Liepos 3-6 dienomis Druskininkuose vyks 34-oji akademinių studijų savaitė „Baltos lankos“, kasmet sutraukianti per šimtą dalyvių – mokslininkų, dėstytojų, studentų bei jiems prijaučiančių, – besidominčių humanitarinių, socialinių bei gamtos mokslų sritimis. Renginyje bus pristatomi naujausi Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai, išmėginami įvairūs metodologiniai įrankiai, keliami klausimai ir rengiamos diskusijos, skatinamas tarpdisciplininis ir tarpinstitucinis mokslininkų, dėstytojų ir studentų bendradarbiavimas.

2025 m. „Baltų lankų“ programa siūlo platų temų spektrą: Lietuvos filosofijos bei dailės tyrimų apžvalgos, fenomenologija, partizanų fotografijos, irracionalumas ir autoritarizmas pasaulio politikoje, architektūros istorija, dirbtinis intelektas, logikos istorija, matematika kaip kultūros reiškinys ir kitos.

Lino Daugėlos nuotr.

Pranešėjai ir pranešėjos – žinomi savo sričių specialistai, akademikai: filosofai Algis Mickūnas, Arūnas Sverdiolas, Gintautas Mažeikis, Jonas Dagys, Mintautas Gutauskas, Laurynas Peluritis, filosofės Danutė Bacevičiūtė, Jolanta Saldukaitytė, literatūrologas Saulius Žukas, Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Rūta Kačkutė, meno istorikė Giedrė Mickūnaitė, architektūros istorikė Marija Drėmaitė, matematikas Rimas Norvaiša.

Ilgametis „Baltų lankų“ savaitės pranešėjas bei dalyvis, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Mintautas Gutauskas šį renginį apibūdina kaip turintį ypatingą atmosferą.

„Baltos lankos“ yra išskirtinės savo atmosfera ir laiko ritmu. Tarpdalykinė erdvė išplečia akiratį, pažadina vaizduotę ir protą. Čia susitinki su kolegomis ir studentais, čia nėra laipsnių, titulų, administracinių protokolų, čia gali neskubėdamas bendrauti tiek apie dalykus, tiek apie tai, kas ateina į galvą pušų paunksmėje. Čia, priešingai nei konferencijose, beveik visi spėja pasakyti, ką norėjo, beveik visi spėja paklausti, kas parūpo; o kas nespėja ko aptarti – tam dar lieka vakaras, naktis ir Liškiava“, – pasakoja VU filosofas.

Renginio metu numatomas naujausios prof. Arūno Sverdiolo knygos „Dirbinio rastis ir tvermė“ pristatymas, kuriame į diskusiją kviečiami įsitraukti ir kiti savaitės dalyviai bei dalyvės.

Lino Daugėlos nuotr.

„Naujausia knyga pratęsia ankstesnėje knygoje „Steigtis ir sauga“ (1996) nagrinėtus pavyzdinius ir kartotinius veiksmus, lemiančius socialumą, bendrą žmonių egzistenciją, skirtingų istorinių bendrijų susibūrimo pamatus. Knygoje nuo pavyzdinių veiksmų pereinama prie veikalų ir dviejų svarbiausių jų buvimo būdo dėmenų – rasties ir tvermės. Šie dėmenys būdingi veikalams todėl, kad jie būva pasaulyje, laiko akiratyje. Veiksmas prasideda, tęsiasi ir baigiasi, o veikalas tampa tuo, kas jis yra, veiksmui pasibaigus, suteikus prasmei dirbtinį kūną. Vis dėlto veikalas auga iš veiksmo šaknies. Knygos pagrindinė tema yra ypatingų veikalų – dirbinių, gaminių ir tiekinių, sudarančių materialiąją kultūrą – rastis ir tvermė, gyvavimas žmonių pasaulyje“, – apie knygą pasakoja autorius.

Renginio dalyviai taip pat turės galimybę diskusijas tradiciškai perkelti į vakaronę ant Liškiavos piliakalnio. Esant galimybei bus lankomas Liškiavos vienuolyno ansamblis ir Švč. Trejybės bažnyčia.

Lino Daugėlos nuotr.

Kviečiame registruotis. Daugiau informacijos rasite čia >>

Tekstą parengė Aurita Petrulytė ir Justina Katauskaitė.

Iki susitikimo!

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Vilniaus universitetas (VU) iškilmingai baigia dar vienerius studijų metus. Birželio 27 d. VU Šv. Jonų bažnyčioje vykstančiose tradicinėse „Finis anni academici“ iškilmėse pagerbti nusipelnę akademinės bendruomenės nariai, skirti apdovanojimai už reikšmingus mokslo pasiekimus ir iškilmingai įteikti simboliniai atminties diplomai nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems ir iš universiteto pašalintiems VU bendruomenės nariams. Renginio metu tylos minute taip pat pagerbti akademiniais metais išėję VU studentai, darbuotojai, senjorai.

Šv. Jonų bažnyčioje simboliniais atminties diplomais iškilmingai buvo pagerbti 42 lietuvių, žydų ir lenkų kilmės nuo totalitarinių režimų nukentėję ir iš VU pašalinti jo bendruomenės nariai.

Tarp jų – Ekonomikos ir prekybos fakulteto studentai Vytautas Stonis, pašalintas 1948 m. už tai, kad buvo „buožės vaikas“, ir Gediminas Šinkūnas, pašalintas 1977 m. už „elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“.

VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas keletą simbolinių diplomų įteikė okupaciniu laikotarpiu neteisybę patyrusių VU studentų ir darbuotojų giminaičiams. Likusieji diplomai, garsiai perskaičius nominantų pavardes, perduoti į VU muziejų, nes nei pačių nominantų, nei jų giminaičių rasti nepavyko.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Geriausios socialinių ir humanitarinių mokslų sričių publikacijos kategorijoje apdovanojimus gavo Filologijos fakulteto vyresnysis mokslo darbuotojas Artūras Ratkus. Už geriausią taikomąjį darbą apdovanotas Filologijos fakulteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto asistentas Alius Jaskelevičius.

VU rektoriaus padėkos įteiktos absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais. Padėkas gavo 50 pirmosios ir 69 antrosios pakopos studijų programų absolventai, tarp jų pirmosios pakopos Filologijos fakulteto absolventai – Monika Kazabuckaitė ir Laura Grizickaitė.

Padėkos įteiktos ir antrosios pakopos ir vientisųjų studijų programų absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais, tarp jų Filologijos fakulteto absolventams – Benediktui Vachninui ir Viltei Stukaitei.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Plačiau apie renginį skaityti pateiktoje nuorodoje >>

Praėjusiais metais, Lietuvos sezono Prancūzijoje metu, Sorbonos ir Vilniaus universitetai pasirašė strateginės partnerystės sutartį. Bendradarbiavimui įgaunant konkretesnę formą, praeitą savaitę VU viešėjo Sorbonos universiteto prezidentė prof. Nathalie Drach-Temam su delegacija. Vizito metu net devyni vieno seniausių pasaulyje universiteto atstovai susitiko su VU rektoriumi prof. Rimvydu Petrausku, VU mokslininkais.

Dalijamės akimirkomis iš Filologijos fakultete birželio 27 dieną įvykusio susitikimo su Sorbonos universiteto prancūzų literatūros profesoriumi Maxime Decout ir Slavistikos katedros profesore Luba Jurgenson. Nuotraukose: svečiai iš Sorbonos universiteto bei VU Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, mokslo ir strateginės plėtros prodekanas doc. dr. Giedrius Tamaševičius, Prancūzų kalbos, literatūros ir kultūros katedros vadovė prof. dr. Eglė Kačkutė-Hagan, dėstytoja Greta Štikelytė, doc. dr. Paulius Jevsejevas, VU Filosofijos fakulteto dekanas prof. dr. Jonas Dagys, prof. dr. Kristupas Sabolius.

Šio vizito Lietuvoje metu užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys Sorbonos universiteto prezidentei prof. Nathalie Sylvie Drach-Temam įteikė Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklą „Lietuvos diplomatijos žvaigždę“. Apdovanojimas įteiktas už kryptingą darbą stiprinant Lietuvos ir Prancūzijos universitetų bendradarbiavimą.

Prof. dr. Patricia Ronan / Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Jolanta Šinkūnienė (Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų institutas) kalbina Patriciją Ronan (ICAME valdybos pirmininkę).

Jolanta Šinkūnienė. Praėjusią savaitę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyko 46-oji kasmetinė tarptautinė Kompiuterinio šiuolaikinės ir viduramžių anglų kalbos archyvo konferencija ICAME (International Computer Archive of Modern and Medieval English). Birželio 17-21 d. senuosius Vilniaus universiteto rūmus pripildė įkvepiančios diskusijos apie sinchroninius ir diachroninius anglų kalbos tyrimus, naują programinę įrangą, taikomą lingvistiniams tyrimams, statistinius metodus ir daugelį kitų tekstynų lingvistikai aktualių klausimų. Ar nesuklysime sakydami, kad ICAME yra pirmoji ir seniausia tekstynų lingvistus vienijanti asociacija, nes ji gyvuoja jau 46 metus. Kokie veiksniai, jūsų nuomone, galėjo lemti tokią sėkmę?

Patricia Ronan. Taip, kiek man žinoma, taip ir yra. ICAME yra konferencijų ciklas, kurio organizavimą inicijuoja valdyba, sprendžianti dėl metinių konferencijų vietos ir skirianti prizus bei apdovanojimus.

Manau, kad konferencijų ciklo sėkmę lemia įvairios priežastys: ICAME konferencijose tradiciškai vyrauja šilta, draugiška atmosfera, jaučiama labai stipri bendruomenės dvasia. Stengiamasi skirti užtektinai dėmesio ne tik temų, bet ir pranešėjų mokslinių interesų įvairovei. Bendruomeniškumo jausmą palaiko ir kasmetinė kelionė laivu – būtina konferencijos sąlyga – bei konferencijos vakarienė su jau beveik privaloma tapusia diskoteka. Pradedantys tyrėjai yra tokie pat laukiami, kaip ir patyrę kalbininkai, – taip konferencija tampa visiems palankia terpe bendrauti.

J.Š. Esate ICAME valdybos pirmininkė. Kaip vertinate ICAME raidą per pastaruosius 46 metus? Ar buvo kokių nors reikšmingų lūžio taškų? Ar lingvistinių tyrimų plėtra nuosekliai ėjo koja kojon su technologijų pažanga pasaulyje?

P.R. Sakyčiau, kad matėme laipsnišką, bet kartu neįtikėtiną kompiuterijos ir jos galios augimą, kuris leido analizuoti vis didesnius duomenų rinkinius ir gauti reikšmingesnius rezultatus.  Tai reiškia, kad tekstynų lingvistika tampa vis galingesniu įrankiu, padedančiu rasti atsakymus į vis daugiau tyrėjams kylančių klausimų. Akivaizdūs lūžio taškai – Web2.0 atsiradimas, kai vartotojai galėjo pradėti kurti turinį internete, o laisvai ir lengvai prieinamų tarptautinių lingvistinių duomenų kiekis išaugo neregėtu mastu. Dabar visos pasaulio kalbos mums pasiekiamos ranka. Antrasis lūžis, kurį pastebime pastaruosius dvejus metus, – didžiulių kalbos modelių, tokių kaip ChatGPT, atsiradimas, leidžiantis tyrėjams taikyti mišrius metodus ir pateikti atsakymus į gerokai daugiau mokslinių klausimų.

J.Š. Šiųmetės ICAME konferencijos tema – „Per tekstynus į žvaigždes. Tyrinėti praeitį, brėžti gaires ateities tyrimams“. Manau, kad jau aptarėme didžiąją dalį praeities, o kaip dėl ateities? Kur link krypsta tekstynų lingvistika, turint minty naujausius dirbtinio intelekto pasiekimus?

P.R. Dirbtinio intelekto atsiradimas iš tiesų yra labai svarbus pokytis tekstynų lingvistikai. Jau dabar matome, kad į kai kurias tekstynų analizavimo programas, pavyzdžiui, AntConc, integruojamos dirbtinio intelekto pagalbinės priemonės, tam kad tekstynų tyrimai būtų lengvesni ir prieinamesni. Trūkumas yra tas, kaip buvo parodyta šių metų ICAME46 pirmajame plenariniame pranešime, kad turime būti atsargūs ir toliau analizuoti žmonių kalbą, kad neatsidurtume situacijose, kai analizuojame kalbinius duomenis, kuriuos sukūrė ne žmonės, o statistiniais duomenimis paremtas modelis.

J.Š. Kaip manote, kokį vaidmenį Vilniuje vykusi konferencija ICAME46 gali suvaidinti tekstynų lingvistikos raidoje? Ar konferencijoje pristatytų pranešimų tematika rodo tam tikras šiuo metu besiformuojančias tekstynų lingvistikos tendencijas?

P. R. Manau, labai vertinga, kad konferencijos programoje daug dėmesio skirta dirbtinio intelekto panaudojimui. Kalbotyros sritis apskritai ir tekstynų lingvistika konkrečiai, kaip ir bet kuri kita mokslo ir švietimo sritis, turi nustatyti, kaip efektyviausiai ir etiškai integruoti dirbtinį intelektą. Kita svarbi kryptis – lingvistiniai tyrimai, atskleidžiantys, kaip kalba vartojama komerciniame diskurse, įskaitant ir mokslo finansavimo diskursą. Šiai tyrimų krypčiai iki šiol nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, o visi akademinės bendruomenės nariai žino apie svarbų kalbos vaidmenį kuriant šių sričių tekstų paveikumą.

J.Š. Viena iš šiuolaikinių tarptautinių mokslinių tyrimų tendencijų yra augantis daugiadiscipliniškumo, tarpdiscipliniškumo ir transdiscipliniškumo vaidmuo sprendžiant sudėtingus visuomenės iššūkius. Tekstynų lingvistika nuo pat pradžių buvo tarpdisciplininė sritis: informatikai dirbo kartu su kalbininkais, nors ICAME veiklos pradžioje disciplinų atskirtis greičiausiai buvo daug labiau pastebima nei dabar. Kaip manote, ar ICAME nariai ateityje bendradarbiaus ir su kitų disciplinų bei kitų mokslo sričių atstovais, atlikdami savo mokslinius tyrimus?

P. R. Atsiradus didesniems tekstynams, vis svarbesnis tampa kiekybinių ir statistinių metodų panaudojimas. Mes plėtojame kiekybinę kryptį, taip pat integruojame daugiau žinių apie tai, kaip sukurti naudingus įrankius tekstynais grįstiems tyrimams. Be to, būtų gerai, jei mums pavyktų padėti mokslinei bendruomenei geriau suprasti, kokie naudingi tekstynų lingvistikos metodai ne tik kalbininkams, bet apskritai ir humanitariniams mokslams, ir socialiniams mokslams, ir netgi gamtos mokslams, kuriems jie gali pasiūlyti galingus įrankius ir metodus duomenims ir žinioms valdyti.

J.Š. ICAME nariai tradiciškai daugiausia dėmesio skiria įvairiems tekstynams anglų kalba. Ar tikėtina, kad ateityje, siekiant skatinti kalbinę įvairovę ir įtrauktį, ICAME konferencijose tiriamų kalbų apimtis išsiplės? 

P. R. ICAME tradiciškai turi stiprią kontrastyvinės lingvistikos tyrimų kryptį. Jau daugelį metų ICAME konferencijose organizuojama kontrastyvinės lingvistikos pranešimų sekcija, kuri yra labai patraukli, pritraukianti daugybę pranešėjų ir didelę klausytojų auditoriją. Kadangi ICAME aiškiai orientuota į anglų kalbos tyrimus, nemanau, kad būtų pereita prie kažkurios kitos kalbos analizės, tačiau kontrastyvinė kryptis išliks stipri.

J.Š. O dabar asmeninis klausimas. Jums ir daugeliui ICAME dalyvių tai buvo pirmasis vizitas Vilniuje. Kaip jums patiko šis miestas? Ar „netikėtai nuostabus“ Vilnius, kaip jį vadina oficiali miesto turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“, pateisino jūsų lūkesčius?

P. R. Vilnius pavergė mano širdį. Tai nuostabus miestas su nuostabiais žmonėmis. Nemanau, kad „netikėtai nuostabus“ turėtų likti miesto reklaminiu šūkiu. Atsižvelgiant į tai, ką Vilnius gali pasiūlyti, kiekvienas turėtų visiškai tikėtis, kad miestas jį nustebins.

J. Š. Galiausiai, ar galėtumėte pasidalyti keliais žodžiais ar palinkėjimais Vilniaus universitetui ir jo bendruomenei?

P.R. Konferencijos ICAME46 dalyviams ir ICAME valdybos nariams, taip pat ir man asmeniškai, didelį įspūdį paliko puikus konferencijos organizavimas. Universitete mus pasveikino Partnerystės prorektorius, Filologijos fakulteto dekanas ir daugybė nepaprastai atsidavusių organizatorių bei pagalbininkų. Susipažinome ne tik su labai svetinga ir itin veiksmingai dirbančia universiteto bendruomene, bet ir su labai energinga ir novatoriška institucija, su kuria daugelis mokslininkų norės sustiprinti bendradarbiavimo ryšius.

J.Š. Dėkoju už įdomų pokalbį!

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

2025 m. birželio 17–21 d. Filologijos fakultete vyko 46-oji ICAME (angl. International Computer Archive of Modern and Medieval English) konferencija „Per Corpora ad Astra: Exploring the Past, Mapping the Future“ (liet. „Per tekstynus į žvaigždes. Tyrinėti praeitį, brėžti gaires ateities tyrimams“). Tai kasmet vis kitoje šalyje organizuojama tarptautinė konferencija, suburianti kalbininkus, dirbančius kalbos technologijų, tekstynų, kompiuterinės lingvistikos, statistinių, diachroninių ir sinchroninių kalbos tyrimų srityse. Konferencijos ICAME46 metu Vilniaus universitete buvo pristatytos pažangiausios tyrimų metodikos, kalbos duomenų apdorojimo įrankiai ir aktualiausi tekstynai iš viso pasaulio. Konferencijoje dalyvavo daugiau nei 130 mokslininkų iš 19 pasaulio šalių, buvo perskaityta daugiau kaip 100 pranešimų. Savo tyrimus pristatė tiek patyrę, gerai žinomi tyrėjai, tiek jauni mokslininkai, dar tik pradedantys akademinę karjerą.

„Džiugu, kad šių metų ICAME konferencijoje Vilniuje savo tyrimus pristatė net 27 doktorantai iš įvairių Europos universitetų. Šiuo metu vienas pagrindinių Europos mokslo ekosistemos uždavinių yra jaunųjų talentų pritraukimas į akademiją. Teko kalbėtis su jaunaisiais mokslininkais konferencijos metu, klausytis jų pranešimų – jie rimtai pasiryžę tęsti darbą mokslinių tyrimų srityje, o ICAME konferencijos ne vienam suteikia dar didesnį impulsą siekti tolesnės karjeros būtent moksle. Taip pat ICAME konferencijose gyvuoja tradicija skirti John’o Sinclair’o vardo prizą geriausiam jaunojo tyrėjo pranešimui – smagu, kad šiemet buvo nemažai puikių pranešimų ir nebuvo lengva išrinkti laimėtoją“, – konferencijos įspūdžiais dalijosi ICAME46 organizacinio komiteto pirmininkė ir ICAME valdybos narė prof. dr. Jolanta Šinkūnienė.

„Įgijau puikios patirties konferencijoje ICAME46 ir man buvo didelė garbė gauti John’o Sinclair’o prizą už pranešimą. Jau trečią kartą dalyvavau ICAME konferencijoje ir, kaip visada, joje buvo daug įdomių ir verčiančių susimąstyti pranešimų. Ne mažiau įspūdinga buvo ir pažintinė programa, suteikusi man unikalią galimybę susipažinti su Vilniumi ir pabendrauti su kitais dalyviais“, – konferencijos patirtimi džiaugėsi Oslo universiteto doktorantas, John’o Sinclair’o prizo laimėtojas Mathiasas Russnesas.

Konferencijos ICAME46 metu jaunieji tyrėjai turėjo galimybę pabendrauti ir su patyrusiais mokslininkais, menančiais net pirmąsias ICAME konferencijas. „Aš labai džiaugiausi galimybe išklausyti puikų prof. Rūtos Petrauskaitės plenarinį pranešimą, kuriame ji pristatė mano buvusio kolegos ir mokytojo John’o Sinclair’o 1980 m. duomenimis paremtą gramatikos aprašo prieigą bei įvardijo John’ą Sinclair’ą kaip šiandienos dirbtinio intelekto revoliucijos pradininką“, – pasakojo Birmingemo universiteto profesorė Antoinette Renouf, dalyvavusi vienose iš ankstyviausių ICAME konferencijų.

Viena iš Lietuvos dalyvių, plenarinio pranešimo autorė prof. Rūta Petrauskaitė (VDU), teigė nežinojusi, ko tikėtis iš konferencijos. „Konferencijoje ICAME dalyvavau pirmą kartą ir nežinojau, kaip jos bendruomenė priims mano pranešimą. Po pranešimo vykusi diskusija buvo labai naudinga. Gyvos ir energingos diskusijos per kitas sesijas taip pat atskleidė diskusinę ICAME dvasią“, – po konferencijos sakė prof. R. Petrauskaitė.

Be tekstynų lingvistikos pradininkės Lietuvoje prof. Rūtos Petrauskaitės, plenarinius pranešimus konferencijoje skaitė skaitmeninės mokslo komunikacijos tyrinėtoja prof. Rosa Lorés (Saragosos universitetas), statistinės analizės ir duomenų vizualizacijos srityse dirbantis dr. Lukas Sönningas (Bambergo universitetas) bei prof. Sebastianas Hoffmannas (Tryro universitetas), kurio viena mokslinių interesų sričių – tekstynų fonetika.

Greta daugybės įdomių pranešimų, konferencijos dalyvių laukė ir turininga pažintinė programa po Vilniaus miestą ir apylinkes. Konferencijos dalyvius labai sužavėjo Vilnius.

„Vilnius pavergė mano širdį. Tai nuostabus miestas su nuostabiais žmonėmis. Nemanau, kad „netikėtai nuostabus“ turėtų likti miesto reklaminiu šūkiu. Atsižvelgiant į tai, ką Vilnius gali pasiūlyti, kiekvienas turėtų visiškai tikėtis, kad miestas jį nustebins“, – teigė ICAME valdybos pirmininkė prof. Patricia Ronan.

Atidarymo vakaro metu konferencijos dalyviai turėjo galimybę susipažinti su Vilniaus rotuše, paklausyti styginių kvarteto koncerto, ekskursijų metu apžiūrėti Vilniaus senamiestį, paplaukioti jachtomis ir paragauti kibinų Trakuose.

„ICAME46 Vilniuje buvo itin gerai organizuotas ir aukšto lygio renginys, vykęs tikrai įspūdingose šio vaizdingo miesto vietose. Konferencija ne tik parodė Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslininkų bendruomenės akademinį pajėgumą, bet ir puikiai atskleidė turtingas Lietuvos akademines tradicijas bei aiškų siekį vis aktyviau dalyvauti tarptautinėje mokslo erdvėje. Programa buvo puikiai subalansuota ir apėmė tiek pagrindines tekstynų lingvistikos sritis, tiek naujas sąsajas su sparčiai augančia dirbtinio intelekto sritimi. Išvykau iš Vilniaus su dideliu įkvėpimu organizuoti ICAME47 konferenciją ir nekantriai laukiu, kada kitais metais Koblenco mieste galėsiu pasveikinti daugybę kolegų iš Lietuvos!“, – kalbėjo kitais metais Koblenco universitete vyksiančios ICAME47 konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas prof. Andreasas Weilinghoffas.

Konferencija ICAME46 buvo įsimintinas ir reikšmingas mokslinis renginys ne tik Filologijos fakultetui, bet ir Vilniaus universitetui bei Lietuvai – ji leido pristatyti Lietuvą kaip inovatyvią, atvirą ir akademiškai aktyvią šalį.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Birželio 20 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai. Per ceremoniją doc. dr. DIEGO ARDOINO skaitė lectio ultima.

Greitai paskaičiavus, būtų galima pasakyti, kad dauguma jūsų, kurie šiandien gausite diplomą, su Vilniaus universiteto Filologijos fakultetu susiejo ketvirtadalį ar penktadalį savo gyvenimo metų. Tai yra daug laiko, ypač dvidešimtmečiui, nes dvidešimtmečio žmogaus laikas tam tikra prasme turi daugiau vertės ir potencialo nei penkiasdešimtmečio. Būdamas dvidešimtmetis esi imlus, žvalus, kupinas energijos, turi mažai praeities ir daug ateities prieš akis, tave maitina aistra, entuziazmas, intelektinė drąsa, tu neturi per daug išankstinių nuostatų ir, mažai pažindamas pasaulį, vis dar manai, kad gali jį pakeisti. Esi tarsi kamieninė ląstelė, kuri turi galimybę rinktis ir per ugdymo procesą, kurio vienas pagrindinių etapų yra universitetas, tapti tuo, kuo nori tapti. O universitetinio kelio svarbą galų gale įrodo tai, kad šiandien visi susirinkote čia pasipuošę šypsenomis, kartu su savo artimaisiais ir brangiausiais draugais.

Diplomo įteikimas yra svarbus ritualas, žymintis kiekvieno mūsų perėjimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą; ritualas, užbaigiantis vieną iš svarbiausių socialaus individo savęs kūrimo procesų (t. y. antropopoezę), dėl kurio žmogus, įgijęs kultūrą, tampa visavertis.

Šiandien jūs oficialiai baigiate Filologijos fakultetą. Fakultetą, kurį sunku apibūdinti, nes „filologija“ yra senas, daugiasluoksnis ir orus terminas, turintis daug reikšmių.

Aristotelio „Metafizikos“ žodžius pasitelkiant, filologiją, kaip ir būtį (τὸ ὂν), galima apibrėžti kaip πολλαχῶς λεγόμενον – „daug reikšmių turinčią sąvoką“.

Vis dėlto pastaraisiais metais dėl įvairių priežasčių, tarp kurių – ir progresyvus techninio-tiksliojo žinojimo prestižas ir dominavimas, ši sąvoka tampa nebemadinga. Net kai kurie kolegos ją laiko vengtina, nes ji yra pasenusi, dulkėta ir, svarbiausia, jų nuomone, „gąsdina studentus“. Trumpai tariant, studijų programos pavadinimas „italų filologija“ turėtų būti pakeistas patrauklesniais pavadinimais, tokiais kaip „italų kalba ir kultūra“, „italų kalba ir civilizacija“ ir pan.

Šiandien norėčiau pabandyti paėjėti prieš srovę ir per kelias minutes parodyti, kad dabar „filologijos“ sąvoka yra aktualesnė nei bet kada ir kad filologinis požiūris ir metodas, kurio išmokote mūsų fakultete, šiandien yra nepakeičiamas emancipacijos įrankis, užtikrinantis mąstymo nepriklausomybę ir, galiausiai, laisvę.

Man labiausiai patinkantį glaustą ir tikslų filologijos sąvokos apibrėžimą pateikė Immanuelis Kantas: […] die Philologie, die eine critiſche kenntniſʒ der Buͤcher und Sprachen (Litteratur und Linguiʃtik) in ſich faßt – „filologiją, kuri apima kritinį knygų ir kalbų (literatūros ir kalbotyros) pažinimą“. Kitais žodžiais tariant, filologija yra istorinio pobūdžio disciplina, visų pirma pasižyminti kritiniu požiūriu.

Iš pradžių filologija (terminas, kuris humanistinio renesanso laikais buvo paimtas iš klasikinės antikos) reiškė visapusišką antikos pasaulio pažinimą – filologas Augustas Boeckhas kalbėjo apie universae antiquitatis cognitionem historicam et philosopham – „visuotinės antikos istorinį bei filosofinį pažinimą“, bet XVIII a. filologijos sąvoka buvo pradėta taikyti jau ir šiuolaikinėms kalboms bei knygoms.

Šiandien anglakalbėje aplinkoje philology reiškia the study of language, especially its history and development, t. y. „kalbos, ypač jos istorijos ir raidos, studijas“.

Tuo tarpu vokiškai kalbančioje aplinkoje Philologie yra mokslas, tiriantis istorinio, literatūrinio  ir kultūrinio-istorinio turinio tekstus tam tikra kalba ir juos interpretuojantis lingvistiniu, istoriniu, kultūriniu-istoriniu ir socialiniu požiūriu.

O italų ir prancūzų kalbų aplinkoje filologia ir philologie išlaiko tiek bendresnę reikšmę, pabrėžiamą vokiečių tradicijoje, tiek techninę, susijusią su teksto kritika / ekdotika, t. y. disciplina, kuri lietuvių tradicijoje vadinama „tekstologija“.

Visų šių apibrėžimų bendras vardiklis yra „kritinis žinojimas“. Bet ką tai reiškia konkrečiai? Ar tai požiūris, kuris galėtų būti taikomas ir už universiteto auditorijų ribų?

Kai žmogus, skaitydamas laikraštį, savęs klausia: „Kuo remiantis pateikiama ši žinia? Kas slypi už šios informacijos? Koks jos patikimumas?“ – jis užsiima filologija. Istorikai, rekonstruodami faktus, dirbdami su liudijimais, liudytojais ir pasakojimais, užsiima filologija.

Užsiimti filologija reiškia įgyti, puoselėti ir lavinti kritinį mąstymą.

Jau kurį laiką ir Lietuvoje labai populiarios tapo tokios sąvokos kaip fact checking, fake news ar cancel culture. Visa tai parodo, kokia šiais laikais reikalinga yra filologija, nes vadinamasis fact checking, t. y. žiniasklaidos ar politikų skleidžiamos informacijos teisingumo tikrinimas, yra ne kas kita kaip filologinio požiūrio taikymas. Taigi faktų tikrinimas reiškia filologijos metodų taikymą, o filologinis požiūris yra didžiausias fake news – melagingų naujienų – priešas. Tad nihil novi sub sole – nieko naujo po saule.

Kita vertus, vadinamoji cancel culture (atšaukimo kultūra) yra priešinga filologiniam požiūriui, nes, laikydamasi aistoriško požiūrio, vertina tekstus, asmenybes ir jų nuomonę tik pagal šiuolaikinius parametrus, o norint suprasti tinkamai, juos reikia vertinti socialiniame ir istoriniame kontekste, kuriame šie tekstai buvo sukurti ir šios asmenybės veikė.

Man visada labai patiko ispanų filosofui José Ortegai y Gassetui priskirtas aforizmas: Siempre que enseñes, enseña a la vez a dudar de lo que enseñas – „Kai mokai, mokyk ir abejoti tuo, ką mokai“.

Mokyti abejoti reiškia mokyti nepriimti kitų idėjų pasyviai, o jas patikrinti. Mokyti abejoti reiškia ugdyti supratimą apie tikrovės sudėtingumą, prisiimti atsakomybę, ieškoti, siekti tiesos. Abejonė ne paralyžiuoja, o skatina veikti. Abejoti reiškia ne spręsti pagal išorę, o gilintis. Abejonė ir apdairumas yra pagrindiniai filologijos recepto ingredientai. Filologinis požiūris apsaugo nuo supaprastinimo, ideologinio konformizmo ir pensée unique – unifikuoto mąstymo. Siūlanti ne atsakymus, o priemones jiems gauti, filologija pažadina protą, yra priešnuodis propagandai, taigi suteikia sąmoningumą, gebėjimą mąstyti ir rinktis. Galėtume pasakyti, kad filologija yra žinių higienos forma ir kad, cituojant italų filologą Luciano Canforą, la filologia è la più eversiva delle discipline – „filologija yra maištingiausia disciplina iš visų“, nes neapsiriboja viena, o gali būti taikoma įvairiausiose srityse, siekiant išsiaiškinti, kaip iš tiesų yra.

Visi gerai žinome, kad, pučiant karo vėjams, būna kaip niekad sunku ar beveik neįmanoma atskirti tikrovės nuo propagandos.

Brangūs jaunieji kolegos, pritaikykite praktikoje tai, ko išmokote šiame fakultete, toliau elkitės filologiškai ir mokykite aplinkinius mąstyti ir veikti filologiškai, nes būtent tai galiausiai atveda į laisvę.

Kuo geriausios sėkmės jums.

Doc. dr. Diego Ardoino

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Birželio 20 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.

Ceremonijos metu Intermedialių literatūros studijų magistrė Viltė Stukaitė tarė savo absolventės žodį.

Gerbiamas Vicerektoriau, gerbiamas Dekane, Prodekane, mieli dėstytojai, studentai, artimieji ir svečiai, miela universiteto bendruomene,

esu dėkinga už suteiktą galimybę šią iškilmingą dieną studentų vardu tarti padėkos žodį. Atrodytų, kad studia humanitatis, o ypač filologija yra linkusi formuoti ir transformuoti žvilgsnį. Žodžio meilės mokslas, grįstas įvairiausių tekstų studijomis, ne kartą ragino mintį kreipti žmogaus link. Tikiu, kad filologija per se yra orientuota į žmogaus supratimą ir pažinimą. Siekis išsiaiškinti, kas ir koks žmogus yra, kaip jis mąsto bei suvokia save studijuojant jėzuitų akademijos erdvėse fokusavo žvilgsnį į žmoniškumo ženklus įvairiausiose tekstų formose. Iš tiesų filologijos studijos yra prigimtinai tarpdiscipliniškos. Ketverius ar šešerius metus tirdami kalbą, literatūros tekstus bei jų sąsajas su vizualiaisiais menais skverbėmės ir į kultūros, filosofijos bei istorijos gelmes. Tad ir mano mintys šiandien krypsta į filologiją sensu lato ir į jos prigimtį bei prasmę.

Esu įsitikinusi, kad filologija kuria ir reformuoja šiūdienybės žmogų. Šios studijos įgalina kompleksiškai žvelgti į įvairiausius kultūros reiškinius, juos vertinti ir analizuoti. Įžengusi į universitetą patyriau, kad filologinė mintis visų pirma yra laisvo žmogaus mintis. Iš tiesų, universiteto erdvėse tarp studentų ir dėstytojų bei kolegų užsimezgantys dialogai kūrė laisvą erdvę, skatinančią diskutuoti, suskliausti besąlygišką autoriteto priėmimą, ragino ieškoti savojo balso. Tapsmas universiteto bendruomenės dalimi, viena vertus, skatino atvirai žvelgti ir priimti skirtingas perspektyvas. Kita vertus, filologijos studijos įskiepijo ir kritišką požiūrį.

Tikiu, kad universitetas, o ypač studia humanitatis yra asmens tapsmo erdvė, ugdanti laisvą mąstymą bei atsakomybę už bendruomenę. Šios studijos formuoja laisvą žmogų – sąmoningą pilietį, kuriam rūpi polis ir jo klestėjimas. Taigi universitetas tampa ir mūsų tapatybės pamatu, ir diskusijų agora, kurioje gimsta sąmoningas įsipareigojimas Politėjos kūrimui ir išsaugojimui.

Manau, kad būtent laisvų dėstytojų ir studentų bendruomenę persmelkęs dėmesys nepriklausomai minčiai bei dialogui yra gyvybingos akademinės kultūros esmė. Ši akademinė laisvė reiškiasi ne vien autonomiškoje universiteto erdvėje, bet ir valstybės ir Akademijos sąveikoje. Joje glūdi Respublikos idėja – ne tik demokratinių santykių tinklas, bet ir įsipareigojimas piliečiams, bendros būties kūrimui ir išlaikymui.

Laisvieji menai įgalina mus ne tik suprasti pasaulį, bet ir aktyviai jame veikti: kritiškai vertinti politinius procesus, puoselėti kultūrinę atmintį, tinkamai reaguoti į populizmo bei autoritarizmo grėsmes. Būtent todėl humanitarinis išsilavinimas nėra privilegija ar atgyvena, o demokratijos sąlyga. Tik taip užtikrinama, kad neliksime abejingi viešajam reikalui, o tapsime Politėjos bendrakūrėjais.

Šią kalbą norėčiau užbaigti padėka universiteto bendruomenei. Dėkoju dėstytojams, o ypač baigiamųjų darbų vadovams, lydėjusiems naujų atradimų link. Ačiū tariu ir kolegoms už diskusijas, juoką bei pokalbius, išsprūdusius ir už universiteto ribų. Linkiu, kad laisva mintis visada lydėtų mus.

Intermedialių literatūros studijų magistrė

Viltė Stukaitė

 Doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson / Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Birželio 20 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.

Ceremonijos metu doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson skaitė lectio ultima.

Brangūs absolventai,

pagal tradiciją vienam iš fakulteto dėstytojų tenka skaityti lectio ultima – paskutinę paskaitą jums kaip bakalaurantams ir magistrantams šiame fakultete. Šiandien ši nepelnyta garbė tenka man. Prisiminęs kolegų lectiones ultimae, perskaitytas paskutiniais metais, radau vieną įdomų dėsningumą. Stebėtinai daug kalbų semiasi motyvų, posakių iš senovės Graikijos kalbos, literatūros ar filosofijos, taip pat iš senovės Romos, neretai ir iš Naujojo Testamento, nors įprastai tai visiškai nesusiję su jų tyrimų lauku. Bet jokio paradokso nėra. Viena lectio ultima funkcijų yra apibrėžti tradicijos svarbą. O nuo ko pradėti, jei ne nuo senovės Graikijos, Romos ar krikščionybės pradžios? Juk būtent ten ir yra mūsų, Vakarų civilizacijos, pagrindai.

Kaip indoeuropeistas, turėčiau kalbėti apie indoeuropiečių prokalbę, turbūt apie indoeuropiečių protėvynę. Kaip žinia, iš indoeuropiečių prokalbės atsirado daugelis dabartinių Europos ir dalis Azijos kalbų. Sąsaja su mumis yra akivaizdi, bet ką tai galėtų mums pasakyti apie filologijos studijų prasmę? Pažiūrėsime, bet jei nieko kito, tai bent apie atradimų džiaugsmą.

Nėra lietuvio, kuris nežinotų, kad „lietuvių kalba yra labai sena“. Tiksliau būtų „lietuvių kalba yra konservatyviausia iš dabar kalbamų indoeuropiečių kalbų“. Tai yra tiesa, bet ne visa tiesa. Jei sugrupuotume kalbas pagal jų svarbą rekonstruojant indoeuropiečių prokalbę, lietuvių įeitų į garbingą antrą grupę kartų su lotynų, gotų, tocharų ir dar viena kita. Pirmai grupei priklauso tik trys kalbos: vedų (arba ankstyvoji sanskrito stadija), senoji graikų ir hetitų. Tai – anksčiausiai paliudytos indoeuropiečių kalbos, jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Norėčiau prie jų stabtelėti ne dėl jų archajiškumo, o dėl tekstų. Juk svarbu ne tik, kaip kalbėjo indoarijai, graikai ir hetitai, bet ir apie ką kalbėjo. Tai – trys langai į ištisas civilizacijas, į naujus pasaulius.

Pradėkime nuo hetitų. Hetitų karalystė gyvavo apie penkis šimtus metų. Karališkuosiuose archyvuose hetitų sostinėje Hatuše rasti tūkstančių tūkstančiai molio lentelių, parašytų dantiraščiu. Daug ką žinome apie jų istoriją, ritualus, įstatymus ir t. t. Tie, kurie domisi arkliais, jų treniravimu karo vežimams, gali perskaityti seniausią pasaulyje hipologijos vadovėlį, parašytą hurito Kikulio. Deja, literatūrinių tekstų nėra daug ir jie gana prozaiški. Hetitai priklausė vadinamajam vėlyvajam bronzos amžiui, kuris prasidėjo šešioliktame amžiuje prieš Kristų. Dažnai jis vadinamas pirmu globalizacijos laikotarpiu. Hetitai, egiptiečiai, huritai, asirai, elamitai, Mikėnų graikai ir kiti bendravo itin glaudžiai, ar bent jų elitas. Prekybiniai ryšiai tarp valstybių klestėte klestėjo, taip pat kultūriniai ryšiai. Karų ir konfliktų netrūko, bet taip pat atsirado diplomatijos, dialogo ir susitarimo svarbos suvokimas. Tarp mums žinomų tekstų yra aibė sutarčių tarp valstybių, daug laiškų, kartais gan asmeniškų, tarp karalių ar kitų didikų. Deja, neįprastai įdomus ir dinamiškas vėlyvojo bronzos amžiaus pasaulis sužlugo staiga ir, galima sakyti, netikėtai, dvylikto amžiaus pradžioje prieš Kristų. Specialistai dar diskutuoja, kodėl taip įvyko, o mums tai gali priminti, kad civilizacija nėra savaiminė duotybė. Jei jos nepuoselėjame, galime jos netekti.

Bet eikime prie indų ir graikų. Čia padėtis yra stebėtinai panaši. Pirmiesiems paminklams (Homero epai Graikijoje, Rigvedos himnai Indijoje), galima drąsiai teigti, niekada nebuvo prilygta. Abu veikia kaip savotiškos durys tarp dviejų pasaulių, tuo pat metu yra indoeuropiečių poetinės tradicijos kulminacija ir naujų civilizacijų pradžia. Kitaip negu hetitų pasaulis, civilizacijos, kurios prasidėjo Homero epuose ir Rigvedoje, gyvos iki šiol, kad ir su begalybe peripetijų. Abiejose kultūrose vystėsi filosofija, mokslai, be galo įvairi ir turtinga literatūra. Iki ne taip seniai klasikinis pasaulis buvo natūrali vieta, kur Vakarų kultūra pasisemdavo įkvėpimo, pamokančiųjų istorijų. Indų tradicijoje jų irgi netrūksta. Negaliu susilaikyti nepapasakojęs poros jų.

Pirma yra iš Mahābhāratos, nesibaigiančios epinės poemos, pasakojančios apie karą tarp dviejų karališkosios šeimos šakų, Kauravų ir Pāṇḍavų. Veiksmas, kuris iš esmės yra tik dialogas, vyksta prieš pat paskutinį mūšį. Abi kariuomenės išrikiuotos viena prieš kitą. Pirmąją eilę, savaime suprantama, užima pagrindiniai herojai su savo vadeliotojais karo vežimuose. Pāṇḍavų herojus Ardžuna (kurio vardas reiškia ‚baltasis‘ ar ‚švytintis‘) žiūri į priešiškų gretų žmones, į savo. Supranta, kad iki nakties dauguma jų mirs, tos pačios genties, tos pačios šeimos nariai nužudys vieni kitus. Ardžuna meta lanką ir strėles ir sako „nekovosiu“. Šalia stovi vežimo vadeliotojo pavidalu dievas Krišna (kurio vardas reiškia ‚juodasis‘ ir turi atitikmenį prūsų kalboje, kirsnan). Krišna bando įtikinti Ardžuną kovoti, įvairiais būdais aiškina, kodėl taip reikia. Pokalbis yra ilgas ir sudėtingas. Ardžuna vis tiek atsisako. Galų gale, Krišna nebežinodamas, ko griebtis, pasirodo toks, koks iš tikrųjų yra, dievo pavidalu, iš esmės sutapęs su pačiu kosmosu. Ardžuna mato pačią visatą ir supranta, kad žudyti ir mirti yra tik veiksmai, kad būti kariu, herojumi nėra nei geriau, nei blogiau negu turėti bet kokį kitą likimą, bet tai – jo likimas, kurį jis privalo išpildyti. Ardžuna pakelia lanką, strėles ir išjoja į mūšį.

Ši istorija jums turbūt buvo žinoma. Antra, esu beveik įsitikinęs, kad ne. Aleksandras Makedonietis nemirė Babilonijoje, artėjant trisdešimt trečiam gimtadieniui. Per paskutinį mūšį jis buvo sužeistas ir šurmulyje pasiklydo. Dienomis ir naktimis klajojo, beveik nieko nesuvokdamas. Galų gale pamatė stovyklą. Prie laužų sėdėjo vyrai su įstrižomis akimis ir gelsvos spalvos veidais. Jie buvo kariai. Jie priglaudė Aleksandrą, jį gydė, ir galų gale priėmė į savo gretas. Jis toliau kovojo svetimose žemėse, karuose, apie kuriuos mažai ką žinojo. Vis tiek jis buvo karys, ištikimas savo vadui ir savo būriui, ir nelabai jautė, kad būti galingiausiu visų laikų generolu kuo nors skirtųsi nuo to, kaip būti eiliniu kariu. Ir taip ėjo metai, jau beveik pamiršo, kas jis yra. Vieną dieną kaip ir kiti kariai Aleksandras gavo atlyginimą – sidabrinę monetą. Joje buvo kažkas keisto. Aleksandras žiūrėjo žiūrėjo ir staiga suvokė „tai – aš, kai buvau Makedonijos karalius“.

Kaip veikiausiai jau supratote, ši nuostabi istorija nėra tikra. Ją sugalvojo anglų rašytojas Robert Graves. Aš ją žinau iš savo mėgstamiausio rašytojo Jorge Luis Borges, kuris kažkur ją perpasakoja. Manau, Ardžunos ir Aleksandro istorijų moralas yra akivaizdus: kiekvienam skirtas tam tikras likimas, turime jį išpildyti. O koks mūsų likimas? Įtariu, labai skirtingas, bet mus vienija vienas dalykas. Mes – filologai. Įstojome į filologijos studijas, jas tęsėme, baigėme. Dirbame ir, tikėkimės, jūs dirbsite kaip filologai. Net ir tie iš jūsų, kurie suks kitu keliu, vis tiek studijavote filologiją. Tai visada bus dalis to, kuo esate.

O kas yra filologai? Tai – „tekstų ir žodžių žmonės“. Ardžunos ir Aleksandro istorijos yra istorijos apie asmeninį likimą, bet jos turi ir platesnę, socialinę interpretaciją. Koks yra mūsų šiuolaikinis pasaulis, žino visi. Dezinformacija, sąvokų iškraipymas, terminai be realaus turinio, interpretacijos, ištrauktos iš konteksto, be tinkamos informacijos, yra mūsų kasdienybė. Manau, filologai, kaip tekstų ir žodžių žmonės, čia turi kur pasitarnauti visuomenei sakydami tiesą apie tekstus ir žodžius, apie tai, ką mes išmanome.

Tokiu palinkėjimu ir baigsime. Linkiu sėkmės.

Doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson