Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Filologijos fakulteto profesorius Paulius V. Subačius išrinktas Europos tekstologų draugijos ESTS tarybos nariu.

Paskutinėmis balandžio dienomis, Tūro universitete (Prancūzija) vykusios 20-tosios Europos tekstologų draugijos (The European Society for Textual Scholarship – ESTS) konferencijos metu, prof. dr. Paulius V. Subačius pradėjo kadenciją šios organizacijos taryboje. ESTS vienija teksto teorijos, tradicinių ir skaitmeninių mokslinių leidimų metodologijos specialistus iš viso žemyno. Jos konferencijose taip pat dalyvauja Kanados, JAV, Japonijos, Australijos tekstologai. Draugija leidžia recenzuojamą mokslo žurnalą „Variants“ (Marseille, OpenEdition), kurio redakcinę kolegiją sudaro ESTS tarybos nariai. Beje, priešpaskutinio „Variants“ numerio viršeliui buvo pasirinkta Maironio rankraščių iliustracija iš P. V. Subačiaus straipsnio. Profesorius jau yra rinktas ESTS tarybos nariu 2004–2014 m., o dabar vėl pakviestas prisidėti prie vadovavimo kaip vienas aktyviausių organizacijos narių, skaitęs pranešimus net 18-oje ESTS konferencijų, dusyk kviestas rengti plenarinius pranešimus giminiškos Amerikos organizacijos STS kongresuose. Šių metų pranešime „Mamutas tarp gėlyčių“ P. V. Subačius aptarė, kodėl žymėjimai ir piešiniai geltonu flomasteriu Kazio Sajos 1967–1968 metų rankraščiuose yra trečioji grafinių genezės pėdsakų dimensija ir turi labai nedaug analogų pasauliniu mastu.

Nuoroda į Europos tekstologų draugijos tinklapį – ESTS.

Džiaugiamės puikiomis žiniomis iš Tūro ir linkime profesoriui kuo geriausios kloties tolesniuose darbuose!

Pijus Opera ir Rimantas Kmita / Vilniaus universiteto nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete lietuvių filologiją studijuojantis reperis Pijus Vasiliauskas (Pijus Opera) sako į literatūrinį ir poezijos pasaulį atėjęs dėl skaitančių draugų ir repo įtakos, o studijas rinkęsis kaip akademinę atsvarą kūrybinei veiklai. Pijus prisipažįsta, kad studijose, kurios jį įkvepia kurti, labiausiai vertina pokalbius. Apie filologijos studijas, kūrybinius sunkumus ir įkvėpimą – P. Vasiliausko ir VU partnerystės docento, Filologijos fakulteto dėstytojo, romanų „Pietinia kronikas“, „Remyga“ ir monografijos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ autoriaus Rimanto Kmitos pokalbis.

Rimantas Kmita. Ar kur nors dar bandei stoti, be filologijos?

Pijus Vasiliauskas. Užtikrintai rinkausi lietuvių filologiją, bet antru pasirinkimu rašiau filosofiją. Iš tiesų visada galvojau apie aktorinį, bet norėjau pasilikti Vilniuje, o tuo metu kursą rinko tik Klaipėdoje. Tad lietuvių filologija buvo pirmas pasirinkimas, kurio kol kas dar nepasigailėjau.

R. K. Interviu esi pasakojęs, kad gana anksti pradėjai rašyti, repuoti – esi kūrybiškas žmogus. Kaip tokiam žmogui gali šauti mintis stoti į filologiją, juk atrodo, kad tai su kūrybinėmis industrijomis nelabai siejasi?

P. V. Aš buvau įsitikinęs, kad siejasi. Buvau paskatintas literatūros ir kalbos traukos. Kadangi daug užsiėmiau kūrybine veikla, norėjosi akademinės atsvaros. Aktorystė man – labiau kaip gyvenimo būdas, jos pasisemiu iš savo koncertų. Kartu labai stipriai įtraukė literatūrinis pasaulis, nors daugelis gąsdino, kad įstojęs nusivilsiu. Kol kas nenusivyliau. Man rodos, kad tai asmeninis reikalas, kur link pakreipsi savo studijas ir kaip jas vertinsi.

Vilniaus universiteto nuotr.

R. K. Kaip tave įtraukė literatūrinis pasaulis? Gal buvo geri lietuvių literatūros mokytojai?

P. V. Visada matydavau skaitančią mamą, bet ji neversdavo manęs skaityti. Labai anksti atsidūriau tokioje draugų kompanijoje, kurioje skaitymas buvo kietas reikalas. Jei skaitei, buvai ir protingas, ir kietas. Mane labai paveikė, kai aptarinėdavome skaitytus autorius, pavyzdžiui, Platoną ar Hesę. Mano draugai buvo vyresni, todėl jie man atrodė autoritetingi. Jie galėjo, pavyzdžiui, gerai žaisti futbolą, bet ir skaityti daug knygų – man tai padarė daug įtakos. O poeziją pradėjau skaityti labai anksti dėl repo įtakos, nes tai yra labai glaudūs žanrai savo ištakomis, esme – kad yra ritmas ir rimas. Jau antroje klasėje buvau pakviestas dalyvauti poezijos konkurse Jonavoje. Tada supratau, kad man patinka rašyti ne tik repo dainas, bet ir labiau literatūriškai.

R. K. Aš neįsivaizduoju reperio, sėdinčio su poezijos tomeliais ir gludinančio savo kalbinę klausą. Ar tu pažįsti daug reperių, kurie skaito poeziją?

P. V. Galbūt nėra tokio įvaizdžio, kad reperis skaito poeziją, gilinasi į tropus. Bet reperiai nesąmoningai tai analizuoja per savo kūrybą, nes vis tiek labai svarbu, kaip jauti ritmą. Poezijoje iš esmės yra svarbu eilėdara, ritmas, žodžių žaismas – aliteracijos, metaforos – ir kaip perpranti kalbą. Man atrodo, kad reperiai gludina savo poetiškumą net nenujausdami ir neskaitydami poezijos – intuityviai.

R. K. Yra nuomonė, kad jeigu pradėsi studijuoti tai, kas labai patinka, tą aistrą užgniauš racionalizavimas, analizavimas. Kyla tikriausiai neišvengiamas klausimas: ką tau duoda filologijos studijos ir ką galbūt atima, jeigu atima?

P. V. Aš turiu savo atsakymą, bet man įdomu, kaip tu jauteisi, įsitraukęs į filologiją. Ar jautei, kad pataikei teisingai?

R. K. Iš pradžių būdavo: guliu bendrabutyje, žiūriu į lubas ir galvoju, ką aš čia veikiu. Pirmi metai apskritai buvo susivokimo metai. O po to atsirado dalykų, kurie studijų metais sušvito visai kitaip. Pavyzdžiui, tvarkaraštyje buvo „Tautosakos“ kursas ir aš buvau nusiteikęs, kad ten bus tik liaudies kūryba, darbo, švenčių dainos ir panašiai. Bet kurso metu mums reikėjo skaityti G. Beresnevičiaus, A. J. Greimo knygas, baltų religijos šaltinius. Tada pamačiau visą mitologijos sistemą, struktūrą, kaip viskas veikia viduje. Man buvo didžiausia poezija skaityti šituos šaltinius, atrodė panašu į S. Gedos poeziją. Buvo, aišku, ir mažiau įdomių dalykų, bet, nors tai ir nebuvo man tiesiogiai naudinga kaip poetui, aš įgavau akiratį, supratau, kad kažkur šalia manęs yra dar platesnis vandenynas. Be to, mane veikė ir bendravimas su dėstytojais, kurie turi labai skirtingus požiūrius į literatūrą.

Vilniaus universiteto nuotr.

P. V. Man atrodo, kad S. Geda tau yra reikšmingas poetas.

R. K. S. Gedą aš žinojau nuo mokyklos laikų. Kartą pamačiau skelbimą, kad išparduodamos namų bibliotekos knygos. Ten besirausdamas radau S. Gedos poezijos knygą, iliustruotą P. Repšio. Man buvo įdomu vien dėl to, kad nebuvau matęs tokių gražių knygų – aš tiesiog norėjau ją turėti. Pradėjus skaityti liko įspūdis, kad nesupratau nieko, ką perskaičiau. Žinoma, tada ir negalėjau suprasti, nes S. Gedos poezijoje yra labai daug konteksto sluoksnių. Bet mane paveikė – tai buvo poezijos galios įrodymas. Kalba, ritmas, skambesys, asociacijos... Atrodė, kad tai nėra tik žodžių mišrainė, kad kada nors suprasiu. Tikriausiai todėl ir įstojau į filologiją, nes man atrodė, kad literatūra man atskleis paslaptis, kas yra gyvenimas, kaip reikia gyventi.

P. V. Ar atskleidė?

R. K. Na, tai buvo paauglystės norai... Gal grįžkime prie tavo atsiradimo filologijos studijose.

P. V. Vyresni filologai gąsdino, kad gali užgesti mano aistra, bet aš buvau užtikrintas, kad man pavyks. Tuose dalykuose, kurie man patinka, aš maudausi. Taip ir čia – įstojus bene viskas pasirodė įdomu, reikėjo net atsirinkti. Ir mitologija, ir lingvistika, kalbotyra, literatūra... Kelių – begalės. Čia dėsto žmonės, kuriuos žinojau jau prieš stojant, kurie man buvo autoritetai literatūros plotmėje, tai man buvo didelis įkvėpimas, kad gavau progą su jais bendrauti betarpiškai, diskutuoti apie literatūrą. Tokie momentai stipriai įkvepia jauną žmogų, įtraukia ir motyvuoja. (...) Filologijos studijos manęs nuo kūrybinio pasaulio neužrakina. Studijos mane lygiagrečiai kūrybai įkvepia, o ne iškvepia.

R. K. Taip, čia visada skaitai ne vienas, vyksta koks nors dialogas. Susiduri su daug skirtingų požiūrių, kurie praturtina skaitymą. Nors atrodo, kad skaitymas yra intymus reikalas, bet iš tiesų, kai patenki į dialogo erdvę, gauni žymiai daugiau, negu skaitydamas vienas. Taip atsiranda ne tik žinios, bet ir kažkokia patirtis. (...) Paminėjai autoritetus. Ar tau būna, kad lygini save su jais ir galvoji, kad pats niekada taip nekursi? Kaip įveiki, įgauni pasitikėjimo ar supratimo, kad tavo kūryba gali būti kažkam įdomi?

P. V. Repas mano gyvenime atsirado taip anksti (pirmą dainą įkėliau šešerių metų), kad tada dar apie tai net negalvojau. Man pasisekė, nes kol esi vaikas, palaiko visi, o tada natūraliai tobulėji. Savo poezijos kūrinius išdrįsau publikuoti tik praėjusiais metais. Iki tol tik savo Facebook'e kartais pasidalindavau su didžiuliu jauduliu. Tarsi jaučiau, kad neblogai, bet vis tiek galvojau, kad neparašysiu taip, kaip kiti gali. Tad pradžia buvo nedrąsi. Rašiau nuo paauglystės iki pat dvidešimties metų, kol parodžiau savo poeziją vienam dėstytojui. Tada, sulaukus kitų žmonių padrąsinimų, šilto priėmimo, pasitikėjimas išaugo. Žinoma, būna, kad ir sukritikuoja, ir atstumia, tada prisimeni, kad dar nesi tobulas. Reikia ir šitų sukrėtimų, „nuleidimo ant žemės“, dėl jų esu dėkingas tiek repo, tiek literatūros bandymų atžvilgiu.

R. K. Ar dabar, kai atsiranda vis naujų žingsnių – didesnė salė koncertui, naujas žanras, yra baimės momentų?

P. V. Džiaugiuosi, kad vis dar esu jaunas žmogus ir yra begalė naujų atradimų. Kiekvienas savotiškai jaudina, bet tai yra mieloji baimė, baimė, kuri traukia, kurią norisi išbandyti. Atrodo, baisu svajoti apie prozos rašymą, bet svajoju. O kaip tu pats?

R. K. Man baimė nedingsta. Nors ir esu išleidęs savo knygų, vis bandau padaryti kitaip, nebekartoti dalykų. Pasitaiko ir nepasitikėjimo momentų. Ką aš čia darau? Kam to reikia? Bet tada grįžtu prie idėjos, kuri buvo man suspindusi, nuo ko viskas prasidėjo, ir pagalvoju, gal ji man vis dar svarbi. Gal ir dar kažkam bus? Toks nuolatinis darbas su savimi. Stengiuosi daryti naujai. Kai rašiau pirmą romaną „Pietinia kronikas“, nieko nesitikėjau. Antrą romaną tikslingai rašiau kitokį, kad nebūtų pirmojo tęsinys. O tada išleidau knygą apie S. Gedą, kad niekas nebežinotų, ko tikėtis. Todėl niekad ir nežinojau, kaip man pavyks su vis naujais žanrais.

P. V. Aš irgi spėjau susidurti su kūrybiniu sunkumu – noriu kurti daug skirtingų dalykų, nenoriu užsidaryti, pavyzdžiui, vienoje muzikos srityje. Stengiuosi kiekvieną kūrinį padaryti vis kitaip. Iš pradžių buvo sunku, nes daugelį erzino, kad nėra apibrėžtumo. Bet gal tai jaunystės ieškojimai, gal natūralus smalsaus žmogaus bruožas.

R. K. Ar tave ištinka kūrybinės krizės, kai galvoji, kad daugiau nieko kito nebeparašysi?

P. V. Būna, bet šitos krizės, man atrodo, iš tiesų yra aktyviausias kūrybinis metas. Tai reiškia, kad mechaninis darbas atliktas, dabar laikas kaupti daugiau į save, metas gyventi. Kartais labai skauda, kad taip noriu rašyti, bet nieko neparašau.

R. K. Kai buvau tavo amžiaus, man atrodė, kad jei savaitę neparašau eilėraščio, mirsiu kaip poetas. Bet ilgainiui supratau: galiu pusę metų, metus nieko nerašyti, tai nieko nereiškia, nes visada galiu grįžti.

P. V. Dabar jaučiu daugiau pusiausvyros šiuo atžvilgiu, bet kai pradėjau kurti, atrodė, kad noriu rašyti, net jei neturiu įkvėpimo. Norisi norėti labiau, negu norisi. Būdavo momentų, kai negalėjau rašyti, tai iš tiesų skaudėjo, gadino nuotaiką, bet čia tikriausiai reikia mokytis tėkmės.

R. K. Ar žinai, kaip įeiti į tą tėkmę? Ar turi būdų, ar lauki įkvėpimo?

P. V. Tuomet užsiimu gyvenimu. Einu važinėti riedlente, susitikti su draugais, einu į teatrą, žiūriu filmus. Gyvenimas yra kūryba, ir kai tik jos nėra, einu ką nors veikti.

R. K. Mano būdai kitokie – filologiniai. Ką išmokau dar studijų laikais, tai eiti į biblioteką. Kai aptinku senų laikraščių ar knygų, man kyla idėjos naujiems personažams, straipsniams ar literatūros kritikai. Mano visos krizės dingsta bibliotekoje. Iki šiol pritaikau savo įgūdžius naudotis biblioteka ir kitiems darbams. Sakyčiau, tai buvo vienas svarbesnių mano išmoktų įgūdžių.

P. V. Man tai skamba kaip tobulas variantas. Aš tai romantizuoju, bet man natūraliai nepavyksta. Stengiuosi, bet man iki šiol kyla stresas, kaip bibliotekoje susirasti knygą. Tiesa, bibliotekos turi daug žavesio. Dažnai tarp paskaitų einu į biblioteką dirbti. O turėdamas laisvo laiko lendu į biblioteką ir atrandu netikėtų dalykų. Taip nutiko ir su tavo poezijos knyga. Ji praktiškai nukrito man į rankas ir atsivertė, kai klaidžiojau bibliotekoje. Perskaičiau ją visą.

Visą Rimanto Kmitos ir Pijaus Operos pokalbį kviečiame žiūrėti „YouTube“ kanale.

Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas apdovanojo mokslininkus už reikšmingus mokslo pasiekimus 2024 metais.

Geriausios socialinių ir humanitarinių mokslų sričių publikacijos kategorijoje atminimo ženklu apdovanotas ir Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Artūras Ratkus už publikaciją Ratkus A. Linearization of adnominal possessives in Gothic: A comparative investigation. Studies in Gothic. (Oxford: Oxford University Press. pp. 172–199).

Geriausio taikomojo darbo kategorijoje apdovanojimą gavo ir Filologijos fakulteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto asistentas Alius Jaskelevičius už taikomąjį darbą Markas Tulijus Ciceronas, Brutas. Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parašė Alius Jaskelevičius (Vilnius: VU leidykla. 2024).

Sveikiname!

Gegužės 8 d., ketvirtadienį, 11.10 val. (SP1 aud. lietuvių k.) ir 13:00 val. (Latvistikos kab. latvių k.) Filologijos fakultete vyks Latvijos universiteto doktorantės Sindijos Ančos  paskaita „Ornamentas latvių kultūroje“.

Sindija Anča yra menininkė, Latvijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto doktorantė. Paskaitoje ji pasakos, kodėl latviai taip vertina savo tradicinius ornamentus, aptars jų pavadinimus ir reikšmę šiuolaikinei kultūrai, taip pat požiūrio į ornamentiką skirtumus Latvijoje ir Lietuvoje.

Paskaitą rengia:

VU Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedra.

Balandžio 10-11 d. Vilniaus universitete vyko jau ketvirtosios Hamburgo universiteto germanistikos instituto ir Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedros rengiamos bendros kūrybinės dirbtuvės. Šis susitikimas buvo skirtas ne vien skaitmeninės humanitarikos klausimams, bet ir svarbiems tarpuniversitetinio bendradarbiavimo aspektams aptarti: bakalauro (BA) „Germanistikos“ studijų programai planuojama Vilniaus ir Hamburgo universitetų BA dvigubo laipsnio diplomo galimybė.

Išsamesnę renginio programą galite rasti šioje nuorodoje.

Pirmosios dienos ryte buvo aptartos planuojamų vykdyti germanistikos dvigubo diplomo studijų tarp Hamburgo ir Vilniaus universitetų (angl. „double degree“) turinys bei kai kurie formalūs aspektai. Doc. dr. Virginija Masiulionytė išsamiai supažindino su VU BA studijų programos „Germanistika“ struktūra ir kreditų sistema, Hamburgo universiteto studijų specialistė dr. Sabine Forschner pristatė bakalauro pakopos vokiečių kalbos ir literatūros studijas Hamburgo universitete. Po to vykusioje konstruktyvioje diskusijoje, kurioje dalyvavo ir VU Filologijos fakulteto studijų prodekanė doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė bei Hamburgo universiteto studijų programų koordinatorė dr. Sabine Forschner, buvo išsiaiškintos pozicijos dėl kreditų pripažinimo ir padėtas pagrindas būsimiems oficialiems tarpusavio susitarimams. Jei būtų patvirtintas šis bendradarbiavimas, dvigubo diplomo programa būtų galima pasinaudoti jau nuo 2025–2026 mokslo metų, įstojus į VU BA „Germanistikos“ studijų programą.

Popietinė pirmosios dirbtuvių dienos sesija buvo skirta VU ir Hamburgo universitetų dėstytojų, dalyvaujančių germanistinių kadedrų bendradarbiavimo „Germanistische Institutspartnerschaft, GIP“ programoje, tyrimų ir mokymo projektų pristatymui.

Prof. dr. Lars Sörries-Vorberger (Hamburgo universitetas) pristatė savo tyrimus ir studijų veiklą lyčių ir kvyro (queer) lingvistikos srityje (nuoroda į pranešimą). Prof. dr. Nadja Kerschhofer-Puhalo (Hamburgo universitetas) savo pristatyme nagrinėjo literacy (raštingumo) sąvoką, kuri pastaruoju metu vis dažniau sutinkama žodžių junginiuose digital literacy bei data literacy (skaitmeninis raštingumas, duomenų raštingumas).

Kiti ketvirtadienio popietę ir penktadienį vykę pristatymai bei diskusijos buvo susiję su skaitmeninės humanitarikos galimybėmis, įvairių metodikų ir technologijų taikymu. Carla Sökefeld (Hamburgo universitetas) pristatė savo disertacijos rezultatus ir aptarė galimybę naudoti vadinamuosius word embeddings žodžių reikšmės pokyčiams tirti (nuoroda į prezentaciją čia). Dr. Ernesta Kazakėnaitė (Vilniaus universitetas) pristatė neseniai VU pradėjusios veikti skaitmeninės humanitarikos laboratorijos (Digital Humanities Lab) darbą ir įsigytus įrankius, technologijas, licencijas bei jų atveriamas tyrimų galimybes (pvz., OCR skenerių naudojimas, akių judesių tyrimo (Eye-Tracking) įranga). Seminaro dalyviai turėjo galimybę apsilankyti laboratorijoje ir apžiūrėti įgytus įrankius.

Penktadienio ryto seminare buvo nagrinėjamos galimybės plėtoti bendrą tyrimų projektą, skirtą vokiškai tarpukario Lietuvos spaudai skaitmeninti ir tirti. Doc. dr. Lina Plaušinaitytė (Vilniaus universitetas) trumpai pristatė vokišką tarpukario Lietuvos spaudą, šioje srityje iki šiol jau nuveiktus skaitmeninimo darbus ir tyrimų rezultatus (žr. prezentaciją čia). Lietuvoje esančių tarpukario vokiškų laikraščių skaitmenines kopijas PDF. formatu galima pasižiūrėti puslapyje. Puslapį prieš keletą metų, LMT finansuojamos studentų praktikos metu parengė VU BA studijų pakopos studentė Vidmantė Nareckaitė. Prof. dr. Heike Zinsmeister (Hamburgo universitetas) savo pranešime pristatė spaudos skaitmeninimo tolesnes galimybes ir problemas (pvz., informacijos pateikimas skiltimis, automatinis skirtingų šriftų (ne-)atpažinimas ir kt.) bei pasiūlė bendradarbiavimo tarp Vilniaus ir Hamburgo universiteto studentų galimybę, siekiant padaryti Lietuvos vokiečių tarpukario spaudą geriau ir patogiau prieinamą tolesniems tyrimams. Šiuos pasisakymus svariai papildė ir praplėtė Marie Flüh (Hamburgo universitetas) pranešimas apie istorinės literatūrinės spaudos tyrimą, pasitelkiant skaitmenines priemones (nuoroda į prezentaciją čia). Vykusioje diskusijoje buvo nagrinėjami konkretūs projekto žingsniai.

Kūrybinės dirbtuvės ne tik padėjo pasiekti konkrečių rezultatų dvigubo diplomo studijų įgyvendinimo procese, bet kartu buvo ir labai sėkminga įžanga į antrąjį Hamburgo universiteto germanistikos instituto ir Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedros bendradarbiavimo programos (Germanistische Institutspartnerschaft, GIP) etapą. Programą finansuoja Vokietijos akademinių mainų tarnyba (Deutscher Akademischer Austauschdienst, DAAD). Projekto vadovė prof. dr. Heike Zinsmeister (Hamburgo universitetas), projekto koordinatorės Carla Sökefeld iš Hamburgo universiteto ir VU Vokiečių filologijos docentės dr. Skaistė Volungevičienė bei dr. Vaiva Žeimantienė. Nuoroda į projekto puslapį čia.

Straipsnį parengė:

Lina Plaušinaitytė, Vaiva Žeimantienė

Vilniaus universitetas, 2025 m. balandžio 10-11 d.

Skelbiame nuo balandžio 29 d. prasidedantį priėmimą į doktorantūros studijas 2025 m. Priėmimas į doktorantūrą vyksta VU nustatyta tvarka.

Filologijos fakultete projektai siunčiami adresu  (būtina atsiųsti .doc arba .docx formatu, taip pat pasirašytą ir nuskanuotą variantą) iki 2025 m. birželio 16 d. 10 val. Pateikus ne visą būtiną informaciją, ar ne visus reikalingus dokumentus, prašymas laikomas neužregistruotu. Atrankos į doktorantūros studijas forma: mokslinis projektas raštu ir pokalbis.

Mokslinio projekto bei pokalbio vertinimo datos: birželio 26 d. ir 27 d. nuo 10 val. V. Krėvės auditorijoje, Universiteto g. 5.

Daugiau informacijos lietuvių kalba Fakulteto puslapyje >

Daugiau informacijos lietuvių kalba bendrame Vilniaus universiteto puslapyje >

Daugiau informacijos anglų kalba Fakulteto puslapyje >

Daugiau informacijos anglų kalba bendrame Vilniaus universiteto puslapyje >

Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Mentorius, pagalbininkas ir asmeninis mokytojas – tokią pagalbą norint išmokti naują kalbą gali pasiūlyti generatyvinis dirbtinis intelektas (GDI). Nors šis įrankis gali padėti į esamą žodyną įtraukti naujų kitos kalbos žodžių, lavinti teksto suvokimą ir tartį, tačiau, anot Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto dėstytojų, pernelyg pasikliauti tokia priemone nereikėtų.

Kuo GDI gali būti naudingas mokantis kalbų?

Žodis „generatyvinis“ reiškia, kad dirbtinis intelektas geba kurti naują, anksčiau neegzistavusį turinį. Mokantis užsienio kalbų, GDI gali atlikti asmeninio mentoriaus vaidmenį – pavyzdžiui, padėti mokytis naujų žodžių. GDI gali pateikti dažniausiai vartojamų frazių ir žodžių sąrašus, jų vartojimo kontekstus, vertimus, susisteminti juos pagal tematiką. Jis gali įterpti iliustracijų ir kitų geriau naujas sąvokas įsiminti padedančių vaizdinių elementų. Naudodamiesi GDI, galite paprašyti sugeneruoti dažniausiai vartojamų A2 lygio žodžių sąrašą tam tikra tema, pavyzdžiui, „kelionės“.

Be to, GDI gali paaiškinti gramatikos taisykles, pateikti pavyzdžių ir pasiūlyti pratimų. Jeigu mokotės anglų kalbos ir norite suprasti, kaip vartojamas present perfect laikas, galite paprašyti GDI paaiškinti taisyklę ir pateikti pavyzdžių.

Parašėte esė arba rašinį, bet nesate tikri, ar viską suformulavote teisingai, ar nėra gramatinių klaidų? GDI, pavyzdžiui, „Quillbot“ arba „DeepL Write“, gali patikrinti jūsų tekstą ir pasiūlyti tinkamesnes formuluotes. Tą patį daro ir „ChatGPT“ bei kiti didieji kalbų modeliai, galintys paaiškinti klaidas, pateikti teksto šablonų ir pan. – tik reikia priskirti jiems konkretų vaidmenį („tu esi mano anglų kalbos mokytojas“) ir suformuluoti labai tikslią užklausą, ko iš jų tikitės.

Norite lavinti sakytinio teksto supratimą? GDI gali generuoti jūsų lygiui pritaikytus skirtingo sudėtingumo klausymosi pratimus. Taip pat galima pasirinkti, pavyzdžiui, britų, amerikiečių arba australų akcentą.

Naudojant balso atpažinimo technologijas, galima mokytis taisyklingos tarties. Pavyzdžiui, „Microsoft Speaker Coach“ analizuoja kalbėjimo stilių ir pataria, kaip jį patobulinti.

Mokantis kalbos svarbu nuolat ją aktyviai praktikuoti. Nepakanka pasyvaus mokymosi – skaitymo ar klausymo, tik aktyviai praktikuodami patys geriausiai suprantame, ko dar nemokame, o galiausiai įgauname drąsos. Jeigu jaučiate, kad jums reikia pokalbių partnerio, GDI gali juo tapti.

Pavyzdžiui, galite paprašyti „ChatGPT“ arba „Claude“ atlikti restorano padavėjo vaidmenį jums esant klientu. Kalbantis su virtualiu partneriu, nebaisu suklysti ar pasakyti ką nors ne taip, be to, kartu galima lavinti gebėjimą reaguoti į netikėtas situacijas ir lanksčiai prisitaikyti.

Norite pasitikrinti, ko išmokote? GDI gali sukurti savikontrolės (įsivertinimo) užduotis su atsakymais ir paaiškinimais. Įsivaizduokite, kad kitą savaitę turite atsiskaitymą iš tam tikros temos žodžių bei frazių ir norite juos pasikartoti. Tokiu atveju „ChatGPT“ galite priskirti, pavyzdžiui, prancūzų arba vokiečių kalbos mokytojo (-os) vaidmenį, pateikti šių žodžių, frazių sąrašą ir paprašyti sugeneruoti sakinių su tarpais, į kuriuos reikia įrašyti tinkamus žodžius iš sąrašo. Užklausoje reikėtų įterpti sąlygą „formuluok sakinius taip, kad tiktų tik vienas konkretus žodis, kiti netiktų“.

Mokantis kalbos aukštesniu lygiu (B1, B2, C1), GDI gali padėti generuoti idėjas, ieškoti papildomų šaltinių, pasiūlyti teksto struktūrą, kurią vėliau būtų galima pritaikyti savo poreikiams. Jis gali pabūti teksto kritiku, t. y. identifikuoti silpnas vietas, pasiūlyti, kaip tekstą galima patobulinti.

Tačiau kartais GDI gali tapti kliūtimi – ypač jei juo naudojamės nemąstydami.

Kada GDI trukdo mokytis?

Jeigu GDI naudojatės norėdami greito rezultato ir leidžiate atlikti kūrybines ar rašymo užduotis už jus, nieko neišmokstate. Mokymasis reikalauja aktyvaus darbo, nuolatinės praktikos, drąsos klysti ir mokytis iš savo klaidų.

GDI gali generuoti klaidingą arba šališką informaciją, pateikti neegzistuojančius šaltinius, haliucinuoti – pateikti faktiškai neteisingą informaciją kaip tikrą. Todėl jo sugeneruotą rezultatą visada reikia vertinti kritiškai – ypač dėl to, kad rezultatas labai dažnai būna paviršutiniškas.

Darbdaviai itin vertina kūrybiškumą ir savarankišką mąstymą. Šiuos gebėjimus reikia nuolat ugdyti, treniruoti ir stiprinti. Jeigu bet kokiai užduočiai atlikti pirmiausia griebsitės GDI, šiuos gebėjimus prarasite.

Naudojant GDI, reikia nepamiršti ir atsakomybės. Jei pateikiate GDI sugeneruotą tekstą kaip savo darbą, prisiimate atsakomybę už rezultatą. Todėl reikia įsitikinti, kad naudojama informacija yra teisinga. O tam reikia arba gerai išmanyti temą, arba patikrinti sugeneruotą rezultatą kituose šaltiniuose, pavyzdžiui, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. Be to, visada reikia nurodyti, kad rašydama (-as) šį tekstą naudojotės GDI – tai yra toks pat informacijos šaltinis kaip knygos ar straipsniai. Jeigu tekstas nuo pirmo iki paskutinio žodžio nėra tik jūsų kūrybos produktas, yra etiška pripažinti ir nurodyti šaltinius bei pagalbines priemones, kurie padėjo jums tekstą sukurti.

Užklausų menas

Dirbant su „ChatGPT“ ar kitais GDI, reikia žinoti, kaip klausti. Norėdami gauti kuo geresnį rezultatą, priskirkite dirbtiniam intelektui vaidmenį, pavyzdžiui: „Tu esi mano lietuvių / anglų / lenkų / prancūzų / vokiečių kalbos mokytojas.“ Kuo išsamiau aprašykite kontekstą: koks jūsų tikslas, kalbos lygis, ko konkrečiai norite išmokti. Jeigu bent apytiksliai numanote, kur ieškoti atsakymo ir koks jis turėtų būti, nurodykite tai užklausoje. Vėliau užklausą galėsite patikslinti. Parašykite, kokia forma turi būti pateiktas rezultatas, pavyzdžiui, lentelėje.

Būkite konkretūs ir aiškūs. Užuot rašę „Padėk man mokytis anglų kalbos“, rašykite „Sukurk man 5 pratimus su netaisyklingais anglų kalbos veiksmažodžiais B1 lygiu simple past laiku“. Stenkitės prašyti paaiškinimų, o ne baigtinių sprendimų.

Užklausų rašymas – vertingas įgūdis šiuolaikinėje visuomenėje, jo, kaip ir užsienio kalbų, taip pat reikia mokytis. Komunikuojant bet kuria (užsienio) kalba svarbu tiksliai perduoti norimą informaciją. Tokia pati taisyklė galioja ir komunikuojant su GDI. Žmogaus ir GDI kalbos, kaip ir komunikacinės kompetencijos, yra skirstomos į kategorijas pagal užklausų kūrimo kalbos mokėjimo lygį (A1, A2, B1, B2, C1, C2). Pradedantysis gali mokytis formuluoti paprastas užklausas, pažengęs vartotojas – sudėtingesnes, nurodydamas kontekstą ir tikslus.

Straipsnis parengtas VU Filologijos fakulteto svetimųjų (užsienio) kalbų dėstytojų doc. Vitalijos Kazlauskienės, doc. Anastasijos Belovodskajos, doc. Kingos Geben, doc. Virginijos Masiulionytės, doc. Dianos Šileikaitės-Kaishauri ir asist. dr. Eglės Žurauskaitės. Jos aktyviai domisi kalbų inovacijomis, yra dalyvavusios rengiant nacionalinę kvalifikacijos tobulinimo programą „Kalbų mokymo(si) optimizavimas pasitelkus generatyvinį dirbtinį intelektą (GDI)“.

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Balandžio 29, 30 ir gegužės 6 d. Vilniaus universiteto (VU) Teatro salėje žiūrovų laukia premjera – VU Kinetinio teatro ir režisieriaus Andriaus Pulkauninko šiuolaikinio šokio spektaklis „Replika“. Tai drąsus, ribas išplečiantis scenos meno eksperimentas, kuriame vienu iš kūrėjų tampa dirbtinis intelektas (DI). DI šiame kūrinyje atsiskleidžia kaip pilnavertis meninis balsas – ne tik padedantis, bet ir kuriantis: formuojantis vizualines struktūras, žadinantis emocijas ir keliantis esminius klausimus apie mūsų pačių tapatybę ir santykį su technologijomis. Spektaklio pasirodymą organizuoja VU Kultūros centras.

Dialogas tarp žmogaus ir DI

Režisierius Andrius Pulkauninkas pažymi, kad DI šiame procese buvo ne tik įrankis, bet ir bendraautorius. „Dirbtinis intelektas spektaklyje nebėra tik techninis sprendimas. Jis kuria vizualinę kalbą, kuri kartais atrodo net bauginanti. Žmogaus bruožai išsikreipia: akys tampa žvairios ar paklaikusios, žvilgsnis praranda kryptį, veido forma susiskaido. Drabužiai keičia savo faktūras, spalvas, ant jų atsiranda keistos formos, kvadratai, lyg DI pats klystų, bet kartu ir kurtų naują estetiką. DI nesiūlo „teisingo“ atvaizdo – jis siūlo mutaciją, perinterpretavimą, keistą, bet paveikią alternatyvą“, – sako režisierius.

A. Pulkauninkas atkreipia dėmesį į netikėtumo momentą, kuris atsiranda bendradarbiaujant su dirbtiniu intelektu. „Viena iš labiausiai jaudinančių DI savybių – jo savarankiškumas. Jis dažnai sukuria tai, ko iš jo net neprašome – netikėtus objektus, tekstūras, vizualinius sprendimus, kurie iš techninio elemento staiga virsta savarankiška menine išraiška. Tokie momentai ne tik vizualiai stebina, bet ir verčia susimąstyti – tarsi įsitrauki į pokalbį, kuriame DI atsako ne į tai, ko klausi, o bando nuspėti, kodėl apskritai klausi. Tai, ką DI generuoja, man dažnai primena baltąsias eiles – be aiškios struktūros, bet įgaunančias vertę, kai kažkas iš šalies pasako: „tai prasminga“. DI kuria tarsi iš nieko – be emocijos, be intencijos, bet mes suteikiame jo sukurtam vaizdui prasmę. Ir kai jis netikėtai pataiko į mūsų vidinę nuojautą, mes tai priimame kaip patvirtinimą. Tai abipusis žaidimas – mes ieškome DI pritarimo, o jo „atsakymai“ tampa prasmingi tik todėl, kad patys juos tokiais laikome“, – apie spektaklio kūrimo procesą pasakoja režisierius ir priduria, kad tokiu būdu tarp žmogaus ir DI užsimezga keistas, bet galingas grįžtamasis ryšys – pokalbis, kuriame abu ieško prasmės vienas kitame. Būtent tokioje nejaukioje, bet beprotiškai įdomioje zonoje gimsta „Replika“.

Spektaklis kaip judesio manifestas

„Replika“ tyrinėja žmogaus ir DI sandūrą per šokį, vaizdą ir garsą. Spektaklį sudaro 12 trumpų veiksmų, iš kurių kiekvienas atspindi tam tikrą gyvybės, sąmonės ar civilizacijos vystymosi etapą. Judesio kompozicijos varijuoja nuo sinchroninių kontaktinių struktūrų iki dekonstruotų, individualizuotų fragmentų. Spektaklio choreografija sukurta glaudžiai bendradarbiaujant su VU Kinetinio teatro šokėjomis – joms buvo pateiktos choreografinės gairės, paremtos biologiniais ir fizikiniais reiškiniais: nuo planetų formavimosi iki vartotojiškos visuomenės refleksijos.

Scenoje skleidžiasi hibridiniai kūnai – tiek fiziškai, tiek estetiškai. Judesys čia tampa gyvybės metafora: replikuojantis, transformuojantis, įsikūnijantis vis nauju pavidalu. Spektaklis kviečia permąstyti, ką reiškia būti gyvam pasaulyje, kuriame kopijos kartais pakeičia originalą, o emocijas ir santykius gali simuliuoti nebe žmogus, bet algoritmas.

Kūnas, kodas ir kūrėjai

„Replika“ – tai ne tik technologinis ar biologinis terminas, bet ir metafora mūsų nuolatiniam prisitaikymui, atsinaujinimui ir savianalizei. Kiekvienas spektaklio judesys – tai replika, atliepianti amžinus gyvybės klausimus: kas yra meilė? Laisvė? Tapatybė? Priklausymas? Kur baigiasi žmogus ir prasideda jo technologinė versija?

Spektaklio projekcijos vaizduoja ne tik fizines transformacijas – nuo molekulių iki žmogaus, – bet ir emocinius peizažus, kuriuose DI tampa ne tik stebėtoju ar kartotoju, bet galiausiai – ir pačiu kūrėju. Vizualiniuose sluoksniuose organiška jungiasi su sintetiniu: plastikas, metalas, tekstilė ir elektronika tampa naujo pasaulio, naujos tikrovės statybine medžiaga. „Replika“ – tai veidrodis, į kurį žiūrime visi. Kartais jame atpažįstame save. Kartais – jau tik kopiją.

Spektaklio „Replika“ kūrybinę komandą sudaro kūrė režisierius Andrius Pulkauninkas, choreografė Goda Laurinavičiūtė, vaizdo projekcijų menininkas Šarūnas Kuckailis, kompozitorė Kotryna Jančauskaitė ir scenografė Eglė Jovaišaitė. DI šiame kūrinyje veikia kaip pilnavertis kūrėjas – projekcijų autorius, kurio generuojami vaizdai tampa ne tik fono elementu, bet ir aktyvia dramaturgine jėga.

VU Kintetinio teatro premjeriniai rodymai vyks balandžio 29, 30 ir gegužės 6 d. 19:00 val. VU Teatro salėje. Bilietus į spektaklį galite įsigyti čia.

Spektaklio pasirodymą organizuoja VU Kultūros centras.