Pexels / Asociatyvinė nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos bei Filologijos fakultetų mokslininkai jau kone dešimtmetį įgyvendina VU informatikų inicijuotą projektą LIEPA. Toks bendradarbiavimas neturėtų stebinti – ateityje lietuvių kalba taps neatsiejama technologijų dalimi. VU mokslininkų sukurti robotai humanoidai Ąžuolas ir Liepa, naudodami projekto metu sukaupto lietuvių kalbos garsyno duomenis ir technologijas, išmoko kalbėti lietuviškai, o lietuvių kalbos atpažinimo programėlė „Tildės balsas“ skaito tekstą garsu, atpažįsta jai diktuojamą tekstą ir sakomas komandas. Tačiau dirbtinis intelektas (DI) turi suprasti ne tik bendrinę kalbą, bet ir tarmes, žargoną, kitus kalbos variantus, todėl projektas LIEPA intensyviai juda į priekį ir turtina turimą garsyną gyva, spontanine kalba, žadėdamas DI vartotojams sklandesnį bendradarbiavimą, o ateities filologams vis tarpdalykiškesnes studijas ir platesnes galimybes.

Kiekvienas etapas – vis sudėtingesnis 

Per dešimtmetį projektuose LIEPA ir LIEPA-2 VU mokslininkai sukūrė šimto, vėliau – tūkstančio valandų lietuvių šnekos garsyną, o dar projekto pradžioje išvystytas kalbos sintezatorius jau kelerius metus naudojamas viename naujienų portale ir Vilniaus miesto savivaldybės svetainėje pateiktai informacijai įgarsinti. Tačiau mokslininkai turi daugiau ambicijų – trečiajame projekto etape sukurti 10 tūkst. valandų lietuvių šnekos garsyną.

„Projekte LIEPA-2 garsynui skirti tekstai buvo įrašomi studijoje – savo balsus šiam projektui „paskolino“ daugiau nei 2,5 tūkst. įvairiausių žmonių. Projekto LIEPA-3 uždavinys dar ambicingesnis – sukurti 10 tūkst. valandų anotuotą lietuvių kalbos garsyną, kurį sudarys garso įrašų ir juos atitinkančių tekstų pavyzdžiai. 5 tūkst. garsyno valandų bus skirta spontaninei kalbai, jos pavyzdžius šiuo metu ir renkame. Likusią garsyno dalį renka ir anotuoja projekto partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvių kalbos institutas. Mums, dešimties žmonių filologų komandai, ypač svarbu kuo įvairesnė aplinka ir kuo skirtingesni žmonės – nuo vaikų iki senjorų. Nors atrodo, kad mūsų darbas – išskirtinai techninis, iš tiesų taip nėra, nes visų pirma labai svarbu turėti kalbinę klausą, taip pat išmanyti fizikinius garso aspektus, suprasti gramatiką, morfologiją ir sintaksę. Anotuoti garsyną – išties sudėtingas darbas. Tačiau mūsų bendro darbo tikslas – 10 tūkst. valandų duomenų – ateityje leis ne tik integruoti lietuvių kalbą į išmaniąsias technologijas, bet ir įvertinti realią mūsų šnekamosios kalbos padėtį – į šiuos tyrimus galėtų įsitraukti būsimieji filologai“, – pasakojo VU Filologijos fakulteto profesorius Vytautas Kardelis.

Vytautas Kardelis / Žygimanto Savicko nuotr.

Anotuoto lietuvių kalbos garsyno duomenys šiuo metu ir ateityje galės būti naudojami praktikoje – jie nuo 2026 m. gegužės, kai pasibaigs projektas, bus prieinami įmonėms ar organizacijoms, kuriančioms dirbtinio intelekto ar kitas technologijas. Pasak VU Filologijos fakulteto profesoriaus, šis projekto tikslas – ypač svarbus, mat kuriamos kalbos technologijos reikalingos neregiams ir silpnaregiams bei vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems, naudojant kalbos sintezatorių, jau dabar prieinama informacija viešojoje erdvėje ar išmaniajame įrenginyje.

Remdamasis projekto LIEPA-1 ir LIEPA-2 duomenimis, verslas sukūrė pirmąją lietuvių kalbos atpažinimo programėlę „Tildės balsas“, atpažįstančią išmaniajam įrenginiui diktuojamus tekstus ir sakomas komandas, o tekstus tariančią lietuviškai.

Dar viena sritis, kur pritaikomi VU Filologijos fakulteto mokslininkų parengto garsyno duomenys – robotika. Du VU mokslininkų sukurti robotai humanoidai Ąžuolas ir Liepa, naudodami projekto metu sukauptus duomenis ir technologijas, išmoko kalbėti lietuviškai.

„Nors mes esame sukūrę tik Didžiojo lietuvių kalbos garsyno pradžią, ateityje jį galėtų plėsti anotuotojų lingvistų grupė, kuri tyrinėtų ne tik standartinę kalbą, bet ir tarmes, žargoną, kitus kalbos variantus. Neabejoju, kad filologijos ateitis – tarpdalykiškumas, kurį laikyčiau ir vienu šio projekto privalumų. Kito kelio nėra. Tarpdalykiškumas skatina ne tik į savo tyrimų sritį, bet ir į kalbą žiūrėti kitaip. Jeigu kalbėsime apie studentus, kurie planuoja studijuoti lietuvių filologiją, o papildomai domisi technologijomis, toks projektas galėtų tapti puikiausia erdve kurti“, – sako prof. V. Kardelis.

Būsimiesiems filologams – daugiau galimybių

VU Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros profesorė Irena Smetonienė sutinka: anotuotas lietuvių kalbos garsynas – puiki platforma moksliniams tyrimams. Garsyno duomenis mokslininkė visų pirma rekomenduotų pasitelkti diskutuojant apie kalbos politikos formavimą, kalbos prestižą ir suvokimą, nagrinėjant, kodėl, kada ir kokius žodžius pasirenka kalbos vartotojai, norėdami kuo aiškiau perduoti savo mintis.

Irena Smetonienė / Bernardinai.lt, Evgenios Levin nuotr.

„Kalbant apie standartinę kalbą, galima išskirti tarties problemas. Pastebėjau, kad atpažintuvui vis sunkiau suprantami tekstai, jei žmogus kalba neartikuliuotai, jeigu jo kalboje gausu įvairiausių piktžodžių, pasikartojančių žodžių – tokia informacija lieka neišgirsta ar tinkamai nesuprasta. Nekreipdami dėmesio į tartį, artikuliaciją, turėsime problemų, kai savo tekstus bandysime diktuoti, o ne rašyti. Pamatę rezultatą, tikrai nebūsime juo patenkinti. Kalbos mokslui, jauniems žmonėms, pasirinkusiems filologiją, pagaliau atsiveria galimybės tyrinėti intonaciją ir fonetikos dalykus, kurie ilgą laiką nesulaukė pakankamai dėmesio“, – aiškina prof. I. Smetonienė.

Kaip komentavo pašnekovė, dirbtinį intelektą būtina mokyti gyvesnės, žmogiškesnės lietuvių kalbos. Mokslininkų praktika parodė, kad dirbtinis anotatorius, pavyzdžiui, neatpažįsta žodžio „žaliaskarė“ – siūlo įvairių alternatyvų, pavyzdžiui, „žalia skara“, arba nesupranta tokių žodžių kaip „akmenskaldys“ ir „švietėjiška“. Tokius ir panašius žodžius būtina įtraukti į skaitmeninę erdvę, kitaip dirbtinis intelektas jų neatpažins ir nevartos.

„Jeigu norime, kad dirbtinis intelektas bendrautų kuo natūralesne lietuvių kalba, svarbu pateikti kasdienius, tarptautinius ir įvairių mokslo sričių žodžius – tuomet jis sudėlios logišką sakinį. Mano akimis, filologiją pasirinkusiems jauniems žmonėms atsiveria didžiulės galimybės. Neabejoju, kad būsimi studentai bus savotiški tarpininkai, bendradarbiaujant su kitų sričių mokslininkais. Taip pat neabejoju, kad technologijoms tobulėjant keisis požiūris į kalbą. Nesvarbu, ar dirbi su teisininkais, informatikais, ar su komunikacijos specialistais, pagrindinis įrankis – kalba, ir filologas čia turi tokias plačias galimybes, kokių niekas daugiau neturi“, – apibendrina profesorė.

Adelīna Skerškānė / Asmeninio archyvo nuotr.

Savarankišką baltistikos bakalauro studijų programą vokiškai kalbančiose šalyse vykdo tik Greifsvaldo universiteto Baltistikos institutas. Tokios specifinės studijos tradiciškai sudomina nedaugelį, o akademinės karjeros paprastai siekia vos vienas kitas instituto absolventas. Greifsvaldo universiteto baltistikos studijų alumnė ir kalbinės įvairovės magistrantūros studijų programos studentė Adelīna Skerškānė – viena iš tokių absolvenčių. Šiuo metu Adelīna svajoja apie kalbos prestižo tyrimus ir mokslų daktaro laipsnį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Rygoje gimusi Adelīna dar paauglystėje kartu su šeima persikėlė gyventi į nedidelį Pietų Vokietijos miestelį. Pastangas integruotis į naują aplinką – teko tobulinti fakultatyvinėse pamokose pramoktą vokiečių kalbą – po šešerių metų vainikavo puikiai baigtos gimnazijos brandos atestatas. Šį mergina gavo per COVID-19 pandemiją, paskatinusią permąstyti savo tikslus ir siekius. Per nuotolį išgyventi mokykliniai metai visų pirma sužadino norą išvykti studijuoti į kitą miestą. Be to, ėmė kelti abejonių ketinimas studijuoti ekonomiką. Šis siekis buvo tarsi savaime suprantamas: Adelīnos mama ir teta yra baigusios ekonomikos mokslus, šios srities dalykai vyravo ir merginos ekonominio profilio gimnazijoje, o privalomąją mokyklinę praktiką ji buvo atlikusi banke. Štai tada gimnazistei į rankas pateko informacinis leidinys apie baltistikos studijas Vokietijoje.

„Taip ir sužinojau, kad Vokietijoje yra baltistikos studijų programa. Man tai buvo naujiena. Nebuvau girdėjusi nei apie Greifsvaldą, kur šią programą galima studijuoti“, – prisimena Adelīna.

Asmeninio archyvo nuotr.

Paaiškėjus, kad prie Baltijos jūros esantis Greifsvaldas yra visai kitame Vokietijos krašte, beveik tūkstančio kilometrų atstumas sukėlė abejonių dėl pasirinkimo tikslingumo. Tačiau mintys apie baltistiką vis dėlto neapleido, ir būsimoji baltistė pasidalijo jomis su tėvais. Merginos šeimoje humanitarų nėra, tad filologijos studijas tėvai siejo veikiau su mokytojo karjera. Adelīnai pavyko juos įtikinti, kad jos ketinimai rimti, o filologija atveria įvairių galimybių. 2021 m. ji pradėjo studijuoti baltistiką, anglistiką ir amerikanistiką Greifsvaldo universitete.

„Anglų filologiją rinkausi kaip atsarginį variantą, jei vėliau iš baltistikos vis dėlto negalėčiau valgyti duonos. O įsibėgėjus pandeminėms studijoms suvokiau, jog man labiau prie širdies baltistika“, – prisipažįsta mergina.

Pirmąją studijų savaitę vietoj būrio baltistikos pirmakursių išvydusi grupelę studentų, Adelīna nustebo. Netrukus paaiškėjo, kad kaip tik tai yra šių studijų privalumas. Mat kiti institutai, dėl didelio studentų skaičiaus neįstengdami užtikrinti atstumo tarp žmonių auditorijose, buvo priversti pereiti prie nuotolinių paskaitų su anoniminiais kvadratėliais kompiuterio ekrane, o dauguma baltistikos seminarų vykdavo gyvai. Tad mergina galėjo betarpiškai bendrauti su bendramoksliais, be to, užsimezgė asmeninis ryšys su dėstytojais, galinčiais skirti pakankamai dėmesio kiekvienam studentui. Pirmieji studijų semestrai įsiminė kūrybiškais vertimo ir literatūros seminarais, kuriuose jaunuoliai patys rinkosi analizuojamus lietuvių ir latvių kūrinius.

„Tačiau visą dieną sėdėti prie kompiuterio ir vien versti nenorėčiau, ypač po filologinės studijų praktikos. Per ją kelias savaites teko versti dalykinius tekstus – nehumanitarinių mokslų sričių straipsnių santraukas“, – atvirauja Adelīna.

Ją labiau traukia lingvistika. Susidomėjusi lyginamąja istorine kalbotyra, dabar vis daugiau gilinasi į sociolingvistiką, seka diskusiją apie latgaliečių kalbos statusą Latvijoje. Neatsitiktinai ir bakalauro darbo tema buvo susijusi su baltų kalbotyra – jame telkė dėmesį į mokslinę diskusiją apie baltų-slavų kalbų grupę. Įgijusi baltistikos bakalauro laipsnį, 2024-aisiais Adelīna įstojo į penkių Greifsvaldo universiteto institutų vykdomą tarpdisciplininę kalbinės įvairovės magistrantūrą ir pasirinko baltistikos bei slavistikos specializaciją.

„Dar tik svarstau, kokią temą nagrinėsiu magistro darbe. Užtat tikrai žinau, kad po to studijuosiu doktorantūroje“, – šypsosi kalbininkė.

Dar būdama bakalaurante mergina pradėjo darbuotis universiteto tarptautinėje mokslinių tyrimų grupėje „Baltic Peripeties“, kur padeda vienai doktorantei, sistemindama muziejininkystės srities bibliografiją. Kai ir pati sieks mokslų daktaro laipsnio, Adelīna veikiausiai imsis kalbos prestižo tyrimų. Tai būtų atsvara Vokietijos jaunųjų kolegų darbams, kuriuose, kaip patyrė dalyvaudama konferencijose, į baltų kalbas žiūrima daugiausia iš lyginamosios kalbotyros ar indoeuropeistikos perspektyvos.

Adelīna mano nesigailėsianti, kad ekonomiką iškeitė į baltistikos studijas. Ji patenkinta savo pasirinkimu. Būsimus studentus mėgintų patraukti jaukia Greifsvaldo baltistikos instituto atmosfera: nedidelėmis seminarų dalyvių grupėmis bei šiltais dėstytojų ir studentų tarpusavio santykiais. Nors yra kalbos tyrėja, labai vertina ir institute dėstomas literatūros ir kultūros paskaitas, kurios atveria plačius baltų pasaulio horizontus.

Alina Baravykaitė

Greifsvaldo universiteto Baltistikos instituto mokslo darbuotoja

Aistės Malinovskos nuotr.

Gegužės 30 dieną polonistikos ir lituanistikos studentai, kartu su kelionės organizatore doc. dr. Regina Jakubėnas vyko į edukacinę išvyką į Palenkės vaivadiją, kur aplankė Balstogę bei Tikociną.

Pagrindinis kelionės tikslas buvo aplankyti Branickių rūmus Balstogėje, dar vadinamus „Šiaurės Versaliu“. Studentai susipažino su rūmų istorija, architektūra bei rūmų farmacijos istorijos muziejumi. Įdomu tai, jog šių rūmų savininkas, ATR didysis etmonas Janas Klemensas Branickis buvo toks turtingas, jog jo valdos ir pajamos pranoko net paties karaliaus turtus, o jo įtaka dar labiau sustiprėjo jam vedus Stanislovo Augusto Poniatovskio seserį Izabelę Poniatovską. Izabela sujungusi dvi įtakingas giminęs, pati asmeniškai rūpinosi Branickio rūmų dailinimu ir dėka jos šie rūmai stulbino žmones savo grožiu. Balstogėje taip pat buvo aplankyta stulbinanti, neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų arkikatedra bazilika. Pasigrožėję Balstogės senamiesčiu studentai savo kelionę tęsė į Tikocino (len. Tykocin) miestelį, kuriame aplankė vieną iš seniausių sinagogų Lenkijoje. Čia jie galėjo išsiklausinėti visus rūpimus klausimus apie žydų religines apeigų subtilybes, pavydžiui, kodėl prieš pradedant skaityti Torą ranka yra aprišama odiniu raisčiu ir panašiai. Drauge nebuvo praleista proga užsukti ir į Tikocino Šv. Trejybės barokinę bažnyčią, kurioje saugoma apeiginė taurė, Jono Paulius II-ojo naudota mišių metu, kai 1991 metais lankėsi Lenkijoje. Šią ne trumpą kelionę autobusu pagyvino studentų paruošti pranešimai apie Palenkės regioną bei viktorina apie Lenkiją.

Aistės Malinovskos nuotr.

Ši išvyka studentams suteikė galimybę ne tik smagiai praleisti laiką, pasisemti naujų įspūdžių, sužinoti naujų faktų, bet ir išsibandyti savo lenkų kalbos žinias.

Studentų edukacinė kėlionė buvo finansuojama Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje lėšomis.

Rapolas Antanavičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Skandinavistika žada ne tik įtraukiančias kalbos ir kultūros, bet ir netikėtos karjeros galimybes! Skandinavistikos buvę studentai, arba alumnai, po studijų pasuka labai skirtingais keliais: vieni tampa vertėjais, mokytojais, mokslininkais, kiti darbuojasi tarptautinėse kompanijose, o dar kiti atranda savo vietą visiškai netikėtose srityse – menuose, grožio versle  ar net Oslo Filharmonijos chore.

Štai Skandinavistikos centro alumnė Jovilė Piragiūtė – MO muziejaus Mecenatystės ir rėmimų projektų vadovė. Jos atsakomybės sritis – bendrauti su žmonėmis, kurie muziejų remia iš filantropinių paskatų. „Turime mecenatų bendruomenę, jiems organizuojame renginius, pavyzdžiui, išankstinius parodų pristatymus, taip suteikdami galimybę parodas pamatyti pirmiesiems. Mano darbas iš esmės yra palaikyti ryšį su mecenatais, tačiau yra ir įprasto „ofisinio“ darbo prie kompiuterio – ataskaitų, sutarčių, biudžeto ir pan.“

Nors darbas muziejuje iš pirmo žvilgsnio su skandinavistika nesusijęs, ryšių su ankstesnėmis studijomis nemažai. Prieš tai Jovilė dirbo tarptautinės įmonės projekte, kuriame buvo reikalingos danų kalbos žinios ir kuriame įsidarbino dar studijuodama ir užaugo iki komandos vadovės. „Žinoma, šioms pareigoms svarbu mokėti bendrauti su žmonėmis, bet danų kalbos ir kultūros išmanymas suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, galimybių megzti ryšį su klientu, o tada ir natūraliai ugdyti derybinius, komunikacinius, darbo organizavimo gebėjimus, t. y. tuos „minkštuosius įgūdžius“, kuriuos vėliau galima pritaikyti daugelyje sričių, taip pat ir dabartinėje pozicijoje MO muziejuje.“

Kitas skandinavistikos alumnas Prieglius Žuklys-Rogoża šiuo metu gyvena ir dirba Osle. „Buvau ištikimas VU studentas, bakalaurą ir magistrą baigiau čia pat ir nevykau į jokius Erasmusus, todėl norėjosi nuvykti į Norvegiją. Taip sutapo, kad mano vyras įstojo į Oslo universitetą, tad ir aš išvykau kartu.

Prieglius Žuklys-Rogoża  / LRT.lt nuotr.

Kadangi domėjosi kalbomis, kalbotyra, Prieglius jau nuo bakalauro laikų mokė suaugusius norvegų kalbos. Atvykęs į Norvegiją, taip pat įsidarbino norvegų kalbos mokytoju vienoje privačioje kalbos mokykloje Osle ir, regis, yra jau trečias šioje mokykloje dirbantis Skandinavistikos centro alumnas.

Prieglius džiaugiasi, kad jo darbovietė mokytojų nerūšiuoja į gimtakalbius ar negimtakalbius. „Norvegų kalba nėra mano gimtoji, todėl gerai suprantu, su kokiais iššūkiais susiduria mano mokiniai, ir tai labai didelis privalumas. Žinau, kaip jiems padėti ar kaip paaiškinti tam tikrus dalykus. Mane labai domina kalbos, tad stengiuosi tuo užkrėsti ir savo mokinius, parodyti tam tikrus kalbų žodyno, gramatikos panašumus, dėsningumus. Mūsų mokykloje taikomas pedagoginis principas, kad norvegų kalbos mokome norvegiškai nuo pat pirmos pamokos – tai kelia iššūkių tiek mokytojui, tiek mokiniui, tačiau tai tarsi amžinas Alias žaidimas, gera protinė mankšta, po kurios vis dėlto įvyksta proveržis.“

Ne tik mokslai, bet ir bendruomenė

„Tai buvo daugiau nei studijos,“ – teigia Skandinavistikos alumnai, prisimindami ne tik įdomias paskaitas ir akademinį turinį, bet ir šiltą, palaikančią centro atmosferą, kurioje buvo gera augti, kalbėtis ir kurti.

„Once you’re skandinavistas, you never get out“, – sako Jovilė, kuriai Skandinavistikos centro bendruomenė yra vienas svarbiausių iš studijų išsineštų dalykų. „Dažnai paplitęs požiūris į studijas, kad jos tau turi duoti amatą. Tačiau universitetinių studijų atveju, tai ne visada yra esminis dalykas – gerokai svarbesnis įgyjamo išsilavinimo plotis. Nors ir mokykloje buvau aktyvi, turėjau savo kompaniją ir sutikau puikių, palaikančių mokytojų, viduje nesijaučiau esanti itin laisva. Čia įstojus iš pradžių buvo nedrąsu tarp tiek protingų žmonių, tačiau netrukus pajutau palaikymą. Labiausiai įstrigo, kad dėstytojas tau gali būti autoritetas ir kaip akademikas, ir kaip žmogus. Pirmiausia esi žmogus, kurį skatina kalbėti, reikšti savo nuomonę, ją priima, išklauso, kviečia įsijungti į bendruomenę. Neformalus, artimas santykis su dėstytojais labai prideda pasitikėjimo savimi, bet ir per pačias paskaitas sužinodavom gerokai daugiau nei tai, kas tiesiogiai susiję su kurso tema. Pavyzdžiui, per Keltų literatūros paskaitą užklausi ko nors apie meną ir gauni paskaitą apie pasaulio meno istoriją. Tai didelio išsilavinimo, plataus akiračio žmonės, savo srities profesionalai, kurių norisi klausytis ir kurie pasakoja iš širdies. Dėl to dažnai būdavo sunku suprasti draugus su kitokiomis studijų patirtimis, kai dėstytojai skaito iš lapo ar dėstydami daro faktines klaidas. Būtent atvirumas, bendruomeniškumas man padarė labai didelę įtaką – kad esi priimtas ir tada gali reikštis bei tobulėti.“

Jovilė Piragiūtė / Ugnė Henriko MO muziejaus nuotrauka

Kalbėdamas apie studijų metus, Prieglius taip pat prisimena jausmą, kad ateini į vietą, kurioje esi visų laukiamas, kurioje švenčiamos šventės, pavyzdžiui, Skandinavijos valstybių nepriklausomybės dienos, Liucija, kuriai ir studentai, ir dėstytojai rengia pasirodymus, per kurią artimiau susipažįsti ir su savo, ir su vyresniais kursiokais, ir su kasmet į šią šventę sugrįžtančiais  programos alumnais.

Studijos Vilniaus universitete leidžia užsiimti ir platesne svarbia veikla. Štai Prieglius buvo aktyvus Studentų atstovybės narys, vienas iš LGBT+ grupės VU steigėjų, jis atstovavo universitetą ir Karjeros dienose: „Buvo smagu jungtis į bendruomenes, rasti naujų draugų, išsibandyti save profesinėje srityje – miela, saugi erdvė ieškoti savęs“.

Pasak studentų, Skandinavistikos studijų privalumas yra darbas mažose grupėse, nes tai leidžia gauti daugiau dėstytojų dėmesio. Prieglius dalijasi savo patirtimi: „Dėstytojai labai profesionalūs, bet ir šilti, draugiški, jeigu mato, kad esi užsidegęs, labai tave palaiko, skiria dėmesio, jeigu tik kas, visada galima kreiptis. Be to, patiko, kad per studijas susipažįsti su platesniu lauku negu tiesioginė tavo studijų sritis. Pavyzdžiui, mano bakalauro, magistro rašto darbai buvo susiję su sociolingvistika, kuri Skandinavistikos centre, beje, yra labai stipri, tačiau magistro studijose klausiau ir žaidimo teorijos kursą, iš pažiūros visiškai nesusijusį su mano sritimi, tačiau pritaikiau jį rašydamas darbą apie kalbų mokymo strategijas, pasitelkiant žaidimus. Iš pradžių atrodo, kam reikia dalykų, kurie tiesiogiai nesusiję su tuo, ką nori daryti, tačiau tada supranti, kiek konteksto jie duoda ir kaip praplečia akiratį, o tada ir netikėtai susisieja su tuo, į ką iš tikrųjų giliniesi. Daug sužinojau apie Skandinavijos istoriją, politinį, kultūrinį kontekstą ir tai puikus pagrindas lyginti su tuo, kas vyksta Lietuvoje ar pasaulyje. Be to, jeigu nori dar didesnio studijų platumo (arba kaip tik specializuotis), gali rinktis ir kitus Vilniaus universitete dėstomus kursus. Dar vienas studijų metų įspūdis – renginių gausa, vis atvykstantys kviestiniai lektoriai, kurių paskaitos taip pat plečia akiratį ir skatina dar daugiau domėtis Šiaurės šalių kultūra.“

Skandinavistikos centro kuruojama magistrantūros programa „Šiaurės ir Baltijos jūros regiono kalbos ir kultūros“ neapsiriboja Skandinavija, į ją kviečiami visi, kuriems įdomu ir konkrečios regiono šalys, ir sociokultūriniai procesai regione.

Skandinavistikos studijos dabartinių studentų akimis

Šiuo metu švedų kalbą skandinavistikos trečiame kurse studijuojantis Rapolas Antanavičius taip pat pasakoja apie skandinavistų bendruomenės gyvenimo ypatumus: „Labai džiugina galimybė laisvai pasikalbėti su dėstytojais, be to, tarpusavyje dažnai bendraujame skandinavų kalbomis – lektorius iš Norvegijos su manimi kalba norvegiškai, danas – daniškai, o aš jiems atsakau švediškai, ir mes susišnekame. Skandinavistika nėra tik vienos kalbos studijos, mes mokomės Šiaurės šalių kultūrų.“

Minčių stoti į skandinavistiką Rapolas turėjo dar būdamas dešimtokas. „Visada domėjausi kultūromis, kalbomis ir jaučiau norą jų mokytis. Skandinavistika man atrodė praktiškai tobula programa. Tikrai nenusivyliau, studijos gal net ir pranoksta mano lūkesčius. Kai reikia rinktis pasirenkamuosius dalykus, kyla bėdų, nes reikia rinktis ne geriausius iš blogiausių, kadangi visi atrodo geriausi, ir tada jau galvoti, ko iš tų geriausių atsisakyti.“

Ko mokosi skandinavistai? Rapolas: „Skandinavistikos studentai dažnai daugiau ar mažiau specializuojasi pagal savo studijų interesus – ar juos labiau traukia kalbotyra, ar literatūra, kultūra, kinas. Štai aš labiau domiuosi lingvistika, todėl renkuosi su kalba susijusius dalykus, pavyzdžiui, sociolingvistiką, kursą apie nykstančias kalbas ir kultūras, tęsiu islandų kalbos kursą, taip pat pasirinkau kursą apie skandinavų ironiją, tačiau daug ką turi pasirinkti ir besidomintys literatūra, kultūra ar kinu. Aišku, mes turime ir daug privalomų paskaitų – ir pasirinktos kalbos, ir kitų dalykų, tačiau kas man labiausiai patinka, tai kad jos neatsibosta, nes dėstytojai į paskaitas ateina vis su naujomis istorijomis. Be to, įstoję pas mus galėsite šiek tiek pasimokyti kalbos, kuria žmonės jau nebešneka kelis šimtus metų (ir tai nebus senovės graikų ar lotynų), pabandyti skaityti runomis, susipažinsite su skandinavų mitologija.“

Taigi, skandinavistikos ir Šiaurės bei Baltijos jūros regiono studijos suteikia ne tik žinių, bet ir ugdo asmenines savybes, reikalingas atrasti save pačiose įvairiausiose srityse, palieka istorijų, kuriomis gera dalintis ir visada kviečia sugrįžti. Tai puiki vieta ne tik mokytis kalbos ar kultūros, bet ir atrasti save ir savo bendraminčius. Prisijunk!

Tekstą parengė VU Filologijos fakulteto Skandinavistikos centras

 Vaivos Žeimantienės nuotr.

Su liūdesiu pranešame, kad netekome Alfonso Tekoriaus, ilgus metus dirbusio Vilniaus universiteto Filologijos fakultete ir visiems gerai žinomo vokiečių-lietuvių kalbos filosofinės, mokslinės ir grožinės literatūros vertėjo.

Alfonsas Tekorius gimė 1934 m. balandžio 3 d., Medingėnuose (Plungės raj.), 1954 m. baigė Varnių vidurinę mokyklą ir įstojo tuomet į Vilniaus valstybinio universiteto vokiečių kalbos ir literatūros specialybę. Po universiteto baigimo dirbo Užsienio kalbų katedroje, 1971 m. įgijo filologijos mokslų daktaro laipsnį ir buvo pirmasis 1968 m. įkurtos Vokiečių filologijos katedros mokslų kandidatas. Vėliau A. Tekorius dėstė praktinę ir teorinę vokiečių kalbos fonetiką, 1971–1981 m. vadovavo Vokiečių filologijos katedrai, buvo Filologijos fakulteto studijų prodekanas.

Daugelis buvusių studentų ir studenčių iki šiol mena A. Tekoriaus dalykiškus ir originalius fonetikos seminarus, ilgai atmintyje išliekančius tvarkingai sukirčiuotus ir ištartus tekstus bei eiles. Įsimintina Alfonso Tekoriaus asmenybė, jo humoras, pasaulio perpratimas, žemaitiškas būdas. Buvo disciplinos, tvarkos, preciziškumo pavyzdžiu. Pagarbos ir susižavėjimo yra verta A. Tekoriaus, Metų vertėjo krėslo laureato, vertimo veikla. „Nė vienos dienos be vertimo“ – toks buvo A. Tekoriaus pastarųjų metų šūkis. Kvietimas, kiekvieną dieną užsiimti širdžiai miela veikla. Ir prisiminti praėjusias gyvenimo akimirkas.

Atsisveikinti su Alfonsu Tekoriumi (urna) galima birželio 3 d., antradienį, nuo 13.00 iki 16.00 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Laidotuvės vyks Mažeikiuose.

Linos Marčiulionytės ir Romos Valiukienės nuotr.

Gegužės 19–21 d. Romoje įvyko antrasis tarptautinio ECOLINGUA projekto „EcoLingua mokymo programa: skaitmeniniu būdu patobulinta pedagogika, skirta aplinkosaugos problemoms integruoti į kalbų mokymą“ susitikimas.

Vilniaus universiteto komandos narės – Užsienio kalbų instituto (UKI) dėstytojos Roma Valiukienė ir Lina Marčiulionytė – kartu su partneriais iš Turkijos, Ispanijos ir Italijos aptarė neseniai atliktos poreikių analizės rezultatus bei planavo tolesnius projekto žingsnius.

Susitikimo metu daug dėmesio buvo skirta skaitmeninių mokymo priemonių kūrimui – interaktyviems moduliams, žaidybinėms užduotims ir kitiems praktiniams įrankiams, padėsiantiems mokytojams ir mokiniams nagrinėti aplinkosaugos temas kalbų mokymo kontekste.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šiandien prasideda pagrindinis studentų priėmimas į aukštąsias mokyklas, kviečiantis abiturientus rinktis pirmosios pakopos studijas. Vilniaus universitetas (VU) stojantiesiems šiemet siūlo daugiau nei 140 studijų programų trijuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose.

Sunkiau besiverčiantiems – speciali stipendija

Siekdamas mažinti socialinę atskirtį ir paskatinti moksleivius iš socialiai pažeidžiamų šeimų siekti aukštojo mokslo, VU kviečia rinktis studijas lyderiaujančiame Lietuvos universitete ir pretenduoti į specialią 450-mečio stipendiją. Gabūs, bet finansinių resursų stokojantys abiturientai turės galimybę pasinaudoti šia 3000 eurų dydžio stipendija – tokios bus įteiktos bent 100 būsimų studentų.

Net du trečdaliai VU studentų yra iš mažesnių miestų ir miestelių. Tai – vis dar didelis iššūkis daugeliui stojančiųjų, planuojančių studijuoti ir gyventi viename iš didmiesčių – Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose. VU siekia padėti iš stojantiesiems, kurie dėl finansinių sunkumų negalėtų įgyti išsilavinimo universitete.

2024 m. buvo suteiktas rekordinis specialių VU įsteigtų 450-mečio stipendijų skaičius – 141. Į 3000 eurų dydžio stipendijas gali pretenduoti stojantieji, kurių šeimos mėnesinių pajamų vidurkis per paskutinius 3 mėnesius vienam asmeniui buvo ne daugiau nei 500 eurų, be to, jie nėra anksčiau įgiję bakalauro ar magistro kvalifikacinio laipsnio ir nėra gavę VU gimtadienio stipendijos, o pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų prašyme pirmu numeriu renkasi studijas VU.

300 eurų dydžio stipendijos, mokamos 10 mėnesių, padeda jautrių socialinių grupių studentams prisitaikyti naujoje aplinkoje ir labiau motyvuoja studijuoti.

VU siūlo 11 skirtingų stipendijų

VU įsteigtų 450-mečio stipendijų fondą sudaro 300 tūkst. eurų per metus. Pernai jį reikšmingai papildė VU gimtadienio aukciono metu surinkta beveik 73 tūkst. eurų suma. Be to, prie šių stipendijų fondo pastaraisiais metais aktyviai prisideda ir verslo įmonės – VU partnerės.

Paraiškas gauti stipendiją 2025–2026 studijų metais galima teikti nuo birželio 1 iki rugpjūčio 6 d. Daugiau informacijos apie 450-mečio stipendiją rasite čia.

Be šios finansinės paramos, VU siūlo dar 10 skirtingų stipendijų. Daugiau informacijos apie tai rasite čia.

Žinioms gilinti – individualiosios studijos

Reaguodamas į sparčiai besikeičiančias absolventų karjeros tendencijas ir elgseną globalioje darbo rinkoje, VU nuo 2023 m. siūlo individualiųjų studijų galimybę.

Individualiosios studijos – tai tarsi savarankiškas savo programos susikūrimas, kai į vienas bakalauro ar vientisąsias studijas įstojęs studentas gali rinktis dalį norimų studijuoti dalykų, vykdomų bet kuriame VU padalinyje. Ši galimybė padeda studentams praplėsti savo žinias, kompetencijas, įgūdžius ir įgyti tarpdisciplininės patirties.

Nuo birželio 1 d. prasideda pagrindinis priėmimas į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Priėmimą sudaro du etapai – pagrindinis ir papildomas. Pagrindinio priėmimo prašymus stojantieji gali registruoti nuo birželio 1 iki rugpjūčio 6 d. 11 val. Papildomas priėmimo etapas vyks nuo rugpjūčio 15 iki 19 d. 15 val. Daugiau informacijos galite rasti LAMA BPO internetinėje svetainėje.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Rašytoja Akvilina Cicėnaitė, Lietuvos paaugliams geriausiai žinoma kaip romanų „Niujorko respublika“ ir „Kad mane pamatytum“ autorė, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete vykusiame pokalbyje su literatūros kritike Giedre Kazlauskaite pasakoja, kaip asmeninės patirtys – nuo iširusios šeimos pokyčių sovietmečio griūties fone iki įspūdžių Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje – virsta knygų siužetais ir kaip jos kūriniuose atsirandančios skaudžios temos padeda vaikams jaustis išgirstiems.

A. Cicėnaitė sako niekada negalvojusi rašyti paaugliams, bet kai 2007-aisiais „Alma littera“ projektų koordinatorė Romualda Gelumbauskienė, su kuria kartu studijavo Filologijos fakultete, paklausė, ar jai būtų įdomu, sutiko imtis tokio darbo. Po beveik poros metų pasirodė pirmoji Akvilinos knyga „Viskas apie mano šeimą“, o vėliau ir kitos, tarp kurių – „Niujorko respublika“ ir „Kad mane pamatytum“.

Pirmuosiuose rašytojos romanuose daugiau atsigręžiama į savo praeitį: „Mano šeima iširo panašiu metu, kai iširo Sovietų Sąjunga, ir man toji paralelė buvo įdomi. Augau santvarkoje, kuri radikaliai pasikeitė per naktį. Vieną dieną atėjome į mokyklą ir pionierių vadovė jau buvo tapusi skautų vadove. Tos permainos, kaip ir permainos namuose, mums, vaikams, nebuvo aiškinamos, turėjome tiesiog jas priimti. Bet juk tai didžiulės, sunkios permainos. Jos nepraeina be pasekmių ir vaikai, paaugliai jas ypač sunkiai išgyvena.“

Taip gimė knygos, kuriose ryškus sovietinis kontekstas: vieni svajoja apie laisvą Lietuvą, kiti – apie laimę turėti visko, ko yra „Otto“ kataloge, ar apie manekenės karjerą (populiari devyniasdešimtiniais siautusio grožio kulto profesija, vertusi svajoti jaunas merginas). Nepaisant kitos realybės, ji skaitančiajam ne tik suprantama, bet ir savaip aktuali.

„Kai leidau „Niujorko respubliką“, kirbėjo klausimas: ar tikrai dabartiniai paaugliai supras tai, ką rašau, ar jiems bus aktualu? Vis dėlto iš susitikimų ir laiškų supratau, kad aktualu, nes jie supranta ir istorinį kontekstą, ir temas [...]. Mokytojos man yra sakiusios, kad knyga joms padeda su vaikais kalbėti apie nepriklausomybės pradžią, paaiškinti, kaip gyvenome. Nemažai laiškų gavau ir iš mamų, kurios skaitė kartu su dukromis, po to kalbėjosi apie tai. Man tai labai šildo širdį“, – pasakoja rašytoja.

Knygos gali tapti pokalbio temomis, jungiančiomis skirtingas kartas. Jos aktualios ir dėl universalių gvildenamų temų – draugystės, meilės, šeimos santykių. Pavyzdžiui, „Niujorko respublikoje“ autorei svarbiausia buvo atskleisti dviejų seserų ryšį. Kaip pastebi kritikė G. Kazlauskaitė, beveik visose A. Cicėnaitės knygose paaugliai išgyvena pirmąją meilę, nusivylimą. Tai, anot jos, labai svarbu, nes paaugliams reikia pranešti, jog pirmoji meilė nebūtinai reikš vestuves ir ilgą laimingą gyvenimą. Kritikė taip pat sako, kad rašytojos romanuose sukuriamas įkvepiančios moters tipas, kuri yra daug pasiekusi profesinėje srityje ir stengiasi peržengti savo galimybių ribas.

Kita vertus, romane „Kad mane pamatytum“, kuriame vaizduojami manekenių kulto laikai, sprendžiamas ir pasitikėjimo savimi klausimas – pagrindinė veikėja, besilygiavusi į neprilygstamą draugę, supranta esanti pakankamai gera ir stipri.

A. Cicėnaitės romanuose save atpažinti ir patvirtinimą rasti gali tie, kurių šeimos modeliai nėra tipiniai, tad ir rečiau vaizduojami. Pavyzdžiui, šeimos, kurioje yra tėtis, bet nėra mamos arba yra patėvis ir kiti broliai bei seserys iš kitos šeimos.

Pasak G. Kazlauskaitės, A. Cicėnaitės romane „Viskas apie mano šeimą“ vaizduojama šeima, kurios santykiai truputį painūs: tėvas iš mergaitės gyvenimo yra dingęs, o mama draudžia apie jį klausinėti. Kritikės teigimu, šiandien tai atrodytų kone nusikalstama, tačiau tuo metu tokia buvo realybė. G. Kazlauskaitei pasiteiravus, kodėl rašytoja nusprendė rašyti tokiomis sudėtingomis temomis, A. Cicėnaitė sakė net nesvarsčiusi kitokio siužeto.

„Man norėjosi rašyti apie tas įvairiausias šeimas, kurios susideda ne vien iš tradicinių dėmenų – mama, tėtis ir du laimingi vaikai; apie iširusias šeimas, kuriose vaikai turi priimti pasikeitusią realybę. Anuomet su jais niekas apie tai nekalbėdavo, niekas neklausė, kaip jie jaučiasi, ar jiems reikia pagalbos. Norėjau, kad mano knygos būtų ta priebėga ir užuovėja vaikams, kurie galbūt jaučiasi nesuprasti, neišgirsti, vieniši“, – sako rašytoja.

Nors A. Cicėnaitė rašo ne tik paaugliams, jos knygas paaugliams skaito įvairaus amžiaus žmonės: „Turbūt ypatingiausias skaitytojas buvo dešimties metų berniukas, priėjęs prie manęs Knygų mugėje su „Niujorko respublika“. Pasirašiau jam knygą, o atlydėję tėvai pasakė: „Mes atvažiavom iš Klaipėdos tik dėl jūsų. Jis perskaitė visas jūsų knygas, o „Niujorko respublika“ yra jo mėgstamiausia. Man tai labai gražu. Aš tą prisiminimą iki šiol nešiojuosi ir nešiosiuosi iki gyvenimo pabaigos.“

Autorė pastebi, kad kai kuriose dabartinės paauglių literatūros knygose imama piktnaudžiauti jautriomis temomis: į vieną knygą sukraunamos visos įmanomos traumos.

Pastaruoju metu suaugusiems knygas rašiusi A. Cicėnaitė sako, kad dar norėtų grįžti prie paauglių literatūros, tačiau kitokio žanro ir kalbėjimo. Kokio – kol kas rašytoja nežino.

Filmuotą Giedrės Kazlauskaitės ir Akvilinos Cicėnaitės pokalbį kviečiame žiūrėti „YouTube“ kanale.