Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Dvikalbystė arba daugiakalbystė emigravusių lietuvių ar imigrantų Lietuvoje, taip pat ir tautinių mažumų šeimose neretai kelia klausimų ir sunkumų tėvams, aplinkai ir, žinoma, patiems vaikams. Tėvai ieško atsakymų, ar teisingai elgiasi šeimoje bendraudami viena ar keliomis kalbomis, kaip jų sprendimai atsilieps vaiko raidai ar mokymuisi, bendravimui su bendraamžiams. Tuo tarpu vaikai bando prisitaikyti – atliepti tėvų ir draugų lūkesčius. Mokslininkai ieško atsakymų, kodėl vieni vaikai augdami moka ir sėkmingai vartoja abi ar visas savo aplinkos kalbas, o kiti – ne. Nuo ko tai priklauso ir kaip galima tokioms šeimoms padėti?

Daugiakalbystė – pirmiausia iššūkis tėvams

Pasaulinio lygio šeimų kalbų politikos srities mokslininkė, Jungtinės Karalystės Bato universiteto profesorė Xiao Lan Curdt-Christiansen daug metų aktyviai nagrinėja dvikalbystės ir daugiakalbystės reiškinį bendruomenėse, namų aplinkoje ir mokyklose Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Kinijoje, Prancūzijoje bei Singapūre, aiškindamasi, kaip šeimų kalbų politiką veikia vidiniai ir išoriniai veiksniai.

Mokslininkės įsitikinimu, kalbų įvairovę svarbu matyti ne kaip kliūtį, o kaip galimybę mokytis, bendrauti, tapti atviresniems. Kartu ji sutinka, kad dvikalbių ar juolab daugiakalbių vaikų ugdymas nėra lengva užduotis, nes tėvai susiduria su daugybe iššūkių, tokių kaip žinių trūkumas, į vienakalbystę orientuota šalies švietimo politika, vaikų bendraamžių spaudimas ar diskriminacija dėl kalbos visuomenėje.

„Tautinių mažumų ar imigrantai tėvai gali padėti savo vaikams tapti dvikalbiais, priimdami apgalvotus sprendimus dėl kalbinio jų ugdymo. Tėvai turi būti sąmoningi, palaikantys ir nuoseklūs vartodami kalbas namuose“, – atkreipia dėmesį mokslininkė.

Hanos Holub nuotr.

Kokių veiksmų gali imtis dvikalbių šeimų tėvai? Pasak prof. X. L. Curdt-Christiansen, savo gimtąją kalbą vaikams galima pristatyti kaip tapatybės, ryšio su šeima ir brangaus paveldo dalį, taip pat kaip kultūrinį, edukacinį ir kalbinį kapitalą, o valstybinę kalbą – kaip svarbią akademiniu požiūriu, būtiną socialiniam mobilumui ir integracijai. Reikėtų vengti kurią nors kalbą iškelti kaip „geresnę“ ar „naudingesnę“. Dvikalbystę galima pateikti kaip normą ir siekiamybę, stengtis, kad vaikai suprastų, jog kelių kalbų mokėjimas ir vartojimas lavina kūrybiškumą, palengvina mokymąsi – ir ne tik kitų kalbų.

Anot pašnekovės, tyrimai rodo, kad emocinis ryšys, kuriamas per gimtąją tėvų kalbą, padeda vaikams ją labiau vertinti. Tėvams savo kalbą šeimoje rekomenduojama vartoti kuo daugiau, ypač vaikus guodžiant, myluojant, drausminant, pasakojant jiems istorijas. Vyresni broliai, seserys ar kiti šeimos nariai ir artimieji taip pat galėtų rodyti pavyzdį vaikams aktyviai kalbėdami namuose vartojama kalba.

„Imigrantai ir tautinių mažumų tėvai gali sąmoningai kurti dvikalbę aplinką, derindami teigiamas kalbines nuostatas, nuoseklias gimtosios savo kalbos vartojimo praktikas, strateginę kalbų vadybą ir puoselėdami emocinius ryšius su savo gimtąja kalba. Toks sąmoningas požiūris ir veiksmai leidžia užsitikrinti, kad vaikai taps dvikalbiais, palaiko vaikų ryšį su jų šaknimis, o kartu padeda sėkmingai integruotis į visuomenę ir švietimo  kontekstą. Žinoma, visame šiame procese labai svarbus išorinės aplinkos palaikymas, ypač ugdymo įstaigose, taip pat bendraamžių grupėse“, – sako prof. X. L. Curdt-Christiansen.

Aplinkinių pagalba – reikšminga

Pasak mokslininkės, kartais daugiakalbystę šeimose aplinka gali apsunkinti. Pavyzdžiui, jei mokykloje skatinama ar netgi reikalaujama, kad mokiniai visada kalbėtų vien valstybine kalba, tai gali pakenkti tėvų pastangoms namuose puoselėti savo kalbas. Vaikai gali nustoti vartoti gimtąją tėvų kalbą, jei ji laikoma „nekieta“, „nesvarbia“ ar socialiai izoliuojančia. Jei bendraamžiai ir medijos nepalankiai nušviečia tautinių mažumų, imigrantų kalbas, vaikai savo tėvų gimtąsias kalbas taip pat gali laikyti nepriimtinomis.

Mokslininkė iš Jungtinės Karalystės kalba ir apie vis labiau stiprėjančią „viena valstybė – viena kalba“ ideologiją. Ši ideologija remiasi prielaida, kad šalyje galima tik viena kalba, o kelių kalbų vartojimas – grėsmė saugumui, todėl yra linkusi slopinti mažumų balsus, didinti kalbinę diskriminaciją, marginalizaciją ar priverstinę asimiliaciją. Valstybinės kalbos vartojimas šiuo atveju tapatinamas su lojalumu, tarsi kalbėjimas kitomis kalbomis savaime reikštų „mažesnį patriotizmą“. Svarbiausia – vienakalbystės ideologija, dažnai siejama su nacionalizmu, asimiliacijos politika arba kolonializmo palikimu, nepaiso žmonių mobilumo, nors globalizacijos laikais migracija pasaulyje yra įprastas reiškinys. Žmonės, persikeldami į kitą šalį, atsiveža ir savo kalbą, tapatybę bei kultūrą.

„Jei žmonės sako, kad girdėdami kitas kalbas viešumoje jaučiasi nejaukiai, jaučia grėsmę, tai dažnai kyla iš nežinomybės baimės arba iš atskirties pojūčio. Viešojoje erdvėje girdimos kitos kalbos nėra grėsmė – tai gyvybingos, įvairialypės ir globaliai susijusios visuomenės ženklas. Žmonės, kirtę imigracijos valstybės sieną, nenustoja būti savimi. Kalba yra jų tapatybės, šeimos, kultūros ir emocinio gyvenimo dalis. Kai žmonės kalba savo kalba, nėra taip, kad jie kažką slėptų ar būtų priešiški – jie tiesiog yra žmonės. Stipri visuomenė – ne ta, kurioje visi vienodi. Stiprią visuomenę kuria žmonės, kurie jaučiasi gerbiami, saugūs ir galintys prisidėti prie bendro gėrio – nesvarbu, kokia kalba jie kalba namuose ir su artimaisiais“, – tvirtina mokslininkė.

Hanos Holub nuotr.

Tačiau stipri visuomenė nėra vienintelis daugiakalbystės privalumas. Dvikalbiai ir daugiakalbiai žmonės išsiskiria tam tikrais įgūdžiais. Vienas jų – gebėjimas bendraujant išmoningai laviruoti tarp kalbų. Jungtinės Karalystės tyrėjo, Londono universiteto koledžo profesoriaus Li Wei teigimu, dvi kalbas mokantys vaikai ir suaugusieji dažnai savo mintis perteikia kūrybiškai pasitelkdami visus savo turimus kalbinius išteklius iš visų mokamų kalbų.

Hanos Holub nuotr.

Tai, kas vadinama kalbų maišymu, žmonių dažnai smerkiama kaip aplaidumas ar laikoma prasto kalbų mokėjimo įrodymu. Tačiau bene garsiausias pasaulyje tarpkalbiavimo srities specialistas ragina deramai įvertinti unikalų dvikalbių ir daugiakalbių žmonių gebėjimą bendraujant vis kirsti ribas tarp skirtingai pavadintų, tarsi izoliuotų kalbų ir realios jų vartosenos, skatina atkreipti dėmesį į tai, kad ne vieną kalbą kasdienybėje aktyviai vartojantys žmonės taip pat nuolat peržengia skirtis tarp kalbos ir kitų semiotinių bei kognityvinių žmogiškųjų išteklių. Profesoriaus žodžiais, turėtume labiau susitelkti į tai, ką daryti daugiakalbiai yra geriausiai įgudę, o ne į tai, „ko jie nedaro“ ar „nemoka“.

Profesoriai X. L. Curdt-Christiansen ir L. Wei savo temas išsamiai pristatys rugsėjo 25–27 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vykstančioje 7-ojoje tarptautinėje taikomosios kalbotyros konferencijoje „Kalbos ir žmonės“.

Konferenciją organizuoja Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacija (LITAKA) ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra. Taikomosios kalbotyros konferencijos Vilniaus universitete organizuojamos nuo 2005 m. Šiemet renginyje dalyvauja daugiau kaip 100 dalyvių iš 20 šalių. Programoje – 84 žodiniai ir stendiniai pranešimai, 3 plenariniai pranešimai, du iš jų – profesorių X. L. Christiansen ir L. Wei.

Siekiant didesnės plenarinių pranešimų turinio sklaidos, jie bus tiesiogiai transliuojami LITAKA „Facebook“ paskyroje. Vėliau asociacijos svetainėje bus publikuoti ir laisvai prieinami jų įrašai.

Daugiau apie konferenciją ir jos programą skaitykite čia.

Vakar Filologijos fakultete lankėsi naujasis Ispanijos Karalystės ambasadorius J. E. Fernando Fernández-Aguayo. Be dekano prof. dr. Mindaugo Kvietkausko susitikime dalyvavo mūsų fakulteto ispanų kalbos ir literatūros dėstytojai prof. dr. Miguel Villanueva, lekt. Claudia Medrano González ir doc. dr. Aistė Kučinskienė, podoktorantūros stažuotoja iš Madrido universiteto Silvia Peterssen Fernández bei Ispanijos ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotoja Alejandra Rubio del Barrio ir ambasadoriaus asistentė kultūros klausimais Greta Jurkūnaitė, beje, mūsų fakulteto magistrantė!

Su ambasadoriumi aptartas ispanų kalbos ir kultūros dėstymas Filologijos fakultete, studentų susidomėjimas ir įsitraukimas, naujoji pedagogų perkvalifikavimo programa, įvairios ispanakalbės kultūros sklaidos formos. Ambasadorius ir jo pavaduotoja pabrėžė siekiantys ir toliau sėkmingai bendradarbiauti su fakultetu, organizuoti ispaniško kino peržiūras, prisidėti rengiant Ispanų kultūros savaitę, puoselėti Česlavo Milošo skaitykloje esančią ir jų iniciatyva papildomą ispanakalbės literatūros lentyną.

Dekanas M. Kvietkauskas pabrėžė, kad ispanų kalba ir kultūra atveria įvairias ateities perspektyvas mūsų studentėms ir studentams, be tradicinių filologinių darbų šios kalbos bei kultūros pažinimas atveria kelią dirbti gamtos mokslų, verslo ir kitose aukštų kompetencijų reikalaujančiose srityse, kuriose Ispanijos mokslininkai turi stiprias tarptautines pozicijas. Žinoma, aptartas ir didelis ispanų kalbos mokytojų poreikis bei būdai, kaip fakultetas drauge su ambasada galėtų prisidėti jį atliepdami.

Džiaugiamės pirmu J. E. Fernando Fernández-Aguayo vizitu ir nauja bendradarbiavimo pradžia.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Iki spalio 10 d. 15 val. pratęsiamas kandidatų į Vilniaus universiteto tarybą (toliau – Taryba) kėlimo laikotarpis, remiantis VU senato nutarimu. Kandidatūras galima teikti į vieną poziciją – išorinio Tarybos nario, kuris nėra VU darbuotojas ar studentas, atstovaujančio aukštųjų technologijų, susijusių su biomedicinos mokslais, interesų sričiai. Rinkimai vyksta iš Tarybos nario pareigų pasitraukus Algimantui Markauskui, kuris Taryboje atstovavo šiai sričiai po 2024 m. rinkimų.

Reikalavimai kandidatams:

• Pasižymi nepriekaištinga reputacija.
• Elgesys atitinka VU akademinės etikos kodekso nuostatas.
• Nebuvo pripažintas padaręs nusikalstamą veiką ar atleistas už šiurkštų drausmės pažeidimą (arba nuo atleidimo praėjo ne mažiau kaip penkeri metai).
• Supranta VU misiją ir puoselėja VU vertybes.

Kandidatus gali kelti VU akademinės bendruomenės nariai, dirbantys pagal neterminuotą darbo sutartį arba ne mažiau kaip trejus metus pagal terminuotą sutartį (ne mažiau kaip puse etato).

Kandidatai keliami pateikiant VU kamieninio akademinio padalinio rinkimų komisijai šiuos dokumentus:

• Asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
• Kandidato duomenų anketą su deklaracija dėl nepriekaištingos reputacijos ir interesų konflikto atskleidimo.
• Sutikimą kandidatuoti.
• Motyvacinį arba rekomendacinį laišką.
• Pažymą apie teistumą (neteistumą).

VU taryba yra VU valdymo organas, atsakingas už tai, kad VU veikla ir valdymas atitiktų VU misiją, tikslus ir akademinius interesus. VU taryba prižiūri, ar VU veikla vykdoma laikantis viešumo ir atskaitomybės visuomenei principų. Dėl to kandidatams į VU tarybos narius keliami aukšti reikalavimai tiek moralės, tiek profesinės kompetencijos atžvilgiu.

Taryba yra sudaroma 5 metams iš 11 narių: 5 nariai – iš VU akademinio personalo darbuotojų, 4 – išorės (ne VU bendruomenės) nariai ir 2 – VU studentų atstovai (iš jų 1 – ne VU bendruomenės narys). Šios kadencijos Taryba prisiekė 2024 m. gruodžio 17 d. Daugiau apie Tarybą galite sužinoti čia.

Kandidatų į Tarybos narius – ne VU bendruomenės narius aukštųjų technologijų, susijusių su biomedicinos mokslais, srityje kėlimas vyksta nuo birželio 30 iki spalio 10 d.

Kaip iškelti kandidatūrą?

Kandidatūros teikiamos Padalinio rinkimų komisijai pristatant šiuos dokumentus:

1. Asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
2. Kandidato į Tarybos narius duomenų anketą su deklaracija dėl nepriekaištingos reputacijos ir interesų konflikto atskleidimo.
3. Ne Vilniaus universiteto darbuotojo sutikimą kandidatuoti į Tarybos narius.
4. Motyvacinį arba rekomendacinį laišką.
5. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotą pažymą apie teistumą (neteistumą) (rinktis pagrindą „Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims (įmonėms, įstaigoms, organizacijoms) dėl galiojančio teistumo“).

Pasibaigus kandidatų kėlimo laikotarpiui, vyks VU senato posėdis, skirtas VU tarybos narių kandidatūroms apsvarstyti, po kurio bus registruojami kandidatai ir skelbiamas galutinis kandidatų į VU tarybos narius sąrašas.

Šie rinkimai organizuojami vadovaujantis VU senato patvirtintu Vilniaus universiteto tarybos narių rinkimų ir įgaliojimų nutraukimo tvarkos aprašu , VU senato 2025 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. TPN-35 „Dėl Vilniaus universiteto tarybos nario rinkimų inicijavimo“ ir VU senato 2025 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. SPN-36 .

Spalio 2–4 d. Vilniaus universitete, Filologijos fakultete vyks mokslinė konferencija Genesis – Vilnius 2025.

Konferencijų ciklas Genesis yra kas kartą vis kitoje šalyje rengiamas tarpdisciplininis genetinės kritikos specialistų forumas. Konferencija Vilniuje yra šeštoji, ankstesnės vyko Helsinkyje, Krokuvoje, Oksforde, Taipėjuje ir Bolonijoje.

Filologus, istorikus, filosofus ir menotyrininkus įtraukiantys Genesis forumai skirti nuo XX a. vidurio plėtojamai, Prancūzijoje gimusiai critique génétique – autorinių rankraščių ir skaitmeninių rašymo liudijimų mokslinės analizės krypčiai. Ji laikoma viena iš dominuojančių teksto ir kūrybos proceso tyrimų metodologijų. Genetinė kritika plačiai taikoma rengiant šiuolaikines mokslines Naujųjų laikų literatūrinių, istorinių, filosofinių veikalų publikacijas tradicine ir skaitmenine forma. Kadangi genetinė kritika ne tik dalį terminijos, bet ir konceptų perėmė iš biomokslų, jos akademinėje teritorijoje plėtojami rašymo ekologijų, tekstų epigenetikos ir egzogenetikos tyrimai, kurie orientuojasi į tarpdalykinį dialogą ir idėjų perimamumą. Vilniaus konferencijoje bus diskutuojamas mimezės ir mimikrijos analogijų vaisingumas teorinės minties plėtotei, sąveikos tarp genetinės kritikos, genetikos, semiotikos, sociologijos ir psichoanalizės.

Forumą VU ir LLTI rengia drauge su ITEM (Institut des textes et manuscrits modernes) – pirmuoju ir svarbiausiu genetinės kritikos centru pasaulyje, prestižine Prancūzijos Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) institucija. Konferencijoje dalyvaus tyrėjai iš 19 šalių, greta Europos valstybių – mokslininkai iš JAV, Kanados, Japonijos, Argentinos, Kolumbijos. Plenariniai pranešėjai: Barbara Bordalejo – Lethbridgeʼo universiteto (Kanada) Humanitarinių inovacijų laboratorijos vadovė; Paola Italia – Bolonijos universiteto profesorė; Franz Johansson – ITEM tyrėjas ir Sorbonos universiteto profesorius, Dirk Van Hulle – Oxfordo universiteto profesorius, Mokslinio redagavimo ir teksto teorijos centro vadovas; Juozas Rimantas Lazutka – VU genetikos profesorius.

Renginio programą rasite čia.

 2025 m. rugsėjo 20 d. – spalio 1 d. Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedroje vieši ir vokiečių kalbos besimokantiems studentams paskaitas skaito profesorė emeritė Christa Dürscheid (Ciuricho universitetas, Šveicarija).

Profesorė Dürscheid – tarptautiniu mastu pripažinta germanistė, 2002–2025 m. Ciuricho universiteto (Šveicarija) Filosofijos fakulteto profesorė. Jos moksliniai interesai apima vokiečių kalbos gramatiką, variacinę lingvistiką, grafolingvistiką ir kompiuterinę komunikaciją. Už nuopelnus vokiečių kalbos tyrimams 2020 m. prof. em. dr. Christa Dürscheid apdovanota prestižine Konrado Dudeno premija (žr. Duden | Preisträgerinnen und Preisträger), o 2022 m. tapo Vokiečių kalbos ir literatūros akademijos (žr. Deutsche Akademie für Sprache und Dichtung) nare.

Kviečiame fakulteto studentus ir dėstytojus pasinaudoti šia išskirtine proga susitikti su profesore em. dr. Christa Dürscheid bei dalyvauti jos paskaitose ir diskusijose (paskaitos ir užsiėmimai vyksta vokiečių kalba):

• rugsėjo 23 d., 9:00–10:30 val., A9 aud.
  „Variation im Deutschen – Variation als Thema im DaF-Unterricht?“
• rugsėjo 23 d., 11:00–12:30 val., 108 aud.
  „Deutsche Syntax; Deutsche Satzstruktur und Satzglieder. Teil I“
• rugsėjo 23 d., 13:00–14:30 val., J. Balkevičiaus aud.
  „Deutsche Syntax; Deutsche Satzstruktur und Satzglieder. Teil I“
• rugsėjo 24 d., 9:00–10:30 val., A9 aud.
  „Deutsche Syntax; Deutsche Satzstruktur und Satzglieder. Teil II“
• rugsėjo 25 d., 11:00–12:30 val., 121 aud.
  „Deutsche Syntax; Deutsche Satzstruktur und Satzglieder. Teil II“
• rugsėjo 26 d., 11:00–12:30 val., A9 aud.
  „Emojis, Memes und ChatGPT. Das neue Schreiben“
• rugsėjo 30 d., 11:00–12:30 val., 108 aud.
  „Deutsche Syntax; Deutsche Satzstruktur und Satzglieder. Teil III“
• rugsėjo 30 d., 13:00–14:30 val., J. Balkevičiaus aud.
  „Deutsche Syntax; Deutsche Satzstruktur und Satzglieder. Teil III“

Vizitas finansuojamas VU Studijų tarptautinimo iniciatyvų fondo lėšomis.

Sveikiname mūsų studentus, kurie dalį vasaros atostogų paskyrė mokslui!

Šiemet net devyni VU Filologijos fakulteto studentai, vadovaujami fakulteto dėstytojų, dalyvavo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamoje vasaros praktikoje.

„Studentų vasaros praktika – nuostabi proga akademiniam jaunimui pasimatuoti mokslininko batus, patirti ne tik rimtų sunkumų, atradimų džiaugsmą. Puiku, kad ši LMT programa taip vaisingai gyvuoja“, –  teigia VU Filologijos fakulteto Mokslo ir strateginės plėtros prodekanas doc. dr. Giedrius Tamaševičius.

Studentų darbų temos:

• „Drąsos vaidmuo piliečio gyvenime: platoniškasis modelis dialoge Lachetas“;
• „Leksinės kompetencijos raida anglų kaip svetimosios kalbos mokinių rašiniuose. Longitudinis tyrimas“;
• „Nepatikimas pasakojimas airių literatūroje ir kine: Claire Keegan novelės Foster ekranizacija Colm Bairéad filme The Quiet Girl“;
• „Teksto navigacija: informacijos sisteminimo dinamika Hierosolymitana peregrinatio leidimuose“;
• „Antižanriškumo principas avangardinėje lietuvių literatūroje“;
• „Paralelinio literatūrinio tekstyno plėtimas naudojant DI pagrįstus NLP modelius tekstų skaitmeninimui, lygiavimui ir anotavimui“;
• „Interpretatio romana kaip transkultūrinio vertimo strategija: senosios lietuvių religijos atvejis (XV-XVII a.)“;
• „Imperiniai Romos atvaizdai kaip vaizdinės propagandos analizės modelis“;
• „Laisvės diskursas imperijos plėtros kontekste“.

Filologijos fakulteto studentai ir dėstytojai, iš kairės į dešinę: Iveta Ivanauskaitė, doc. dr. Nijolė Juchnevičienė, doc. dr. Aistė Kučinskienė, dr. Deividas Zibalas, Fausta Bauer, Kornelija Mikalauskaitė, dr. Eleonora Terleckienė, Deinoras Petrauskas, dr. Antanas Keturakis, dr. Tomas Riklius, doc. dr. Laura Vilkaitė-Lozdienė, Justė Pečkaitytė, doc. dr. Vytautas Ališauskas, Vilius Mėdžius. Domantas Zaluba (VU Filosofijos fakultetas), Palina Salei (Vytauto Didžiojo universitetas), Pijus Makselis ir doktorantas Simonas Baliukonis fotografuotis negalėjo, tačiau juos taip pat norime paminėti ir juos.

Linkime visiems dar daug atradimų mokslo srityje.

Vilniaus universiteto nuotrauka

Rugsėjo 25–27 d. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete vyks Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacijos (LITAKA) ir VU Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros organizuojama 7-oji tarptautinė taikomosios kalbotyros konferencija „Kalbos ir žmonės“.

Taikomosios kalbotyros konferencijos VU organizuojamos nuo 2005 m. Per šį laiką renginys tapo plačiai žinomas ir laukiamas tiek Lietuvos, tiek užsienio akademikų. Šiemet į jį susirinks daugiau nei 100 dalyvių iš 20 šalių – tiek pripažintų mokslininkų, tiek pradedančiųjų, doktorantų ir magistrantų. Konferencijoje dalyvaus įvairių Lietuvos mokslo institucijų tyrėjai. Programoje numatyti 84 žodiniai ir stendiniai pranešimai, vyks trys plenariniai posėdžiai su iškiliais kviestiniais svečiais.

Taikomoji kalbotyra – XX a. antroje pusėje susiformavęs tarpdalykinis kalbos mokslas, kurio populiarumas toliau auga. Taikomosios kalbotyros specialistai analizuoja žmonių, visuomenių ir kalbų sąveiką globaliame, nuolat kintančiame ir iššūkių kupiname pasaulyje: kalbų mokymą(si), mokėjimą, testavimą, vartojimą, kalbines nuostatas, tapatybinius, kognityvinius, psichologinius, neurologinius su kalba susijusius procesus ir kt.

„Konferencijos pavadinimas neatsitiktinai fiksuoja pagrindinius taikomosios kalbotyros, dabar jau labai plataus tyrimų lauko, dėmenis: kalba gyvena tarp žmonių, ji skirta žmonėms, yra iš esmės apie žmones ir žmonių pasaulį“, – sako VU Filologijos fakulteto mokslininkė prof. Inesa Šeškauskienė, šiųmečio konferencijos mokslinio komiteto pirmininkė. Pasak VU fakulteto docentės Ingos Hilbig, vadovaujančios renginio organizaciniam komitetui, taikomosios kalbotyros darbai ne tik gausina, papildo, tikslina turimas mokslo žinias, bet ir siūlo atsakymų į atskirų žmonių ir ištisų visuomenių gyvenime kylančius probleminius su kalbomis susijusius klausimus, tarkime, kaip veiksmingiau mokyt(is) naujų kalbų, kaip dirbti su įvairiakalbių vaikų klasėmis, kaip atpažinti neapykantos kalbą ar kurlink kreipti nacionalinę kalbų politiką.

Konferencijoje bus pristatomi naujausi sociolingvistikos, psicholingvistikos, kognityvinės lingvistikos, tekstynų lingvistikos, lingvistinės pragmatikos, diskurso analizės, leksikografijos, vertimo, lingvodidaktikos, kalbų įsisavinimo, gestotyros ir kitų taikomosios kalbotyros sričių tyrimų rezultatai.

Be bendrųjų pranešimų sekcijų, vyks keturios teminės. Net dvi iš jų bus skirtos Ukrainos karo pabėgėlių Europoje (Suomijoje, Estijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje) integracijai, kintančiai kalbinei šių žmonių tapatybei, kalbos vaidmeniui darbo rinkoje ir įsiliejant į naują visuomenę. Trečioje sekcijoje bus kalbama ir diskutuojama apie viešojo skaitmeninio diskurso mums metamus iššūkius: dezinformaciją, netikras naujienas, neapykantos kalbą, figūratyviąją kalbą, kalbėjimo apie klimato kaitą ypatumus. Ketvirtoje numatyti pranešimai apie dideles skaitmenines kalbos duomenų sankaupas, pranešėjai pristatys, kam jos naudojamos, aptars tokių duomenų tvarkymo ir laikymo, jų saugumo problematiką.

Taikomosios kalbotyros tyrimai turi didelę praktinę socialinę ir kultūrinę reikšmę, taigi daugybė konferencijos pranešimų gali būti aktualūs bei įdomūs ir plačiajai visuomenei. Tai ypač pasakytina apie plenarinius pranešimus. Plenarinių posėdžių pranešėjai – trys pasaulinio lygio mokslininkai, savo sričių ekspertai. Bato universiteto Jungtinėje Karalystėje profesorė Xiao Lan Curdt-Christiansen ir Oslo universiteto profesorė emeritė Elizabeth Lanza kalbės apie šeimos kalbų politiką (angl. Family Language Policy).

Šeimos kalbų politikos tema, daug metų aktyviai tyrinėjama ir VU Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkių, itin aktuali nūdienos Lietuvai ir mūsų diasporai – emigrantams tėvams, siekiantiems perduoti lietuvių kalbą vaikams, bet taip pat ir imigrantų Lietuvoje šeimoms. Kodėl vieni vaikai, augdami dvikalbėje aplinkoje, moka ir sėkmingai vartoja abi ar visas savo aplinkos kalbas, o kiti – ne? Nuo ko tai priklauso ir kaip galima padėti šeimoms?

Remdamasi empiriniais tyrimais iš įvairių pasaulio vietų, prof. X. L. Curdt-Christiansen aptars, kaip šeimų kalbų politiką veikia galingi išoriniai veiksniai: ideologiniai, sociopolitiniai, socioekonominiai, sociokultūriniai. Tačiau ne mažiau svarbūs yra ir jos pristatysimi vidiniai veiksniai: kas vyksta pačiose šeimose? Kokios tėvų nuostatos dėl kalbų vertės bei reikalingumo? Kokius konkrečius sprendimus jie priima dėl savo vaikų kalbų ir kalbinio jų ugdymo? Kaip kasdien su jais bendrauja, kaip elgiasi? Koks pačių vaikų vaidmuo?

Prof. E. Lanza savo pranešime susitelks į ankstyvąją dvikalbių vaikų socializaciją namų aplinkoje ir tėvų pokalbių su jais strategijas. Kokios duoda geriausių rezultatų, o kokios – vengtinos? Mokslininkė pristatys plačią tėvų ir vaikų sąveikų, taip pat ir skaitmeninėje terpėje, tyrinėjimų panoramą, aptars, kaip bendraujant kuriamos, įtvirtinamos, persvarstomos šeimos narių tapatybės. Ji taip pat parodys, kaip laisvas, takus kalbų kaitaliojimas šnekantis šeimose gali padėti išlaikyti ir sustiprinti žmonių atsivežtines – mažumos kalbas gyvenant socialinės daugumos kalbos apsuptyje.

Trečias plenarinis pranešėjas – Londono universiteto koledžo profesorius Li Wei. Jis išsamiai gvildens minėtą reiškinį ir tarpkalbiavimo (angl. translanguaging) konceptą. Mokslininkas pabrėš, kad, laikantis šio, dar palyginti mažai paplitusio ir taikomo, požiūrio, kalbos yra politiniai ir ideologiniai konstruktai, o ne lingvistiniai faktai ar mūsų psichikos realijos. Dvikalbiai individai – tiek vaikai, tiek suaugusieji – dažnai renkasi perteikti savo mintis kūrybiškai, pasitelkdami visus savo turimus kalbinius išteklius.

Tai, kas vadinama kalbų maišymu, kaip žinome, dažnai smerkiama ar netgi draudžiama (pvz., mokyklose per pamokas). Tačiau garsiausias tarpkalbiavimo srities ekspertas ragina deramai įvertinti unikalų dvikalbių žmonių gebėjimą bendraujant vis kirsti ribas tarp skirtingai pavadintų, tarsi izoliuotų kalbų ir realios jų vartosenos, atkreipti dėmesį į ne vieną kalbą kasdienybėje aktyviai vartojančių žmonių gebėjimą nuolat peržengti ribas tarp kalbos ir kitų semiotinių bei kognityvinių žmogiškųjų išteklių. Prof. L. Wei išsamiai pristatys tarpkalbiavimo sampratos radimąsi ir raidą, nagrinės jos ir paties reiškinio reikšmę ir poveikį kalbų teorijoms, tyrimų metodologijoms, kalbų politikai ir praktikai.

Siekiant užtikrinti kuo didesnę plenarinių pranešimų turinio sklaidą ne tik akademinei auditorijai – kolegoms ir studentams, bet ir tėvams, ugdytojams bei visiems besidomintiems kalba, šie pranešimai bus įrašomi ir vėliau paskelbti konferencijos ir LITAKA svetainėje.

Kai kurių konferencijos pranešimų pagrindu bus išleistas specialusis atvirosios prieigos mokslinio VU žurnalo „Taikomoji kalbotyra“ numeris.

LITAKA ir konferencijos informacinė svetainė yra čia.

Konferenciją remia „Go Vilnius“, Lietuvos mokslo taryba ir VU Filologijos fakultetas.

Tekstą parengė VU Filologijos fakulteto Taikomosios kalbotyros instituto doc. Inga Hilbig.

Rugsėjo 24 d., trečiadienį, 17 val. K. Donelaičio auditorijoje vyks Julijaus Slovackio (Juliusz Słowacki) dramų knygos MINDAUGAS, LIETUVOS KARALIUS / MINDOWE, KRÓL LITEWSKI. KORDIANAS / KORDIAN pristatymas.

Dalyvaus: vertėja prof. Regina Koženiauskienė, prof. Brigita Speičytė, Varšuvos universiteto dėstytojas dr. Tomasz Jędrzejewski, knygos dailininkas Rokas Bilinskas, leidyklos „Slinktys” vadovas Juozas Žitkauskas.

J. Slovackio dramų fragmentus ir jų vertimus skaitys Łukasz Kołpak ir Pijus Opera.

Maloniai kviečiame!