Dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai – už nuostabų bendradarbiavimą.
Knygos redaktorei Rozitai Znamenskaitei.
Lietuvių PEN centrui ir Gintarui Bleizgiui.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai ir pirmininkei Daivai Daugirdienei.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai ir ministrei Vaidai Aleknavičienei.
Vilniaus universitetui ir dekanui Mindaugui Kvietkauskui.
Dėkoju šeimai – mano tvirtovei ir prieglobsčiui
Nuo 2014-ųjų iki šių metų vasario mėnesio savanoriška iniciatyva Недописані(Neparašyti) užfiksavo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių literatūros atstovų, žuvusių per Rusijos ir Ukrainos karą, pavardes.
Šie vardai yra šiuolaikinės ukrainiečių kultūros dalis. Tarp žuvusiųjų yra rašytojų poetų, vertėjų, redaktorių, leidėjų, bibliotekininkų ir tyrėjų, – tiek kariškių, tiek ir civilių. Liko neparašyti jų tekstai, neužbaigti tyrimai, vertimai ir leidybos projektai.
Esu vertėja iš ukrainiečių kalbos. Todėl šį apdovanojimą priimu ne tik kaip asmeninį įvertinimą, bet ir kaip ženklą, kad ukrainiečių literatūra Lietuvoje yra girdima, skaitoma ir reikalinga. Šiandien, kai istorijos gimsta iš karo žaizdų ir draskomos kasdienybės, būti išverstam – reiškia būti išgirstam; tai reiškia, kad tavo balsas, tavo liudijimai įveikė geografines ir kalbines sienas.
Iš rašytojo ir poeto Serhijaus Žadano interviu „Laisvės radijui“:
„Pasauliui svarbu suprasti, kas vyksta mūsų šalyje. Vien naujienų nebepakanka –reikalinga kiek įmanoma subjektyvesnė, įtaigesnė nuomonė, įžvalgos, kad padėtis, kurioje gyvename, būtų suvokta ne vien formaliai, kaip kad ją pateikia žiniasklaida. Todėl ukrainiečių literatūra sulaukia milžiniško susidomėjimo. O juk kultūra yra paprasčiausias ir veiksmingiausias tokios komunikacijos tarpininkas.“
Poetė ir žurnalistė Daryna Popil sako:
„Gyvename laikais, kai mūsų rašytojai yra grobiami, kankinami ir žudomi. Kai literatūros ir kultūros žmonės žūsta gindami Ukrainą. Kai rašytoja, fiksavusi Rusijos nusikaltimus, žūsta nuo rusų raketos smūgio. Mes tarsi iš naujo išgyvename „Sušaudytąjį atgimimą“, tik dar didesniu ir baisesniu mastu. Būtent todėl ukrainiečių literatūra turi išlikti ir skelbti pasauliui tiesą.“
Šeštadienį parašiau žinutę Vasyliui Škliarui, „Zuikių bažnyčios“ autoriui, prašydama tarti kelis žodžius Lietuvos skaitytojams. Štai ką jis man atsakė:
„Praėjusio amžiaus ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių partizaninės kovos Ukrainoje ir Lietuvoje buvo didžiausias Europoje ginkluotas pasipriešinimas Maskvos totalitariniam režimui. Iš esmės tai buvo vieninga mūsų tautų kova prieš Rusijos okupaciją. Esama istorinio fakto, kad 1950 m. liepos mėnesį Voluinėje suformuota ukrainiečių partizanų žygio grupė išsiruošė į Lietuvą, siekdama suderinti bendrus veiksmus su čia kovojusiais miško broliais. Dėl gausaus okupacinių pajėgų dislokavimo Baltarusijos teritorijoje reidas nepavyko, tačiau šis narsus, riteriškas mėginimas liudija nepaprastą ukrainiečių ir lietuvių ryšį ir bendrystę. Tai kova su tuo pačiu priešu dėl bendro tikslo – laisvės.
Romanu „Zuikių bažnyčia“ norėjau perduoti lietuviams tų drąsių ukrainiečių partizanų apkabinimą. Deja, jie Lietuvos nepasiekė. Visi krito kovoje už mūsų ir jūsų laisvę.
Ir šiandien žinia, kad lietuvė vertėja įvertinta tokiu svarbiu apdovanojimu už romanovertimą, man suteikia vilties, kad tikslą pasiekiau.
Dėkoju lietuvių PEN centrui ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai. Dėkoju visiems lietuviams, kurie šį romaną pasitiko atvira širdimi.
Слава Литві!
Слава Україні!“
