Vytauto Kardelio nuotrauka
Profesorė buvo Lietuvių kalbos katedros vedėja, keliasdešimt metų Vilniaus universitete dėstė Lietuvių kalbos leksikologijos ir leksikografijos kursus, išugdė šimtus mokinių, vadovo vienuolikai disertacijų. Ne viena kalbininkų karta išugdyta jos knygų, tokių kaip „Veiksmažodžių daryba: priesagų vediniai“, „Leksikologija“, „Leksikografija“ „Leksinė semantika“ ir kitų. Oslo universiteto kvietimu 1991–1993 m. ji norvegų studentams dėstė lietuvių kalbą ir lietuvių kultūros istoriją. Šio laikotarpio rezultatas – „Lietuvių–norvegų kalbų žodynas“, kitataučiams skirta lietuvių kalbos mokomoji knyga „Lietuviškai apie Lietuvą“. O kur dar straipsniai visuomenei, viešosios paskaitos, radijo ir televizijos laidos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbai, aktyvi veikla tarptautinėje moterų organizacijoje „ZONTA International“…
Jeigu dailininko paprašytume nutapyti profesorės portretą, jam tektų sunkus uždavinys. Kodėl? Nes vieno paveikslo apie Profesorę būti negali. Tai būtų mažiausiai triptikas, o iš tikrųjų net keturių ar penkių paveikslų ciklas.
Pirmasis paveikslas, be abejo, būtų Profesorė – mokslininkė. Ryškiausiomis spalvomis tame paveiksle šviestų, žinoma, jau minėti pagrindiniai jos darbai: „Veiksmažodžių daryba: priesagų vediniai“, kurią buvome išmokę mintinai, „Leksinė semantika“, kurią visą skaitėm ir suskaitėm po lapą, taip pat „Leksikologija“, „Leksikografija“ ir „Lietuvių kalbos morfologija“, nes Profesorė buvo tos knygos bendraautorė. Ir, žinoma, „Lietuvių– norvegų kalbų žodynas“. Taip pat ir mokslo populiarinimo darbai: ir „Lietuviškai apie Lietuvą“, kur išleisti keli leidimai, ir „Ką ir kaip reiškia žodžiai“. Be abejo, vadovėliai, kuriuos skaitėme ir suskaitėme. Kad spalvų nebūtų mažoka, tai pridėkime dar ir apdovanojimus: Šv. Olavo ordino Riterio kryžius (Norvegija), kalbininko Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kazickienės atminimą įamžinanti premija.
Kitas paveikslas būtų Profesorė – dėstytoja. Kas labiausiai įsiminė ir kas labiausiai žavi Profesorės darbe su studentais: ji sugebėdavo juos ne tik juos uždegti, bet ir pasakyti kritiką su šypsena. Ir tą kartą, kai tu klausaisi kritikos, tu net nesupranti, kad tai kritika, ir tik po kelių dienų suvoki, kad taip, čia buvo kritika, reikia taisyti. Bet tą dieną tu esi laimingas ir patenkintas, nes ta kritika pasakyta taip gražiai. Be abejo, Profesorės balsas, kurį mes girdėdavom laukdami paskaitos K. Būgos auditorijoje: ir jau girdim – Profesorės balsas sako: tuoj tuoj ateisiu. Ji girdėdavosi visur. Ji puikiai sugebėdavo pritraukti studentus. Atrodo, kažkokia tokia tema – daugiareikšmiai žodžiai... Ir staiga Profesorė taip ima pasakoti apie tuos daugiareikšmius žodžius, kad tu įsivaizduoji, jog čia yra stebuklų stebuklas. Ir tas žodis atgyja ir veikia, žodis, kuriam ji atidavė visą gyvenimą.
Dar vienas paveikslas būtų Profesorė – doktorantų vadovė. Ir čia taikliau ir neįmanoma pasakyti, negu tai, ką bibliografijoje rašo jos disertantai ir visi kaip vienas sako – Profesorė buvo kaip mama, antroji mama: griežta, tvirta, visada sakanti aiškiai, tiksliai, bet kartu ir be galo mylinti. Kada sakoma, kad čia universitetas, iš čia kylama į žvaigždes, kažkas juk turi pamėtėti, kad tu tais sparnais sumosuotum ir nuskristum. Profesorė buvo tas žmogus, kuris mus pamėtėjo ir mes nuskridom. Ji padėdavo visur: ne tik susigaudyti tarp painių ir neaiškių dalykų, ji padėdavo net tada, kai buitiniai rūpesčiai tave bandydavo kaip nors užkabinti. Profesorė ir čia būdavo kaip mama.
Kitas paveikslas, be abejo, būtų Profesorė ir šeima. Tai didžiulis pavyzdys: nepaprasta meilė vaikams. Sugebėjimas būti šeimoje ir pirmai, ir pagrindinei, ir sukurti tą nuostabią aurą. Kai nueidavai Profesorės į namus, ta aura būdavo visur. Nepaprastai gražus ir santykis su anūkais – čia būtų pats šviesiausias paveikslas.
Ir tikriausiai dabar visi sakote: o kur vaikystė, kur studentiški metai, kur teatras? Bet čia reikia pasakyti, kad sunku įsivaizduoti Profesorę mažą mergytę, lakstančią po Strazdų kaimą, skinančią rugiagėles, pinančią vainiką. Mes ją prisimenam visada tik tokią: graži, stilinga, tvirta ir nuostabi dėstytoja. Ir tai ne paskutinis paveikslas, jų galima būtų tapyti ir dar daugiau.
Sveikindami Profesorę su gražiu jubiliejumi kiekvienas šviesiame paveiksle palikime savo potėpį, nes kiekvienas, kuris buvome susiję su Profesore, ją be galo mylim ir gerbiam. Mieloji Profesore, nuoširdžiausi Lietuvių kalbos katedros žmonių, kuriuos Jūs vadinate vaikais, buvusių studentų, doktorantų ir kolegų sveikinimai!
Linkime dar daug sveikatos metų, geros nuotaikos, artimųjų meilės ir kolegų šilumos!
VU Filologijos fakulteteo Lietuvių kalbos katedra
