Istorijos fakulteto nuotr.

Spalio 19–21 d. Vilniaus universitete ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks tarptautinė konferencija „YIVO Vilniuje ir pasaulyje“, skirta Žydų mokslo instituto (jidiš k. Yidisher visnshaftlekher institut, YIVO) įkūrimo šimtmečiui.

YIVO, įsteigtas Vilniuje 1925 m., tapo vienu svarbiausių pasaulio jidiš kultūros, mokslo ir švietimo centrų. Tai buvo pirmoji pasaulietinė Rytų Europos žydų kultūros tyrimų įstaiga, kurioje buvo norminama jidiš kalba, rengiami jaunieji mokslininkai, kaupiama biblioteka ir archyvas. Institutas įkūnijo naują žydų diasporos kultūrinio aktyvumo etapą, kurio metu Rytų Europoje kilo novatoriškų kultūros institucijų tinklas.

Per Holokaustą dalis YIVO kolekcijų buvo išgelbėta ir perkelta į Niujorką – šiandien institutas tęsia savo veiklą ten, tačiau išlieka turtingo Vilniaus žydų bendruomenės paveldo simboliu.

Lietuvos Respublikos Seimas 2025 metus paskelbė YIVO šimtmečio metais. Šia proga konferencijoje pranešimus skaitys mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, JAV, Argentinos, Vokietijos ir Izraelio. Jubiliejinis renginys suburs tyrėjus iš viso pasaulio diskutuoti apie YIVO indėlį į žydų mokslą, kultūrą ir paveldą, taip pat apie instituto reikšmę šiuolaikinėms žydų studijoms.

Tarp konferencijos dalyvių – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, skaitysiantis pranešimą ir moderuosiantis diskusijas.

Konferencijos programą galite rasti čia >>

Vilniaus universiteto nuotr.

Spalio 9 d. Švedijos akademija paskelbė, kad 2025 m. Nobelio literatūros premija skiriama vengrų rašytojui László Krasznahorkai. Premijos lauretas, kaip kasmet, paskelbtas senuosiuose Stokholmo biržos rūmuose (Börshuset). Komiteto teigimu, L. Krasznahorkai apdovanotas už apokaliptiška įtampa alsuojančią kūrybą, atskleidžiančią meno galią išlikti prasmės šaltiniu pasaulio siaubo ir netikrumo akivaizdoje. Pasak Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto dėstytojos, literatūros tyrėjos ir poetės Linos Buividavičiūtės, tai išties išskirtinis autorius.

Genialiai kuriama knygų kalba

„Atvirai sakant, nesu skaičiusi nieko panašaus. Sakiniai, kurie užima kone trečdalį ar pusę puslapio, sukeistinta, o kartu apčiuopiama, įtaigi tikrovė, alegoriškumas, metaforiškumas, juoda ironija, apokaliptinio pasaulio vizija, siurrealumas ir nuoga realybė – viskas susipina į nepakartojimą, vientisą lydinį“, – apibendrina L. Buividavičiūtė.

Pasak literatūros tyrėjos, L. Krasznahorkai kuriamas chronotopas „prašosi“ būtent tokio pasakojimo būdo: „Irstantis, apokaliptinis, karščiuojantis, ribiškas, tamsiai ironiškas knygų pasaulis pirmiausia yra kalbos pasaulis; tikroviška, o kartu sukeistinta fikcija, kurioje gal net labiau nei „apie ką“ (pasakojimų turinys) yra svarbiau „kaip“ – L. Krasznahorkai ne tik atsiremia į esamus kalbos išteklius, bet ir kuria naujus, laužydamas ir statydamas, perkeisdamas ir išlaikydamas. Manau, šis vengrų autorius kone genialiai kuria savo knygų kalbą, atsiremdamas į pasaulius, kuriuos nori vaizduoti.“

Pašnekovė cituoja knygos „Priešinimosi melancholija“ vertėjo Vito Agurkio įspūdžius, kai jis susidūrė su verčiamu tekstu (dr. Jurgitos Katkuvienės interviu su V. Agurkiu spausdintas „15min“ 2017 m. birželio 22 d.): „Pirmiausia – pats tekstas. Jame – smulkiausios detalės, kur maždaug rajoninio dydžio miestuko gyvenimas susipina su apokalipsės vaizdais. Viskas vienam sakiny, viskas, mano akim, be galo gražiai sulydyta. Kai įeini į tą tekstą, nežinai, kada eini per tą miestuką, kada prasideda haliucinacijos, nežinai – ar autoriaus, ar tavo psichika sutriko. Nežinai, kas darosi.“

Pasaulį kuriančios alegorijos

Vengrų rašytojo proza iš esmės grindžiama alegorijomis, o tekstai veikia kaip metaforinės struktūros, kuriose fiziniai ir politiniai kraštovaizdžiai atspindi vidines ir egzistencines būsenas. Skirdamas premiją, Nobelio komitetas pabrėžė, kad L. Krasznahorkai kūryba atskleidžia meno gebėjimą išlaikyti prasmę pasaulio griūties akivaizdoje. Tai netiesiogiai patvirtina, jog būtent per daugiasluoksnes alegorijas menas tampa išlikimo ir atsparumo forma.

„Davidas Auerbachas straipsnyje „László Krasznahorkai mitologija“ yra sakęs, kad „daugelis pokario Europos autorių, ypač komunistinėse šalyse, rinkosi siurrealizmą, simbolį, alegoriją kaip priemones suvaldyti karo paliktą chaosą, nes modernizmo psichologiškumas ir racionalumas nebepajėgė priešintis nacizmo ir komunizmo beprotybei“. Be to, alegorija bent jau man, kaip skaitytojai, veikia visada palikdama taip reikalingos erdvės, tarpą, kuriame nutylėjimas, o kartu ir iškalbingumas, bylojimas verčia dirbti protą ir vaizduotę“, – teigia L. Buividavičiūtė.

Itin talentingai ir įtaigiai liudijama tamsa

Nors literatūros kritikai dažnai L. Krasznahorkai vadina Franzo Kafkos ar Fiodoro Dostojevskio įpėdiniu, L. Buividavičiūtė pabrėžia, kad jo kūryba jau priklauso kitai epochai – postmoderniai, fragmentuotai, kur egzistencinė įtampa persikelia iš metafizinių į politinės ir kasdienės beprasmybės laukus.

„Mano galva, Nobelio laureatas savo kūriniuose daug vilties nepalieka – nežinia, kada vėl atvažiuos cirkas, atsivešiantis naują eksponatą, banginio iškamšą, kuri formaliai pradės griūtį, nors toji griūtis jau seniai turėjo užuomazgas žmonių sąmonėje ar pasąmonėje. Kiek esu pajėgus priešintis absurdui, „maro bacilai“ (aliuzija į Albert’ą Camus), ar esu tik istorijos pėstininkas, kuris neturi jokios galios – tuoj lėks galvos, kartu ir manoji? Tačiau menas vis dėlto turi galią iš destrukcijos kurti konstrukciją – ir nors šio vengrų autoriaus kūriniai liudija tamsą, ji paliudijama itin talentingai ir įtaigiai. Apokaliptinis pasaulis tapo meno kūriniu“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ji sako visada tyliai svarstanti, kas nulemia vieno ar kito laureato pasirinkimą. Ir nors L. Krasznahorkai pasaulis persmelktas griūties ir nerimo – būsenų, pažįstamų šiuolaikinei Europai, literatūros tyrėja mano, kad šio pripažinimo esmė – ne tiek aktualios temos, o kalba: jos intensyvumas, ritmas ir ypatingas kūrimo būdas.

Filologijos fakulteto rinkimų komisija informuoja, kad skelbiami Filologijos fakulteto Tarybos rinkimai.

• Filologijos fakulteto Tarybos narių rinkimai vyks 2025 m. lapkričio 4 d.;
• kandidatų į Filologijos fakulteto Tarybos narius kėlimas vyks nuo 2025 m. rugsėjo 19 d. iki 2025 m. spalio 20 d. 17 val.

Vadovaujantis Filologijos fakulteto nuostatais, fakulteto Tarybą sudaro 25 nariai:

• septyni Fakultete dirbantys Statuto 12 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantys profesoriai ir / ar vyriausieji mokslo darbuotojai;
• septyni Fakultete dirbantys Statuto 12 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantys docentai ir / ar vyresnieji mokslo darbuotojai;
• penki kiti Fakultete dirbantys Statuto 12 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantys akademinės bendruomenės nariai;
• penki Fakulteto studentų atstovai pagal Statuto 21 straipsnio 11 dalies reikalavimus;
• Dekanas (narys pagal pareigas).

Kandidatai į Filologijos fakulteto Tarybos narius:

• registruojami el. paštu  (Filologijos fakulteto rinkimų komisijos pirmininkė Violeta Katinienė) ir (Filologijos fakulteto rinkimų komisijos narė Viktorija Makarova);
• kandidatai laisva forma pateikia prašymą arba sutikimą būti iškeltam, nurodant vardą, pavardę, užimamas pareigas;
• teisę kelti kandidatus ar išsikelti į Filologijos fakulteto tarybos narius turi kiekvienas fakulteto rinkėjas/rinkėja atitinkantis/atitinkanti Statuto 12 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus.

Rinkėjų sąrašas skelbiamas MS Teams grupėje „FLF bendruomenė“. Prašome pasitikrinti, ar visi atitinkantys VU Statuto 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus yra įtraukti į sąrašą.

Rinkimai bus vykdomi slaptu internetiniu balsavimu.

Filologijos fakulteto rinkimų komisija

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičaus nuotr.

Spalio 10-ąją minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Šia proga Vilniaus universitetas (VU) kartu su „Jaunimo linija“, prisidėdamas prie nacionalinės kampanijos „Žalia šviesa gyvenimui“, pasipuošė žaliai. VU – didžiausią jaunų žmonių bendruomenę vienijanti mokslo įstaiga Lietuvoje – skiria dėmesį studentų psichikos sveikatai ir emocinei gerovei. Kviečiame visus VU bendruomenės narius būti dėmesingus vieni kitiems, kurti palaikančią aplinką ir prisidėti prie saugios akademinės erdvės.

„Psichikos sveikata yra tokia pat svarbi kaip ir fizinė. Tad ir rūpintis ja turime taip pat – ir nepamiršti, kad tai ne vienkartinis veiksmas. Studijų metu patiriame daug iššūkių, todėl pasirūpinti savo psichikos sveikata – būtina. Spalio 10-oji tik primena, kad turime pradėti nuo mažų žingsnių ir pradėti šiandien. Vilniaus universitete visada rasite pagalbą: čia dirba psichologai, treneriai, vyksta grupinės terapijos, yra erdvės fizinei ir emocinei savijautai stiprinti. Būkime bendruomenė, kuri rūpinasi savimi ir vieni kitais“, – sako VU organizacijos vystymo ir bendruomenės reikalų prorektorė prof. Vilmantė Pakalniškienė.

Žaliai pasipuošė ir VU Bendruomenės gerovės skyrius, 10 val. kviečiantis į studentams skirtus pirmosios psichologinės pagalbos mokymus su „Jaunimo linijos“ savanoriais. Renginio dalyviai gaus VU dalyvio sertifikatus. Tuo metu 15 val. visi VU bendruomenės nariai laukiami filmo „Man viskas gerai“ peržiūrą. Šis režisieriaus Ernesto Jankausko filmas pasakoja apie mokslininkę Mariją, kuri po psichiatrijos ligoninėje praleisto laiko šeimai ir kolegoms stengiasi įrodyti, kad jai viskas gerai. Po peržiūros Bendruomenės gerovės skyriaus psichologai kvies į diskusiją apie nerimą, psichikos sveikatos stigmą ir santykius. Registracija į renginius vyksta čia.

Kampanijos tikslas – skatinti atvirą kalbėjimą apie emocijas, mažinti stigmas ir priminti, kad emocinė sveikata yra tokia pat svarbi kaip fizinė.

Šių metų tema – #SureikšminkimeJausmus. Ji primena, kad jausmų slėpimas ar neigimas gali turėti skaudžių pasekmių, o gebėjimas atvirai apie juos kalbėti yra svarbiausia emocinės sveikatos sąlyga. Sustokime ir sureikšminkime jausmus, kad ir kur būtume – mokykloje, darbe, namuose, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, savo mieste ar bendruomenėje.

Kviečiame atkreipti dėmesį į psichikos sveikatą ir primename – jei patiriate emocinių sunkumų ar jaučiate nerimą, Bendruomenės gerovės skyrius visada pasiruošęs jums padėti. Kreipkitės el. paštu .

VI Academia Polonica sesija vyks 2025 m. spalio 10–11 d. Bauskės pilyje Latvijoje. Programoje numatyta diskusijų tema „Paribio kultūra – kalbos, simboliai, atmintis“, skirta lenkų, lietuvių ir latvių paribio kultūrai bei kalboms. Joje dalyvaus šią tematiką nagrinėjantys tyrėjai – M. Jankowiak, K. Rutkowska ir A. Kazjukevics. Diskusijos tikslas – priartinti jaunimui svarbius regiono istorinius ir šiuolaikinius įvykius bei skatinti gilesnį bendro kultūrinio paveldo suvokimą.

Edukacinės kelionės į Bauskę metu taip pat bus apibendrinti konkurso rezultatai „Vietos ir istorijos, kurios mus jungia. Tarp atminties ir užmaršties“, paskelbto per V Academia Polonica sesiją.

Planuojama ir aplankyti dvarų kultūrai svarbias vietas: Rundalės ir Bauskės pilis Latvijoje bei Pakruojo dvarą Lietuvoje.

Medžiaga iš diskusijų panelės, konkurso ir edukacinės kelionės taps vertingu indėliu lenkų kalbos ir lenkiškos tapatybės sklaidai lenkų–lietuvių–latvių paribio regione. Pagal šiuos renginius parengti podkastai, esė ir interviu bus skelbiami Academia Polonica svetainėje.

Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedra jau 10-tą kartą dalyvauja
nuo 2016 metų Lietuvoje rengiamose Vokiečių kalbos dienose.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Spalio 2-4 d. Filologijos fakultete vyko tarptautinė konferencija „Genesis – Vilnius 2025: Genesis & Mimesis“. Dalijamės kalba, kurią renginio atidaryme sakė ITEM (pranc. Institut des textes et manuscrits modernes) direktorė Nathalie Ferrand: „Nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų: genetinė kritika kaip kompasas tekstų ir rankraščių vandenyne“.

Moderniųjų tekstų ir rankraščių instituto (ITEM) vardu man didžiulė garbė ir malonumas atidaryti tarptautinę konferenciją, skirtą genetinei kritikai.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie šių metų konferencijos koncepcijos kūrimo ir organizavimo: profesoriui Pauliui Subačiui ir jo kolegoms, organizaciniam komitetui, parengusiam įtraukią programą, Vilniaus universitetui, priėmusiam šį renginį, ir dalyviams iš įvairių disciplinų ir šalių, susirinkusiems čia šiandien. „Genesis – Vilnius 2025“ yra šeštasis iš serijos susitikimų, kurie prasidėjo Helsinkyje 2017 m., paskui 2019 m. vyko Krokuvoje, 2022 m. – Oksforde, 2023 m. – Taipėjuje ir 2024 m. – Bolonijoje.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Moderniųjų tekstų ir rankraščių institutas jau kurį laiką plėtoja glaudų mokslinį bendradarbiavimą su kitomis šalimis ir žemynais: nuo devintojo dešimtmečio su Lotynų Amerika (ypač Brazilija, per Associação dos Pesquisadores do Manuscrito Literario), su Japonija, kur kolegos jau daugelį metų glaudžiai bendradarbiauja su Prousto specialistais. Bendradarbiavimas su Afrika vyksta jau apie dvidešimt metų, o neseniai jis pradėtas ir su Indija. Taigi „Genesis“ konferencijų modelis palaipsniui plečia savo ribas. Šie susitikimai – nelyg vėjo rožė, žyminti disciplinos permainas globaliu mastu.

Įspūdingas ne tik šių tarptautinių konferencijų paplitimas, bet ir dažnis. Dabar jos vyksta kasmet. Tačiau šis reguliarumas nesumažino kasmetinėse konferencijose nagrinėjamų temų turtingumo ar aktualumo. Tai aiškiai matyti, pavyzdžiui, iš programos, kuri mūsų laukia per ateinančias tris dienas. Kasmetiniai susitikimai nesumažino mūsų noro ir malonumo praktikuoti genetinę kritiką. Jau šiemet esame suplanavę pagrindinių temų rinkinį visoms „Genesis“ konferencijoms ateinantiems penkeriems metams, iki pat 2030 m. Konferencijos vyks Lisabonoje, Tokijuje, Salonikuose ir Antverpene. 2028 m.  švęsdami genetinės kritikos atsiradimo šešiasdešimtmetį, konferenciją surengsime Paryžiuje.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Viena iš priežasčių, kodėl genetinė kritika ir toliau domina mokslininkus, o šių susidomėjimas disciplina netgi didėja, manyčiau, yra tokia: genetinė kritika suteikia savotišką kompasą, leidžiantį orientuotis ir nepasiklysti gana keistoje, sudėtingoje ir netgi labirintiškoje tekstualumo formoje, t. y. autoriaus rankraštyje. Mokslininkai, dirbantys su ekstensyviais genetiniais dosjė (pavyzdžiui, romanistai), žino, kad medžiaga, prieinama skaitant rankraščius, gali akinti turtingumu. Visgi mokslininkas privalo šią medžiagą pateikti racionaliai ir įtikinamai. Genetinės kritikos metodas ir sąvokos leidžia jam tai padaryti, o prireikus pasitelkti ir kitų disciplinų, priklausančių rankraščių studijų sričiai, pavyzdžiui, kodikologijos ir paleografijos, priemones.

Disciplinos pradžioje genetinės kritikos praktikai laikyti ekscentrikais, laiką leidusiais perrašinėdami autoriniuose tekstuose išbraukytas ištraukas, eikvodami mėnesius, atrodytų, bevaisiams dalykams. Kai kurie manė, kad genetinės kritikos atstovų darbas buvo bevertis, nes jo rezultatai nebuvo akivaizdūs – tik nesibaigiančios tekstų ir rankraščių detalių apžvalgos. Dabar šį darbą vertiname kitaip: rankraščių aprašymas ir visų juose esančių smulkmių fiksavimas yra nepakeičiamas mūsų tyrimų etapas. Su didinamuoju stiklu nagrinėti ištrintas dokumentų vietas – geriausias būdas įsigilinti į konkrečius kūrybinio darbo mechanizmus, kad galėtume juos suprasti. Dėka šio kantraus darbo genetinė kritika atskleidė kitą tekstualumo formą, kuri meta iššūkį klasikiniams interpretacijos metodams, ilgą laiką grįstais vien vadinamaisiais baigtiniais, t. y. publikuotais, tekstais. Genetinė kritika fundamentaliai naujina mūsų supratimą apie kūrybą ir kūrėjus. Šio požiūrio vaisiai vis aiškiau matomi kasmet leidžiamose ir vis daugėjančiose publikacijose. Šiandien genetinę kritiką galima apibrėžti kaip „rašytinių išradimų mokslą“. Šią apibrėžtį pasiskolinau iš Danielio Ferrerio, kuris ją suformulavo leidinyje, skirtame Virginijos Woolf rašymo procesams.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Trys konferencijos dienos bus skirtos nuostabiai diskusijų temai: „Genesis & Mimesis“ (liet. Genezė ir mimezė). Tai sudėtinga tema tiek filosofams, tiek literatūros tyrėjams. Ji veda prie pačių mūsų kultūros ištakų ir ragina prisiminti tokius autorius kaip Platonas ir Auerbachas. Mimezė yra ne kas kita, kaip viena iš pagrindinių mūsų santykio su tiesa ir tikrove formų. Mąstant apie genezę ir mimezę kartu, galima įsivaizduoti mimezę ne tik kaip rezultatą, užtikrinantį meno kūrinio egzistavimą, sukuriant tikrovės iliuziją ar santykį su tuo, kas yra tiesa, bet ir kaip procesą, t. y., kaip kelią tų pačių rezultatų kūrimo ar siekimo link. Mimezė gali būti suprantama ir kitaip – kaip modelių, t. y. kitų tekstų ir autorių, imitavimas, kai rašytojas bando rasti savo kelią į originalumą.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Labai tikėtina, kad mimezės ir genezės klausimui apmąstyti trijų dienų nepakaks. Vis dėlto idėja, kurią „Genesis – Vilnius 2025“ konferencijai pasiūlė pagrindinis renginio organizatorius prof. Paulius V. Subačius, neabejotinai atvers kelią tolesniems tyrimams, kuriuos plėtosime ateityje.

Orintos Labutytės nuotr.

Rugsėjo gale Vilniaus universiteto (VU) Filologijos ir Filosofijos fakultetų alumnai, Lietuvių filologijos ir užsienio (turkų) kalbos, Artimųjų Rytų (Turkologijos) studijų programų absolventai būrėsi Turkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje, kur buvo švenčiama bendrystė, Lietuvos ir Turkijos kultūriniai ryšiai ir  jau daugiau nei 30 metų besitęsianti draugystė.

Šių metų renginyje dalyvavo VU Partnerystės prorektorius dr. Artūras Vasiliauskas, Filologijos fakulteto profesorius habil. dr. Bonifacas Stundžia, dėstytojai bei gausiai susirinkę alumnai. Sveikinimo žodį svečiams tarė Turkijos Respublikos ambasadorė J. E. Esra Toplu, VU prorektorius  dr. Artūras Vasiliauskas. Pasisakiusieji džiaugėsi abipusiai naudingu bendradarbiavimu, daugiau nei šimtu išleistų absolventų bei jų labai skirtingais profesiniais pasirinkimais. Turkiška kultūra dvelkiančio susitiko susitikimo metu VU absolventės Skaistė Keršytė ir Ema Yanardağ atliko dainų turkų ir lietuvių kalbomis.

Orintos Labutytės nuotr.

Tai jau antras toks susitikimas, kuriame prieš pora dešimtmečių ir vėliau VU baigę turkų kalbos specialistai dalijosi prisiminimais, šypsenomis ir ateities planais. Studentų ir dėstytojų iniciatyva atsiradusį renginį palaiko Turkijos Respublikos ambasada bei Yunus Emre institutas. Kadangi visi jaučia norą puoselėti šią bendrystę, tikimės, kad tokie susitikimai taps kasmetiniais.