Vilniaus universiteto / Justino Auškelio nuotr.

Belaukiant kito „Arqus Café“ sezono, Europos kalbų dienos proga „Arqus“ daugiakalbystės centras organizuoja specialų renginį „Language Dives“, skirtą pažinčiai su naujomis kalbomis.

Rugsėjo 26 d. siūlysime pasinerti į įvairias kalbas pradedančiųjų (A1) lygiu. Užsiėmimų metu išmoksite prisistatyti ir palaikyti trumpą pokalbį naująja kalba.

„Language Dives“ – tai galimybė dalyvauti „Arqus Café“ susitikimuose pasirinkta kalba, kurios iki šiol nesate mokęsi. Kiekvienas užsiėmimas truks 45 minutes. Kad dalyviai galėtų pasirinkti jiems įdomiausią ir patogiausią variantą, sieksime pasiūlyti kuo daugiau skirtingų laikų ir kalbų.

Šiuo metu ieškome savanorių, kurie norėtų vesti užsiėmimą savo gimtąja kalba. Registracija vyksta iki liepos 30 d. (imtinai).

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto alumnas ir jaunas literatūros kritikas Martynas Pumputis jau spėjo sulaukti priekaištų dėl savo aštrių recenzijų, tačiau juos priima ir rašo toliau. Pokalbyje su poete, eseiste ir literatūros kritike Giedre Kazlauskaite Martynas atvirai pasakoja apie kritiko darbo užkulisius, kaip pats pasirinko recenzento kelią, kaip derina leidyklos „Slinktys“ redaktoriaus, šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojo ir kritiko vaidmenis ir kodėl, jo manymu, net griežčiausia recenzija nepajėgi sumažinti skaitomų knygų populiarumo.

Tiems, kurie skaito „Šiaurės Atėnus“, „Literatūrą ir meną“, „Naująjį Židinį – Aidus“, Martynas jau yra pažįstamas kaip literatūros kritikas. Nors, kaip pats juokauja, tikriausiai yra įsiminęs dėl savo griežtesnių recenzijų, – tokia kritiko dalia, – nemažai rašo ir palankių. G. Kazlauskaitės paklaustas, kaip nutiko, kad pasirinko būtent tokį kelią, Martynas sveikos kritikos nestokoja ir sau bei sako studijų pradžioje bandęs rašyti poeziją, tačiau nepavyko: „Man grožinė kūryba nelabai ir sekėsi“.

O štai kritika Martyno dėmesį traukė visada. „Kai dar nerašiau recenzijų, kultūriniuose leidiniuose mane žavėjo būtent recenzijų skiltys. Galvojau, „oho, žmogus perskaito knygą ir tada skiria savo laiko jai aptarti“, – pasakoja Martynas ir prisipažįsta, kad recenzijas jam rašyti sekasi daug geriau. Pamėginęs literatūros kritiko darbą, už kurį labiau mėgsta tik skaityti, Martynas sako prie savo kūrybos grįžti nesvarstęs.

Ką galima kritikuoti, o ko nevertėtų

„Tu rašai gana aštrias recenzijas, su humoru ir ironija. Bet ar tau kartais negaila silpnesniųjų, ne pirmojo plano poetų. Ar tai neatrodo kaip gulinčiojo spardymas?“ – domisi Giedrė, mananti, kad rašymas didelės žalos visuomenei nedaro, yra kas užsiima ir daug žalingesniais niekais. Anot Martyno, kuris jau yra sulaukęs tokio priekaišto po apžvalgų apie Nijolės Daujotytės, Gintaro Bleizgio ir Ramūno Čičelio knygas, tokia pastaba ydinga ir nelabai pritaikoma kultūriniam laukui, nes autoriaus, kuris yra finansuojamas ir turi leidyklos užnugarį, auka pavadinti nebūtų galima.

O štai apie tuos, kurie kažkur regionų spaustuvėlėse už savo pinigus išsileidžia šimtą egzempliorių draugams ir giminaičiams, Martynas sako, kad jų kritikuoti nereikėtų, ir priduria, kad vienintelė, anot jo, prie silpniausiųjų autorių priskirtino Tomo Taškausko knyga, apie kurią yra rašęs, buvo išleista leidykloje.

Pašnekovai sutaria: kad ir kokios recenzijos – neigiamos ar palankios – svarbu, kad jos būtų konstruktyvios, neįžūlios ir nenukreiptos ad hominem.

O kaip su skaitytojų mėgstamomis, bet ne itin vertingomis knygomis? Martynas džiaugiasi, kad žmonės skaito, pastebi knygas, ir mano, kad knyga vienu metu gali būti ir populiari, ir nelabai pripažinta literatūros lauke. Tokiu atveju kritika veikia kaip atsvara: „Kuo knyga populiaresnė, tuo daugiau svorio reikia į kitą pusę. Jeigu ji nėra labai aukšto literatūrinio lygio, praėjus kažkiek metų, nebebus tokia populiari. Atsiminsime tik, kad ji buvo labai mėgstama skaitytojų“, o tai nebūtų labai gerai.

Ir kritikas turi jausmus

„Klausimas, kiek žmogus yra nusiteikęs kurti, jeigu viena recenzija atbaidytų jį nuo rašymo?“ – retoriškai klausia Martynas. Tačiau pasiteiravus, ar galvoja apie autoriaus poziciją, norą būti suprastam ir ar stengiasi įsilipti į jo batus, atsako suprantantis rašančius ir neneigiantis autoriaus teisės jaustis blogai dėl kritikuojamos knygos: „Neišvengiamai visiems žmonėms kyla tam tikrų emocijų, kai apie jų kūrinius kalba neigiamai ar teigiamai. Aš žinau, kad man irgi būtų liūdna ir turbūt skaudu, bet nemanau, kad išlieti emocijas recenzentui yra išeitis.“

Giedrės užklaustas, ar nesijaustų nejaukiai, jeigu, pvz., parašytų nelabai palankią recenziją apie universiteto dėstytojo (-os) knygą ir jis (ji) sureaguotų: „Žinai ką, Martynai, tu esi nebrandus“, atsako trumpai – jaustųsi ir būtų truputį liūdna, bet iš karto ir sutiktų, nes tame būtų tiesos.

Giedrė antrina Martynui: visur pasaulyje žmonės yra jautrūs, opūs kritikai ir įvairiai reaguoja į recenzijas. Vis dėlto visiems reikėtų laikytis tam tikro etiketo: rašyti savo vardu (ne slapyvardžiu), prisiimant visą atsakomybę už savo tekstą ar recenziją, neperžengiant ribų, kontroliuojant turinį, išlaikant civilizuotą diskursą.

Darbas su knygomis ir interesų derinimas

Mielai ir kitų filologinių darbų besiimantis Martynas per daug nenutolsta nuo kritiko veiklos – dirba su kitų žmonių kūryba. Šiais metais sudarė „Poezijos pavasario“ almanachą – anot Giedrės, tai gan bjauri užduotis, nes kai išeina almanachas, visi turi pretenzijų. Taip pat sudarinėja knygas. Nors Martynas mano, kad sudarytojo nuopelnas mažas, bet jam smagu dirbti su tekstais, ypač jeigu toji kūryba mažiau skaitoma ir mažiau žinoma, kaip Juozo Tysliavos. „Malonu XX a. pirmosios pusės autorių iš naujo pristatyti skaitytojams ir taip grąžinti į literatūros apyvartą“, – pripažįsta Martynas.

Leidykloje „Slinktys“ taip pat atsakingą darbą dirbantis Martynas sako, kad šališkumo pavyksta išvengti bandant atskirti savo, autorių ir leidyklos interesus: „Kai rašau leidyklos projektus Lietuvos kultūros tarybai, bandau negalvoti apie kritiką. O kai rašau kritiką, mėginu negalvoti apie leidyklos interesus. Žinau, tai atrodo įtartinai, nes automatiškai galima įžvelgti kokių nors paslėptų ketinimų. Vis dėlto esu žmogus, kuris parašė daugiausia neigiamų recenzijų apie „Slinkčių“ išleistas knygas...“

Paklaustas, ar nesulaukia priekaištų iš leidyklos vadovo, Martynas šypsosi ir sako su vadovu sutariantys, kad nuoširdumas yra vertybė.

Kritika būtina

Pačiam Martynui atrodo natūralu, kad į „Poezijos pavasario“ almanachą jis pakvietė savo kūrybą siųsti ir tuos rašytojus, apie kuriuos yra neigiamai atsiliepęs. Daugiau polemikos spaudoje literatūros tema pasigendantis Martynas tiki, kad kritika turėtų būti normalizuota. Prie šio tikslo bando prisidėti ir pats – į „Poezijos pavasario“ almanacho anketą įtraukė klausimą apie trijų nemėgstamų (ne kaip asmenų) autorių kūrybą. Jis mano, kad jeigu literatūros bendruomenė garsiai įvardytų savo antipatijas, nutiktų teigiamų dalykų.

„Labai norėčiau tikėti, kad jeigu normalizuotume kalbėjimą apie tai, kas nepatinka, galbūt kritiškos recenzijos nekeltų tokių aštrių reakcijų. Gal nebūtų ir išpuolių prieš kritikus. Be to, norint atsakyti į tokį klausimą tektų perskaityti bent kelias knygas, jas įvertinti ir argumentuoti kodėl – visiška smegenų mankšta“, – kritikos pliusus vardija tas, kuriam kritika yra įgūdis ir mielas darbas.

Filmuotą Giedrės Kazlauskaitės ir Martyno Pumpučio pokalbį kviečiame žiūrėti „YouTube“ kanale.

Hanos Holub nuotr.

Lituanistinių studijų katedros rengiami tradiciniai Vasaros lituanistikos kursai šiemet vyks nuo liepos 7 d. iki rugpjūčio 1 d. Mokytis lietuvių kalbos atvyksta 98 dalyviai iš 28 šalių. Daugiausia studentų – 33 – atvyksta iš Jungtinių Amerikos Valstijų, 13 – iš Vokietijos. Po vieną, du ar kelis studentus – iš Australijos, Austrijos, Baltarusijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, Kanados, Kazachstano, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų, Prancūzijos, Rumunijos, Rusijos, Singapūro, Slovėnijos, Suomijos ir Švedijos.

21 kursų dalyvis dalyvauja su Švietimo mainų ir paramos fondo finansavimu.

Lietuvių kalbos studentai mokysis kasdien po 4 arba 6 akademines valandas, pradedančiųjų, pažengusiųjų ir jau mokančiųjų grupėse. Kursus ves 11 dėstytojų: Lina Vaškevičienė, Ieva Ancevičiūtė, Elvyra Petračiūnienė, Rita Migauskienė, Vaida Našlėnaitė Eberhardt, Aurelija Kaškelevičienė, Giedrė Junčytė, Aušra Valančiauskienė, Inga Daraškienė, Daiva Litvinskaitė ir Eglė Gudavičienė.

Hanos Holub nuotr.

Po pietų kursų dalyviai klausysis paskaitų apie Lietuvos kultūrą – istoriją, kalbą, literatūrą, socialinį ir politinį gyvenimą, kasdienę kultūrą, bitininkystę, meną. Jie taip pat šoks ir dainuos kartu su VU folkloro ansambliu „Ratilio“. Bus organizuojamos ekskursijos po Vilniaus universitetą, Vilniaus arkikatedros požemius, Senamiestį ir į KGB muziejų.

Šeštadieniais kursų dalyviai vyks į Trakus ir Kauną.

Renginio programą galite rasti čia >>

Daugiau informacijos rasite nuorodoje >>

Liepos 3-6 dienomis Druskininkuose vyks 34-oji akademinių studijų savaitė „Baltos lankos“, kasmet sutraukianti per šimtą dalyvių – mokslininkų, dėstytojų, studentų bei jiems prijaučiančių, – besidominčių humanitarinių, socialinių bei gamtos mokslų sritimis. Renginyje bus pristatomi naujausi Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai, išmėginami įvairūs metodologiniai įrankiai, keliami klausimai ir rengiamos diskusijos, skatinamas tarpdisciplininis ir tarpinstitucinis mokslininkų, dėstytojų ir studentų bendradarbiavimas.

2025 m. „Baltų lankų“ programa siūlo platų temų spektrą: Lietuvos filosofijos bei dailės tyrimų apžvalgos, fenomenologija, partizanų fotografijos, irracionalumas ir autoritarizmas pasaulio politikoje, architektūros istorija, dirbtinis intelektas, logikos istorija, matematika kaip kultūros reiškinys ir kitos.

Lino Daugėlos nuotr.

Pranešėjai ir pranešėjos – žinomi savo sričių specialistai, akademikai: filosofai Algis Mickūnas, Arūnas Sverdiolas, Gintautas Mažeikis, Jonas Dagys, Mintautas Gutauskas, Laurynas Peluritis, filosofės Danutė Bacevičiūtė, Jolanta Saldukaitytė, literatūrologas Saulius Žukas, Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Rūta Kačkutė, meno istorikė Giedrė Mickūnaitė, architektūros istorikė Marija Drėmaitė, matematikas Rimas Norvaiša.

Ilgametis „Baltų lankų“ savaitės pranešėjas bei dalyvis, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Mintautas Gutauskas šį renginį apibūdina kaip turintį ypatingą atmosferą.

„Baltos lankos“ yra išskirtinės savo atmosfera ir laiko ritmu. Tarpdalykinė erdvė išplečia akiratį, pažadina vaizduotę ir protą. Čia susitinki su kolegomis ir studentais, čia nėra laipsnių, titulų, administracinių protokolų, čia gali neskubėdamas bendrauti tiek apie dalykus, tiek apie tai, kas ateina į galvą pušų paunksmėje. Čia, priešingai nei konferencijose, beveik visi spėja pasakyti, ką norėjo, beveik visi spėja paklausti, kas parūpo; o kas nespėja ko aptarti – tam dar lieka vakaras, naktis ir Liškiava“, – pasakoja VU filosofas.

Renginio metu numatomas naujausios prof. Arūno Sverdiolo knygos „Dirbinio rastis ir tvermė“ pristatymas, kuriame į diskusiją kviečiami įsitraukti ir kiti savaitės dalyviai bei dalyvės.

Lino Daugėlos nuotr.

„Naujausia knyga pratęsia ankstesnėje knygoje „Steigtis ir sauga“ (1996) nagrinėtus pavyzdinius ir kartotinius veiksmus, lemiančius socialumą, bendrą žmonių egzistenciją, skirtingų istorinių bendrijų susibūrimo pamatus. Knygoje nuo pavyzdinių veiksmų pereinama prie veikalų ir dviejų svarbiausių jų buvimo būdo dėmenų – rasties ir tvermės. Šie dėmenys būdingi veikalams todėl, kad jie būva pasaulyje, laiko akiratyje. Veiksmas prasideda, tęsiasi ir baigiasi, o veikalas tampa tuo, kas jis yra, veiksmui pasibaigus, suteikus prasmei dirbtinį kūną. Vis dėlto veikalas auga iš veiksmo šaknies. Knygos pagrindinė tema yra ypatingų veikalų – dirbinių, gaminių ir tiekinių, sudarančių materialiąją kultūrą – rastis ir tvermė, gyvavimas žmonių pasaulyje“, – apie knygą pasakoja autorius.

Renginio dalyviai taip pat turės galimybę diskusijas tradiciškai perkelti į vakaronę ant Liškiavos piliakalnio. Esant galimybei bus lankomas Liškiavos vienuolyno ansamblis ir Švč. Trejybės bažnyčia.

Lino Daugėlos nuotr.

Kviečiame registruotis. Daugiau informacijos rasite čia >>

Tekstą parengė Aurita Petrulytė ir Justina Katauskaitė.

Iki susitikimo!

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Vilniaus universitetas (VU) iškilmingai baigia dar vienerius studijų metus. Birželio 27 d. VU Šv. Jonų bažnyčioje vykstančiose tradicinėse „Finis anni academici“ iškilmėse pagerbti nusipelnę akademinės bendruomenės nariai, skirti apdovanojimai už reikšmingus mokslo pasiekimus ir iškilmingai įteikti simboliniai atminties diplomai nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems ir iš universiteto pašalintiems VU bendruomenės nariams. Renginio metu tylos minute taip pat pagerbti akademiniais metais išėję VU studentai, darbuotojai, senjorai.

Šv. Jonų bažnyčioje simboliniais atminties diplomais iškilmingai buvo pagerbti 42 lietuvių, žydų ir lenkų kilmės nuo totalitarinių režimų nukentėję ir iš VU pašalinti jo bendruomenės nariai.

Tarp jų – Ekonomikos ir prekybos fakulteto studentai Vytautas Stonis, pašalintas 1948 m. už tai, kad buvo „buožės vaikas“, ir Gediminas Šinkūnas, pašalintas 1977 m. už „elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“.

VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas keletą simbolinių diplomų įteikė okupaciniu laikotarpiu neteisybę patyrusių VU studentų ir darbuotojų giminaičiams. Likusieji diplomai, garsiai perskaičius nominantų pavardes, perduoti į VU muziejų, nes nei pačių nominantų, nei jų giminaičių rasti nepavyko.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Geriausios socialinių ir humanitarinių mokslų sričių publikacijos kategorijoje apdovanojimus gavo Filologijos fakulteto vyresnysis mokslo darbuotojas Artūras Ratkus. Už geriausią taikomąjį darbą apdovanotas Filologijos fakulteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto asistentas Alius Jaskelevičius.

VU rektoriaus padėkos įteiktos absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais. Padėkas gavo 50 pirmosios ir 69 antrosios pakopos studijų programų absolventai, tarp jų pirmosios pakopos Filologijos fakulteto absolventai – Monika Kazabuckaitė ir Laura Grizickaitė.

Padėkos įteiktos ir antrosios pakopos ir vientisųjų studijų programų absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais, tarp jų Filologijos fakulteto absolventams – Benediktui Vachninui ir Viltei Stukaitei.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Plačiau apie renginį skaityti pateiktoje nuorodoje >>

Praėjusiais metais, Lietuvos sezono Prancūzijoje metu, Sorbonos ir Vilniaus universitetai pasirašė strateginės partnerystės sutartį. Bendradarbiavimui įgaunant konkretesnę formą, praeitą savaitę VU viešėjo Sorbonos universiteto prezidentė prof. Nathalie Drach-Temam su delegacija. Vizito metu net devyni vieno seniausių pasaulyje universiteto atstovai susitiko su VU rektoriumi prof. Rimvydu Petrausku, VU mokslininkais.

Dalijamės akimirkomis iš Filologijos fakultete birželio 27 dieną įvykusio susitikimo su Sorbonos universiteto prancūzų literatūros profesoriumi Maxime Decout ir Slavistikos katedros profesore Luba Jurgenson. Nuotraukose: svečiai iš Sorbonos universiteto bei VU Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, mokslo ir strateginės plėtros prodekanas doc. dr. Giedrius Tamaševičius, Prancūzų kalbos, literatūros ir kultūros katedros vadovė prof. dr. Eglė Kačkutė-Hagan, dėstytoja Greta Štikelytė, doc. dr. Paulius Jevsejevas, VU Filosofijos fakulteto dekanas prof. dr. Jonas Dagys, prof. dr. Kristupas Sabolius.

Šio vizito Lietuvoje metu užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys Sorbonos universiteto prezidentei prof. Nathalie Sylvie Drach-Temam įteikė Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklą „Lietuvos diplomatijos žvaigždę“. Apdovanojimas įteiktas už kryptingą darbą stiprinant Lietuvos ir Prancūzijos universitetų bendradarbiavimą.

Prof. dr. Patricia Ronan / Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Jolanta Šinkūnienė (Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų institutas) kalbina Patriciją Ronan (ICAME valdybos pirmininkę).

Jolanta Šinkūnienė. Praėjusią savaitę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyko 46-oji kasmetinė tarptautinė Kompiuterinio šiuolaikinės ir viduramžių anglų kalbos archyvo konferencija ICAME (International Computer Archive of Modern and Medieval English). Birželio 17-21 d. senuosius Vilniaus universiteto rūmus pripildė įkvepiančios diskusijos apie sinchroninius ir diachroninius anglų kalbos tyrimus, naują programinę įrangą, taikomą lingvistiniams tyrimams, statistinius metodus ir daugelį kitų tekstynų lingvistikai aktualių klausimų. Ar nesuklysime sakydami, kad ICAME yra pirmoji ir seniausia tekstynų lingvistus vienijanti asociacija, nes ji gyvuoja jau 46 metus. Kokie veiksniai, jūsų nuomone, galėjo lemti tokią sėkmę?

Patricia Ronan. Taip, kiek man žinoma, taip ir yra. ICAME yra konferencijų ciklas, kurio organizavimą inicijuoja valdyba, sprendžianti dėl metinių konferencijų vietos ir skirianti prizus bei apdovanojimus.

Manau, kad konferencijų ciklo sėkmę lemia įvairios priežastys: ICAME konferencijose tradiciškai vyrauja šilta, draugiška atmosfera, jaučiama labai stipri bendruomenės dvasia. Stengiamasi skirti užtektinai dėmesio ne tik temų, bet ir pranešėjų mokslinių interesų įvairovei. Bendruomeniškumo jausmą palaiko ir kasmetinė kelionė laivu – būtina konferencijos sąlyga – bei konferencijos vakarienė su jau beveik privaloma tapusia diskoteka. Pradedantys tyrėjai yra tokie pat laukiami, kaip ir patyrę kalbininkai, – taip konferencija tampa visiems palankia terpe bendrauti.

J.Š. Esate ICAME valdybos pirmininkė. Kaip vertinate ICAME raidą per pastaruosius 46 metus? Ar buvo kokių nors reikšmingų lūžio taškų? Ar lingvistinių tyrimų plėtra nuosekliai ėjo koja kojon su technologijų pažanga pasaulyje?

P.R. Sakyčiau, kad matėme laipsnišką, bet kartu neįtikėtiną kompiuterijos ir jos galios augimą, kuris leido analizuoti vis didesnius duomenų rinkinius ir gauti reikšmingesnius rezultatus.  Tai reiškia, kad tekstynų lingvistika tampa vis galingesniu įrankiu, padedančiu rasti atsakymus į vis daugiau tyrėjams kylančių klausimų. Akivaizdūs lūžio taškai – Web2.0 atsiradimas, kai vartotojai galėjo pradėti kurti turinį internete, o laisvai ir lengvai prieinamų tarptautinių lingvistinių duomenų kiekis išaugo neregėtu mastu. Dabar visos pasaulio kalbos mums pasiekiamos ranka. Antrasis lūžis, kurį pastebime pastaruosius dvejus metus, – didžiulių kalbos modelių, tokių kaip ChatGPT, atsiradimas, leidžiantis tyrėjams taikyti mišrius metodus ir pateikti atsakymus į gerokai daugiau mokslinių klausimų.

J.Š. Šiųmetės ICAME konferencijos tema – „Per tekstynus į žvaigždes. Tyrinėti praeitį, brėžti gaires ateities tyrimams“. Manau, kad jau aptarėme didžiąją dalį praeities, o kaip dėl ateities? Kur link krypsta tekstynų lingvistika, turint minty naujausius dirbtinio intelekto pasiekimus?

P.R. Dirbtinio intelekto atsiradimas iš tiesų yra labai svarbus pokytis tekstynų lingvistikai. Jau dabar matome, kad į kai kurias tekstynų analizavimo programas, pavyzdžiui, AntConc, integruojamos dirbtinio intelekto pagalbinės priemonės, tam kad tekstynų tyrimai būtų lengvesni ir prieinamesni. Trūkumas yra tas, kaip buvo parodyta šių metų ICAME46 pirmajame plenariniame pranešime, kad turime būti atsargūs ir toliau analizuoti žmonių kalbą, kad neatsidurtume situacijose, kai analizuojame kalbinius duomenis, kuriuos sukūrė ne žmonės, o statistiniais duomenimis paremtas modelis.

J.Š. Kaip manote, kokį vaidmenį Vilniuje vykusi konferencija ICAME46 gali suvaidinti tekstynų lingvistikos raidoje? Ar konferencijoje pristatytų pranešimų tematika rodo tam tikras šiuo metu besiformuojančias tekstynų lingvistikos tendencijas?

P. R. Manau, labai vertinga, kad konferencijos programoje daug dėmesio skirta dirbtinio intelekto panaudojimui. Kalbotyros sritis apskritai ir tekstynų lingvistika konkrečiai, kaip ir bet kuri kita mokslo ir švietimo sritis, turi nustatyti, kaip efektyviausiai ir etiškai integruoti dirbtinį intelektą. Kita svarbi kryptis – lingvistiniai tyrimai, atskleidžiantys, kaip kalba vartojama komerciniame diskurse, įskaitant ir mokslo finansavimo diskursą. Šiai tyrimų krypčiai iki šiol nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, o visi akademinės bendruomenės nariai žino apie svarbų kalbos vaidmenį kuriant šių sričių tekstų paveikumą.

J.Š. Viena iš šiuolaikinių tarptautinių mokslinių tyrimų tendencijų yra augantis daugiadiscipliniškumo, tarpdiscipliniškumo ir transdiscipliniškumo vaidmuo sprendžiant sudėtingus visuomenės iššūkius. Tekstynų lingvistika nuo pat pradžių buvo tarpdisciplininė sritis: informatikai dirbo kartu su kalbininkais, nors ICAME veiklos pradžioje disciplinų atskirtis greičiausiai buvo daug labiau pastebima nei dabar. Kaip manote, ar ICAME nariai ateityje bendradarbiaus ir su kitų disciplinų bei kitų mokslo sričių atstovais, atlikdami savo mokslinius tyrimus?

P. R. Atsiradus didesniems tekstynams, vis svarbesnis tampa kiekybinių ir statistinių metodų panaudojimas. Mes plėtojame kiekybinę kryptį, taip pat integruojame daugiau žinių apie tai, kaip sukurti naudingus įrankius tekstynais grįstiems tyrimams. Be to, būtų gerai, jei mums pavyktų padėti mokslinei bendruomenei geriau suprasti, kokie naudingi tekstynų lingvistikos metodai ne tik kalbininkams, bet apskritai ir humanitariniams mokslams, ir socialiniams mokslams, ir netgi gamtos mokslams, kuriems jie gali pasiūlyti galingus įrankius ir metodus duomenims ir žinioms valdyti.

J.Š. ICAME nariai tradiciškai daugiausia dėmesio skiria įvairiems tekstynams anglų kalba. Ar tikėtina, kad ateityje, siekiant skatinti kalbinę įvairovę ir įtrauktį, ICAME konferencijose tiriamų kalbų apimtis išsiplės? 

P. R. ICAME tradiciškai turi stiprią kontrastyvinės lingvistikos tyrimų kryptį. Jau daugelį metų ICAME konferencijose organizuojama kontrastyvinės lingvistikos pranešimų sekcija, kuri yra labai patraukli, pritraukianti daugybę pranešėjų ir didelę klausytojų auditoriją. Kadangi ICAME aiškiai orientuota į anglų kalbos tyrimus, nemanau, kad būtų pereita prie kažkurios kitos kalbos analizės, tačiau kontrastyvinė kryptis išliks stipri.

J.Š. O dabar asmeninis klausimas. Jums ir daugeliui ICAME dalyvių tai buvo pirmasis vizitas Vilniuje. Kaip jums patiko šis miestas? Ar „netikėtai nuostabus“ Vilnius, kaip jį vadina oficiali miesto turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“, pateisino jūsų lūkesčius?

P. R. Vilnius pavergė mano širdį. Tai nuostabus miestas su nuostabiais žmonėmis. Nemanau, kad „netikėtai nuostabus“ turėtų likti miesto reklaminiu šūkiu. Atsižvelgiant į tai, ką Vilnius gali pasiūlyti, kiekvienas turėtų visiškai tikėtis, kad miestas jį nustebins.

J. Š. Galiausiai, ar galėtumėte pasidalyti keliais žodžiais ar palinkėjimais Vilniaus universitetui ir jo bendruomenei?

P.R. Konferencijos ICAME46 dalyviams ir ICAME valdybos nariams, taip pat ir man asmeniškai, didelį įspūdį paliko puikus konferencijos organizavimas. Universitete mus pasveikino Partnerystės prorektorius, Filologijos fakulteto dekanas ir daugybė nepaprastai atsidavusių organizatorių bei pagalbininkų. Susipažinome ne tik su labai svetinga ir itin veiksmingai dirbančia universiteto bendruomene, bet ir su labai energinga ir novatoriška institucija, su kuria daugelis mokslininkų norės sustiprinti bendradarbiavimo ryšius.

J.Š. Dėkoju už įdomų pokalbį!

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

2025 m. birželio 17–21 d. Filologijos fakultete vyko 46-oji ICAME (angl. International Computer Archive of Modern and Medieval English) konferencija „Per Corpora ad Astra: Exploring the Past, Mapping the Future“ (liet. „Per tekstynus į žvaigždes. Tyrinėti praeitį, brėžti gaires ateities tyrimams“). Tai kasmet vis kitoje šalyje organizuojama tarptautinė konferencija, suburianti kalbininkus, dirbančius kalbos technologijų, tekstynų, kompiuterinės lingvistikos, statistinių, diachroninių ir sinchroninių kalbos tyrimų srityse. Konferencijos ICAME46 metu Vilniaus universitete buvo pristatytos pažangiausios tyrimų metodikos, kalbos duomenų apdorojimo įrankiai ir aktualiausi tekstynai iš viso pasaulio. Konferencijoje dalyvavo daugiau nei 130 mokslininkų iš 19 pasaulio šalių, buvo perskaityta daugiau kaip 100 pranešimų. Savo tyrimus pristatė tiek patyrę, gerai žinomi tyrėjai, tiek jauni mokslininkai, dar tik pradedantys akademinę karjerą.

„Džiugu, kad šių metų ICAME konferencijoje Vilniuje savo tyrimus pristatė net 27 doktorantai iš įvairių Europos universitetų. Šiuo metu vienas pagrindinių Europos mokslo ekosistemos uždavinių yra jaunųjų talentų pritraukimas į akademiją. Teko kalbėtis su jaunaisiais mokslininkais konferencijos metu, klausytis jų pranešimų – jie rimtai pasiryžę tęsti darbą mokslinių tyrimų srityje, o ICAME konferencijos ne vienam suteikia dar didesnį impulsą siekti tolesnės karjeros būtent moksle. Taip pat ICAME konferencijose gyvuoja tradicija skirti John’o Sinclair’o vardo prizą geriausiam jaunojo tyrėjo pranešimui – smagu, kad šiemet buvo nemažai puikių pranešimų ir nebuvo lengva išrinkti laimėtoją“, – konferencijos įspūdžiais dalijosi ICAME46 organizacinio komiteto pirmininkė ir ICAME valdybos narė prof. dr. Jolanta Šinkūnienė.

„Įgijau puikios patirties konferencijoje ICAME46 ir man buvo didelė garbė gauti John’o Sinclair’o prizą už pranešimą. Jau trečią kartą dalyvavau ICAME konferencijoje ir, kaip visada, joje buvo daug įdomių ir verčiančių susimąstyti pranešimų. Ne mažiau įspūdinga buvo ir pažintinė programa, suteikusi man unikalią galimybę susipažinti su Vilniumi ir pabendrauti su kitais dalyviais“, – konferencijos patirtimi džiaugėsi Oslo universiteto doktorantas, John’o Sinclair’o prizo laimėtojas Mathiasas Russnesas.

Konferencijos ICAME46 metu jaunieji tyrėjai turėjo galimybę pabendrauti ir su patyrusiais mokslininkais, menančiais net pirmąsias ICAME konferencijas. „Aš labai džiaugiausi galimybe išklausyti puikų prof. Rūtos Petrauskaitės plenarinį pranešimą, kuriame ji pristatė mano buvusio kolegos ir mokytojo John’o Sinclair’o 1980 m. duomenimis paremtą gramatikos aprašo prieigą bei įvardijo John’ą Sinclair’ą kaip šiandienos dirbtinio intelekto revoliucijos pradininką“, – pasakojo Birmingemo universiteto profesorė Antoinette Renouf, dalyvavusi vienose iš ankstyviausių ICAME konferencijų.

Viena iš Lietuvos dalyvių, plenarinio pranešimo autorė prof. Rūta Petrauskaitė (VDU), teigė nežinojusi, ko tikėtis iš konferencijos. „Konferencijoje ICAME dalyvavau pirmą kartą ir nežinojau, kaip jos bendruomenė priims mano pranešimą. Po pranešimo vykusi diskusija buvo labai naudinga. Gyvos ir energingos diskusijos per kitas sesijas taip pat atskleidė diskusinę ICAME dvasią“, – po konferencijos sakė prof. R. Petrauskaitė.

Be tekstynų lingvistikos pradininkės Lietuvoje prof. Rūtos Petrauskaitės, plenarinius pranešimus konferencijoje skaitė skaitmeninės mokslo komunikacijos tyrinėtoja prof. Rosa Lorés (Saragosos universitetas), statistinės analizės ir duomenų vizualizacijos srityse dirbantis dr. Lukas Sönningas (Bambergo universitetas) bei prof. Sebastianas Hoffmannas (Tryro universitetas), kurio viena mokslinių interesų sričių – tekstynų fonetika.

Greta daugybės įdomių pranešimų, konferencijos dalyvių laukė ir turininga pažintinė programa po Vilniaus miestą ir apylinkes. Konferencijos dalyvius labai sužavėjo Vilnius.

„Vilnius pavergė mano širdį. Tai nuostabus miestas su nuostabiais žmonėmis. Nemanau, kad „netikėtai nuostabus“ turėtų likti miesto reklaminiu šūkiu. Atsižvelgiant į tai, ką Vilnius gali pasiūlyti, kiekvienas turėtų visiškai tikėtis, kad miestas jį nustebins“, – teigė ICAME valdybos pirmininkė prof. Patricia Ronan.

Atidarymo vakaro metu konferencijos dalyviai turėjo galimybę susipažinti su Vilniaus rotuše, paklausyti styginių kvarteto koncerto, ekskursijų metu apžiūrėti Vilniaus senamiestį, paplaukioti jachtomis ir paragauti kibinų Trakuose.

„ICAME46 Vilniuje buvo itin gerai organizuotas ir aukšto lygio renginys, vykęs tikrai įspūdingose šio vaizdingo miesto vietose. Konferencija ne tik parodė Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslininkų bendruomenės akademinį pajėgumą, bet ir puikiai atskleidė turtingas Lietuvos akademines tradicijas bei aiškų siekį vis aktyviau dalyvauti tarptautinėje mokslo erdvėje. Programa buvo puikiai subalansuota ir apėmė tiek pagrindines tekstynų lingvistikos sritis, tiek naujas sąsajas su sparčiai augančia dirbtinio intelekto sritimi. Išvykau iš Vilniaus su dideliu įkvėpimu organizuoti ICAME47 konferenciją ir nekantriai laukiu, kada kitais metais Koblenco mieste galėsiu pasveikinti daugybę kolegų iš Lietuvos!“, – kalbėjo kitais metais Koblenco universitete vyksiančios ICAME47 konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas prof. Andreasas Weilinghoffas.

Konferencija ICAME46 buvo įsimintinas ir reikšmingas mokslinis renginys ne tik Filologijos fakultetui, bet ir Vilniaus universitetui bei Lietuvai – ji leido pristatyti Lietuvą kaip inovatyvią, atvirą ir akademiškai aktyvią šalį.