Doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson / Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Birželio 20 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.

Ceremonijos metu doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson skaitė lectio ultima.

Brangūs absolventai,

pagal tradiciją vienam iš fakulteto dėstytojų tenka skaityti lectio ultima – paskutinę paskaitą jums kaip bakalaurantams ir magistrantams šiame fakultete. Šiandien ši nepelnyta garbė tenka man. Prisiminęs kolegų lectiones ultimae, perskaitytas paskutiniais metais, radau vieną įdomų dėsningumą. Stebėtinai daug kalbų semiasi motyvų, posakių iš senovės Graikijos kalbos, literatūros ar filosofijos, taip pat iš senovės Romos, neretai ir iš Naujojo Testamento, nors įprastai tai visiškai nesusiję su jų tyrimų lauku. Bet jokio paradokso nėra. Viena lectio ultima funkcijų yra apibrėžti tradicijos svarbą. O nuo ko pradėti, jei ne nuo senovės Graikijos, Romos ar krikščionybės pradžios? Juk būtent ten ir yra mūsų, Vakarų civilizacijos, pagrindai.

Kaip indoeuropeistas, turėčiau kalbėti apie indoeuropiečių prokalbę, turbūt apie indoeuropiečių protėvynę. Kaip žinia, iš indoeuropiečių prokalbės atsirado daugelis dabartinių Europos ir dalis Azijos kalbų. Sąsaja su mumis yra akivaizdi, bet ką tai galėtų mums pasakyti apie filologijos studijų prasmę? Pažiūrėsime, bet jei nieko kito, tai bent apie atradimų džiaugsmą.

Nėra lietuvio, kuris nežinotų, kad „lietuvių kalba yra labai sena“. Tiksliau būtų „lietuvių kalba yra konservatyviausia iš dabar kalbamų indoeuropiečių kalbų“. Tai yra tiesa, bet ne visa tiesa. Jei sugrupuotume kalbas pagal jų svarbą rekonstruojant indoeuropiečių prokalbę, lietuvių įeitų į garbingą antrą grupę kartų su lotynų, gotų, tocharų ir dar viena kita. Pirmai grupei priklauso tik trys kalbos: vedų (arba ankstyvoji sanskrito stadija), senoji graikų ir hetitų. Tai – anksčiausiai paliudytos indoeuropiečių kalbos, jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Norėčiau prie jų stabtelėti ne dėl jų archajiškumo, o dėl tekstų. Juk svarbu ne tik, kaip kalbėjo indoarijai, graikai ir hetitai, bet ir apie ką kalbėjo. Tai – trys langai į ištisas civilizacijas, į naujus pasaulius.

Pradėkime nuo hetitų. Hetitų karalystė gyvavo apie penkis šimtus metų. Karališkuosiuose archyvuose hetitų sostinėje Hatuše rasti tūkstančių tūkstančiai molio lentelių, parašytų dantiraščiu. Daug ką žinome apie jų istoriją, ritualus, įstatymus ir t. t. Tie, kurie domisi arkliais, jų treniravimu karo vežimams, gali perskaityti seniausią pasaulyje hipologijos vadovėlį, parašytą hurito Kikulio. Deja, literatūrinių tekstų nėra daug ir jie gana prozaiški. Hetitai priklausė vadinamajam vėlyvajam bronzos amžiui, kuris prasidėjo šešioliktame amžiuje prieš Kristų. Dažnai jis vadinamas pirmu globalizacijos laikotarpiu. Hetitai, egiptiečiai, huritai, asirai, elamitai, Mikėnų graikai ir kiti bendravo itin glaudžiai, ar bent jų elitas. Prekybiniai ryšiai tarp valstybių klestėte klestėjo, taip pat kultūriniai ryšiai. Karų ir konfliktų netrūko, bet taip pat atsirado diplomatijos, dialogo ir susitarimo svarbos suvokimas. Tarp mums žinomų tekstų yra aibė sutarčių tarp valstybių, daug laiškų, kartais gan asmeniškų, tarp karalių ar kitų didikų. Deja, neįprastai įdomus ir dinamiškas vėlyvojo bronzos amžiaus pasaulis sužlugo staiga ir, galima sakyti, netikėtai, dvylikto amžiaus pradžioje prieš Kristų. Specialistai dar diskutuoja, kodėl taip įvyko, o mums tai gali priminti, kad civilizacija nėra savaiminė duotybė. Jei jos nepuoselėjame, galime jos netekti.

Bet eikime prie indų ir graikų. Čia padėtis yra stebėtinai panaši. Pirmiesiems paminklams (Homero epai Graikijoje, Rigvedos himnai Indijoje), galima drąsiai teigti, niekada nebuvo prilygta. Abu veikia kaip savotiškos durys tarp dviejų pasaulių, tuo pat metu yra indoeuropiečių poetinės tradicijos kulminacija ir naujų civilizacijų pradžia. Kitaip negu hetitų pasaulis, civilizacijos, kurios prasidėjo Homero epuose ir Rigvedoje, gyvos iki šiol, kad ir su begalybe peripetijų. Abiejose kultūrose vystėsi filosofija, mokslai, be galo įvairi ir turtinga literatūra. Iki ne taip seniai klasikinis pasaulis buvo natūrali vieta, kur Vakarų kultūra pasisemdavo įkvėpimo, pamokančiųjų istorijų. Indų tradicijoje jų irgi netrūksta. Negaliu susilaikyti nepapasakojęs poros jų.

Pirma yra iš Mahābhāratos, nesibaigiančios epinės poemos, pasakojančios apie karą tarp dviejų karališkosios šeimos šakų, Kauravų ir Pāṇḍavų. Veiksmas, kuris iš esmės yra tik dialogas, vyksta prieš pat paskutinį mūšį. Abi kariuomenės išrikiuotos viena prieš kitą. Pirmąją eilę, savaime suprantama, užima pagrindiniai herojai su savo vadeliotojais karo vežimuose. Pāṇḍavų herojus Ardžuna (kurio vardas reiškia ‚baltasis‘ ar ‚švytintis‘) žiūri į priešiškų gretų žmones, į savo. Supranta, kad iki nakties dauguma jų mirs, tos pačios genties, tos pačios šeimos nariai nužudys vieni kitus. Ardžuna meta lanką ir strėles ir sako „nekovosiu“. Šalia stovi vežimo vadeliotojo pavidalu dievas Krišna (kurio vardas reiškia ‚juodasis‘ ir turi atitikmenį prūsų kalboje, kirsnan). Krišna bando įtikinti Ardžuną kovoti, įvairiais būdais aiškina, kodėl taip reikia. Pokalbis yra ilgas ir sudėtingas. Ardžuna vis tiek atsisako. Galų gale, Krišna nebežinodamas, ko griebtis, pasirodo toks, koks iš tikrųjų yra, dievo pavidalu, iš esmės sutapęs su pačiu kosmosu. Ardžuna mato pačią visatą ir supranta, kad žudyti ir mirti yra tik veiksmai, kad būti kariu, herojumi nėra nei geriau, nei blogiau negu turėti bet kokį kitą likimą, bet tai – jo likimas, kurį jis privalo išpildyti. Ardžuna pakelia lanką, strėles ir išjoja į mūšį.

Ši istorija jums turbūt buvo žinoma. Antra, esu beveik įsitikinęs, kad ne. Aleksandras Makedonietis nemirė Babilonijoje, artėjant trisdešimt trečiam gimtadieniui. Per paskutinį mūšį jis buvo sužeistas ir šurmulyje pasiklydo. Dienomis ir naktimis klajojo, beveik nieko nesuvokdamas. Galų gale pamatė stovyklą. Prie laužų sėdėjo vyrai su įstrižomis akimis ir gelsvos spalvos veidais. Jie buvo kariai. Jie priglaudė Aleksandrą, jį gydė, ir galų gale priėmė į savo gretas. Jis toliau kovojo svetimose žemėse, karuose, apie kuriuos mažai ką žinojo. Vis tiek jis buvo karys, ištikimas savo vadui ir savo būriui, ir nelabai jautė, kad būti galingiausiu visų laikų generolu kuo nors skirtųsi nuo to, kaip būti eiliniu kariu. Ir taip ėjo metai, jau beveik pamiršo, kas jis yra. Vieną dieną kaip ir kiti kariai Aleksandras gavo atlyginimą – sidabrinę monetą. Joje buvo kažkas keisto. Aleksandras žiūrėjo žiūrėjo ir staiga suvokė „tai – aš, kai buvau Makedonijos karalius“.

Kaip veikiausiai jau supratote, ši nuostabi istorija nėra tikra. Ją sugalvojo anglų rašytojas Robert Graves. Aš ją žinau iš savo mėgstamiausio rašytojo Jorge Luis Borges, kuris kažkur ją perpasakoja. Manau, Ardžunos ir Aleksandro istorijų moralas yra akivaizdus: kiekvienam skirtas tam tikras likimas, turime jį išpildyti. O koks mūsų likimas? Įtariu, labai skirtingas, bet mus vienija vienas dalykas. Mes – filologai. Įstojome į filologijos studijas, jas tęsėme, baigėme. Dirbame ir, tikėkimės, jūs dirbsite kaip filologai. Net ir tie iš jūsų, kurie suks kitu keliu, vis tiek studijavote filologiją. Tai visada bus dalis to, kuo esate.

O kas yra filologai? Tai – „tekstų ir žodžių žmonės“. Ardžunos ir Aleksandro istorijos yra istorijos apie asmeninį likimą, bet jos turi ir platesnę, socialinę interpretaciją. Koks yra mūsų šiuolaikinis pasaulis, žino visi. Dezinformacija, sąvokų iškraipymas, terminai be realaus turinio, interpretacijos, ištrauktos iš konteksto, be tinkamos informacijos, yra mūsų kasdienybė. Manau, filologai, kaip tekstų ir žodžių žmonės, čia turi kur pasitarnauti visuomenei sakydami tiesą apie tekstus ir žodžius, apie tai, ką mes išmanome.

Tokiu palinkėjimu ir baigsime. Linkiu sėkmės.

Doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson

Viniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šiais metais rašytojos Sofijos Čiurlionienės vardinės stipendijos laimėtoja paskelbta Literatūros antropologijos ir kultūros magistrantė Rasa Alė Petronytė.

Vydūno jaunimo fondo įsteigta stipendija Rasai Alei Petronytei skirta už jos aktyvią savanorišką veiklą lituanistikos srityje bei pastangas išsaugoti ir skleisti etnokultūrinį palikimą.

Nuoširdžiai sveikiname laureatę!

Dr. Ernesta Kazakėnaitė / Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Iš pernai įkurto prof. J. Kazlausko vardo subfondo filologijos mokslui remti investicijų grąžos šiemet paskirta pirmoji vardinė premija pradedančiajai mokslininkei už išskirtinį mokslinį darbą filologijos mokslo srityje. Šių metų laureate tapo dr. Ernesta Kazakėnaitė, jai atiteko 3 500 eurų premija.

Prof. Jono Kazlausko premijos įteikimas. Iš kairės: VU fondo direktorius Justinas Noreika, laureatė dr. Ernesta Kazakėnaitė, prof. J. Kazlausko dukra, mecenatė Eglė Danielienė, VU Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas (Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.)

Premija įteikta iškilmingos diplomų įteikimo ceremonijos filologijos absolventams metu. Kalbėdama renginyje, dr. E. Kazakėnaitė pacitavo fragmentą iš dainos, kuri, kaip manoma, buvusi mėgstamiausia paties prof. J. Kazlausko. Ji buvo užrašyta Būdų kaime – netoli Birštono, mokslininko gimtinės:

Upės plauks į melsvą tolį,
Gervės grįš ir vėl išskris.

„Gervės šiandien man ne tik Jonas Kazlauskas, vis grįžtantis į baltistikos pasaulį per savo knygas ir šią gražią paramos iniciatyvą, bet ir jūs, mieli absolventai, kurie kaip gervės išskrendate, bet, labai tikiuosi, bent trumpam ateity ir sugrįšite“, – linkėjo dr. E. Kazakėnaitė.

Sveikiname laureatę!

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šiemet prof. Vandos Zaborskaitės premija už geriausius MA baigiamuosius darbus, skirtus lietuvių literatūrai, buvo apdovanoti du Literatūros antropologijos ir kultūros programos magistrai: Deimantė Blusevičiūtė už MA darbą „Istorinės lietuvių literatūros ir istoriografijos sąveikos XIX a. pab.-XX a. pr.“ ir Vilius Jakubčionis už MA darbą „Gyvūnų vaizdavimas Juozo Apučio, Romualdo Granausko ir Antano Ramono novelėse“ (vadovė prof. Brigita Speičytė).

Deimantė Blusevičiūtė aiškinosi, kaip moderniosios lietuvių kultūros emancipacijos laikotarpiu bendradarbiavo rašytojai ir istorikai (kartais – viename asmenyje), kurdami Lietuvos praeities vaizdinius, kultūrinės atminties formas, kokius kolektyvinės atminties domenus užsiėmė literatūra ir istoriografija, pretenduodamos į profesionalų meną ir mokslą.

Vilius Jakubčionis tyrė gyvūnų vaizdavimo menines strategijas iškiliausių lietuvių modernizmo prozininkų novelėse, remdamasis nuostata, jog „žmogaus ir gyvūno susitikimas nustebina, sukrečia, įdėmus žvilgsnis į žvėries, ūkio gyvulio ar augintinio akis neišvengiamai sukeistina ir suproblemina nusistovėjusį santykį“. Magistras aiškinosi, kaip šiame santykyje su gyvūnu atsiskleidžia žmogaus ir gyvūno suvokimas, etinė ir estetinė perspektyva.

Premiją, įsteigtą prof. V. Zaborskaitės valia, jau antrą dešimtmetį, bendradarbiaudama su VU FLF Lietuvių literatūros katedra, mecenuoja profesorės dukra mokytoja lituanistė Virgilija Stonytė.

Sveikiname laureatus!

Džiaugiamės galėdami pranešti, kad profesoriui habil. dr. Bonifacui Stundžiai įteikta Kazickų šeimos fondo Petro Būtėno atminimą įamžinanti premija.

Kalbininkui B. Studžiai premija skirta už baltistikos, ypač akcentologijos, tyrimus, svarų indėlį į bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo kodifikaciją, už jaunosios kartos mokslininkų rengimą, baltistikos tyrimų tarptautiškumo plėtrą, lituanistikos mokslo sklaidą bei ilgametę visuomeninę lituanistinę veiklą.

Nuoširdžiai sveikiname!

Dienos šviesą išvydo naujas VU Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto dėstytojos Rasos Bačiulienės dvikalbis patarlių žodynas „Kiškio miegas“. Leidinį sudaro lietuvių ir anglų patarlės, priežodžiai bei palyginimai, kurių pagrindinis veikėjas yra kiškis, ar zuikis, kaip pasakytų žemaičiai. Tai labai greitas ir vikrus gyvūnas, tad nenuostabu, jog ir patarlėmis dažnai perteikiamas greitumas, vikrumas, lengvumas, skuba. Daugybe patarlių išreiškiama baimė, bailumas ar baikštumas. Nemažai jų vartojama pasiteisinant ar kitą pateisinant. Kiekvienos patarlės reikšmė paaiškinta, patarlės papildytos variantais, pateikti tiesioginiai ar netiesioginiai atitikmenys anglų kalba. Pabaigoje skaitytojas ras temų rodyklę ir lietuvių bei anglų patarlių rodykles. Ši knyga puikiai tinka tiek lietuvaičiams, norintiems gražiai kalbėti gimtąja kalba ir geidaujantiems turtinti anglų kalbos žinias, tiek kitataučiams, trokštantiems šnekėti vaizdinga lietuvių kalba. Taip pat mokytojams, kurie stengiasi rasti papildomų ugdymo priemonių, ir vertėjams, ieškantiems šmaikštaus, taiklaus ar sąmojingo posakio ir atitikmens. 

Dvikalbį žodyną puošia šmaikščios jaunosios kartos atstovės Gustės Bačiulytės iliustracijos, kurios taikliai atskleidžia kiškio charakterį smulkiosios tautosakos kūriniuose.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Vilniaus universiteto / Justino Auškelio nuotr.

Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto docentė dr. Simona Kontrimienė su kolegomis iš Medicinos ir Filosofijos fakultetų bei Gyvybės mokslų centro vykdys Lietuvos mokslo tarybos trejų metų projektą pagal pažangos priemonę „Pirmiausia – mokytojas“ pavadinimu „Pagalba mokytojui: dėmesingo įsisąmoninimo intervencijų taikymas mažinant mokytojų patiriamą stresą ir perdegimą bei gerinant darbo kokybę“.

Projekto tyrėjai matuos tyrime dalyvaujančių mokytojų stresą ne tik subjektyviais apklausos instrumentais, bet ir objektyviais biožymenimis iš mokytojų plaukų ir seilių, taikys dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) intervencijas bei tirs jų poveikį mokytojų patiriamam stresui ir perdegimui.

Nuorodą į lrytas.lt straipsnį šia tema rasite čia >>

Gražinos Jočytės nuotr.

Gegužės pabaigoje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje vyko didžiausio ir seniausio literatūros festivalio Europoje „Poezijos pavasario“ lietuvių gestų kalbos (LGK) literatūros vakaras „Gyvenu ir jaučiu gestais. Lietuvių gestų kalbos pripažinimo 30-mečio liudijimas“. Nors nuo šio renginio praėjo jau nemažai laiko, dar norisi prie jo sugrįžti.

Poezijos pavasario renginyje buvo galima stebėti originalius LGK kūrinius, kurie neturi sąsajų su žodinėmis kalbomis ir rašytiniu tekstu. Metaforas, kinematografiškumą, ritmą, neologizmus ir kitas meninės raiškos priemones LGK literatūros kūriniuose su kūrėjais aptarė ilgametę mokslinę patirtį šioje srityje turinti šio renginio iniciatorė ir rengėja, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto doktorantė ir jaunesnioji asistentė Anželika Teresė. „Tai iš tiesų – unikali proga pažinti ne tik greta esančią ir gyvenančią bendruomenę, dar vieną kalbą, bet ir praplėsti savo supratimo apie literatūrą, kalbos galimybes horizontus!“ – pasakoja Anželika Teresė.

Gražinos Jočytės nuotr.

Tokių renginių metu LGK literatūra vis labiau matoma, keliami klausimai ne tik apie LGK gestakalbių kūrėjų statusą, bet ir būtinybė nuosekliai puoselėti šios srities žinių perdavimą jaunajai kartai, poreikis kurčiųjų ugdymo procese turėti galimybę susipažinti ir gilintis į originalius krašto LGK literatūros kūrinius, sisteminti, tirti kurčiųjų kalbinį ir kultūrinį paveldą bei dėti pastangas jį daryti vis prieinamesnį, labiau pasiekiamą plačiajai visuomenei.