Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Spalio 2-4 d. Filologijos fakultete vyko tarptautinė konferencija „Genesis – Vilnius 2025: Genesis & Mimesis“. Dalijamės kalba, kurią renginio atidaryme sakė ITEM (pranc. Institut des textes et manuscrits modernes) direktorė Nathalie Ferrand: „Nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų: genetinė kritika kaip kompasas tekstų ir rankraščių vandenyne“.
Moderniųjų tekstų ir rankraščių instituto (ITEM) vardu man didžiulė garbė ir malonumas atidaryti tarptautinę konferenciją, skirtą genetinei kritikai.
Nuoširdžiai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie šių metų konferencijos koncepcijos kūrimo ir organizavimo: profesoriui Pauliui Subačiui ir jo kolegoms, organizaciniam komitetui, parengusiam įtraukią programą, Vilniaus universitetui, priėmusiam šį renginį, ir dalyviams iš įvairių disciplinų ir šalių, susirinkusiems čia šiandien. „Genesis – Vilnius 2025“ yra šeštasis iš serijos susitikimų, kurie prasidėjo Helsinkyje 2017 m., paskui 2019 m. vyko Krokuvoje, 2022 m. – Oksforde, 2023 m. – Taipėjuje ir 2024 m. – Bolonijoje.
Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Moderniųjų tekstų ir rankraščių institutas jau kurį laiką plėtoja glaudų mokslinį bendradarbiavimą su kitomis šalimis ir žemynais: nuo devintojo dešimtmečio su Lotynų Amerika (ypač Brazilija, per Associação dos Pesquisadores do Manuscrito Literario), su Japonija, kur kolegos jau daugelį metų glaudžiai bendradarbiauja su Prousto specialistais. Bendradarbiavimas su Afrika vyksta jau apie dvidešimt metų, o neseniai jis pradėtas ir su Indija. Taigi „Genesis“ konferencijų modelis palaipsniui plečia savo ribas. Šie susitikimai – nelyg vėjo rožė, žyminti disciplinos permainas globaliu mastu.
Įspūdingas ne tik šių tarptautinių konferencijų paplitimas, bet ir dažnis. Dabar jos vyksta kasmet. Tačiau šis reguliarumas nesumažino kasmetinėse konferencijose nagrinėjamų temų turtingumo ar aktualumo. Tai aiškiai matyti, pavyzdžiui, iš programos, kuri mūsų laukia per ateinančias tris dienas. Kasmetiniai susitikimai nesumažino mūsų noro ir malonumo praktikuoti genetinę kritiką. Jau šiemet esame suplanavę pagrindinių temų rinkinį visoms „Genesis“ konferencijoms ateinantiems penkeriems metams, iki pat 2030 m. Konferencijos vyks Lisabonoje, Tokijuje, Salonikuose ir Antverpene. 2028 m. švęsdami genetinės kritikos atsiradimo šešiasdešimtmetį, konferenciją surengsime Paryžiuje.
Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Viena iš priežasčių, kodėl genetinė kritika ir toliau domina mokslininkus, o šių susidomėjimas disciplina netgi didėja, manyčiau, yra tokia: genetinė kritika suteikia savotišką kompasą, leidžiantį orientuotis ir nepasiklysti gana keistoje, sudėtingoje ir netgi labirintiškoje tekstualumo formoje, t. y. autoriaus rankraštyje. Mokslininkai, dirbantys su ekstensyviais genetiniais dosjė (pavyzdžiui, romanistai), žino, kad medžiaga, prieinama skaitant rankraščius, gali akinti turtingumu. Visgi mokslininkas privalo šią medžiagą pateikti racionaliai ir įtikinamai. Genetinės kritikos metodas ir sąvokos leidžia jam tai padaryti, o prireikus pasitelkti ir kitų disciplinų, priklausančių rankraščių studijų sričiai, pavyzdžiui, kodikologijos ir paleografijos, priemones.
Disciplinos pradžioje genetinės kritikos praktikai laikyti ekscentrikais, laiką leidusiais perrašinėdami autoriniuose tekstuose išbraukytas ištraukas, eikvodami mėnesius, atrodytų, bevaisiams dalykams. Kai kurie manė, kad genetinės kritikos atstovų darbas buvo bevertis, nes jo rezultatai nebuvo akivaizdūs – tik nesibaigiančios tekstų ir rankraščių detalių apžvalgos. Dabar šį darbą vertiname kitaip: rankraščių aprašymas ir visų juose esančių smulkmių fiksavimas yra nepakeičiamas mūsų tyrimų etapas. Su didinamuoju stiklu nagrinėti ištrintas dokumentų vietas – geriausias būdas įsigilinti į konkrečius kūrybinio darbo mechanizmus, kad galėtume juos suprasti. Dėka šio kantraus darbo genetinė kritika atskleidė kitą tekstualumo formą, kuri meta iššūkį klasikiniams interpretacijos metodams, ilgą laiką grįstais vien vadinamaisiais baigtiniais, t. y. publikuotais, tekstais. Genetinė kritika fundamentaliai naujina mūsų supratimą apie kūrybą ir kūrėjus. Šio požiūrio vaisiai vis aiškiau matomi kasmet leidžiamose ir vis daugėjančiose publikacijose. Šiandien genetinę kritiką galima apibrėžti kaip „rašytinių išradimų mokslą“. Šią apibrėžtį pasiskolinau iš Danielio Ferrerio, kuris ją suformulavo leidinyje, skirtame Virginijos Woolf rašymo procesams.
Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Trys konferencijos dienos bus skirtos nuostabiai diskusijų temai: „Genesis & Mimesis“ (liet. Genezė ir mimezė). Tai sudėtinga tema tiek filosofams, tiek literatūros tyrėjams. Ji veda prie pačių mūsų kultūros ištakų ir ragina prisiminti tokius autorius kaip Platonas ir Auerbachas. Mimezė yra ne kas kita, kaip viena iš pagrindinių mūsų santykio su tiesa ir tikrove formų. Mąstant apie genezę ir mimezę kartu, galima įsivaizduoti mimezę ne tik kaip rezultatą, užtikrinantį meno kūrinio egzistavimą, sukuriant tikrovės iliuziją ar santykį su tuo, kas yra tiesa, bet ir kaip procesą, t. y., kaip kelią tų pačių rezultatų kūrimo ar siekimo link. Mimezė gali būti suprantama ir kitaip – kaip modelių, t. y. kitų tekstų ir autorių, imitavimas, kai rašytojas bando rasti savo kelią į originalumą.
Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Labai tikėtina, kad mimezės ir genezės klausimui apmąstyti trijų dienų nepakaks. Vis dėlto idėja, kurią „Genesis – Vilnius 2025“ konferencijai pasiūlė pagrindinis renginio organizatorius prof. Paulius V. Subačius, neabejotinai atvers kelią tolesniems tyrimams, kuriuos plėtosime ateityje.
