi knygos.

Akademija vyks rugpjūčio 26–28 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Registracija vyksta iki rugpjūčio 16 d. vidurnakčio. Užsiėmimai yra nemokami. 

Registracijos nuoroda – https://forms.gle/xVXbCn31riKwwtCn7

Nikita Kazakevičius. Dr. Veslavos Sidaravičienės nuotr.

Latvis Nikita Kazakevičius pirmą sykį Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete lankėsi dar būdamas vidurinėje mokykloje. Vaikščiodamas po senuosius universiteto kiemus, susimąstė: „O kas būtų, jeigu aš čia studijuočiau?“ Pranašiška įžvalga išsipildė – atvykęs iš Latvijos universiteto per „Erasmus“ mainų programą, jis mokėsi VU Filologijos fakultete. Anot studento, čia jis galėjo gilintis į tas baltistikos sritis, kurios jį labiausiai domina.

„Man labai patinka studijų turinys, dalykų pasirinkimas ir pats dėstymas. Visa tai džiugina ir motyvuoja mokytis“, – prisipažįsta Nikita. VU jis daug dėmesio skyrė prūsistikai, dialektologijai, onomastikai, istorinei gramatikai ir senajai baltų raštijai.

Neįkainojamą studijų patirtį kuria ne tik paskaitos ar dėstytojai, bet ir erdvės, kuriose vyksta paskaitos, seminarai. Istoriniai VU pastatai, jų jaukumas ir atmosfera, studento manymu, skatina smalsumą ir norą mokytis. „Kai studijuoji tokioje aplinkoje, tai tikrai turi įtakos. Jauti universiteto istoriją, tradiciją ir akademinę dvasią“, – įsitikinęs pašnekovas iš Latvijos.

„Norėjau daugiau sužinoti apie gimtąjį kraštą“

Paauglystėje N. Kazakevičius žavėjosi baltų istorija, kultūra, onomastika, folkloru. „Galbūt šiek tiek romantizavau tuos laikus, bet jie man atrodė paslaptingi ir labai įdomūs“, – pasakoja jis. Ieškant daugiau informacijos apie gimtąjį kraštą, teko susidurti ir su lietuviškais tekstais. Iš pradžių mėgino juos suprasti intuityviai, o vėliau pradėjo kryptingai mokytis lietuvių kalbos. Dėl šių priežasčių dar mokydamasis mokykloje jis šiek tiek kalbėjo lietuviškai.

Susidomėjimą Lietuva stiprino ir šeima. Iš Daugpilio kilęs vaikinas jau vaikystėje susidūrė su lietuvių kalba. Augdamas netoli sienos, jis lankydavosi Lietuvoje – su šeima vykdavo į Zarasus, Vilnių, Kauną ar Klaipėdą, dalyvaudavo muzikos festivaliuose. Nors tiesioginių įrodymų nėra, N. Kazakevičius spėja, kad tarp jo protėvių galėjo būti lietuvių – taip manyti leidžia kai kurios giminės narių pavardės. Vis dėlto lietuvių kalba šeimoje neišliko. Artimesnis ryšys su Lietuva atsirado per krikšto mamos vyro šeimą, kilusią iš Turmanto apylinkių.

Be to, N. Kazakevičius atkreipė dėmesį į lietuvių kalbą ir kasdienėje aplinkoje: Baltijos šalyse įprasta ant produktų etikečių matyti užrašus keliomis kalbomis, pavyzdžiui, lietuviškai pienas, latviškai piens, estiškai piim. Taigi lietuvių kalba nuolat buvo kartu, nors iš pradžių ir nekėlė ypatingo susidomėjimo – vaikinas svarstė studijuoti biologiją. Tačiau galų gale suprato norįs geriau pažinti savo kraštą.

Baigęs mokyklą, įstojo į Latvijos universiteto Baltų kalbų programą. „Per pirmąją antro semestro paskaitą lietuvių kalbos dėstytojas prof. Edmundas Trumpa domėjosi, ar auditorijoje yra mokančių šią kalbą. Pasakiau, kad šiek tiek kalbu lietuviškai. Tai išgirdęs, prof. E. Trumpa juokaudamas atsakė: „Tai gal jums čia ir nebūtina lankytis?“ – šiltai prisimena N. Kazakevičius.

Ruošdamiesi kalbotyros įvado, baltų mitologijos ir kitoms paskaitoms, seminarams, kurso draugai tekstus skaitydavo latviškai, o jis rinkdavosi lietuviškus šaltinius. „Tiesa, prie gramatikų beveik nesėdėdavau – nesimokiau taisyklių, formų, kaip linksniuoti ar kirčiuoti. Gal būtų pravertę, nes visko pasitaiko (juokiasi). Kalbą perpratau natūraliai, panašiai kaip vaikas išmoksta savo gimtąją kalbą“, – šypsosi pašnekovas.

Baltų vardynas: atradimai senuosiuose dokumentuose

Domėdamasis senųjų valdovų ir kunigaikščių praeitimi, jis ėmė kelti klausimus, iš kur atsirado vienas ar kitas vardas, ką jis reiškė ir kokias tradicijas atspindėjo. „Labai norėjau tirti baltų onomastiką. Su senaisiais pagoniškais vardais susidūriau dar domėdamasis istorija. Ypač patraukė dvikamieniai baltų ir slavų vardai. Skaičiau apie kunigaikščius ir svarsčiau – iš kur tas vardas, kokia jo kilmė, kodėl jis būtent tokios formos?“ – prisimena N. Kazakevičius.

Pasak jo, krikščioniškojo vardyno istorija šiandien gana gerai žinoma, tačiau senųjų baltų įvardijimo tradicijos vis dar slepia nemažai paslapčių. „Dabar viskas paprasčiau: apie krikščioniškų vardų, pavyzdžiui, Petras ar Jonas, kilmę galima rasti informacijos net Vikipedijoje. O kalbant apie baltų, slavų, germanų ar kitų indoeuropiečių senąjį vardyną, tenka ieškoti specialios literatūros“, – sako jis.

Būtent dėl to senųjų latvių vardų tyrimai tapo viena svarbiausių jo veiklos sričių. Ankstesnių šios srities darbų nėra daug. „Iš esmės apie latvių dvikamienius vardus daugiausia rašė Ernstas Blesė ir Janis Aukstkalnis, šiek tiek dirbo ir Janis Endzelynas. Todėl kiekvienas naujas šios srities tyrimas yra svarbus, – teigia N. Kazakevičius. –Anksčiau buvo manoma, kad tokių vardų išliko labai mažai ir jie žinomi beveik vien iš Livonijos kronikų. Tačiau pradėjus atidžiai skaityti dokumentus paaiškėjo, kad vaizdas gerokai turtingesnis. Net ir anksčiau nagrinėtoje medžiagoje randame dalykų, kurių niekas nepastebėjo. Pavyzdžiui, viename Kuršo dokumente užfiksavau asmenvardį Dovkante. Akivaizdu, kad tai – dvikamienis vardas, tačiau dabartinėje latvių mokslo literatūroje jis nėra minimas.“

1817 m. rankraštinė latgaliečių kalbos gramatika. N. Kazakevičiaus nuotr.

Anot pašnekovo, tokius atradimus neretai apsunkina lotynizuotos ar germanizuotos vardų formos. Vis dėlto kruopštus darbas su senaisiais dokumentais leidžia atrasti naujų dvikamienių vardų.

Naujos medžiagos jis randa kartu su kitais Latvių kalbos instituto tyrėjais rengdamas internetinį latvių asmenvardžių istorinį žodyną (Latviešu personvārdu vēsturiska vārdnīca), kurį šiuo metu sudaro apie 200 publikuotų straipsnių. Pirmasis projekto etapas apėmė daugiau nei šešių šimtmečių – nuo XIII a. kronikų iki XIX a. parapijų knygų – asmenvardžius. Kiekvienas projekto darbuotojas tyrė vis kitą dokumentų grupę. „Mano pirmasis rimtas dokumentas buvo 1599 m. Inflantijos revizija – vienas seniausių šaltinių apie Latgalą. Man reikėjo nuosekliai tikrinti visą medžiagą. Kiti kolegos dirbo su Kuršo dokumentais, bažnytinėmis knygomis ar kitomis revizijomis“, – pasakoja jis. 

Savo bakalauro darbe studentas tyrė 1817 m. rankraštinę latgaliečių kalbos gramatiką, parašytą lenkų kalba. Tyrimo metu transkribavo ir vertė apie 130 puslapių apimties tekstą, analizavo jame užfiksuotas kalbos ypatybes. „Kai kur matyti, kad gramatikos autorius latgaliečių kalbą aiškino per lenkų kalbos prizmę. Pavyzdžiui, mėgino skirti vyriškąją ir moteriškąją veiksmažodžio giminę, bet baltų kalbose tokios kategorijos nėra“, – aiškina pašnekovas. Nors apie šį rankraštį mokslininkai yra užsiminę ir anksčiau, išsamių jo tyrimų iki šiol beveik nėra. Todėl atliktas tyrimas gali padėti geriau pažinti vieną ankstyvųjų latgaliečių kalbos šaltinių.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Dr. Veslava Sidaravičienė