2025 m. gegužės 24 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete sėkmingai baigėsi nacionalinė pedagoginių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programa „Kalbų mokymo(si) optimizavimas pasitelkus generatyvinį dirbtinį intelektą (GDI)“. Ši inovatyvi programa buvo skirta užsienio (lenkų, lietuvių, prancūzų, vokiečių) kalbų mokytojams, siekiantiems tobulinti skaitmenines kompetencijas, būtinas šiuolaikiniam kalbų mokymui(si).

Programą parengė ir įgyvendino tarpdisciplininė komanda: Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojos dr. Vitalija Kazlauskienė, dr. Kinga Geben, dr. Virginija Masiulionytė, dr. Diana Šileikaitė-Kaishauri, dr. Eglė Žurauskaitė, dr. Anastasija Belovodskaja, lektorė Irena Vysockaja; VU Teisės fakulteto lektorė dr. Neringa Gaubienė; Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos prezidentas dr. Linas Petkevičius; užsienio ekspertės – Berlyno Humboldtų universiteto dėstytoja dr. Daniela Hartmann ir Salamankos universiteto docentė dr. Jeanne Sophie Renaudin. Į programos įgyvendinimą įsitraukė ir informacinių technologijų mokytoja ekspertė Liudmila Norkaitienė, Nacionalinės švietimo agentūros specialistė Ana Pavilovič-Jančis ir Vilniaus privačios gimnazijos vykdančioji vadovė dr. Agnė Liubertaitė-Amšiejė.

Programa truko 270 akademinių valandų ir buvo organizuojama mišriuoju būdu, derinant nuotolines paskaitas, pratybas, konsultacijas ir savarankišką praktiką. Dalyviai mokėsi kurti mokomąją medžiagą naudodami įvairius GDI įrankius; susipažino su šių įrankių taikymu organizuojant mokymo(si) procesą, vertinant mokinių pasiekimus ir teikiant grįžtamąjį ryšį, diferencijuojant bei individualizuojant mokymosi turinį, sprendžiant administracines užduotis; gilinosi į etinius GDI naudojimo aspektus.

Baigiamoji metodinė konferencija „Programos refleksija ir apibendrinimas: gerosios patirties sklaida“, vykusi gegužės 24 d., tapo puikia proga pasidalinti įgyta patirtimi ir aptarti praktikos metu įgyvendintas veiklas. Dalyviai pabrėžė, kad programa pakeitė jų požiūrį į technologijų naudojimą mokykloje, padėjo sėkmingai integruoti dirbtinį intelektą į įvairias pedagogines veiklas ir paskatino drąsiau eksperimentuoti bei kurti įdomesnes, patrauklesnes pamokas. Praktika parodė, kad naudojant GDI mokinių įsitraukimas pastebimai didesnis: pavyzdžiui, mokiniams buvo daug įdomiau klausytis avatarų, nei įprastų garso įrašų. Užduotys, kuriose mokiniai patys turėjo naudoti dirbtinio intelekto įrankius, buvo puiki proga parodyti GDI technologijų ribas ir galimybes, ugdyti mokinių gebėjimus kritiškai vertinti GDI pateikiamus rezultatus. Buvo pastebėta, kad mokinių skaitmeninės kompetencijos nėra savaime suprantamas dalykas: daugelis mokinių žinojo tik populiariausius įrankius (pvz., ChatGPT), dažnai juos naudojo vien nusirašinėjimui ir nemokėjo net tinkamai formuluoti užklausų. GDI atsiradimas skatina permąstyti ir vidines mokyklų taisykles  - pvz., įtraukti nuostatus, numatančius, kad kilus įtarimams dėl nesavarankiško darbo, mokytojas gali papildomai paprašyti mokinio pakomentuoti savo darbą žodžiu.

Apibendrinant dalyvių įspūdžius, galima drąsiai sakyti, kad ši programa tapo įkvepiančia patirtimi – ji ne tik paskatino naujų technologijų naudojimą mokyklose, bet ir padėjo mokytojams bei mokiniams drąsiau, kūrybingiau ir atsakingiau pažvelgti į ateities ugdymo galimybes. Programos organizatoriai nuoširdžiai dėkoja visiems dalyviams už atvirumą naujovėms, profesinį bendradarbiavimą ir aktyvų dalijimąsi vertingomis idėjomis.

Projektas Nr. 10-046-P-0001 vykdomas pagal 2021–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos švietimo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 12-003-03-06-01 „Pirmiausia – mokytojas“, finansuojamas „NextGenerationEU“ lėšomis.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

2025 m. gegužės 20 d., 17.00 val., Vilniaus universiteto Filologijos fakultete įvyko tarpdisciplininiai tarpfakultetiniai akademiniai debatai „Diskursas ir visuomenė“, kuriuos laimėjo Filosofijos fakulteto (FLF) komanda – Žymantė Brazauskaitė ir Justas Asmonas. Debatų dalyvių pasirodymus vertino kompetentinga trijų ekspertų komisija – savo sričių profesionalai ir aktyvūs visuomenės veikėjai: JAV ambasados diplomatas Jonathan P. Herzog, VU partnerystės prorektorius prof. Artūras Vasiliauskas bei Jungtinės Karalystės ambasados atstovas Markas Passas.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šių metų debatai išsiskyrė ne tik dalyvių intelektiniu pasirengimu, bet ir unikaliu formatu – studentų komandos rengė moksliniais tyrimais pagrįstas tezes, atspindinčias jų akademines disciplinas ir būsimą profesinę kryptį. Dalyvavo keturios komandos iš Filologijos, Filosofijos, Teisės, bei Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetų. Diskutuota aktualiomis šiuolaikinės visuomenės temomis:

1. Algoritmais valdomos socialinės žiniasklaidos priemonės kenkia visuomenės darnai.

• Propozicija: Agnė Semėnaitė (FLF) ir Fausta Bauer (FLF) – 102 t.
• Opozicija: Lėja Ažukaitė (EVAF) ir Kristė Blažiūnaitė (FSF) – 102 t.

2. Kobotų integracija objektivizuoja žmogaus kompetencijas.

• Propozicija: Maria Dreer (FLF) ir Austėja Bražaitė (FLF) – 97 t.
• Opozicija: Džiugas Jurevičius (TF) ir Ernestas Kliučnikovas (FLF) – 81 t.

3. Lyderystė yra nuo konteksto priklausantis įgūdis.

• Propozicija: Žymantė Brazauskaitė (FSF) ir Justas Asmonas (FSF) – 109 t.
• Opozicija: Konstantin Lyskoit (TF) ir Anastasija Dukalskaja (TF) – 107 t.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Po įtemptų ir argumentuotų diskusijų į superfinalą pateko dvi daugiausiai taškų surinkusios komandos. Jos turėjo parengti tezes labai ribotam laikui skirta tema:

4. Dirbtinis intelektas yra kaip GPS – jis garantuoja atvykimą, bet neatsižvelgia į tikslo pageidaujamumą.

• Propozicija: Konstantin Lyskoit (TF) ir Anastasija Dukalskaja (TF) – 84 t.
• Opozicija: Žymantė Brazauskaitė (FLF) ir Justas Asmonas (FLF) – 97 t.

Žiūrovų simpatijų prizas atiteko Filologijos fakulteto anglų filologijos studijų programos studentei Faustai Bauer – už įtaigią kalbėseną, aiškią argumentaciją ir gebėjimą įtraukti auditoriją. Šis apdovanojimas atspindi ne tik išskirtinius retorinius gebėjimus, bet ir aktyvų žiūrovų įsitraukimą, pabrėždamas debatų kultūros reikšmę universiteto bendruomenėje.

Renginys vainikavo bendrauniversitetinio kurso „Akademiniai debatai“, vykdomo Filologijos fakulteto anglų filologijos studijų programoje, baigiamąją dalį. Jis skatina tarpdisciplininį bendradarbiavimą ir suburia skirtingų fakultetų studentus, kuriuos vienija pagarbi, atvira ir moksliniais tyrimais pagrįsta diskusija. Tokie debatai tampa svarbia platforma akademinei bendruomenei augti, kurti vertybėmis grindžiamą viešąjį diskursą bei ugdyti kritiškai mąstančius, atsakingus ir argumentuotai kalbančius būsimos visuomenės lyderius.

Gegužės 14-25 d. penkiuose Lietuvos miestuose tarptautinis menininkių trio kvies gyventojus į muzikinį istorijų pasakojimą „Partizanių dainos“. Šis pasakojimas buvo sukurtas ir pirmą kartą pristatytas Prancūzijos publikai Lietuvos sezono Prancūzijoje metu, o nuo gegužės 14 d. jį nemokamai galės pamatyti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Tauragės miestų gyventojai bei svečiai.

„Pasirodymo metu pasakojame moterų kovotojų istorijas Lietuvoje, Prancūzijoje ir Ukrainoje. Pasakojame ir dainuojame apie moteris, kurios pasipriešino priespaudai, okupacijai, neteisingoms bei nežmoniškoms situacijoms. Kurdamos pasirodymą su kolegėmis iš Prancūzijos ir Ukrainos atradome stebėtinai daug bendrų dalykų tarp mūsų trijų šalių istorijos – tiek ryžtą priešintis okupacijai ir neteisybėms, tiek moterų indėlio „pamiršimą“. Iš šių bendrų atradimų ir gimė pasakojimas-pasivaikščiojimas su publika, į kurį įterpta ir muzikinių elementų“, – pasakoja šiuolaikinio istorijų pasakojimo pradininkė Lietuvoje, profesionali istorijų pasakotoja Milda Varnauskaitė.

Kartu su lietuve pasakotoja Milda Varnauskaite šį muzikinį pasakojimą-pasivaikščiojimą kūrė prancūzų aktorė ir pasakotoja Ariane Pawin bei ukrainietė dainininkė Oksana Zhuravel-Ohorodnyk.  

„Pasirodymai-pasivaikščiojimai yra viena iš mano kūrybos dalių, kurią renkuosi: tai būdas paskatinti žiūrovus pažvelgti į jiems pažįstamas erdves kitaip, poetiškai ir vaizdingai, atkreipti dėmesį į detales ar net iš naujo atrasti vietą, kuri jiems atrodė pažįstama. Tokiu būdu „Partizanių dainos“ iš tikrųjų yra tai, ką mes vadiname „kūryba vietoje“: kiekvieną kartą, kai atliekame pasirodymą, mes jį iš naujo ir kuriame, nes kiekviena erdvė ir aplinkos objektai tampa pasakojimo dekoracijomis ir dalimi. Reali erdvė sukuria daugialypį aidą su mūsų pasakojamomis istorijomis bei moterų likimais, kuriuos perduodame žodžiais ir veiksmais”, – apie Lietuvoje dar kiek neįprastą pasirodymo-pasivaikščiojimo formatą kalba prancūzė pasakotoja Ariane Pawin bei priduria, jog Prancūzijoje Antrojo pasaulinio karo metais su ginklais rankose ar rašomosiomis mašinėlėmis po pažastimi, nešdamos lagaminus ar gamindamos netikrus dokumentus, moterys užėmė daugelį pasipriešinimo naciams pozicijų.

Lietuvoje nuo 1944 m., kovodamos su sovietų okupacija,  moterys, kaip ir vyrai, perėjo į pogrindį. Moterys kartu su vyrais ėjo į mišką ir kovojo arba įsitraukė į partizaninį karą: dirbo ryšininkėmis, slapstėsi bunkeriuose, rašė eiles.

Ukrainoje šiuo metu daugiau nei 60 000 moterų kovoja gindamos savo šalį nuo Rusijos agresijos. Jos yra gydytojos, mokytojos, žurnalistės, politikės, menininkės.

„Spektaklio muziką daugiausia sudaro ukrainiečių liaudies dainos – lopšinės, raudos ir pasipriešinimo dainos. Jos man intuityviai atėjo į galvą per repeticijas: kai mintyse klausiausi teksto, natūraliai atsirasdavo tam tikros melodijos. Prisimindavau konkrečias dainas ir jos beveik paslaptingai rasdavo savo vietą pasakojime, susipindavo su istorija ir pagilindavo jos prasmę”, – procesu parenkant pasirodymui dainas dalinosi O. Zhuravel-Ohorodnyk.

Vienas iš pasirodymų vyks ir Vilniaus universiteto erdvėse – čia istorijų pasakojimo kultūra jau ne vienerius metus yra gyva ir puoselėjama.

Vilniaus universitete jau septynerius metus nuosekliai puoselėjame istorijų pasakojimo kultūrą. Džiugu, kad turime galimybę prisidėti prie visiškai naujo istorijų pasakojimo formos kūrinio, kuris užgimęs Prancūzijoje atkeliauja iki Vilniaus universiteto erdvių. Svarbu paminėti, kad šios erdvės slepia daugybę istorijų ir viena jų – VU bibliotekininkės Onos Šimaitės – nepaprastai ryžtingos ir drąsios moters, gelbėjusios žydų vaikus iš Vilniaus geto, istorija. Tikiuosi, kad tokie pasakojimai įkvėps stiprybės ir tikėjimo žmogiškomis vertybėmis, – sako VU Kultūros centro vadovė Gintė Jokubaitienė.

Pasitelkdamos istorijų pasakojimo žanrą, muziką ir dainas, muziejuose saugomas istorines vertybes, įtraukdamos žiūrovą į veiksmo sūkurį, menininkės subtiliai atskleis dramatiškus išgyvenimus ir jį lydintį buitinį kontekstą. Pasakojimo pasirodymas – tai trikalbė muzikinė kelionė, poetiška ir džiaugsminga, gili ir galinga, piešianti šių pasipriešinimo moterų iš skirtingų Europos kampelių portretus. Tai šių moterų istorijų dialogas.

Renginiai nemokami, tačiau reikalinga registracija.

Vilniuje pasirodymai vyks:

Vilniaus universiteto Didžiajame kieme, Universiteto g. 3,  gegužės 24 d. 12:00 ir 15:00 val. 

Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Buvusioje areštinėje, T. Kosciuškos g. 1, gegužės 25 d. 15:00 val. 

Pasirodymo gastroles Lietuvoje finansuoja Lietuvos kultūros taryba, remia Atviros Lietuvos fondas, Vilniaus universiteto Kultūros centras, Lietuvos nacionalinis muziejus, Kauno IX forto muziejus, Panevėžio kraštotyros muziejus, Tauragės krašto muziejus „Santaka“, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka, Prancūzijos institutas ir Paryžiaus miestas.

Lietuvių gestų kalbos literatai ir „Poezijos pavasaris“ kviečia į unikalų ir jau tradicija tampantį, pirmosios ponios Dianos Nausėdienės globojamą festivalio renginį – čia poezija ir literatūros kūriniai nebus skaitomi balsu ar užrašyti tekstu, jie bus matomi, suvokiami ir patiriami lietuvių gestų kalba!

Gegužės 28 d. trečiadienį, 18.00 val. vakare LR Prezidento rūmuose, Kolonų salėje vyks visiškai kitoks, unikalaus formato ir daugeliui dar nė kartą nepatirtos raiškos „Poezijos pavasario“ renginys „Gyvenu ir jaučiu gestais. Lietuvių gestų kalbos pripažinimo 30-mečio liudijimas“. Vakaro metu bus pristatyta 11 kūrinių, iš kurių net 10 dienos šviesą išvys pirmą kartą – tad visi vakaro svečiai bus visiškai naujos programos liudytojai. Programoje – autentiški, originalūs lietuvių gestų kalbos (LGK) literatūros kūriniai: giliai, kartais skaudžiai, o kartais ir itin šmaikščiai kalbantys apie LGK kelią Lietuvoje ir svetur, kūriniais metaforiškai kalbama apie šios kalbos ir bendruomenės liudijimą. Vakaras apjungia LGK kalbinį ir kultūrinį paveldą ir prieš trisdešimt metų LR Vyriausybės pripažinimą – LGK yra Lietuvos kurčiųjų gimtoji kalba. Renginio metu bus daug LGK, o kad kūriniai ja būtų suprantami, artimesni kiekvienam žiūrovui, net nemokančiam LGK, su kūriniais bus supažindinama: pristatomas ne tik jų turinys, bet ir kūrybos užkulisiai. O suprasti ne tik kūrinių mintį, bet ir kaip ta mintis perteikiama, kokios metaforos slypi kūriniuose, kur yra rimas (!), kas yra literatūros kinematografiškumas ir kitos meninės raiškos priemonės, per pokalbius su autoriais pakvies LGK literatūrologė Anželika Teresė, ji – šio renginio iniciatorė ir srities puoselėtoja. Dalis minėtų raiškos priemonių bus įskaitomi gan lengvai, o dalis – atradimas! Su dalimi kūrinių žiūrovai pasiners ir į dar kitokį potyrį – kūriniai bus lydimi balso ir originalios gyvos muzikinės partitūros!

„Šis renginys – istorinis įvykis tiek kurtiesiems, tiek visuomenei. Kurčiųjų kuriami kūriniai pirma kartą bus taip arti visuomenės, su ja iš labai giliai galės susipažinti kiekvienas atvykęs“ – prieš metus, prieš patį pirmąjį į renginį sakė LGK poetė Erika Jočytė. Šiemet renginys jau tampa tradicija ir buria net kartas! „Poezijos kūrinį kūrėme kartu su mama – man tai nauja, jautri ir labai giliai paliečianti patirtis. Per kūrinį nardau po jos istoriją, jos vaikystę, jaunystę, gyvenimą. Tai labai suartina. O koks malonumas kartu repetuoti!”, – sako jaunos kartos poetė Justina Čiplytė. „Apie gestų kalbas pasaulyje tebesklando daug klaidingų mitų – kad ji neva viena pasaulyje, kad ja neįmanoma kalbėti apie abstraktus, ir kad metaforos yra neįmanomos! Žiūrovai galės ne tik išsklaidyti šiuos mitus, bet panerti į nematytas kalbos gelmes. Tai labai jautrus, intymus ir stiprus šios kalbos meninių tekstų, t. y. kultūrinio ir kalbinio paveldo, patyrimas“, – sako literatūros tyrėja Anželika Teresė. „Tai iš tiesų – unikali proga pažinti ne tik greta esančią ir gyvenančią bendruomenę, dar vieną kalbą, bet ir praplėsti savo supratimo apie literatūrą, kalbos galimybes horizontus! Šis renginys – tramplynas! Galios pažinimo tramplynas, nes žiūrovai pamatys ir patirs daug dalykų, kurių net nesitikėjo, kad galima patirti per kalbą“, – tęsė mintį Teresė.

Šio didžiausio ir seniausio literatūros festivalio Europoje „Poezijos pavasario“ renginiu kuriama tradicija atskleisti, supažindinti visuomenę ir skleisti žinią apie LGK ir jos paveldą – suprantamai ir aiškiai. Tai durys į kitonišką patirtį.

Įėjimas į renginį laisvas (nėra reikalingas pasas, patikra nevyks).

Gegužės 22–27 d. Filologijos fakultete viešės semiotikas Jean-Paul Petitimbert, kuris skaitys paskaitų ciklą „Marketing semiotics at work“.

Jean-Paul Petitimbert – A. J. Greimo mokyklos semiotikas iš Prancūzijos, rinkodaros semiotikos ir reklamos strategijos specialistas, dėstęs Paryžiaus Aukštojoje informacijos ir komunikacijos mokslų mokykloje, prestižinėje Aukštojoje komercijos mokykloje (ESCP Business School). Jean-Paul Petitimbert atlieka semiotinius rinkodaros tyrimus pagal užsakymą žinomiems prekės ženklams (L’Oréal, Nestlé, Garnier ir t.t.), reklamos ir dizaino agentūroms.

Semiotikos kurse „Praktinė rinkodaros semiotika“ Petitimbert'as pristatys konkrečias savo atliktas prekės ženklų, pakuočių, reklamos analizes. Parodys, kaip rinkodaros srityje taikoma A. J. Greimo mokyklos semiotika, ypač J.-M. Flocho vizualinė semiotika ir sociosemiotika.

Paskaitos vyks anglų kalba, kviečiame prisijungti visus, kam įdomu. Paskaitų metu dėstytojas prašo nefotografuoti ir neįrašinėti rodomos medžiagos.

Paskaitų tvarkaraštį galite rasti čia >>

Prisijungti galite ir nuotoliu per Ms Teams nuorodą, kurią galite rasti čia >>

Laukiame atvykstant!

Dr. Ernesta Kazakėnaitė / Vilniaus universiteto nuotr.

Šiuolaikinės technologijos keičia ir mokslininkų darbą – jį pagreitina ir palengvina. Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai, taikydami skaitmeninės humanitarikos priemones, jau analizuoja rankraštinius šaltinius ir apdoroja didelės apimties duomenis. Pavyzdžiui, istorikė doktorantė per pusdienį suskaitmenino tiriamus žurnalus, kad galėtų tirti juose esančius vaizdus ir brėžinius.

Planuoja taikyti vis plačiau

VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedros mokslininkė, Šiaurės ir Baltijos šalių skaitmeninės humanitarikos organizacijos valdybos narė dr. Ernesta Kazakėnaitė paaiškino, kad nors vieno apibrėžimo, kas yra skaitmeninė humanitarika, nėra, sutariama, jog tai – technologijų pritaikymas humanitarikos problemoms spręsti.

Bendradarbiaujant Filologijos ir Istorijos fakultetų mokslininkams įsigytos skaitmeninės humanitarikos priemonės, tokios kaip profesionalus skaitytuvas objektams skaitmeninti, prieiga prie rankraštinio teksto atpažinimo platformos „Transkribus“, kitos programos – pradiniam etapui reikalinga bazinė įranga, ypač aktuali mokslininkams, dirbantiems su tekstais, tačiau ne tik.

Naujoji laboratorijos įranga gali būti naudinga ir jauniesiems tyrėjams, studentams. Ja naudojasi bakalaurantai, kuriems reikia suskaitmeninti tiriamą tekstą, pavyzdžiui, kursiniam darbui, arba užkoduoti rankraščius XML-TEI kalba. Laboratorija turi ne tik įrangą, bet ir įvairių licencijų programoms, kuriomis sėkmingai pasinaudojama, pavyzdžiui, tekstologiniams tyrimams reikalingu „Oxygen“ paketu.

Skaitmeninės humanitarikos įrankiai pritaikomi mokslininkų darbuose

VU Istorijos fakulteto mokslininkė prof. Jurgita Verbickienė sako, kad skaitmeninė humanitarika nėra nauja, o jos įrankius savo tiriamuosiuose darbuose ateityje galėtų taikyti kone kiekvienas mokslininkas. Daugiausia tam, kad sutaupytų laiko, greičiau atliktų didelių žmogiškųjų investicijų ir laiko reikalaujančius darbus, lengviau vizualizuotų duomenis, greičiau nuskaitytų tekstą.

„Atlikome eksperimentą – tarpukario laikotarpio „The New York Times“ laikraščio numeriuose ieškojome, kiek kartų paminėta Lietuva. Pasitelkę skaitmeninės humanitarikos priemones, atsakymą gavome vos per kelias minutes. Skaitmeninės humanitarikos priemonės aktualios filologams, istorikams, lingvistams, kitiems mokslininkams, nes leidžia greičiau apdoroti ir vizualizuoti duomenis ir vizualizaciją pasitelkti tolesnei analizei“, – paaiškina ji.

Prof. Jurgita Verbickienė / Vilniaus universiteto nuotr.

VU mokslininkai skaitmeninės humanitarikos įrankius jau taiko savo tyrimuose, visų pirma, analizuodami rankraštinius šaltinius ar apdorodami didelės apimties duomenis. Naudodami skaitmeninės humanitarikos priemones, mokslininkai jau rekonstravo autentiškus poezijos tekstus. Šiandien darbus, kuriems tyrėjai kartais skirdavo dešimtmečius, jie galėtų padaryti per gerokai trumpesnį laiką, faktiškai eliminuodami klaidos galimybę. Žinoma, technologijos nepriima sprendimų, neiškelia klausimų ir į juos neatsako – tą daro mokslininkai.

„Skaitmeninės humanitarikos priemonių taikymas vis dar – iššūkis, nes ne visos senosios kalbos nuskaitomos esamais įrankiais. Tačiau jau yra mokslininkų, kurie, suvokdami bendrą pasaulinį kontekstą ir tendencijas Europoje, vis dažniau pasitelkia kompiuterinius duomenų gavybos, analizės ir vizualizavimo įrankius. Mokslo infrastruktūros, duomenų atvėrimas ir dalijimasis jais – šiuo metu egzistuojančios pažangiausios kryptys moksle. O humanitarinių mokslų sričių mokslininkai ir tyrėjai tampa šių pokyčių dalimi“, – teigia mokslininkė.

Pašnekovės žodžiais, skaitmeninė humanitarika – žingsnis į tarpdiscipliniškumą: galimybė dalytis duomenimis ar juos sujungti atveria didžiules perspektyvas sprendžiant visuomenei ir akademinei bendruomenei aktualias problemas, keliant naujus mokslinius klausimus.

Supažindinama su skaitmeninės humanitarikos naujovėmis

Kaip modernias technologijas pritaikyti analizuojant istorinius šaltinius ir kitokio pobūdžio medžiagą? VU Istorijos fakulteto podoktorantūros stažuotojas dr. Sergiius Gurbychas, turintis aštuonerių metų patirtį taikant skaitmeninės humanitarikos įrankius, mokslo bendruomenę seminaruose supažindina su naujausiais įrankiais ir jų taikymo galimybėmis. Vienas tokių – „Transkribus“ platforma, leidžianti atpažinti rankraštinį tekstą, taip pat kai kuriuos retus spausdintinius šriftus.

Dr. Sergėjus Gurbychas / Vilniaus universiteto nuotr.

Skirtingai nei standartiniam spausdintam tekstui skirta optinio ženklų atpažinimo (OCR) technologija, kuri jau yra gerai išvystyta, automatinis rankraštinio teksto atpažinimas vis dar – pradinėje stadijoje. Šiuo metu „Transkribus“ – viena iš nedaugelio prieinamų alternatyvų šiai užduočiai atlikti. Ji gali būti itin naudinga atpažįstant istorinius archyvinius dokumentus, asmeninius laiškus iš privačių kolekcijų, literatūrinius rankraščius ir kitus šaltinius.

Pasak dr. S. Gurbycho, naudojant platformą „Transkribus“ tyrėjo darbas gerokai supaprastėja ir pagreitėja. Transkribuodamas vieno puslapio tekstą rankiniu būdu specialistas, gerai išmanantis dokumento kalbą, vidutiniškai užtrunka nuo dviejų iki trijų valandų. Naudojant „Transkribus“, tokios pat apimties teksto atpažinimas trunka 15–30 minučių, o didžioji dalis šio laiko skiriama neteisingai atpažintų simbolių taisymui. Dokumento apdorojimo laikas sutrumpėja 5–6 kartus, o darbui atlikti pakanka bazinių žinių. Šis įrankis atveria galimybes tirti didelius archyvinių dokumentų kiekius, kurie anksčiau liko neištirti dėl specialistų trūkumo ir riboto darbo laiko.

Vytauto Kardelio nuotr.

Profesorė Aldona Paulauskienė su fakultetu ir Lietuvių kalbos katedra savo likimą susiejo prieš 72 metus – 1953 metų rudenį jauna mergaičiukė Aldona Platūkytė iš pokarinės Dzūkijos kaimo peržengia Istorijos-filologijos fakulteto slenkstį ir nueina kelią nuo studentės iki profesorės, žymios mokslininkės, vienos garsiausių lietuvių morfologijos specialisčių, gerbiamos dėstytojos ir katedros vedėjos.

Akademinio darbo stilių, galima sakyti, profesorė atsinešė iš savo šeimos: „Nuo pat pradžių, kai tik peržengiau Lietuvių kalbos katedros slenkstį, dirbau kaip tėtė – kruopščiai ir planingai, bet nesilankstydama autoritetams, nepaisydama nusistovėjusių tradicijų.“ Taip pat „iš tėvelio esu paveldėjusi ir didelę neapykantą tinginystei, aplaidumui, netvarkingumui“. Iš mamos profesorė paveldėjo išdidumą ir savigarbą: „Savyje aš jaučiu dvilypumą: kai man reikia dirbti, siekti užsibrėžto tikslo ir ypač nepalankiomis sąlygomis – aš tėtės vaikas, o kai man reikia bendrauti su žmonėmis, buityje – aš mamos vaikas. Keista kombinacija.“ Kas čia keisto – profesorė tikra dzūkė. Kilusi iš Alytaus rajono Pacelonių kaimo valstiečių – Rapolo ir Zuzanos Platūkių – šeimos.

Studentavimo ir akademinio darbo pradžios bei brandos metai sutapo su laikmečio kolizijomis – chruščiovinis atšilimas, brežnevinis atkrytis, mokslo uždarumas ir atsainumas Vakarų idėjoms, lietuvių kalbos stūmimas iš gyvenimo… ir visos kitos sovietinio gyvenimo „grožybės“. Kita vertus, dėl pokariu po pasaulį išblaškytos kalbotyros profesūros, susidarė palanki terpė burtis katedroje ir augti naujai talentingų ir ambicingų lietuvių kalbotyros mokslininkų kartai: Z. Zinkevičius, A. Girdenis, J. Palionis, V. Urbutis, J. Kazlauskas, V. Grinaveckis, A. Piročkinas, J. Pikčilingis, V. Mažiulis, A. Pupkis… Nors kompanija vyriška, išsamią „Lietuvių kalbos morfologiją“ rašo ir išleidžia E. Jakaitienė, A. Laigonaitė ir A. Paulauskienė. Taip ir vadiname ją – trijų moterų morfologija. Dėl tokio neproporcingo mokslo vyriškumo būta ir gyvenimiškų nesusipratimų. Šių garbių vyrų profesorė kartais buvo laikoma emocinga, vadinama avangardiste, tyrimų išvados laikomos originaliomis, bet nepatikimomis. Antai A. Sabaliauskas apie kažkurią A. Paulauskienės monografiją rašo, kad „pasižymi originaliu, kartais gana netikėtu problemų sprendimu. Ne vienas teiginys kelia abejonių, verčia susimąstyti. Tačiau ji yra vienas įdomiausių ir vertingiausių pastarųjų metų dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžio tyrinėjimų.“ O juk visas tas avangardiškumas, originalumas ir nepatikimumas kilo iš labai paprasto, svarbaus ir moksliniam tyrimui būtino dalyko – tradicinės gramatikos teiginių mokslinio pagrindimo paieškų ir atradimų. O kad tie atradimai savo logika lenkė ne vieno vyriškio ambicijas, tai… Galbūt todėl, baigusi universitetą ir atsidūrusi Lietuvių kalbos institute, ji ten išsilaiko tik metus. Dar po metų tampa Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros aspirante ir pradeda dėstyti.

Prasideda ilgas mokslininko kelias. Knygos – profesorės saviraiška. Aišku, straipsnių, brošiūrų, populiarių dalykų prirašyta nemažai. Kaipgi be to, juk tokie akademiniai konkursų reikalavimai, bet knygos (monografijos) – išskirtinis profesorės žanras. Aleksas Girdenis vis ragindavo rašyti straipsnius „Baltisticai“, „Kalbotyrai“, bet profesorė liko ištikima monografijos žanrui. Kiek tų knygų išleista, tiksliai galima suskaičiuoti profesorės bibliografijose ir enciklopedijose, o čia verta paminėti svarbiausias ir jos labiausiai branginamas: „Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos“, „Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos“, „Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža“, „Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis“.

Profesorės „gulbės giesmė“ – žalioji morfologija: „Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams“. Kaip pati sako: „Paskaitos žanras duoda pakankamai didelę laisvę, o aš jos visada trokšte troškau visur – ir tautos gyvenime, ir darbe, ir šeimoje.“

Dar viena ryški profesorės darbų kryptis – tai kalbos kultūra. Viešojo gyvenimo rusinimo ir kalbos stūmimo iš jo sąlygomis tai buvo tautos gyvenimui ir išlikimui reikšmingas darbų baras (nepaisant dabartinių neišmanėlių šio darbo menkinimo). 1967 metais profesorė įsitraukia į Kraštotyros draugijos Lietuvių kalbos sekcijos veiklą. Kas besuskaičiuos, kiek prirašyta straipsnių, straipsnelių, komentarų, pamokymų, perskaityta paskaitų visoje šalyje kalbos kultūros klausimais. O kur dar vadovavimas ir rašymas į kalbos kertelę žurnale „Tarybinė moteris“! Taip pat ranka pridėta prie visiems redaktoriams ir šiaip kalbos puoselėtojams svarbios parankinės knygos „Kalbos praktikos patarimai“.

Jau gražia kalbininkų tradicija tampa ką nors nuveikti savo gimtajam kraštui. Profesorei tai irgi nesvetimas jausmas. Profesorė kartu su G. Naktiniene ir V. Vitkausku rašo ir išleidžia „Druskininkų tarmės žodyną“ – tai dovana savo gimtajam kraštui.

Šiųmetis profesorės jubiliejus – 90! Garbus amžius, prasmingas gyvenimas, reikšmingi mokslo darbai. Net sunku ko dar linkėti. Nors kas svarbiausia ir taip aišku: linkime dar daug daug sveikatos metų, geros nuotaikos, stiprios šeimos meilės ir pagarbos. Na ir likti visų, turbūt tūkstančių, mokinių atmintyje ir darbuose.

Lietuvių kalbos katedra

Filologijos fakultete šią savaitę lankėsi Ukrainos ambasadorė Olha Nikitchenko, neseniai pradėjusi eiti šias pareigas Lietuvoje. Pirmasis Jos Ekscelencijos vizitas Vilniaus universiteto fakultetuose buvo pas filologus. Džiaugiamės, kad Ambasadorė atvyko pas mus susipažinti su gausiai studijuojančių ukrainiečių, kurie itin aktyviai mokosi lietuvių kalbos, poreikiais. Taip pat – su ukrainiečių kalbos ir kultūros studijų galimybėmis. Vizito metu buvo aptarti ir būdai, kaip galėtume stiprinti mokslinius ryšius ir akademinius mainus su Ukrainos universitetais ir dar labiau skatinti ukrainiečių jaunimą rinktis studijas Vilniaus universitete.