Vilniaus universiteto nuotrauka

Vilniaus universitetas ne tik suteikia tvirtą pagrindą ateities karjerai, bet ir telkia stiprią bendruomenę. Net ir pabaigus studijas, universitete sukurti ryšiai neišnyksta, nes alumnai išlieka neatsiejama mūsų bendruomenės dalimi. Tęsdamas gražią tradiciją, rugsėjo 27 d. VU kviečia į antrąjį VU alumnų festivalį, vyksiantį VU centrinių rūmų kiemeliuose.

Alumnų festivalis – tai šventė, skirta visiems VU alumnams ir jų šeimoms. Kviečiame registruotis, dalyvauti patiems ir tapti šio festivalio ambasadoriais – socialiniuose tinkluose „Facebook“ bei „LinkedIn“ pakviesti į renginį atvykti kurso draugus ar dėstytojus. Tam galite naudoti specialiai šiems socialiniams tinklams dizaino komandos parengtus viršelio paveikslėlius („Facebook“, „LinkedIn“). Tikime, kad tai bus puiki proga susitikti, užmegzti naujus ir atkurti senus ryšius bendruomenės apsuptyje.

Prisidėkite prie prasmingos tradicijos tąsos, nes VU alumnų festivalis – tai galimybė ne tik dalytis studijų laikų prisiminimais, bet ir išvysti, kuo universitetas gyvena šiandien. 

Festivalio metu vyks diskusijos su žinomais VU alumnais – savo srities profesionalais ir universiteto mokslininkais – universitetui ir visuomenei aktualiomis temomis. Taip pat pasirūpinsime šeimos nariais – mažųjų ir suaugusiųjų laukia įvairios pramogos, užduotys, atradimai ir ekskursijos.

Festivalio programoje: 

• Pagrindinė diskusija apie universiteto vaidmenį stiprinant visuomenės atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms

• Ekskursijos po VU ansamblį – pirmieji užsiregistravusieji gaus pranešimą apie atsidariusią registraciją

• Veiklos visai šeimai – vaikų užimtumu rūpinsis VU Vaikų universitetas

• Laisvalaikiui skirtos VU erdvės, kuriose kviečiame pasimatyti su savo grupiokais ir kursiokais

• Vakarinė programa su VU kolektyvų pasirodymais ir ypatingu svečiu

Durys atsidaro 13:00 val., programos pradžia 14:00 val.

Pernai pirmą kartą surengtame festivalyje apsilankė per 2300 VU bendruomenės narių. Į Alma Mater sugrįžę renginio dalyviai klausėsi diskusijų, dalyvavo ekskursijose ir koncertuose.

Gaukite naujausią informaciją pirmieji, užsiregistravę į festivalį!

Kartą VU studentas – visada VU alumnas!

Išsamesnė informacija su VU Filologijos fakulteto alumnams siūloma programa bus viešinama VU Filologijos fakulteto puslapyje ir „Facebook paskyroje“.

Dr. Joanna Tabor. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas (VU) – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus. VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pristato šių centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje.

Varšuvos universiteto Bendrosios kalbotyros, gestotyros ir baltistikos katedros vedėja dr. Joanna Tabor yra Lietuvai nusipelniusi mokslininkė, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Tyrėja pasakoja prisimenanti, nuo ko prasidėjo jos kelias į lituanistiką, kaip ji 1995-aisiais baigusi mokyklą suprato, kad viskas, ką žinojo apie Lietuvą, rėmėsi romantizuotu mūsų šalies įvaizdžiu, susiformavusiu skaitant Adomo Mickevičiaus, Juzefo Ignaco Kraševskio ir Česlovo Milošo kūrinius.

Kadangi apie šią šalį pašnekovė norėjo sužinoti daugiau, smalsumo vedama nusprendė išbandyti baltistikos studijas. Įtakos tokiam pasirinkimui galėjo turėti ir protėvio Taboro genai – Vaitiekus Albertas I Taboras buvo žymus XV–XVI a. Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, Vilniaus miesto gynybinės sienos statybos skatintojas ir rėmėjas.

Pasak mokslininkės, sprendimas studijuoti jai nekėlė abejonių, nors studijos nebuvo lengvos. Studijuojant sunkiausia buvo perprasti lietuvių kalbos kirčiavimą: „Mano nuomone, užsieniečiui beveik neįmanoma išmokti lietuviškai kalbėti be akcento. Kai studijavau, kartais bijodavau atsakinėti, baiminausi, kad pasakysiu kažką neteisingai.“ Nepaisant to, ji visada ragino ir ragina baltistus ir kalbos besimokančius studentus nebijoti klysti. „Nesvarbu, koks yra tavo akcentas, svarbiausia – susikalbėti.“

Baltistikos studijos Joannai kelia daug gražių prisiminimų. Mokslininkei vis dar išlikęs ryškus įspūdis, kurį pirmosiose paskaitose paliko lietuvių kalbos melodingumas ir skambesys. Šios studijos suteikė jos gyvenimui spalvų, praturtino ne tik mokslo, bet ir kultūrinės patirties prasme. Anot alumnės, kalbos mokymasis – tai langas į pasaulį per kitokią, dažnai netikėtą, prizmę.

Studijų draugai – lyg šeima

Baltų filologijos katedra Varšuvos universiteto Polonistikos fakultete buvo įsteigta 1990 m., tačiau kaip atskira studijų kryptis baltistika pradėta dėstyti tik po penkerių metų. Pirmaisiais metais šias studijas pasirinko 12 studentų, tarp jų – dvi lietuvės iš Punsko krašto. „Kiti buvo kaip aš – keistuoliai, susidomėję baltistika, o ne tuo metu populiariomis specialybėmis, tokiomis kaip verslas ar ekonomika. Jie buvo įdomūs, plačių akiračių žmonės. Kurso draugė Lucija iki šiol yra mano geriausia draugė, o su kitais bendrakursiais taip pat palaikome ryšius. Mes funkcionavome kaip šeima“, – prisimena Joanna, pabrėždama mokslininkų bendruomenės šilumą ir palaikymą, kuris skatino tęsti studijas. Tuo metu Varšuvos universitete dėstė žinomi kalbininkai – Akselis Holvoetas, Voicechas Smočynskis ir puikios lietuvių kalbos dėstytojos – Ona Vaičiulytė-Romančuk, Irena Aleksaitė, Nijolė Birgiel ir kiti.

Trečiame kurse ji vieną semestrą studijavo Vilniuje: „Gyvenau bendrabutyje Saulėtekyje su labai spalvinga kompanija iš viso pasaulio – buvo studentų iš Suomijos, Norvegijos, Japonijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos.“ Joanna aktyviai dalyvavo Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose užsieniečiams, kurie iki šiol organizuojami VU Filologijos fakultete ir pritraukia būrius norinčiųjų mokytis lietuvių kalbos iš įvairių pasaulio kampelių.

„Intensyviai mokėmės lietuvių kalbos, bet turėjome ir labai įdomių kultūros paskaitų, pvz., su dėstytoja Brone Stundžiene, taip pat važiavome į ekskursijas po visą Lietuvą. Studijos Vilniuje paskatino prabilti – turėjau pradėti kalbėti lietuviškai įvairiomis gyvenimo situacijomis“, – pasakoja pašnekovė. Iki šiol ji labai šiltai prisimena kursų dėstytojas – Joaną Pribušauskaitę, Virginiją Stumbrienę, Elvyrą Petrašiūnienę – bei administratorę Liną Blauzdavičiūtę.

Magistro darbą J. Tabor rašė apie lietuvių rašytojo, poeto, publicisto Juozo Erlicko kūrybą: „J. Erlickas tuo metu buvo ant bangos. Dėmesį patraukė rašytojo šmaikštus tonas ir komentuojamos tuometės realijos. Po rimtos ir dažnai liūdnos klasikos tai buvo atgaiva, be to, norėjau kuo geriau pažinti šiuolaikinę Lietuvą, o tai buvo puikus būdas.“

Po magistrantūros studijų pašnekovė įstojo į doktorantūrą, stažavosi Vilniuje, rinko medžiagą disertacijai. Tema buvo neįprasta – J. Tabor analizavo Jurgio Savicko kūrybos paraleles su lenkų tapytojo Vitoldo Voitkevičiaus paveikslų motyvais. „Pasirodė, kad abu kūrėjai labai panašiai vaizduoja vaiko figūrą – labai moderniai, antisentimentaliai. Labai svarbią vietą jų kūriniuose taip pat užėmė kaukės, kurios papildomai pabrėžė vaizduojamų herojų ir situacijų ambivalentiškumą“, – atskleidžia ji. Apsigynusi daktaro disertaciją, mokslininkė nusprendė kuriam laikui pasitraukti iš akademinio pasaulio ir įsidarbino leidykloje.

Vėliau Baltų filologijos alumnė pradėjo dėstyti lietuvių literatūrą ir redagavimo pagrindus Varšuvos universiteto Baltistikos katedros studentams – ji turėjo šių sričių praktinės patirties. Netrukus tapo katedros vedėja. „Stengiuosi perduoti studentams meilę lietuvių kalbai ir kultūrai, populiarinu Lietuvą Lenkijoje, daugiausia versdama.“ Joanna į lenkų kalbą yra išvertusi daugelio lietuvių rašytojų kūrybą: Ričardo Gavelio, Kazio Sajos, Jurgio Savickio, Renatos Šerelytės, Undinės Radzevičiūtės, Birutės Jonuškaitės, Giedros Radvilavičiūtės, Lauryno Katkaus, Rimanto Kmitos ir kitų autorių. Taip pat vertė ir nemažai mokslinės literatūros: Viktorijos Daujotytės, Kristupo Saboliaus, Dainoros Pociūtės, Jūratės Čerškutės, Brigitos Speičytės, Aušros Martišiūtės-Linartienės tekstus.

Jaunoji baltistų karta taip pat verčia lietuvių literatūrą į lenkų kalbą. Dauguma pastaraisiais metais Lenkijoje pasirodžiusių į lenkų kalbą išverstų lietuvių autorių knygų – Varšuvos baltistų darbo rezultatas.

Joanna Vilnių pamilo akimirksniu

Lietuvių kalbos pažinimas atvėrė daug durų ir praplėtė akiratį. „Atvykusi į Vilnių iš karto pamilau šį miestą“, – pripažįsta mokslininkė. Ji prisimena laiką Vilniuje – valandų valandas klaidžiodavo po Senamiesčio gatves, Bernardinų kapines, gėrėdavosi architektūra. Didžiausią įspūdį jai paliko Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Baltų filologijos alumnė Vilniuje jaučiasi kaip namuose – tai vienas mylimiausių jos miestų Europoje. „Kai ilgai neaplankau, visada imu jausti, kad noriu ten sugrįžti“, – teigia ji. Dėstytoja taip pat sako pasiilgstanti Kuršių nerijos, ypač ramios, ne sezono metu, Nidos.

Į Lietuvą Joanna dažnai atvyksta tiek darbo reikalais, tiek susitikti su draugais. Jų turi nemažai – labai gerų, tikrų draugų su kuriais kartu keliauja, atostogauja. „Baltistika man suteikė galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis“, – priduria šypsodamasi.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė

Vilniaus universiteto nuotrauka

Siekdamas mažinti socialinę atskirtį ir paskatinti moksleivius iš socialiai pažeidžiamų šeimų siekti aukštojo mokslo, Vilniaus universitetas (VU) skiria specialią 450-mečio stipendiją. Gabiausi, bet finansinių resursų stokojantys pirmakursiai iki rugpjūčio 6 d. kviečiami teikti paraiškas šiai stipendijai gauti. Vieno studento stipendija per metus siekia 3000 eurų.

2024 m. VU skyrė rekordinį specialių VU įsteigtų 450-mečio stipendijų skaičių – 141. Ši nuo 2019 m. gyvuojanti iniciatyva kasmet padeda daugiau kaip 100 talentingų pirmakursių iš socialiai pažeidžiamos aplinkos lengviau įsitvirtinti naujame mieste kritiškai svarbiais pirmaisiais studijų metais.

„Prieš 6 metus įsteigta VU450 stipendija siekiama didinti aukštojo mokslo prieinamumą ir paskatinti gabius, tačiau su finansiniais iššūkiais susiduriančius jaunuolius siekti aukštojo mokslo. Iš patirties žinome, kad pirmieji studijų metai dažnai būna tie kertiniai, per kuriuos studentai turi įsitvirtinti tiek universitete, tiek naujame mieste, todėl ši finansinė pagalba yra labai svarbi. Ši priemonė leidžia koncentruotis į studijas“, – įsitikinęs VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Net du trečdaliai VU studentų atvyksta iš mažesnių miestų ir rajonų, todėl gyvenimas didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose – jiems dažnai tampa nemenku iššūkiu. Suprasdamas šią situaciją, VU siekia padėti jaunuoliams iš regionų, kuriems finansiniai sunkumai galėtų sutrukdyti siekti aukštojo išsilavinimo.

Vienas šios stipendijos gavėjų Edgaras Zaboras iš Kretingos rajono dabar yra VU Medicinos fakulteto ketvirtakursis. Jis prieš ketverius metus gavo specialią VU stipendiją, nes pirmasis siekė aukštojo mokslo savo šeimoje, be to, yra našlaitis, dalį laiko praleidęs globos namuose, kitą dalį – gyvenęs pas gimines. Kaip sako brandos egzaminus vien šimtukais išlaikęs talentingas jaunuolis, ši stipendija padėjo jam galutinai apsispręsti svarstant, ar vykti studijuoti į užsienį, ar tęsti mokslus Lietuvoje.

„Nuo mažens domėjausi gamtos mokslais, mokykloje dalyvaudavau gamtos mokslų olimpiadose, o devintoje klasėje supratau, kad mane traukia neuromokslai“, – pasakoja Edgaras. Baigdamas mokyklą, jis rinkosi tarp studijų Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, tačiau galiausiai apsisprendė likti Lietuvoje ir studijuoti mediciną.

„Svarstydamas, kur noriu studijuoti, pasvėriau visus pliusus ir minusus. Kadangi buvau moksleivis iš rajono ir man buvo aktualus pragyvenimo aspektas, tai vienas iš traukiančiųjų veiksnių stoti į VU buvo galimybė gauti įvairius paskatinimus ir stipendijas“, – prisimena jaunuolis.

Tarp stipendijų gavėjų šiais mokslo metais daugiausia yra jaunuoliai, pirmieji šeimoje siekiantys aukštojo mokslo ir esantys iš daugiavaikių šeimų.

Į 3000 eurų dydžio stipendijas gali pretenduoti stojantieji, kurių šeimos mėnesinių pajamų vidurkis per paskutinius 3 mėnesius vienam asmeniui buvo ne daugiau nei 500 eurų, be to, jie nėra anksčiau įgiję bakalauro ar magistro kvalifikacinio laipsnio ir nėra gavę VU gimtadienio stipendijos, o pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų prašyme pirmu numeriu renkasi studijas VU.

300 eurų dydžio stipendijos, mokamos 10 mėnesių, padeda jautrių socialinių grupių studentams prisitaikyti naujoje aplinkoje ir labiau motyvuoja studijuoti.

VU specialių stipendijų fondą sudaro 300 000 eurų per metus. Pernai jį reikšmingai papildė VU gimtadienio aukciono metu surinkta beveik 73 000 eurų suma. Be to, prie šių stipendijų fondo pastaraisiais metais aktyviai prisideda ir verslo įmonės – VU partnerės.

Paraiškas gauti stipendiją 2025–2026 studijų metais galima teikti iki rugpjūčio 6 d. Daugiau informacijos apie 450-mečio stipendiją rasite čia.

Be šios finansinės paramos Vilniaus universitete skiriamos ir šios stipendijos.

Prof. Vytauto Sinkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Su liūdesiu pranešame, kad netekome ilgametės Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bendruomenės narės doc. dr. Reginos Sinkevičienės. Velionė Regina Sinkevičienė buvo tuo metu veikusio Užsienio kalbų instituto Humanitarinių mokslų Vokiečių kalbos katedros vedėja. Doc. dr. R. Sinkevičienė prisidėjo prie germanistikos studijų plėtros, studentų ugdymo ir akademinės bendruomenės telkimo.

Nuoširdi užuojauta artimiesiems.

Jau dvidešimtą vasarą – liepos 28–31 dienomis – skirtingų Lietuvos mokslo ir studijų institucijų literatūros krypties studentai, doktorantai, dėstytojai, mokslininkai ir kitų humanitarinių sričių tyrėjai rinksis į akademinį seminarą „Literatūros salos“. Svarbiausias šios Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuojamos akademinės stovyklos požymis ir tikslas – dėstytojų ir studentų akademinė bendrystė, skirtingų humanitarinių disciplinų idėjinė apykaita. Seminaro programoje – akademinė konferencija, humanitarų diskusija, susitikimas su rašytoju, studentų vakaras bei geriausio literatūrologinio mokslinio straipsnio konkursas.

Kaskart skirtingose Lietuvos ar kaimyninių šalių vietovėse rengiamas seminaras šiemet, minint lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejų ir Baroko literatūros metus, įsikurs Dzūkijoje – barokiniame Liškiavos vienuolyno ansamblyje. Seminaro tema – „Menai ir tinklai“ – siejama su Baroko kultūrai ir M. K. Čiurlionio kūrybai būdingu menų sinteziškumu ir šiuolaikinės kultūros savybe – tinkliškumu.

Konferencinėje dalyje literatūros mokslininkai (dr. Gintarė Bernotienė, dr. Neringa Butnoriūtė,  dr. Nida Gaidauskienė,  dr. Giedrė Ivanova,  doc. Jurga Katkuvienė, dr. Eleonora Terleckienė, doc. Inga Vidugirytė-Pakerienė), istorikai (doc. Martynas Jakulis), filosofai (doc. Vilius Dranseika, Edvardas Šumila), menotyrininkai (doc. Laima Kreivytė) pristatys savo tyrimus, kurių problematika įvairi – nuo Liškiavos vienuolyno įkūrimo istorijos ir barokinės literatūros kritikos iki šiuolaikinio meno kuratorystės principų. Literatūrologai daugiausiai analizuos M. K. Čiurlionio kūrybinę biografiją, jo kūrybos pėdsakus XX a. poezijoje, taip pat – lietuvių literatūros ir muzikos sąsajas, šiuolaikinės literatūros bruožus Baroko kultūrinio palikimo kontekste. Seminaro vieta – Dzūkija – aktualizuoja ir partizanų kūrybą: doc. J. Katkuvienė pristatys tyrimą apie partizanės Dianos Glemžaitės poeziją. Seminare nuskambės ir dešimt studentų pranešimų įvairiais literatūros ir kitų menų bei jų sąveikų klausimais.

Seminaro tradicinės humanitarų diskusijos dėmesio centre – literatų plačiąja prasme savireprezentacijos ir misijos šiuolaikinėje visuomenėje problema. Kintant literatūros paskirčiai ir skaitmenizuojantis bei globalėjant literatūros sklaidos terpei, keičiasi ir rašytojų savivoka. Diskusijoje „Tarp eilučių ir tarp vaidmenų: šiuolaikinio literato vieta visuomenėje“ politinio korektiškumo ir žodžio laisvės, technologijų ir socialinių tinklų įtakos, globalumo ir sumišusių tapatybių klausimais kalbėsis rašytoja ir literatūrologijos doktorantė Akvilina Cicėnaitė, literatūros kritikė dr. N. Butnoriūtė, literatūros projektų organizatorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, menotyrininkė, poetė doc. L. Kreivytė, mokslininkas ir poetas prof. Mindaugas Kvietkauskas.

Programos dalyje „Susitikimas su rašytoju“ šiemet viešės poetas, festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ pradininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kornelijus Platelis, ką tik išleidęs eilėraščių rinkinį „Su Ferdinandu“. Tradicija tapusi renginio dalis „Poezija iš atminties“ kvies dalyvius gražiausias eilėraščių eilutes ištarti garsiai atmintinai.

„Literatūros salų“ bendruomenė jau ketvirtus metus rengė geriausių mokslinių straipsnių konkursą, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į humanitarų pagrindinę mokslinę veiklą – jų straipsnius, kuriuose pristatomi naujausi literatūrologų atradimai. Geriausių straipsnių autoriai bus paskelbti ir apdovanoti paskutinę seminaro dieną.

„Literatūros salų“ akademinė programa yra atvira visuomenei. Vieną dieną (liepos 30-ąją) seminaras persikels į Druskininkų biblioteką, kad mokslinė konferencija būtų prieinamesnė Druskininkų gyventojams ir svečiams.

Seminarą organizuoja VU Filologijos fakultetas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Seminaro partneris Druskininkų biblioteka, seminarą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR Kultūros ministerija.

Visą renginio programą galite rasti čia >>

Vilniaus universiteto / Justino Auškelio nuotr.

Belaukiant kito „Arqus Café“ sezono, Europos kalbų dienos proga „Arqus“ daugiakalbystės centras organizuoja specialų renginį „Language Dives“, skirtą pažinčiai su naujomis kalbomis.

Rugsėjo 26 d. siūlysime pasinerti į įvairias kalbas pradedančiųjų (A1) lygiu. Užsiėmimų metu išmoksite prisistatyti ir palaikyti trumpą pokalbį naująja kalba.

„Language Dives“ – tai galimybė dalyvauti „Arqus Café“ susitikimuose pasirinkta kalba, kurios iki šiol nesate mokęsi. Kiekvienas užsiėmimas truks 45 minutes. Kad dalyviai galėtų pasirinkti jiems įdomiausią ir patogiausią variantą, sieksime pasiūlyti kuo daugiau skirtingų laikų ir kalbų.

Šiuo metu ieškome savanorių, kurie norėtų vesti užsiėmimą savo gimtąja kalba. Registracija vyksta iki liepos 30 d. (imtinai).

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto alumnas ir jaunas literatūros kritikas Martynas Pumputis jau spėjo sulaukti priekaištų dėl savo aštrių recenzijų, tačiau juos priima ir rašo toliau. Pokalbyje su poete, eseiste ir literatūros kritike Giedre Kazlauskaite Martynas atvirai pasakoja apie kritiko darbo užkulisius, kaip pats pasirinko recenzento kelią, kaip derina leidyklos „Slinktys“ redaktoriaus, šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojo ir kritiko vaidmenis ir kodėl, jo manymu, net griežčiausia recenzija nepajėgi sumažinti skaitomų knygų populiarumo.

Tiems, kurie skaito „Šiaurės Atėnus“, „Literatūrą ir meną“, „Naująjį Židinį – Aidus“, Martynas jau yra pažįstamas kaip literatūros kritikas. Nors, kaip pats juokauja, tikriausiai yra įsiminęs dėl savo griežtesnių recenzijų, – tokia kritiko dalia, – nemažai rašo ir palankių. G. Kazlauskaitės paklaustas, kaip nutiko, kad pasirinko būtent tokį kelią, Martynas sveikos kritikos nestokoja ir sau bei sako studijų pradžioje bandęs rašyti poeziją, tačiau nepavyko: „Man grožinė kūryba nelabai ir sekėsi“.

O štai kritika Martyno dėmesį traukė visada. „Kai dar nerašiau recenzijų, kultūriniuose leidiniuose mane žavėjo būtent recenzijų skiltys. Galvojau, „oho, žmogus perskaito knygą ir tada skiria savo laiko jai aptarti“, – pasakoja Martynas ir prisipažįsta, kad recenzijas jam rašyti sekasi daug geriau. Pamėginęs literatūros kritiko darbą, už kurį labiau mėgsta tik skaityti, Martynas sako prie savo kūrybos grįžti nesvarstęs.

Ką galima kritikuoti, o ko nevertėtų

„Tu rašai gana aštrias recenzijas, su humoru ir ironija. Bet ar tau kartais negaila silpnesniųjų, ne pirmojo plano poetų. Ar tai neatrodo kaip gulinčiojo spardymas?“ – domisi Giedrė, mananti, kad rašymas didelės žalos visuomenei nedaro, yra kas užsiima ir daug žalingesniais niekais. Anot Martyno, kuris jau yra sulaukęs tokio priekaišto po apžvalgų apie Nijolės Daujotytės, Gintaro Bleizgio ir Ramūno Čičelio knygas, tokia pastaba ydinga ir nelabai pritaikoma kultūriniam laukui, nes autoriaus, kuris yra finansuojamas ir turi leidyklos užnugarį, auka pavadinti nebūtų galima.

O štai apie tuos, kurie kažkur regionų spaustuvėlėse už savo pinigus išsileidžia šimtą egzempliorių draugams ir giminaičiams, Martynas sako, kad jų kritikuoti nereikėtų, ir priduria, kad vienintelė, anot jo, prie silpniausiųjų autorių priskirtino Tomo Taškausko knyga, apie kurią yra rašęs, buvo išleista leidykloje.

Pašnekovai sutaria: kad ir kokios recenzijos – neigiamos ar palankios – svarbu, kad jos būtų konstruktyvios, neįžūlios ir nenukreiptos ad hominem.

O kaip su skaitytojų mėgstamomis, bet ne itin vertingomis knygomis? Martynas džiaugiasi, kad žmonės skaito, pastebi knygas, ir mano, kad knyga vienu metu gali būti ir populiari, ir nelabai pripažinta literatūros lauke. Tokiu atveju kritika veikia kaip atsvara: „Kuo knyga populiaresnė, tuo daugiau svorio reikia į kitą pusę. Jeigu ji nėra labai aukšto literatūrinio lygio, praėjus kažkiek metų, nebebus tokia populiari. Atsiminsime tik, kad ji buvo labai mėgstama skaitytojų“, o tai nebūtų labai gerai.

Ir kritikas turi jausmus

„Klausimas, kiek žmogus yra nusiteikęs kurti, jeigu viena recenzija atbaidytų jį nuo rašymo?“ – retoriškai klausia Martynas. Tačiau pasiteiravus, ar galvoja apie autoriaus poziciją, norą būti suprastam ir ar stengiasi įsilipti į jo batus, atsako suprantantis rašančius ir neneigiantis autoriaus teisės jaustis blogai dėl kritikuojamos knygos: „Neišvengiamai visiems žmonėms kyla tam tikrų emocijų, kai apie jų kūrinius kalba neigiamai ar teigiamai. Aš žinau, kad man irgi būtų liūdna ir turbūt skaudu, bet nemanau, kad išlieti emocijas recenzentui yra išeitis.“

Giedrės užklaustas, ar nesijaustų nejaukiai, jeigu, pvz., parašytų nelabai palankią recenziją apie universiteto dėstytojo (-os) knygą ir jis (ji) sureaguotų: „Žinai ką, Martynai, tu esi nebrandus“, atsako trumpai – jaustųsi ir būtų truputį liūdna, bet iš karto ir sutiktų, nes tame būtų tiesos.

Giedrė antrina Martynui: visur pasaulyje žmonės yra jautrūs, opūs kritikai ir įvairiai reaguoja į recenzijas. Vis dėlto visiems reikėtų laikytis tam tikro etiketo: rašyti savo vardu (ne slapyvardžiu), prisiimant visą atsakomybę už savo tekstą ar recenziją, neperžengiant ribų, kontroliuojant turinį, išlaikant civilizuotą diskursą.

Darbas su knygomis ir interesų derinimas

Mielai ir kitų filologinių darbų besiimantis Martynas per daug nenutolsta nuo kritiko veiklos – dirba su kitų žmonių kūryba. Šiais metais sudarė „Poezijos pavasario“ almanachą – anot Giedrės, tai gan bjauri užduotis, nes kai išeina almanachas, visi turi pretenzijų. Taip pat sudarinėja knygas. Nors Martynas mano, kad sudarytojo nuopelnas mažas, bet jam smagu dirbti su tekstais, ypač jeigu toji kūryba mažiau skaitoma ir mažiau žinoma, kaip Juozo Tysliavos. „Malonu XX a. pirmosios pusės autorių iš naujo pristatyti skaitytojams ir taip grąžinti į literatūros apyvartą“, – pripažįsta Martynas.

Leidykloje „Slinktys“ taip pat atsakingą darbą dirbantis Martynas sako, kad šališkumo pavyksta išvengti bandant atskirti savo, autorių ir leidyklos interesus: „Kai rašau leidyklos projektus Lietuvos kultūros tarybai, bandau negalvoti apie kritiką. O kai rašau kritiką, mėginu negalvoti apie leidyklos interesus. Žinau, tai atrodo įtartinai, nes automatiškai galima įžvelgti kokių nors paslėptų ketinimų. Vis dėlto esu žmogus, kuris parašė daugiausia neigiamų recenzijų apie „Slinkčių“ išleistas knygas...“

Paklaustas, ar nesulaukia priekaištų iš leidyklos vadovo, Martynas šypsosi ir sako su vadovu sutariantys, kad nuoširdumas yra vertybė.

Kritika būtina

Pačiam Martynui atrodo natūralu, kad į „Poezijos pavasario“ almanachą jis pakvietė savo kūrybą siųsti ir tuos rašytojus, apie kuriuos yra neigiamai atsiliepęs. Daugiau polemikos spaudoje literatūros tema pasigendantis Martynas tiki, kad kritika turėtų būti normalizuota. Prie šio tikslo bando prisidėti ir pats – į „Poezijos pavasario“ almanacho anketą įtraukė klausimą apie trijų nemėgstamų (ne kaip asmenų) autorių kūrybą. Jis mano, kad jeigu literatūros bendruomenė garsiai įvardytų savo antipatijas, nutiktų teigiamų dalykų.

„Labai norėčiau tikėti, kad jeigu normalizuotume kalbėjimą apie tai, kas nepatinka, galbūt kritiškos recenzijos nekeltų tokių aštrių reakcijų. Gal nebūtų ir išpuolių prieš kritikus. Be to, norint atsakyti į tokį klausimą tektų perskaityti bent kelias knygas, jas įvertinti ir argumentuoti kodėl – visiška smegenų mankšta“, – kritikos pliusus vardija tas, kuriam kritika yra įgūdis ir mielas darbas.

Filmuotą Giedrės Kazlauskaitės ir Martyno Pumpučio pokalbį kviečiame žiūrėti „YouTube“ kanale.

Hanos Holub nuotr.

Lituanistinių studijų katedros rengiami tradiciniai Vasaros lituanistikos kursai šiemet vyks nuo liepos 7 d. iki rugpjūčio 1 d. Mokytis lietuvių kalbos atvyksta 98 dalyviai iš 28 šalių. Daugiausia studentų – 33 – atvyksta iš Jungtinių Amerikos Valstijų, 13 – iš Vokietijos. Po vieną, du ar kelis studentus – iš Australijos, Austrijos, Baltarusijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, Kanados, Kazachstano, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų, Prancūzijos, Rumunijos, Rusijos, Singapūro, Slovėnijos, Suomijos ir Švedijos.

21 kursų dalyvis dalyvauja su Švietimo mainų ir paramos fondo finansavimu.

Lietuvių kalbos studentai mokysis kasdien po 4 arba 6 akademines valandas, pradedančiųjų, pažengusiųjų ir jau mokančiųjų grupėse. Kursus ves 11 dėstytojų: Lina Vaškevičienė, Ieva Ancevičiūtė, Elvyra Petračiūnienė, Rita Migauskienė, Vaida Našlėnaitė Eberhardt, Aurelija Kaškelevičienė, Giedrė Junčytė, Aušra Valančiauskienė, Inga Daraškienė, Daiva Litvinskaitė ir Eglė Gudavičienė.

Hanos Holub nuotr.

Po pietų kursų dalyviai klausysis paskaitų apie Lietuvos kultūrą – istoriją, kalbą, literatūrą, socialinį ir politinį gyvenimą, kasdienę kultūrą, bitininkystę, meną. Jie taip pat šoks ir dainuos kartu su VU folkloro ansambliu „Ratilio“. Bus organizuojamos ekskursijos po Vilniaus universitetą, Vilniaus arkikatedros požemius, Senamiestį ir į KGB muziejų.

Šeštadieniais kursų dalyviai vyks į Trakus ir Kauną.

Renginio programą galite rasti čia >>

Daugiau informacijos rasite nuorodoje >>