Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Jau ketvirti metai iš eilės „Literatūros salose“ renkamas geriausias praėjusių metų straipsnis iš lietuvių literatūrologijos srities. Šiemet konkurso „Metų straipsnis“ laureate tapo Filologijos fakulteto doc. dr. Inga Vidugirytė-Pakerienė už straipsnį „Miestas kitaip: erdvė Giedros Radvilavičiūtės esė „Racionalūs sprendimai“.

Dar kartą sveikiname laureatę!

Konkurso vertinimo komisiją sudarė:

• doc. dr. Aurelija Mykolaitytė (pirmininkė),

• doc. dr. Jurgita Katkuvienė,

• dr. Neringa Markevičienė,

• prof. dr. Brigita Speičytė,

• asist. dr. Eleonora Terleckienė.

Dėkojame Komisijai už nuoseklų ir profesionalų darbą.

Rekomenduojamų straipsnių trumpasis sąrašas

Vertinimo komisija skaitytojams taip pat pateikė abėcėlės tvarka sudarytą kokybiškų ir originalių mokslinių straipsnių sąrašą:

• Roma Bončkutė, Kraštovaizdis ir religijų kovos: Johanneso Voigto Geschichte Preußens (1827–1839) ir Simono Daukanto BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845), Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2024, t. 47, p. 183–211.

• Nida Gaidauskienė, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės moteriškosios savivokos slenksčiai, in: Moterų istorijos eskizai, Vilnius: LLTI, 2024, p. 283–316.

• Giedrė Kazlauskaitė, „Baisiai nemėgstu rašyti laiškų!“: socialinis Vinco Mykolaičio-Putino portretas epistolikoje, Tautosakos darbai, 2024, nr. 68, p. 51–72.

• Ieva Kristinaitytė, Prarasto tautos epo beieškant: Aušros poeto Andriaus Vištelio poema Kastītis ir Juraite, Literatūra, 2024, nr. 66 (1), p. 44–63.

• Loreta Mačianskaitė, Kančia pagal Antaną Vienuolį, arba dar kartą apie gamtos figūras ir žmogiškas reikšmes apsakyme „Paskenduolė“, Literatūra, 2024, nr. 66 (1), p. 98–116.

• Dalia Pauliukevičiūtė, Atpildo ir atgailos paieškos: derybos dėl Salomėjos Nėries, in: Moterų istorijos eskizai, Vilnius: LLTI, 2024, p. 317–330.

• Paulius V. Subačius, Kirčių dygliai teksto gyvatvorėje, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2024, t. 47, p. 259–276.

• Mikas Vaicekauskas, 1900 m. Paryžiaus parodos eksponatų perdavimo klausimu: Susivienijimo lietuvių Amerikoje, Mortos Zauniūtės ir Jono Basanavičiaus korespondencija (1905–1909), Literatūra, 2024, nr. 66 (1), p. 64–97.

• Vykintas Vaitkevičius, Iš dokumentinio paveldo tyrimų: Lietuvos partizanų laiškai, Tautosakos darbai, 2024, nr. 68, p. 101–120.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete dirbanti humanitarinių mokslų daktarė prof. Eglė Kačkutė nauja lyčių studijų kryptimi, motinystės studijomis, susidomėjo dėl asmeninių išgyvenimų. Tapusi mama mokslininkė sako išgyvenusi krizę, kuri paskatino į šią temą gilintis akademiškai. Europinio motinystės tyrimų tinklo „Mothernet“ koordinatorė, moterų literatūrai skirto Oksfordo universiteto žurnalo „Contemporary Women‘s Writing“ specialaus numerio „Motherhood, Mobility, Migration“ sudarytoja, monografijos ir daugelio mokslinių straipsnių tapatybės, motinystės, lyčių dinamikos klausimais autorė prof. E. Kačkutė sutiko papasakoti apie savo kelią į lyčių studijas ir atskleisti, kaip jos siejasi su filologija ir kokias problemas sprendžia.

„Kai pati susilaukiau sūnaus – išgyvenau didelę krizę. Sugriuvo absoliučiai visos mano gyvenimą ir asmenybę iki tol laikiusios sistemos. Supratau, kad tai negali būti mano asmeninė problema, kad tai yra kur kas didesnis sisteminis klausimas, kurį verta nuodugniai ištirti“, – teigia mokslininkė.

Kaip asmeninė patirtis tapo tyrimų objektu

Prof. E. Kačkutė daug metų tyrinėjo moterų literatūrą, lyčių reprezentacijas literatūroje, todėl motinystės tema mokslininkei visuomet atrodė svarbi, nors aiškiai ir nebuvo artikuliuota. O štai tapus mama ir patyrus didelį virsmą, suveikė tyrėjos refleksas. „Mano profesija yra tyrėja – ėmiau problemą tirti visomis man prieinamomis priemonėmis – ieškoti jungčių, atsakymų į klausimus kur, kas ir kodėl neveikia“, – sako pašnekovė. Kadangi mokslas grindžiamas kolektyviniu mąstymu, prof. E. Kačkutė netrukus atrado ir kitų tyrėjų, nagrinėjančių tą pačią problematiką.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Paklausta apie konkrečius tyrimus, į kuriuos gilinasi šiuo metu, prof. E. Kačkutė sako rengianti dvi tyrimų finansavimo paraiškas. Vieną jų – medicininės humanitarikos srityje. Anot mokslininkės, toks tyrimas padėtų suprasti neišnešiotus kūdikius pagimdžiusių motinų poreikius. Kitas tyrimas susijęs su motinystės ir darbo derinimu.

„Rudenį prie mano vadovaujamos tyrimų grupės „Apmąstant motinystę“ / „ThinkingMotherhood“ prisijungs podoktorantūros stažuotoja. Ji atliks literatūros srities tyrimą, kurio metu aiškinsis kaip visuomenėje aptariami įstatymų projektai išlaisvina literatūrinę vaizduotę ir leidžia rastis motinystės poetikos kūriniams ir ką iš jų galima sužinoti apie reprodukcinę sveikatą, moterų poreikius ir meninio teksto kūrimo principus“, – pasakoja profesorė. Ji pripažįsta nekantriai laukianti kolegės ir būsimų mokslinių debatų. Tiesa, tai ne visi darbai: „Mothernet“ tyrimų, kuriuos koordinuoja prof. E. Kačkutė, narių dar laukia netradicinių gimdymo praktikų tyrimas (projekto vadovė dr. Ieva Bisigirskaitė, dalyvės – gydytoja akušerė-ginekologė Živilė Sabonytė-Balšaitienė ir mokslo darbuotoja Ugnė Gudžinskaitė), o kitais mokslo metais ji pati jau norėtų imtis seniai planuojamos monografijos.

Vis dėlto svarbiausiu darbu mokslininkė vadina šiuo metu naujai kuriamą Lyčių studijų bakalauro programą ir pabrėžia, kad motinystė tėra vienas iš daugelio vaidmenų, susijusių su socialine ir kultūrine lyčių dinamika, o lyčių diskursai yra neatsiejami nuo politikos ir vertybinių nuostatų: „Dabar, kai pasaulyje vyksta tokie dideli vyksmai ir iš naujo deramasi dėl galios santykių, ši tema kaip niekada aktuali“.

Sąsajos su filologija ir „MotherNet“ projektas

Yra tokių, kurie nustemba, kad būtent VU Filologijos fakulteto mokslininkių darbai susiję su lyčių studijomis ir motinystės tema, tad pasiteiravome pačios prof. E. Kačkutės, kaip ji paaiškintų šią sąsają. Anot profesorės, lyčių studijos literatūrologijos, sociolingvistikos ir lingvistikos kontekste yra suvokiamos kaip kritinė prieiga, analizės įrankis, kuris leidžia filologiniuose reiškiniuose atskleisti socialinę ir kultūrinę lyčių dimensiją kaip tam tikrą sistemą, kuri yra užkoduota ir perduodama per kalbos įrankius – žodžius, gramatines formas, diskurso strategijas, ženklų sistemą, estetinius literatūros sprendimus, menines strategijas.

„Lyčių ir su lytimis susijusi nuostatų sistema tampa tyrimo objektu, o tekstai, diskursai, kalba (arba jų junginys) yra analizės duomenys, per kuriuos ne tik lytys, bet ir lytys jų kontekstuose perprantamos, permąstomos ir kritiškai tyrinėjamos. Lyčių, feministinė prieiga gali pasiūlyti įrankių, kaip tą sistemą atpažinti, dekonstruoti, kritiškai analizuoti“, – aiškina tyrėja.

Kalbėdama apie kuruojamą „MotherNet“ projektą, mokslininkė pasakoja, kad šio Europos Sąjungos (ES) finansuojamo tyrimo tikslas – suburti stipriausių motinystę tyrinėjančių mokslininkų tinklą Europoje. Nors projektas pasibaigė, ir tinklas sėkmingai sukurtas, jo nariai ir toliau tyrinėja sudėtingą motinystės reiškinį.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

„Svarbiausia problema, kurią mokslininkės/ai sprendžia, yra bloga demografinė situacija Europoje, o tai yra motinystės krizė. Tinkle mėginame suvokti šios krizės priežastis ir kurti problemos sprendimo būdus. Kadangi motinystė didžiausia dalimi yra moterų reikalas, tai ir žiūrime į ją iš feministinės perspektyvos. Kaip pagerinti su moterų reprodukcine sveikata susijusias paslaugas, kaip padėti sėkmingai suderinti apmokamą darbą su vaikų auginimu, kokią nacionalinę ir tarptautinę politiką kurti, kad atsirastų vietos vaikų auginimui, priežiūrai, kokius ekonominius sprendimus priimti, kad ES piliečiai galėtų išeiti į pensiją“, – pagrindinius klausimus vardija pašnekovė, pabrėžianti ir kultūros svarbą.

Pasak prof. E. Kačkutės, kultūros – televizijos, kino, literatūros, vaizduojamųjų menų svarba šiame problemų lauke yra didžiulė. Be to, ji teigia, kad oficialiai moterys įstatymų kūrime ir sprendimų priėmime dalyvauja dar gana neseniai – vos daugiau nei šimtmetį, todėl valstybių, visuomenės, paslaugų, medicinos bei kultūrinio turinio kūrimo sistemos buvo formuojamos vadovaujantis vaizduote, kurioje stinga rūpesčio etikos ir tvarumo.

Todėl ji siūlo tokias sistemas vertinti kritiškai, jas permąstyti, kad išlaikytumėme gyvenimui rastis ir augti reikalingą terpę. VU Filologijos fakulteto mokslininkė pabrėžia, jog kalba ne tik apie klimatą, bet ir apie kultūrines, socialines sistemas bei vidaus ir užsienio politiką. Profesorė atkreipia dėmesį, kad nesunku pastebėti, kaip, anot jos, niekinančiai autokratiniai ir imperialistiniai režimai elgiasi su motinomis, gimdymu ir gyvybe.

Apžvelgdama „MotherNet“ tinklo rezultatus, tyrėja džiaugiasi, kad pavyko suburti tyrėjų grupę, sutelkti jų žinojimą ir tyrimų įgūdžius, taip pat identifikuoti kelis probleminius laukus: reprodukciniai moterų kūnai ir tai, kaip su jais elgiamas (į tai įeina ir psichinė motinų sveikata); ideologinės motinystės konstrukcijos, įteisinančios vienų moterų motinystę ir rūpesčio darbą ir nuvertinančios kitų; motinoms priskiriamos funkcijos ir nepakeliamai dideli lūkesčiai, motinų dalyvavimas darbo rinkoje. Apie tai rašoma „MotherNet“ tinklo publikacijose, kurias galima rasti projekto „MotherNet“ svetainėje. „Visose minėtose srityse reikalingos intervencijos, kurias ateities tyrimais tikimės pasiūlyti“, – tiki tyrėja.

Trijų asmenų Roxanne Bolinger šeima, lydima VU Filologijos fakulteto dėstytojos Birutės Onos Palovienės, vaikšto po Fakulteto kiemelius. Lietuvoje daugiau nei savaitę viešintys amerikiečiai Roxanne, jos vyras Jimas ir 30-metis sūnus Calebas šypsosi čia sutinkamiems žmonėms, lėtai apžiūrinėja aplinką. Jie ką tik daugiau nei valandą praleido VU bibliotekoje, kurios darbuotojai aprodė ten saugomus Williamo Riegelio Schmalstiego (William Ruegel Schalstieg) darbus. lietuviams tai žymus JAV indoeuropeistas ir baltistas (1929–2021), o Roxanne – jos prieš ketverius metus anapilin iškeliavęs tėtis. „Mums ši kelionė ypatinga, nes tai ne tiesiog atostogos, per jas daugiau sužinojome apie tėtį ir tai, ką jis mylėjo“, – prisipažįsta Roxanne. 

Meilė kalbai, žmonėms ir šaliai

Kad W. R. Schmalstiegas mylėjo Lietuvą, nėra tik žodžiai. Puikiai lietuviškai kalbėjęs ir ilgus metus lietuvių kalbos tyrimams pašventęs Pensilvanijos valstijos universiteto (Pennsylvania State University) profesorius Schmalstiegas, Lietuvoje labiausiai žinomas dėl savo darbų „Lietuvių kalbos istorinė sintaksė“ („A Lithuanian Historical Syntax“) ir „Istorinė baltų kalbų veiksmažodžio morfologija“ („The historical morphology of the Baltic verb“), jautė ypatingą ryšį su Lietuva, pirmiausia per kalbą.

Roxanne pasakoja, kad tėčiui, svajojusiam tapti pilotu, viskas pasikeitė, įstojus į koledžą. Tada būsimo jaunojo studento tėvas pataręs išmokti rusų kalbą. Taip jau nutiko, kad pradėjęs mokytis rusų kalbos, W. R. Schmalstiegas susidomėjo ir kitomis, o supratęs, kad turi galimybę studijuoti vieną seniausių indoeuropiečių kalbų, tiesiog susižavėjo šia idėja. „Pirmiausia jis pamilo kalbą, o vėliau ir žmones“, – pasakoja Roxanne. Ji prisimena, kad pirmi tėčio vizitai į Lietuvą buvo nelengvas iššūkis. „Susirašinėjimo jam nepakako, norėjo čia atvykti dėl tyrimų ir žmonių, akademinio bendravimo. Jis jautėsi labai pagerbtas, kai pagaliau jam tai pavyko.“ Čia užsimezgusios draugystės su profesoriais Algirdu Sabaliausku, Zigmu Zinkevičiumi bei kitais garsiais to meto lingvistais sutvirtino ryšį su Lietuva. 1991 m. W. R. Schmalstiegas rinko Amerikos mokslininkų parašus JAV prezidentui, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė, o savo vaikams dar ilgai ir vėliau kartodavęs, kad širdyje jaučiasi lietuvis.

Kelionė laiku ir naujas žvilgsnis į tėčio darbą

Pirmą kartą Roxanne Lietuvoje lankėsi 1985 m., įkalbėta tėčio. „Augdami nuolat girdėdavome minint Lietuvą. Tačiau gyvenome nedideliame mieste, kuriame yra įsikūręs Pensilvanijos valstijos universitetas, mums buvo labai neįprasta keliauti taip toli.“ Galbūt dėl tokio išskirtinumo aplankytos vietos ir sutikti žmonės įsirėžė į atmintį, tad Roxanne gali palyginti: per 40 metų įvyko neįtikėtinų pasikeitimų.

Ši kelionė išryškina ne tik bėgantį laiką, bet ir atgaivina daug prisiminimų. Roxanne paklausus, ką ji vaikystėje maniusi apie tėčio darbą, jai pirmiausia iš atminties iškyla linksmos akimirkos: „Mums būdavo labai keista girdėti jį kalbant lietuviškai. Negana to, jis specialiai sulietuvindavo mūsų pavardę Schmalstieg, pridėdamas prie jos as ir mus juokindavo kartodamas: „Aš esu Šmolstygas.“ Mums, vaikams, tai būdavo labai juokinga“.

Vaikystėje tėčio darbas ne jai vienai atrodė kiek keistas, o Lietuva labai tolima maža šalis. „Kai mano draugai paklausdavo, kuo užsiima mano tėtis, dažniausia reakcija būdavo: „Ką? Kas tai per kalba? Kur ji vartojama? Ir kam ją studijuoti?“ Roxanne požiūris vėliau, žinoma, keitėsi, tačiau ji pripažįsta, kad ir dabar galbūt iki galo nesuvokia tėčio atsidavimo kalbotyros studijoms – jis parašęs mokslinių veikalų apie lietuvių, baltų, senąją prūsų, o vėliau ir apie hetitų kalbą – tačiau sako suprantanti, kas jį sužavėjo žmonėse ir šalyje: „Sunku būtų to nepastebėti. Lietuva yra nuostabus kraštas, čia gyvenantys žmonės neįtikėtinai svetingi. Sutiktųjų svetingumo dėka ši kelionė yra ir mus praturtinanti patirtis – per juos mes daugiau sužinome apie tėčio darbo užkulisius“.

Nors Roxanne visada žinojo apie tėčio knygas, mokslinius straipsnius ir kad tėtis yra gerbiamas Lietuvos mokslininkų, tačiau apsilankymas jam artimose vietose tą žinojimą užtvirtina ir šildo širdį. Vieno iš vizitų metu, jiems buvo parodyta ant tuometinio Lietuvių literatūros ir kalbos instituto laiptų, tikriausiai profesoriaus aparatu daryta, W. R. Schmalstiego nuotrauka. Toje pačioje vietoje nusifotografavo ir Roxanne su šeima. Apsilankymo VU bibliotekoje metu Roxanne sujaudino, kaip pagarbiai darbuotoja Joana Bartkevičienė pristatė jos tėčio darbus, o į VU Filologijos fakultetą užsukti buvo būtina, nes čia mokslininkas lankė skirtingas lietuvių kalbotyros paskaitas.

Vizito metu aplankytos mokslininkui reikšmingos vietos, čia įvyko ir susitikimai su tėčiui artimo profesoriaus A. Sabaliausko dukromis: VU Filologijos fakulteto dėstytoja Birute Ona Paloviene ir Lietuvių kalbos instituto (LKI) Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Danute Liutkevičiene, ir Z. Zinkevičiaus anūku, LKI vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Mindaugu Šinkūnu. Garsaus indoeuropeisto ir Vilniaus universiteto garbės daktaro W. R. Schmalstiego dukra po daugiau nei savaitės, praleistos Lietuvoje, sako negalinti nustoti džiaugtis šiuo apsilankymu, o prisiminusi, kad tėtis save vadindavo lietuviu, pripažįsta po šios kelionės taip pat besijaučianti truputį lietuvė.

Vilniaus universiteto nuotrauka

Vilniaus universitetas ne tik suteikia tvirtą pagrindą ateities karjerai, bet ir telkia stiprią bendruomenę. Net ir pabaigus studijas, universitete sukurti ryšiai neišnyksta, nes alumnai išlieka neatsiejama mūsų bendruomenės dalimi. Tęsdamas gražią tradiciją, rugsėjo 27 d. VU kviečia į antrąjį VU alumnų festivalį, vyksiantį VU centrinių rūmų kiemeliuose.

Alumnų festivalis – tai šventė, skirta visiems VU alumnams ir jų šeimoms. Kviečiame registruotis, dalyvauti patiems ir tapti šio festivalio ambasadoriais – socialiniuose tinkluose „Facebook“ bei „LinkedIn“ pakviesti į renginį atvykti kurso draugus ar dėstytojus. Tam galite naudoti specialiai šiems socialiniams tinklams dizaino komandos parengtus viršelio paveikslėlius („Facebook“, „LinkedIn“). Tikime, kad tai bus puiki proga susitikti, užmegzti naujus ir atkurti senus ryšius bendruomenės apsuptyje.

Prisidėkite prie prasmingos tradicijos tąsos, nes VU alumnų festivalis – tai galimybė ne tik dalytis studijų laikų prisiminimais, bet ir išvysti, kuo universitetas gyvena šiandien. 

Festivalio metu vyks diskusijos su žinomais VU alumnais – savo srities profesionalais ir universiteto mokslininkais – universitetui ir visuomenei aktualiomis temomis. Taip pat pasirūpinsime šeimos nariais – mažųjų ir suaugusiųjų laukia įvairios pramogos, užduotys, atradimai ir ekskursijos.

Festivalio programoje: 

• Pagrindinė diskusija apie universiteto vaidmenį stiprinant visuomenės atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms

• Ekskursijos po VU ansamblį – pirmieji užsiregistravusieji gaus pranešimą apie atsidariusią registraciją

• Veiklos visai šeimai – vaikų užimtumu rūpinsis VU Vaikų universitetas

• Laisvalaikiui skirtos VU erdvės, kuriose kviečiame pasimatyti su savo grupiokais ir kursiokais

• Vakarinė programa su VU kolektyvų pasirodymais ir ypatingu svečiu

Durys atsidaro 13:00 val., programos pradžia 14:00 val.

Pernai pirmą kartą surengtame festivalyje apsilankė per 2300 VU bendruomenės narių. Į Alma Mater sugrįžę renginio dalyviai klausėsi diskusijų, dalyvavo ekskursijose ir koncertuose.

Gaukite naujausią informaciją pirmieji, užsiregistravę į festivalį!

Kartą VU studentas – visada VU alumnas!

Išsamesnė informacija su VU Filologijos fakulteto alumnams siūloma programa bus viešinama VU Filologijos fakulteto puslapyje ir „Facebook paskyroje“.

Dr. Joanna Tabor. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas (VU) – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus. VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pristato šių centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje.

Varšuvos universiteto Bendrosios kalbotyros, gestotyros ir baltistikos katedros vedėja dr. Joanna Tabor yra Lietuvai nusipelniusi mokslininkė, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Tyrėja pasakoja prisimenanti, nuo ko prasidėjo jos kelias į lituanistiką, kaip ji 1995-aisiais baigusi mokyklą suprato, kad viskas, ką žinojo apie Lietuvą, rėmėsi romantizuotu mūsų šalies įvaizdžiu, susiformavusiu skaitant Adomo Mickevičiaus, Juzefo Ignaco Kraševskio ir Česlovo Milošo kūrinius.

Kadangi apie šią šalį pašnekovė norėjo sužinoti daugiau, smalsumo vedama nusprendė išbandyti baltistikos studijas. Įtakos tokiam pasirinkimui galėjo turėti ir protėvio Taboro genai – Vaitiekus Albertas I Taboras buvo žymus XV–XVI a. Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, Vilniaus miesto gynybinės sienos statybos skatintojas ir rėmėjas.

Pasak mokslininkės, sprendimas studijuoti jai nekėlė abejonių, nors studijos nebuvo lengvos. Studijuojant sunkiausia buvo perprasti lietuvių kalbos kirčiavimą: „Mano nuomone, užsieniečiui beveik neįmanoma išmokti lietuviškai kalbėti be akcento. Kai studijavau, kartais bijodavau atsakinėti, baiminausi, kad pasakysiu kažką neteisingai.“ Nepaisant to, ji visada ragino ir ragina baltistus ir kalbos besimokančius studentus nebijoti klysti. „Nesvarbu, koks yra tavo akcentas, svarbiausia – susikalbėti.“

Baltistikos studijos Joannai kelia daug gražių prisiminimų. Mokslininkei vis dar išlikęs ryškus įspūdis, kurį pirmosiose paskaitose paliko lietuvių kalbos melodingumas ir skambesys. Šios studijos suteikė jos gyvenimui spalvų, praturtino ne tik mokslo, bet ir kultūrinės patirties prasme. Anot alumnės, kalbos mokymasis – tai langas į pasaulį per kitokią, dažnai netikėtą, prizmę.

Studijų draugai – lyg šeima

Baltų filologijos katedra Varšuvos universiteto Polonistikos fakultete buvo įsteigta 1990 m., tačiau kaip atskira studijų kryptis baltistika pradėta dėstyti tik po penkerių metų. Pirmaisiais metais šias studijas pasirinko 12 studentų, tarp jų – dvi lietuvės iš Punsko krašto. „Kiti buvo kaip aš – keistuoliai, susidomėję baltistika, o ne tuo metu populiariomis specialybėmis, tokiomis kaip verslas ar ekonomika. Jie buvo įdomūs, plačių akiračių žmonės. Kurso draugė Lucija iki šiol yra mano geriausia draugė, o su kitais bendrakursiais taip pat palaikome ryšius. Mes funkcionavome kaip šeima“, – prisimena Joanna, pabrėždama mokslininkų bendruomenės šilumą ir palaikymą, kuris skatino tęsti studijas. Tuo metu Varšuvos universitete dėstė žinomi kalbininkai – Akselis Holvoetas, Voicechas Smočynskis ir puikios lietuvių kalbos dėstytojos – Ona Vaičiulytė-Romančuk, Irena Aleksaitė, Nijolė Birgiel ir kiti.

Trečiame kurse ji vieną semestrą studijavo Vilniuje: „Gyvenau bendrabutyje Saulėtekyje su labai spalvinga kompanija iš viso pasaulio – buvo studentų iš Suomijos, Norvegijos, Japonijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos.“ Joanna aktyviai dalyvavo Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose užsieniečiams, kurie iki šiol organizuojami VU Filologijos fakultete ir pritraukia būrius norinčiųjų mokytis lietuvių kalbos iš įvairių pasaulio kampelių.

„Intensyviai mokėmės lietuvių kalbos, bet turėjome ir labai įdomių kultūros paskaitų, pvz., su dėstytoja Brone Stundžiene, taip pat važiavome į ekskursijas po visą Lietuvą. Studijos Vilniuje paskatino prabilti – turėjau pradėti kalbėti lietuviškai įvairiomis gyvenimo situacijomis“, – pasakoja pašnekovė. Iki šiol ji labai šiltai prisimena kursų dėstytojas – Joaną Pribušauskaitę, Virginiją Stumbrienę, Elvyrą Petrašiūnienę – bei administratorę Liną Blauzdavičiūtę.

Magistro darbą J. Tabor rašė apie lietuvių rašytojo, poeto, publicisto Juozo Erlicko kūrybą: „J. Erlickas tuo metu buvo ant bangos. Dėmesį patraukė rašytojo šmaikštus tonas ir komentuojamos tuometės realijos. Po rimtos ir dažnai liūdnos klasikos tai buvo atgaiva, be to, norėjau kuo geriau pažinti šiuolaikinę Lietuvą, o tai buvo puikus būdas.“

Po magistrantūros studijų pašnekovė įstojo į doktorantūrą, stažavosi Vilniuje, rinko medžiagą disertacijai. Tema buvo neįprasta – J. Tabor analizavo Jurgio Savicko kūrybos paraleles su lenkų tapytojo Vitoldo Voitkevičiaus paveikslų motyvais. „Pasirodė, kad abu kūrėjai labai panašiai vaizduoja vaiko figūrą – labai moderniai, antisentimentaliai. Labai svarbią vietą jų kūriniuose taip pat užėmė kaukės, kurios papildomai pabrėžė vaizduojamų herojų ir situacijų ambivalentiškumą“, – atskleidžia ji. Apsigynusi daktaro disertaciją, mokslininkė nusprendė kuriam laikui pasitraukti iš akademinio pasaulio ir įsidarbino leidykloje.

Vėliau Baltų filologijos alumnė pradėjo dėstyti lietuvių literatūrą ir redagavimo pagrindus Varšuvos universiteto Baltistikos katedros studentams – ji turėjo šių sričių praktinės patirties. Netrukus tapo katedros vedėja. „Stengiuosi perduoti studentams meilę lietuvių kalbai ir kultūrai, populiarinu Lietuvą Lenkijoje, daugiausia versdama.“ Joanna į lenkų kalbą yra išvertusi daugelio lietuvių rašytojų kūrybą: Ričardo Gavelio, Kazio Sajos, Jurgio Savickio, Renatos Šerelytės, Undinės Radzevičiūtės, Birutės Jonuškaitės, Giedros Radvilavičiūtės, Lauryno Katkaus, Rimanto Kmitos ir kitų autorių. Taip pat vertė ir nemažai mokslinės literatūros: Viktorijos Daujotytės, Kristupo Saboliaus, Dainoros Pociūtės, Jūratės Čerškutės, Brigitos Speičytės, Aušros Martišiūtės-Linartienės tekstus.

Jaunoji baltistų karta taip pat verčia lietuvių literatūrą į lenkų kalbą. Dauguma pastaraisiais metais Lenkijoje pasirodžiusių į lenkų kalbą išverstų lietuvių autorių knygų – Varšuvos baltistų darbo rezultatas.

Joanna Vilnių pamilo akimirksniu

Lietuvių kalbos pažinimas atvėrė daug durų ir praplėtė akiratį. „Atvykusi į Vilnių iš karto pamilau šį miestą“, – pripažįsta mokslininkė. Ji prisimena laiką Vilniuje – valandų valandas klaidžiodavo po Senamiesčio gatves, Bernardinų kapines, gėrėdavosi architektūra. Didžiausią įspūdį jai paliko Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Baltų filologijos alumnė Vilniuje jaučiasi kaip namuose – tai vienas mylimiausių jos miestų Europoje. „Kai ilgai neaplankau, visada imu jausti, kad noriu ten sugrįžti“, – teigia ji. Dėstytoja taip pat sako pasiilgstanti Kuršių nerijos, ypač ramios, ne sezono metu, Nidos.

Į Lietuvą Joanna dažnai atvyksta tiek darbo reikalais, tiek susitikti su draugais. Jų turi nemažai – labai gerų, tikrų draugų su kuriais kartu keliauja, atostogauja. „Baltistika man suteikė galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis“, – priduria šypsodamasi.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė

Vilniaus universiteto nuotrauka

Siekdamas mažinti socialinę atskirtį ir paskatinti moksleivius iš socialiai pažeidžiamų šeimų siekti aukštojo mokslo, Vilniaus universitetas (VU) skiria specialią 450-mečio stipendiją. Gabiausi, bet finansinių resursų stokojantys pirmakursiai iki rugpjūčio 6 d. kviečiami teikti paraiškas šiai stipendijai gauti. Vieno studento stipendija per metus siekia 3000 eurų.

2024 m. VU skyrė rekordinį specialių VU įsteigtų 450-mečio stipendijų skaičių – 141. Ši nuo 2019 m. gyvuojanti iniciatyva kasmet padeda daugiau kaip 100 talentingų pirmakursių iš socialiai pažeidžiamos aplinkos lengviau įsitvirtinti naujame mieste kritiškai svarbiais pirmaisiais studijų metais.

„Prieš 6 metus įsteigta VU450 stipendija siekiama didinti aukštojo mokslo prieinamumą ir paskatinti gabius, tačiau su finansiniais iššūkiais susiduriančius jaunuolius siekti aukštojo mokslo. Iš patirties žinome, kad pirmieji studijų metai dažnai būna tie kertiniai, per kuriuos studentai turi įsitvirtinti tiek universitete, tiek naujame mieste, todėl ši finansinė pagalba yra labai svarbi. Ši priemonė leidžia koncentruotis į studijas“, – įsitikinęs VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Net du trečdaliai VU studentų atvyksta iš mažesnių miestų ir rajonų, todėl gyvenimas didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose – jiems dažnai tampa nemenku iššūkiu. Suprasdamas šią situaciją, VU siekia padėti jaunuoliams iš regionų, kuriems finansiniai sunkumai galėtų sutrukdyti siekti aukštojo išsilavinimo.

Vienas šios stipendijos gavėjų Edgaras Zaboras iš Kretingos rajono dabar yra VU Medicinos fakulteto ketvirtakursis. Jis prieš ketverius metus gavo specialią VU stipendiją, nes pirmasis siekė aukštojo mokslo savo šeimoje, be to, yra našlaitis, dalį laiko praleidęs globos namuose, kitą dalį – gyvenęs pas gimines. Kaip sako brandos egzaminus vien šimtukais išlaikęs talentingas jaunuolis, ši stipendija padėjo jam galutinai apsispręsti svarstant, ar vykti studijuoti į užsienį, ar tęsti mokslus Lietuvoje.

„Nuo mažens domėjausi gamtos mokslais, mokykloje dalyvaudavau gamtos mokslų olimpiadose, o devintoje klasėje supratau, kad mane traukia neuromokslai“, – pasakoja Edgaras. Baigdamas mokyklą, jis rinkosi tarp studijų Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, tačiau galiausiai apsisprendė likti Lietuvoje ir studijuoti mediciną.

„Svarstydamas, kur noriu studijuoti, pasvėriau visus pliusus ir minusus. Kadangi buvau moksleivis iš rajono ir man buvo aktualus pragyvenimo aspektas, tai vienas iš traukiančiųjų veiksnių stoti į VU buvo galimybė gauti įvairius paskatinimus ir stipendijas“, – prisimena jaunuolis.

Tarp stipendijų gavėjų šiais mokslo metais daugiausia yra jaunuoliai, pirmieji šeimoje siekiantys aukštojo mokslo ir esantys iš daugiavaikių šeimų.

Į 3000 eurų dydžio stipendijas gali pretenduoti stojantieji, kurių šeimos mėnesinių pajamų vidurkis per paskutinius 3 mėnesius vienam asmeniui buvo ne daugiau nei 500 eurų, be to, jie nėra anksčiau įgiję bakalauro ar magistro kvalifikacinio laipsnio ir nėra gavę VU gimtadienio stipendijos, o pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų prašyme pirmu numeriu renkasi studijas VU.

300 eurų dydžio stipendijos, mokamos 10 mėnesių, padeda jautrių socialinių grupių studentams prisitaikyti naujoje aplinkoje ir labiau motyvuoja studijuoti.

VU specialių stipendijų fondą sudaro 300 000 eurų per metus. Pernai jį reikšmingai papildė VU gimtadienio aukciono metu surinkta beveik 73 000 eurų suma. Be to, prie šių stipendijų fondo pastaraisiais metais aktyviai prisideda ir verslo įmonės – VU partnerės.

Paraiškas gauti stipendiją 2025–2026 studijų metais galima teikti iki rugpjūčio 6 d. Daugiau informacijos apie 450-mečio stipendiją rasite čia.

Be šios finansinės paramos Vilniaus universitete skiriamos ir šios stipendijos.

Prof. Vytauto Sinkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Su liūdesiu pranešame, kad netekome ilgametės Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bendruomenės narės doc. dr. Reginos Sinkevičienės. Velionė Regina Sinkevičienė buvo tuo metu veikusio Užsienio kalbų instituto Humanitarinių mokslų Vokiečių kalbos katedros vedėja. Doc. dr. R. Sinkevičienė prisidėjo prie germanistikos studijų plėtros, studentų ugdymo ir akademinės bendruomenės telkimo.

Nuoširdi užuojauta artimiesiems.

Jau dvidešimtą vasarą – liepos 28–31 dienomis – skirtingų Lietuvos mokslo ir studijų institucijų literatūros krypties studentai, doktorantai, dėstytojai, mokslininkai ir kitų humanitarinių sričių tyrėjai rinksis į akademinį seminarą „Literatūros salos“. Svarbiausias šios Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuojamos akademinės stovyklos požymis ir tikslas – dėstytojų ir studentų akademinė bendrystė, skirtingų humanitarinių disciplinų idėjinė apykaita. Seminaro programoje – akademinė konferencija, humanitarų diskusija, susitikimas su rašytoju, studentų vakaras bei geriausio literatūrologinio mokslinio straipsnio konkursas.

Kaskart skirtingose Lietuvos ar kaimyninių šalių vietovėse rengiamas seminaras šiemet, minint lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejų ir Baroko literatūros metus, įsikurs Dzūkijoje – barokiniame Liškiavos vienuolyno ansamblyje. Seminaro tema – „Menai ir tinklai“ – siejama su Baroko kultūrai ir M. K. Čiurlionio kūrybai būdingu menų sinteziškumu ir šiuolaikinės kultūros savybe – tinkliškumu.

Konferencinėje dalyje literatūros mokslininkai (dr. Gintarė Bernotienė, dr. Neringa Butnoriūtė,  dr. Nida Gaidauskienė,  dr. Giedrė Ivanova,  doc. Jurga Katkuvienė, dr. Eleonora Terleckienė, doc. Inga Vidugirytė-Pakerienė), istorikai (doc. Martynas Jakulis), filosofai (doc. Vilius Dranseika, Edvardas Šumila), menotyrininkai (doc. Laima Kreivytė) pristatys savo tyrimus, kurių problematika įvairi – nuo Liškiavos vienuolyno įkūrimo istorijos ir barokinės literatūros kritikos iki šiuolaikinio meno kuratorystės principų. Literatūrologai daugiausiai analizuos M. K. Čiurlionio kūrybinę biografiją, jo kūrybos pėdsakus XX a. poezijoje, taip pat – lietuvių literatūros ir muzikos sąsajas, šiuolaikinės literatūros bruožus Baroko kultūrinio palikimo kontekste. Seminaro vieta – Dzūkija – aktualizuoja ir partizanų kūrybą: doc. J. Katkuvienė pristatys tyrimą apie partizanės Dianos Glemžaitės poeziją. Seminare nuskambės ir dešimt studentų pranešimų įvairiais literatūros ir kitų menų bei jų sąveikų klausimais.

Seminaro tradicinės humanitarų diskusijos dėmesio centre – literatų plačiąja prasme savireprezentacijos ir misijos šiuolaikinėje visuomenėje problema. Kintant literatūros paskirčiai ir skaitmenizuojantis bei globalėjant literatūros sklaidos terpei, keičiasi ir rašytojų savivoka. Diskusijoje „Tarp eilučių ir tarp vaidmenų: šiuolaikinio literato vieta visuomenėje“ politinio korektiškumo ir žodžio laisvės, technologijų ir socialinių tinklų įtakos, globalumo ir sumišusių tapatybių klausimais kalbėsis rašytoja ir literatūrologijos doktorantė Akvilina Cicėnaitė, literatūros kritikė dr. N. Butnoriūtė, literatūros projektų organizatorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, menotyrininkė, poetė doc. L. Kreivytė, mokslininkas ir poetas prof. Mindaugas Kvietkauskas.

Programos dalyje „Susitikimas su rašytoju“ šiemet viešės poetas, festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ pradininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kornelijus Platelis, ką tik išleidęs eilėraščių rinkinį „Su Ferdinandu“. Tradicija tapusi renginio dalis „Poezija iš atminties“ kvies dalyvius gražiausias eilėraščių eilutes ištarti garsiai atmintinai.

„Literatūros salų“ bendruomenė jau ketvirtus metus rengė geriausių mokslinių straipsnių konkursą, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į humanitarų pagrindinę mokslinę veiklą – jų straipsnius, kuriuose pristatomi naujausi literatūrologų atradimai. Geriausių straipsnių autoriai bus paskelbti ir apdovanoti paskutinę seminaro dieną.

„Literatūros salų“ akademinė programa yra atvira visuomenei. Vieną dieną (liepos 30-ąją) seminaras persikels į Druskininkų biblioteką, kad mokslinė konferencija būtų prieinamesnė Druskininkų gyventojams ir svečiams.

Seminarą organizuoja VU Filologijos fakultetas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Seminaro partneris Druskininkų biblioteka, seminarą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR Kultūros ministerija.

Visą renginio programą galite rasti čia >>