Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Birželio 20 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai. Per ceremoniją doc. dr. DIEGO ARDOINO skaitė lectio ultima.

Greitai paskaičiavus, būtų galima pasakyti, kad dauguma jūsų, kurie šiandien gausite diplomą, su Vilniaus universiteto Filologijos fakultetu susiejo ketvirtadalį ar penktadalį savo gyvenimo metų. Tai yra daug laiko, ypač dvidešimtmečiui, nes dvidešimtmečio žmogaus laikas tam tikra prasme turi daugiau vertės ir potencialo nei penkiasdešimtmečio. Būdamas dvidešimtmetis esi imlus, žvalus, kupinas energijos, turi mažai praeities ir daug ateities prieš akis, tave maitina aistra, entuziazmas, intelektinė drąsa, tu neturi per daug išankstinių nuostatų ir, mažai pažindamas pasaulį, vis dar manai, kad gali jį pakeisti. Esi tarsi kamieninė ląstelė, kuri turi galimybę rinktis ir per ugdymo procesą, kurio vienas pagrindinių etapų yra universitetas, tapti tuo, kuo nori tapti. O universitetinio kelio svarbą galų gale įrodo tai, kad šiandien visi susirinkote čia pasipuošę šypsenomis, kartu su savo artimaisiais ir brangiausiais draugais.

Diplomo įteikimas yra svarbus ritualas, žymintis kiekvieno mūsų perėjimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą; ritualas, užbaigiantis vieną iš svarbiausių socialaus individo savęs kūrimo procesų (t. y. antropopoezę), dėl kurio žmogus, įgijęs kultūrą, tampa visavertis.

Šiandien jūs oficialiai baigiate Filologijos fakultetą. Fakultetą, kurį sunku apibūdinti, nes „filologija“ yra senas, daugiasluoksnis ir orus terminas, turintis daug reikšmių.

Aristotelio „Metafizikos“ žodžius pasitelkiant, filologiją, kaip ir būtį (τὸ ὂν), galima apibrėžti kaip πολλαχῶς λεγόμενον – „daug reikšmių turinčią sąvoką“.

Vis dėlto pastaraisiais metais dėl įvairių priežasčių, tarp kurių – ir progresyvus techninio-tiksliojo žinojimo prestižas ir dominavimas, ši sąvoka tampa nebemadinga. Net kai kurie kolegos ją laiko vengtina, nes ji yra pasenusi, dulkėta ir, svarbiausia, jų nuomone, „gąsdina studentus“. Trumpai tariant, studijų programos pavadinimas „italų filologija“ turėtų būti pakeistas patrauklesniais pavadinimais, tokiais kaip „italų kalba ir kultūra“, „italų kalba ir civilizacija“ ir pan.

Šiandien norėčiau pabandyti paėjėti prieš srovę ir per kelias minutes parodyti, kad dabar „filologijos“ sąvoka yra aktualesnė nei bet kada ir kad filologinis požiūris ir metodas, kurio išmokote mūsų fakultete, šiandien yra nepakeičiamas emancipacijos įrankis, užtikrinantis mąstymo nepriklausomybę ir, galiausiai, laisvę.

Man labiausiai patinkantį glaustą ir tikslų filologijos sąvokos apibrėžimą pateikė Immanuelis Kantas: […] die Philologie, die eine critiſche kenntniſʒ der Buͤcher und Sprachen (Litteratur und Linguiʃtik) in ſich faßt – „filologiją, kuri apima kritinį knygų ir kalbų (literatūros ir kalbotyros) pažinimą“. Kitais žodžiais tariant, filologija yra istorinio pobūdžio disciplina, visų pirma pasižyminti kritiniu požiūriu.

Iš pradžių filologija (terminas, kuris humanistinio renesanso laikais buvo paimtas iš klasikinės antikos) reiškė visapusišką antikos pasaulio pažinimą – filologas Augustas Boeckhas kalbėjo apie universae antiquitatis cognitionem historicam et philosopham – „visuotinės antikos istorinį bei filosofinį pažinimą“, bet XVIII a. filologijos sąvoka buvo pradėta taikyti jau ir šiuolaikinėms kalboms bei knygoms.

Šiandien anglakalbėje aplinkoje philology reiškia the study of language, especially its history and development, t. y. „kalbos, ypač jos istorijos ir raidos, studijas“.

Tuo tarpu vokiškai kalbančioje aplinkoje Philologie yra mokslas, tiriantis istorinio, literatūrinio  ir kultūrinio-istorinio turinio tekstus tam tikra kalba ir juos interpretuojantis lingvistiniu, istoriniu, kultūriniu-istoriniu ir socialiniu požiūriu.

O italų ir prancūzų kalbų aplinkoje filologia ir philologie išlaiko tiek bendresnę reikšmę, pabrėžiamą vokiečių tradicijoje, tiek techninę, susijusią su teksto kritika / ekdotika, t. y. disciplina, kuri lietuvių tradicijoje vadinama „tekstologija“.

Visų šių apibrėžimų bendras vardiklis yra „kritinis žinojimas“. Bet ką tai reiškia konkrečiai? Ar tai požiūris, kuris galėtų būti taikomas ir už universiteto auditorijų ribų?

Kai žmogus, skaitydamas laikraštį, savęs klausia: „Kuo remiantis pateikiama ši žinia? Kas slypi už šios informacijos? Koks jos patikimumas?“ – jis užsiima filologija. Istorikai, rekonstruodami faktus, dirbdami su liudijimais, liudytojais ir pasakojimais, užsiima filologija.

Užsiimti filologija reiškia įgyti, puoselėti ir lavinti kritinį mąstymą.

Jau kurį laiką ir Lietuvoje labai populiarios tapo tokios sąvokos kaip fact checking, fake news ar cancel culture. Visa tai parodo, kokia šiais laikais reikalinga yra filologija, nes vadinamasis fact checking, t. y. žiniasklaidos ar politikų skleidžiamos informacijos teisingumo tikrinimas, yra ne kas kita kaip filologinio požiūrio taikymas. Taigi faktų tikrinimas reiškia filologijos metodų taikymą, o filologinis požiūris yra didžiausias fake news – melagingų naujienų – priešas. Tad nihil novi sub sole – nieko naujo po saule.

Kita vertus, vadinamoji cancel culture (atšaukimo kultūra) yra priešinga filologiniam požiūriui, nes, laikydamasi aistoriško požiūrio, vertina tekstus, asmenybes ir jų nuomonę tik pagal šiuolaikinius parametrus, o norint suprasti tinkamai, juos reikia vertinti socialiniame ir istoriniame kontekste, kuriame šie tekstai buvo sukurti ir šios asmenybės veikė.

Man visada labai patiko ispanų filosofui José Ortegai y Gassetui priskirtas aforizmas: Siempre que enseñes, enseña a la vez a dudar de lo que enseñas – „Kai mokai, mokyk ir abejoti tuo, ką mokai“.

Mokyti abejoti reiškia mokyti nepriimti kitų idėjų pasyviai, o jas patikrinti. Mokyti abejoti reiškia ugdyti supratimą apie tikrovės sudėtingumą, prisiimti atsakomybę, ieškoti, siekti tiesos. Abejonė ne paralyžiuoja, o skatina veikti. Abejoti reiškia ne spręsti pagal išorę, o gilintis. Abejonė ir apdairumas yra pagrindiniai filologijos recepto ingredientai. Filologinis požiūris apsaugo nuo supaprastinimo, ideologinio konformizmo ir pensée unique – unifikuoto mąstymo. Siūlanti ne atsakymus, o priemones jiems gauti, filologija pažadina protą, yra priešnuodis propagandai, taigi suteikia sąmoningumą, gebėjimą mąstyti ir rinktis. Galėtume pasakyti, kad filologija yra žinių higienos forma ir kad, cituojant italų filologą Luciano Canforą, la filologia è la più eversiva delle discipline – „filologija yra maištingiausia disciplina iš visų“, nes neapsiriboja viena, o gali būti taikoma įvairiausiose srityse, siekiant išsiaiškinti, kaip iš tiesų yra.

Visi gerai žinome, kad, pučiant karo vėjams, būna kaip niekad sunku ar beveik neįmanoma atskirti tikrovės nuo propagandos.

Brangūs jaunieji kolegos, pritaikykite praktikoje tai, ko išmokote šiame fakultete, toliau elkitės filologiškai ir mokykite aplinkinius mąstyti ir veikti filologiškai, nes būtent tai galiausiai atveda į laisvę.

Kuo geriausios sėkmės jums.

Doc. dr. Diego Ardoino

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Birželio 20 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.

Ceremonijos metu Intermedialių literatūros studijų magistrė Viltė Stukaitė tarė savo absolventės žodį.

Gerbiamas Vicerektoriau, gerbiamas Dekane, Prodekane, mieli dėstytojai, studentai, artimieji ir svečiai, miela universiteto bendruomene,

esu dėkinga už suteiktą galimybę šią iškilmingą dieną studentų vardu tarti padėkos žodį. Atrodytų, kad studia humanitatis, o ypač filologija yra linkusi formuoti ir transformuoti žvilgsnį. Žodžio meilės mokslas, grįstas įvairiausių tekstų studijomis, ne kartą ragino mintį kreipti žmogaus link. Tikiu, kad filologija per se yra orientuota į žmogaus supratimą ir pažinimą. Siekis išsiaiškinti, kas ir koks žmogus yra, kaip jis mąsto bei suvokia save studijuojant jėzuitų akademijos erdvėse fokusavo žvilgsnį į žmoniškumo ženklus įvairiausiose tekstų formose. Iš tiesų filologijos studijos yra prigimtinai tarpdiscipliniškos. Ketverius ar šešerius metus tirdami kalbą, literatūros tekstus bei jų sąsajas su vizualiaisiais menais skverbėmės ir į kultūros, filosofijos bei istorijos gelmes. Tad ir mano mintys šiandien krypsta į filologiją sensu lato ir į jos prigimtį bei prasmę.

Esu įsitikinusi, kad filologija kuria ir reformuoja šiūdienybės žmogų. Šios studijos įgalina kompleksiškai žvelgti į įvairiausius kultūros reiškinius, juos vertinti ir analizuoti. Įžengusi į universitetą patyriau, kad filologinė mintis visų pirma yra laisvo žmogaus mintis. Iš tiesų, universiteto erdvėse tarp studentų ir dėstytojų bei kolegų užsimezgantys dialogai kūrė laisvą erdvę, skatinančią diskutuoti, suskliausti besąlygišką autoriteto priėmimą, ragino ieškoti savojo balso. Tapsmas universiteto bendruomenės dalimi, viena vertus, skatino atvirai žvelgti ir priimti skirtingas perspektyvas. Kita vertus, filologijos studijos įskiepijo ir kritišką požiūrį.

Tikiu, kad universitetas, o ypač studia humanitatis yra asmens tapsmo erdvė, ugdanti laisvą mąstymą bei atsakomybę už bendruomenę. Šios studijos formuoja laisvą žmogų – sąmoningą pilietį, kuriam rūpi polis ir jo klestėjimas. Taigi universitetas tampa ir mūsų tapatybės pamatu, ir diskusijų agora, kurioje gimsta sąmoningas įsipareigojimas Politėjos kūrimui ir išsaugojimui.

Manau, kad būtent laisvų dėstytojų ir studentų bendruomenę persmelkęs dėmesys nepriklausomai minčiai bei dialogui yra gyvybingos akademinės kultūros esmė. Ši akademinė laisvė reiškiasi ne vien autonomiškoje universiteto erdvėje, bet ir valstybės ir Akademijos sąveikoje. Joje glūdi Respublikos idėja – ne tik demokratinių santykių tinklas, bet ir įsipareigojimas piliečiams, bendros būties kūrimui ir išlaikymui.

Laisvieji menai įgalina mus ne tik suprasti pasaulį, bet ir aktyviai jame veikti: kritiškai vertinti politinius procesus, puoselėti kultūrinę atmintį, tinkamai reaguoti į populizmo bei autoritarizmo grėsmes. Būtent todėl humanitarinis išsilavinimas nėra privilegija ar atgyvena, o demokratijos sąlyga. Tik taip užtikrinama, kad neliksime abejingi viešajam reikalui, o tapsime Politėjos bendrakūrėjais.

Šią kalbą norėčiau užbaigti padėka universiteto bendruomenei. Dėkoju dėstytojams, o ypač baigiamųjų darbų vadovams, lydėjusiems naujų atradimų link. Ačiū tariu ir kolegoms už diskusijas, juoką bei pokalbius, išsprūdusius ir už universiteto ribų. Linkiu, kad laisva mintis visada lydėtų mus.

Intermedialių literatūros studijų magistrė

Viltė Stukaitė

 Doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson / Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Birželio 20 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.

Ceremonijos metu doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson skaitė lectio ultima.

Brangūs absolventai,

pagal tradiciją vienam iš fakulteto dėstytojų tenka skaityti lectio ultima – paskutinę paskaitą jums kaip bakalaurantams ir magistrantams šiame fakultete. Šiandien ši nepelnyta garbė tenka man. Prisiminęs kolegų lectiones ultimae, perskaitytas paskutiniais metais, radau vieną įdomų dėsningumą. Stebėtinai daug kalbų semiasi motyvų, posakių iš senovės Graikijos kalbos, literatūros ar filosofijos, taip pat iš senovės Romos, neretai ir iš Naujojo Testamento, nors įprastai tai visiškai nesusiję su jų tyrimų lauku. Bet jokio paradokso nėra. Viena lectio ultima funkcijų yra apibrėžti tradicijos svarbą. O nuo ko pradėti, jei ne nuo senovės Graikijos, Romos ar krikščionybės pradžios? Juk būtent ten ir yra mūsų, Vakarų civilizacijos, pagrindai.

Kaip indoeuropeistas, turėčiau kalbėti apie indoeuropiečių prokalbę, turbūt apie indoeuropiečių protėvynę. Kaip žinia, iš indoeuropiečių prokalbės atsirado daugelis dabartinių Europos ir dalis Azijos kalbų. Sąsaja su mumis yra akivaizdi, bet ką tai galėtų mums pasakyti apie filologijos studijų prasmę? Pažiūrėsime, bet jei nieko kito, tai bent apie atradimų džiaugsmą.

Nėra lietuvio, kuris nežinotų, kad „lietuvių kalba yra labai sena“. Tiksliau būtų „lietuvių kalba yra konservatyviausia iš dabar kalbamų indoeuropiečių kalbų“. Tai yra tiesa, bet ne visa tiesa. Jei sugrupuotume kalbas pagal jų svarbą rekonstruojant indoeuropiečių prokalbę, lietuvių įeitų į garbingą antrą grupę kartų su lotynų, gotų, tocharų ir dar viena kita. Pirmai grupei priklauso tik trys kalbos: vedų (arba ankstyvoji sanskrito stadija), senoji graikų ir hetitų. Tai – anksčiausiai paliudytos indoeuropiečių kalbos, jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Norėčiau prie jų stabtelėti ne dėl jų archajiškumo, o dėl tekstų. Juk svarbu ne tik, kaip kalbėjo indoarijai, graikai ir hetitai, bet ir apie ką kalbėjo. Tai – trys langai į ištisas civilizacijas, į naujus pasaulius.

Pradėkime nuo hetitų. Hetitų karalystė gyvavo apie penkis šimtus metų. Karališkuosiuose archyvuose hetitų sostinėje Hatuše rasti tūkstančių tūkstančiai molio lentelių, parašytų dantiraščiu. Daug ką žinome apie jų istoriją, ritualus, įstatymus ir t. t. Tie, kurie domisi arkliais, jų treniravimu karo vežimams, gali perskaityti seniausią pasaulyje hipologijos vadovėlį, parašytą hurito Kikulio. Deja, literatūrinių tekstų nėra daug ir jie gana prozaiški. Hetitai priklausė vadinamajam vėlyvajam bronzos amžiui, kuris prasidėjo šešioliktame amžiuje prieš Kristų. Dažnai jis vadinamas pirmu globalizacijos laikotarpiu. Hetitai, egiptiečiai, huritai, asirai, elamitai, Mikėnų graikai ir kiti bendravo itin glaudžiai, ar bent jų elitas. Prekybiniai ryšiai tarp valstybių klestėte klestėjo, taip pat kultūriniai ryšiai. Karų ir konfliktų netrūko, bet taip pat atsirado diplomatijos, dialogo ir susitarimo svarbos suvokimas. Tarp mums žinomų tekstų yra aibė sutarčių tarp valstybių, daug laiškų, kartais gan asmeniškų, tarp karalių ar kitų didikų. Deja, neįprastai įdomus ir dinamiškas vėlyvojo bronzos amžiaus pasaulis sužlugo staiga ir, galima sakyti, netikėtai, dvylikto amžiaus pradžioje prieš Kristų. Specialistai dar diskutuoja, kodėl taip įvyko, o mums tai gali priminti, kad civilizacija nėra savaiminė duotybė. Jei jos nepuoselėjame, galime jos netekti.

Bet eikime prie indų ir graikų. Čia padėtis yra stebėtinai panaši. Pirmiesiems paminklams (Homero epai Graikijoje, Rigvedos himnai Indijoje), galima drąsiai teigti, niekada nebuvo prilygta. Abu veikia kaip savotiškos durys tarp dviejų pasaulių, tuo pat metu yra indoeuropiečių poetinės tradicijos kulminacija ir naujų civilizacijų pradžia. Kitaip negu hetitų pasaulis, civilizacijos, kurios prasidėjo Homero epuose ir Rigvedoje, gyvos iki šiol, kad ir su begalybe peripetijų. Abiejose kultūrose vystėsi filosofija, mokslai, be galo įvairi ir turtinga literatūra. Iki ne taip seniai klasikinis pasaulis buvo natūrali vieta, kur Vakarų kultūra pasisemdavo įkvėpimo, pamokančiųjų istorijų. Indų tradicijoje jų irgi netrūksta. Negaliu susilaikyti nepapasakojęs poros jų.

Pirma yra iš Mahābhāratos, nesibaigiančios epinės poemos, pasakojančios apie karą tarp dviejų karališkosios šeimos šakų, Kauravų ir Pāṇḍavų. Veiksmas, kuris iš esmės yra tik dialogas, vyksta prieš pat paskutinį mūšį. Abi kariuomenės išrikiuotos viena prieš kitą. Pirmąją eilę, savaime suprantama, užima pagrindiniai herojai su savo vadeliotojais karo vežimuose. Pāṇḍavų herojus Ardžuna (kurio vardas reiškia ‚baltasis‘ ar ‚švytintis‘) žiūri į priešiškų gretų žmones, į savo. Supranta, kad iki nakties dauguma jų mirs, tos pačios genties, tos pačios šeimos nariai nužudys vieni kitus. Ardžuna meta lanką ir strėles ir sako „nekovosiu“. Šalia stovi vežimo vadeliotojo pavidalu dievas Krišna (kurio vardas reiškia ‚juodasis‘ ir turi atitikmenį prūsų kalboje, kirsnan). Krišna bando įtikinti Ardžuną kovoti, įvairiais būdais aiškina, kodėl taip reikia. Pokalbis yra ilgas ir sudėtingas. Ardžuna vis tiek atsisako. Galų gale, Krišna nebežinodamas, ko griebtis, pasirodo toks, koks iš tikrųjų yra, dievo pavidalu, iš esmės sutapęs su pačiu kosmosu. Ardžuna mato pačią visatą ir supranta, kad žudyti ir mirti yra tik veiksmai, kad būti kariu, herojumi nėra nei geriau, nei blogiau negu turėti bet kokį kitą likimą, bet tai – jo likimas, kurį jis privalo išpildyti. Ardžuna pakelia lanką, strėles ir išjoja į mūšį.

Ši istorija jums turbūt buvo žinoma. Antra, esu beveik įsitikinęs, kad ne. Aleksandras Makedonietis nemirė Babilonijoje, artėjant trisdešimt trečiam gimtadieniui. Per paskutinį mūšį jis buvo sužeistas ir šurmulyje pasiklydo. Dienomis ir naktimis klajojo, beveik nieko nesuvokdamas. Galų gale pamatė stovyklą. Prie laužų sėdėjo vyrai su įstrižomis akimis ir gelsvos spalvos veidais. Jie buvo kariai. Jie priglaudė Aleksandrą, jį gydė, ir galų gale priėmė į savo gretas. Jis toliau kovojo svetimose žemėse, karuose, apie kuriuos mažai ką žinojo. Vis tiek jis buvo karys, ištikimas savo vadui ir savo būriui, ir nelabai jautė, kad būti galingiausiu visų laikų generolu kuo nors skirtųsi nuo to, kaip būti eiliniu kariu. Ir taip ėjo metai, jau beveik pamiršo, kas jis yra. Vieną dieną kaip ir kiti kariai Aleksandras gavo atlyginimą – sidabrinę monetą. Joje buvo kažkas keisto. Aleksandras žiūrėjo žiūrėjo ir staiga suvokė „tai – aš, kai buvau Makedonijos karalius“.

Kaip veikiausiai jau supratote, ši nuostabi istorija nėra tikra. Ją sugalvojo anglų rašytojas Robert Graves. Aš ją žinau iš savo mėgstamiausio rašytojo Jorge Luis Borges, kuris kažkur ją perpasakoja. Manau, Ardžunos ir Aleksandro istorijų moralas yra akivaizdus: kiekvienam skirtas tam tikras likimas, turime jį išpildyti. O koks mūsų likimas? Įtariu, labai skirtingas, bet mus vienija vienas dalykas. Mes – filologai. Įstojome į filologijos studijas, jas tęsėme, baigėme. Dirbame ir, tikėkimės, jūs dirbsite kaip filologai. Net ir tie iš jūsų, kurie suks kitu keliu, vis tiek studijavote filologiją. Tai visada bus dalis to, kuo esate.

O kas yra filologai? Tai – „tekstų ir žodžių žmonės“. Ardžunos ir Aleksandro istorijos yra istorijos apie asmeninį likimą, bet jos turi ir platesnę, socialinę interpretaciją. Koks yra mūsų šiuolaikinis pasaulis, žino visi. Dezinformacija, sąvokų iškraipymas, terminai be realaus turinio, interpretacijos, ištrauktos iš konteksto, be tinkamos informacijos, yra mūsų kasdienybė. Manau, filologai, kaip tekstų ir žodžių žmonės, čia turi kur pasitarnauti visuomenei sakydami tiesą apie tekstus ir žodžius, apie tai, ką mes išmanome.

Tokiu palinkėjimu ir baigsime. Linkiu sėkmės.

Doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson

Viniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šiais metais rašytojos Sofijos Čiurlionienės vardinės stipendijos laimėtoja paskelbta Literatūros antropologijos ir kultūros magistrantė Rasa Alė Petronytė.

Vydūno jaunimo fondo įsteigta stipendija Rasai Alei Petronytei skirta už jos aktyvią savanorišką veiklą lituanistikos srityje bei pastangas išsaugoti ir skleisti etnokultūrinį palikimą.

Nuoširdžiai sveikiname laureatę!

Dr. Ernesta Kazakėnaitė / Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Iš pernai įkurto prof. J. Kazlausko vardo subfondo filologijos mokslui remti investicijų grąžos šiemet paskirta pirmoji vardinė premija pradedančiajai mokslininkei už išskirtinį mokslinį darbą filologijos mokslo srityje. Šių metų laureate tapo dr. Ernesta Kazakėnaitė, jai atiteko 3 500 eurų premija.

Prof. Jono Kazlausko premijos įteikimas. Iš kairės: VU fondo direktorius Justinas Noreika, laureatė dr. Ernesta Kazakėnaitė, prof. J. Kazlausko dukra, mecenatė Eglė Danielienė, VU Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas (Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.)

Premija įteikta iškilmingos diplomų įteikimo ceremonijos filologijos absolventams metu. Kalbėdama renginyje, dr. E. Kazakėnaitė pacitavo fragmentą iš dainos, kuri, kaip manoma, buvusi mėgstamiausia paties prof. J. Kazlausko. Ji buvo užrašyta Būdų kaime – netoli Birštono, mokslininko gimtinės:

Upės plauks į melsvą tolį,
Gervės grįš ir vėl išskris.

„Gervės šiandien man ne tik Jonas Kazlauskas, vis grįžtantis į baltistikos pasaulį per savo knygas ir šią gražią paramos iniciatyvą, bet ir jūs, mieli absolventai, kurie kaip gervės išskrendate, bet, labai tikiuosi, bent trumpam ateity ir sugrįšite“, – linkėjo dr. E. Kazakėnaitė.

Sveikiname laureatę!

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šiemet prof. Vandos Zaborskaitės premija už geriausius MA baigiamuosius darbus, skirtus lietuvių literatūrai, buvo apdovanoti du Literatūros antropologijos ir kultūros programos magistrai: Deimantė Blusevičiūtė už MA darbą „Istorinės lietuvių literatūros ir istoriografijos sąveikos XIX a. pab.-XX a. pr.“ ir Vilius Jakubčionis už MA darbą „Gyvūnų vaizdavimas Juozo Apučio, Romualdo Granausko ir Antano Ramono novelėse“ (vadovė prof. Brigita Speičytė).

Deimantė Blusevičiūtė aiškinosi, kaip moderniosios lietuvių kultūros emancipacijos laikotarpiu bendradarbiavo rašytojai ir istorikai (kartais – viename asmenyje), kurdami Lietuvos praeities vaizdinius, kultūrinės atminties formas, kokius kolektyvinės atminties domenus užsiėmė literatūra ir istoriografija, pretenduodamos į profesionalų meną ir mokslą.

Vilius Jakubčionis tyrė gyvūnų vaizdavimo menines strategijas iškiliausių lietuvių modernizmo prozininkų novelėse, remdamasis nuostata, jog „žmogaus ir gyvūno susitikimas nustebina, sukrečia, įdėmus žvilgsnis į žvėries, ūkio gyvulio ar augintinio akis neišvengiamai sukeistina ir suproblemina nusistovėjusį santykį“. Magistras aiškinosi, kaip šiame santykyje su gyvūnu atsiskleidžia žmogaus ir gyvūno suvokimas, etinė ir estetinė perspektyva.

Premiją, įsteigtą prof. V. Zaborskaitės valia, jau antrą dešimtmetį, bendradarbiaudama su VU FLF Lietuvių literatūros katedra, mecenuoja profesorės dukra mokytoja lituanistė Virgilija Stonytė.

Sveikiname laureatus!

Džiaugiamės galėdami pranešti, kad profesoriui habil. dr. Bonifacui Stundžiai įteikta Kazickų šeimos fondo Petro Būtėno atminimą įamžinanti premija.

Kalbininkui B. Studžiai premija skirta už baltistikos, ypač akcentologijos, tyrimus, svarų indėlį į bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo kodifikaciją, už jaunosios kartos mokslininkų rengimą, baltistikos tyrimų tarptautiškumo plėtrą, lituanistikos mokslo sklaidą bei ilgametę visuomeninę lituanistinę veiklą.

Nuoširdžiai sveikiname!

Dienos šviesą išvydo naujas VU Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto dėstytojos Rasos Bačiulienės dvikalbis patarlių žodynas „Kiškio miegas“. Leidinį sudaro lietuvių ir anglų patarlės, priežodžiai bei palyginimai, kurių pagrindinis veikėjas yra kiškis, ar zuikis, kaip pasakytų žemaičiai. Tai labai greitas ir vikrus gyvūnas, tad nenuostabu, jog ir patarlėmis dažnai perteikiamas greitumas, vikrumas, lengvumas, skuba. Daugybe patarlių išreiškiama baimė, bailumas ar baikštumas. Nemažai jų vartojama pasiteisinant ar kitą pateisinant. Kiekvienos patarlės reikšmė paaiškinta, patarlės papildytos variantais, pateikti tiesioginiai ar netiesioginiai atitikmenys anglų kalba. Pabaigoje skaitytojas ras temų rodyklę ir lietuvių bei anglų patarlių rodykles. Ši knyga puikiai tinka tiek lietuvaičiams, norintiems gražiai kalbėti gimtąja kalba ir geidaujantiems turtinti anglų kalbos žinias, tiek kitataučiams, trokštantiems šnekėti vaizdinga lietuvių kalba. Taip pat mokytojams, kurie stengiasi rasti papildomų ugdymo priemonių, ir vertėjams, ieškantiems šmaikštaus, taiklaus ar sąmojingo posakio ir atitikmens. 

Dvikalbį žodyną puošia šmaikščios jaunosios kartos atstovės Gustės Bačiulytės iliustracijos, kurios taikliai atskleidžia kiškio charakterį smulkiosios tautosakos kūriniuose.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.