Kovo 17 d. Filologijos fakultete lankėsi Smith College studentų grupė iš JAV, vadovaujama judaikos ir žydų literatūros profesoriaus Justin Cammy.

Po žydų atminties vietas Lietuvoje ir Lenkijoje keliaujančią grupę priėmęs VU Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas pakvietę sudalyvauti tradiciškai Filologijos fakultete vykstančiame Žydų gelbėtojų dienos minėjime. Renginio metu buvo pagerbti Lietuvos žydų gelbėtojai ir Holokausto aukos. „Būkime drąsūs savo valstybei, padoresni vieni kitiems ir sąžiningesni savo istorinei praeičiai. Turėkime širdį ir protą, nuskaidrinkime ir palengvinkime kitų gyvenimus“, – minėjimo metu teigė VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Renginyje apsilankiusius studentus Fakulteto dekanas pakvietė į paskaitą apie daugiakultūrį Vilnių. „Žydų paveldo atminimas, rekonstrukcija, tyrimai yra vienas iš procesų, liudijančių mūsų demokratinės visuomenės brandą“, – paskaitoje dalyvaujantiems Smith College studentams teigė Filologijos fakulteto dekanas prof. M. Kvietkauskas.

Kovo 21 d., 10.30 -12.00 val. VU Filologijos fakulteto 115 A auditorijoje vyks informacinis renginys, kuriame bus pristatytos Arqus Europos universitetų aljanso veiklos.

Susitikimo metu Arqus veiklų vadovė, asist. dr. Julija Savickė (EVAF), pateiks bendrą Arqus II darbo grupių apžvalgą.

Arqus II darbo grupės „Daugiakalbis ir daugiakultūris centras“ veiklą pristatys grupės vadovė, prof. dr. Roma Kriaučiūnienė (FLF, UKI), kartu su VU darbo grupės narėmis: prof. dr. Nijole Burkšaitiene (FLF, LVKTI), lekt. Rūta Burbaite (FLF, ARKSI), asist. dr. Daiva Litvinskaite (FLF, TKI), asist. dr. Egle Žurauskaite (FLF, TKI).

Jei negalėsite dalyvauti gyvai, kviečiame prisijungti per MS Teams platformą.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šiandien, kovo 17-ąją, Vilniaus universiteto (VU) Simono Daukanto kiemelyje buvo minima Žydų gelbėtojų diena, skirta prisiminti ir pagerbti drąsius Lietuvos žmones, kurie nacių okupacijos metais gelbėjo žydus, rizikuodami savo ir artimųjų laisve bei gyvybe. Šiemet minėdami šią iškilią dieną dėmesį atkreipėme ne tik į įvairias civilių gyventojų grupes, įsitraukusias į žydų gelbėjimą, bet ir į jautrias išgelbėtų įvairaus amžiaus vaikų istorijas.

Vaikų gelbėjimas buvo sudėtingas: tėvai, patikėdami savo vaikus neretai mažai pažįstamiems globėjams, taip bandė jiems suteikti bent gyvenimo tikimybę, o gelbėtojai prisiėmė tėvišką atsakomybę išsaugoti ir auginti vaiką. Esami tyrimai rodo, kad daugiau galimybių būti gelbėjamam (-ai) ir išgelbėtam (-ai) turėjo šviesesnio gymio, šviesiaplaukiai ir mėlynų ar žalių akių žydų vaikai, su kuo mažesniu akcentu kalbėję lietuviškai. Nors žydėms getuose buvo draudžiama gimdyti, būtent kūdikių ar mažų vaikų gelbėjimas buvo efektyviausias. Taip po Lietuvos kaimus ir mažesnius miestelius pasklisdavo pasisvečiuoti užklydę „giminaičiai“.

„Nuoširdžiai tikiu, kad ši Vilniaus universiteto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės iniciatyva yra kasmetinė pastanga priminti, kad neramiame, užtikrintumo stokojančiame pasaulyje yra pamatinių tiesų, padorių žmonių ir teisingų moralinių laikysenų. Kad tiesa egzistuoja ir ją verta ginti. Gyvename sudėtingais laikais, kai aplinkybės verčia galvoti ir apie valstybės, ir apie savo pačių likimą. Ir tokiomis akimirkomis labai svarbu deklaruoti, kad nepasiduosime baimei, nepasiduosime pykčiui, netoleruosime tų, kurie siekia galios kiršindami bendrapiliečius, ne tik atsiribosime, bet ir darysime viską, kad istorijos klastojimas, žmogiškojo orumo niekinimas, propagandos metodai netaptų viešojo gyvenimo norma“, – teigė VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Renginio metu į susirinkusiuosius kreipėsi ir iškilmingą pavardžių skaitymą pradėjo vienas iš išgelbėtųjų vaikų – dailininkas Samuelis Bakas. Taip pat į susirinkusiuosius kreipėsi ir pavardes skaitė Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas, teisingumo ministras Rimantas Mockus, švietimo ir mokslo ministrė Raminta Popovienė, VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas, Lietuvos žydų bendruomenės narys Miša Jakobas, Izraelio, Nyderlandų, Vokietijos, Ukrainos ambasadoriai, Lenkijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadų atstovai, kiti renginio svečiai ir VU bendruomenės nariai.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

„Šiandien, minėdami Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, prisimename Oną Šimaitę ir visus tuos, kurie nepabijojo būti šviesa tamsoje. Kiekvieno iš jų pavyzdys mums primena, kad drąsa nėra garsi ar triukšminga – ji dažnai tyli ir nepajudinama, ji slypi kasdieniuose pasirinkimuose, – sakė Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas. – Tegul ši diena nebūna tik priminimas apie praeitį – tegul ji bus įsipareigojimas ateičiai. Kad niekada nepamirštume, jog būti žmogumi reiškia stovėti už kitą net tada, kai pasaulis ragina nusigręžti.“

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Ši diena pirmą kartą oficialiai paminėta 2023 m. kovo 15 d., kai VU Simono Daukanto kiemelyje buvo iškilmingai perskaitytos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių ir Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotų asmenų – pavardės, taip pat pagerbtos Holokausto aukos. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu ši atmintina diena pasirinkta neatsitiktinai – būtent 1966 m. kovo 15 d. VU bibliotekininkei Onai Šimaitei buvo suteiktas garbingas Pasaulio tautų teisuolės vardas. O. Šimaitė, turėjusi leidimą lankytis Vilniaus gete tam, kad tariamai grąžintų knygas, nešdama į getą būtiniausius daiktus užmezgė ryšį su ten kalintais žmonėmis. Išeidama ji gelbėjo rankraščius, vertingus leidinius ir netgi žmones. Nacių okupacijos metais O. Šimaitė padėjo dešimtims žydų, dėl to pati buvo suimta ir išsiųsta į Dachau koncentracijos stovyklą.

Icchokas Meras (dešinėje) dalina autografus skaitytojams. Vikipedija nuotrauka

Minint Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, kurios šių metų tema – „Išgelbėti vaikai“, Vilniaus universitetas (VU) kviečia susipažinti su garsaus Lietuvos žydų prozininko Icchoko Mero gyvenimo istorija ir kūryba. Apie įkvepiančią I. Mero išgelbėjimo istoriją, kuri įvyko per tamsiausią žmonijos istorijos etapą – Holokaustą, pasakoja VU Filologijos fakulteto dekanas, literatūrologas prof. Mindaugas Kvietkauskas.

Per plauką nuo mirties

„Icchokas Meras kilęs iš Kelmės. Jo tėvas Jehuda Meras buvo Žydų liaudies banko Kelmės skyriaus direktorius. Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, nepaklusęs lietuvių baltaraiščių patyčioms, jis buvo sušaudytas 1941 m. liepos mėnesį. Jo žmona, I. Mero mama Miriam, kartu su vaikais, septynmečiu Icchoku ir dvylikamete seserimi Janina, baltaraiščių buvo nuvesti į Kelmės dvaro daržinę, kur buvo suvarytos ir kitos Kelmės žydų šeimos ir rengtasi jų egzekucijoms“, – pradeda pasakoti VU Filologijos fakulteto dekanas.

Jau vedant likusius Kelmės žydus sušaudyti prie žvyrduobių, dalis vaikų buvo netikėtai atskirti nuo tėvų ir parvesti atgal į daržinę. Anot I. Mero sesers Janinos, taip nurodė naciai, baiminęsi, kad šaudant vaikus gali kilti sumaištis. Tarp į daržinę grąžintų vaikų buvo ir I. Meras su seserimi Janina. Jų mama tada, 1941 m. liepos 29 d., buvo sušaudyta.

„Tuo metu kelioms moterims pavyko išvogti iš daržinės ir išgelbėti kai kuriuos vaikus. Tarp jų buvo I. Meras su seserim. Juos nuo mirties išgelbėjo buvusi jų šeimos tarnaitė Michalina Legantienė. Ji kartu su savo bičiule Petronėle Urbeliene stengėsi išgelbėti ir paslėpti kuo daugiau žydų vaikų. Tačiau vaikus slapstyti buvo sudėtinga. Kitos šeimos bijojo vaikais rūpintis dėl nacių ir baltaraiščių teroro ir grasinimų. Po kelias dienas juos priglausdavo tai viena, tai kita šeima“, – apie iš mirties gniaužtų „išvogtus“ vaikus pasakoja VU Filologijos fakulteto dekanas.

Septintasis Dainauskų vaikas

Galiausiai, pasak literatūrologo, stebuklingiausias I. Mero gelbėjimo momentas nutiko tada, kai, vienai šeimai atsisakius toliau jį slėpti, berniukas atsidūrė gatvėje ir nebežinojo, kur toliau eiti. „Jis atsimena, kad gatvėje sėdėjo verkdamas. Staiga pamatė pro šalį einantį valstietį. Tai buvo Juozas Dainauskas. Šiek tiek išgėręs jis traukė namo, tačiau pamatęs verkiantį vaiką priėjo ir paklausė, kas jam yra. I. Meras atsakė: „Aš žydukas ir niekas manęs nenori.“ J. Dainauskas išsyk nusprendė tiesiog parsivesti jį namo ir kartu su žmona Bronislava Dainauskiene auginti kaip savo vaiką“, – pasakoja prof. M. Kvietkauskas.

Dainauskų šeima buvo neturtinga, jie sunkiai vertėsi ir dirbo, ypač karo metais. Nepaisydami skurdo ir didžiulės grėsmės, Dainauskai prisiėmė auginti nepažįstamą žydų berniuką kartu su kitais šešiais savo vaikais. Jis gavo fiktyvų lietuvišką vardą – Algirdas Dainauskas, o jo žydiška tapatybė buvo slepiama.

„Yra daugybė I. Mero pasakotų istorijų, kaip jis buvo saugomas ir slepiamas Dainauskų namuose. Iškilus pavojui, jų sūnus Petras Dainauskas nešdavo I. Merą į mišką slėpti. Kartą, policininkams įtarus, kad Dainauskai augina žydų vaiką, P. Dainauskas pasisiūlė, kad vietoje Icchoko nušautų jį. Taip globojamas I. Meras išgyveno iki pat karo pabaigos. Dainauskų šeima jį augino iki pilnametystės, kai jis susigrąžino savo tikrąjį vardą ir pavardę. Vėliau liudijo, kad gyvendamas lietuvių šeimoje jis įgijo dvigubas šaknis – žydiškas ir lietuviškas“, – apie tai, kaip I. Meras išgyveno Holokaustą, pasakoja prof. M. Kvietkauskas.

Jis primena, kad pagrindiniams I. Mero gelbėtojams J. Dainauskui, B. Dainauskienei, P. Dainauskui, pirmajai jo gelbėtojai M. Legantienei, taip pat ir jo sesers gelbėtojams 2004 m. buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Filologijos fakulteto dekanas, literatūrologas prof. Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus universiteto nuotrauka

Išgyvenimai kūryboje ir sovietinis antisemitizmas

Nors I. Meras save laikė tiek žydų, tiek lietuvių rašytoju, kūrė jis tik lietuvių kalba. Tiesa, pasak VU literatūrologo, jo kaip rašytojo kelias nebuvo lengvas: „Dėl I. Mero tapatybės jam rašytojo, humanitaro kelias nebuvo lengvai prieinamas. Jis studijavo ir baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo radijo ir televizijos inžinieriaus specialybę. Pasirinkęs anuometines medijas ir jų technologijas jis tarsi per aplinkkelį įsiliejo į lietuvių literatūrą, tačiau jo kūrybinis debiutas buvo sudėtingas. Išsyk po stalinizmo laikotarpio, šeštajame dešimtmetyje, į Holokausto temą buvo žiūrima labai įtariai. Tačiau jau su savo pirmąja novelių apysaka „Geltonas lopas“ 1960 m. I. Meras įvedė labai skausmingą Holokausto atminties temą į lietuvių literatūrą.“

Pašnekovas „Geltoną lopą“ vadina svarbiu lūžiu. Tai tarsi vaikiška apysaka, pasakojama žydų berniuko lūpomis ir turinti labai daug autobiografinių bruožų. „Netgi palyginę, kas tuo metu publikuota išeivijoje, akivaizdžiai matome, kad tas lūžis, kurį I. Meras įvykdė sovietinėje Lietuvoje, buvo labai didelis. Palyginimui galima prisiminti to paties laiko Antano Škėmos apysaką „Izaokas“, kurioje prabilta apie lietuvių dalyvavimą Holokauste ir Kauno „Lietūkio“ garažo žudynes. Tai taip pat lūžinis kūrinys, bet „Geltonas lopas“ sukurtas sovietinės cenzūros sąlygomis, o A. Škėma „Izaoką“ parašė laisvajame pasaulyje – JAV“, – teigia prof. M. Kvietkauskas.

1963 m. pasirodė klasikiniu tapęs I. Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“. Pasak prof. M. Kvietkausko, šis kūrinys iki šiol svarbus dėl savo literatūrinio originalumo ir modernumo. Tai be galo įdomiai sukonstruotas ir išskirtiniu novatoriškumu lietuvių prozoje pasižymintis pasakojimas, jungiantis Holokausto istoriją, biblinius kontekstus, Vilniaus geto tragediją ir universalius egzistencinius klausimus.

„I. Mero kūriniai pasakoja ne tik apie Lietuvoje vykusį Holokaustą, bet ir apie bendražmogišką patirtį, apie skirtumą tarp buvimo žmogumi ir nužmogėjimo. I. Meras pabrėždavo, kad gali paliudyti, jog tokiose katastrofinėse situacijose nėra svarbus skirtumas tarp tautų ar religijų. Svarbus lieka skirtumas tarp žmonių ir ne žmonių. Tarp tų, kurie išlaiko etinius principus, ir tų, kurie juos pamiršta ir pasiduoda blogio galiai. Manau, kad ši I. Mero kūrybos žinia išlieka be galo aktuali Lietuvoje ir visame pasaulyje, šiuolaikiniame mūsų kontekste, kuriame toliau matome iškylant tas pačias dilemas“, – apibendrina VU Filologijos fakulteto dekanas.

Pasaulinis pripažinimas ir Onos Šimaitės palaikymas

Dėl drąsios kūrybos I. Meras ėjo į vis didesnį konfliktą su sovietų valdžia. Pasak literatūrologo, kritiniu tašku tapo jo romanas „Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius“: „Be galo modernus eksperimentinis romanas, kuris jau akivaizdžiai nebesilaikė jokių ideologinių rėmų, buvo visiškai nekonformistiškas. Romano publikavimas tuometiniame „Pergalės“ žurnale sukėlė griežtą cenzūros reakciją, kūrinys buvo uždraustas, o I. Meras suvokė, kad jo perspektyvos sovietinėje Lietuvoje lieka labai ribotos.“

1972 m. I. Meras pasinaudoja tuomet jau egzistavusia, nors sunkiai įgyjama teise žydų kilmės asmenims išvykti į Izraelį. Tačiau, pasak prof. M. Kvietkausko, svarbiausia, kad gyvendamas Izraelyje jis ir toliau rašė lietuviškai. Sovietų Lietuvoje uždrausti kūriniai buvo publikuoti lietuvių išeivių JAV. Gyvendamas Izraelyje jis toliau išliko lietuvių rašytoju. Jo kūriniai buvo išversti į daugybę kalbų ir Vakaruose susilaukė didelio pripažinimo.

I. Mero kūrybą ir Holokausto atminties liudijimus skatino Paryžiuje gyvenusi legendinė VU bibliotekininkė ir pirmoji lietuvė Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė, su kuria nuo 1960 m. jis susirašinėjo. „O. Šimaitė, perskaičiusi jo pirmąją knygą „Geltonas lopas“, parašė jam laišką išreikšdama labai aukštą vertinimą. Savo laiškuose ji rašė norinti padaryti viską, kad I. Mero kūryba būtų išversta į kuo daugiau kalbų, kad būtų didžiausiose pasaulio bibliotekose. O. Šimaitė rūpinosi jo kūrybos, kurią laikė pokario Lietuvos literatūros viršūne, skleidimu. Tad pirmoji Lietuvos Pasaulio tautų teisuolė po karo toliau rūpinosi Lietuvos žydų kultūros ir literatūros sklaida pasaulyje“, – sako prof. M. Kvietkauskas.

Šiemet I. Mero ir kitų Lietuvos žydų gelbėtojų dieną minėti ir prisidėti prie gelbėtojų atminimo įprasminimo Vilniaus universitetas kviečia kovo 17 d. (pirmadienį) 15.00 val. VU Simono Daukanto kiemelyje (Universiteto g. 5). Renginio metu bus skaitomos Lietuvos žydų gelbėtojų pavardės.

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje kovo 14-15 dienomis vyksta XV Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniams. Tradiciškai Olimpiadą organizuoja Lietuvos neformaliojo švietimo agentūra, bendradarbiaudama su Filologijos fakultetu. Olimpiados Vertinimo komisijos pirmininkė – prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Komisijos darbe dalyvauja fakulteto dėstytojai ir studentai: prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė, doc. dr. Regimantas Tamošaitis, dr. Neringa Klišienė, dr. Ernesta Kazakėnaitė, doc. dr. Vilma Zubaitienė, dr.  Erika Jasionytė-Mikučionienė, studentai Viltė Stukaitė, Laura Sakalauskaitė, Justina Katauskaitė, Linas Daugėla.

Olimpiada yra išugdžiusi daug Filologijos fakulteto absolventų: bakalaurų, magistrų ir mokslo daktarų.

Vilniaus universiteto Skandinavistikos centras ir Švedijos ambasada maloniai kviečia dalyvauti kovo 20 d., ketvirtadienį, 11 val. Filologijos fakulteto Z. Zinkevičiaus auditorijoje (92) vyksiančioje Bengt'o Jangfeldt'o paskaitoje (anglų kalba) „The Nobel family: Not only Alfred but one of Europe's biggest industrial dynasties”.

Kartą metuose visų šalių akys krypsta į Švediją, nekantriai laukiant žinios, kam gi šiais metais bus skirta Nobelio premija – vienas garbingiausių apdovanojimų pasaulyje. Dauguma žino, kad Alfredas Nobelis buvo iškilus mokslininkas ir dinamito išradėjas, bet nedaug kas girdėjo, kad jis priklausė genialių žmonių šeimai su unikalia, intriguojančia istorija.

Jo knyga Immanuel Nobel & Söner: Svenska snillen i tsarernas Ryssland (2020; Immanuelis Nobelis ir sūnūs: švedų genijai carinėje Rusijoje) yra akademinis, patraukliai parašytas darbas apie Nobelių šeimą, jos reikšmingus darbus, išradingumą ir neįtikėtiną verslumą. Vertimas į anglų kalbą The Nobel Family: Swedish Geniuses in Tsarist Russia (2023) pateko į The Financial Times geriausių metų knygų sąrašą. Knyga taip pat išversta į rusų, azerų bei suomių kalbas.

Knygos autorius Bengt'as Jangfeldt'as – žinomas Švedijos slavistas, rašytojas ir vertėjas, knygų apie B. Pasternaką, V. Majakovskį, O. Mandelštamą, J. Brodskį, A. Munthe, R. Wallenbergą autorius, prestižinių literatūros premijų (dukart Augusto Strindbergo premijos – aukščiausio Švedijoje literatūrinio apdovanojimo, Švedijos akademijos premijos ir kt.) laureatas. Bengt'as Jangfeldt'as daug rašo ir Rusijos politikos bei istorijos klausimais: jo knyga Vi och dem. Bengt Jangfeldt om Ryssland som idé (2017; Mes ir jie. Bengt'as Jangfeldt'as apie Rusiją kaip idėją) prasidėjus 2022 m. karui buvo išleista pakartotinai ir išversta į daugelį kalbų.

2024 m. rudenį Bengt'as Jangfeldt'as viešėjo Vilniaus universitete ir sužavėjo auditoriją paskaitomis apie Raoulį Wallenbergą ir Josifą Brodskį. Nuoširdžiai džiaugiamės jo grįžimu ir galimybe pristatyti šį puikų autorių platesnei auditorijai, šį kartą per jo pasakojimą apie iškiliąją Nobelių šeimą.

2024 m. Prancūzų kalbos, literatūros ir kultūros katedros nuotrauka

Šių metų kovo 17 d. prasidės Prancūzų kalbos, literatūros ir kultūros katedros organizuojama prancūzų filologiją studijuojančių studentų konferencija. Jos metu bus pristatomi baigiamojo kurso studentų bakalauro darbų preliminarūs tyrimų rezultatai. Jau tradicine tapusios konferencijos metu paminimas Frankofonijos mėnuo.

2022 metais konferencija buvo skirta Dangeručio Čebelio 95-osioms gimimo metinėms paminėti, o 2023 metais ją skyrėme Prancūzijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 100-mečio minėjimui. Pernai sukako 250 metų nuo prancūzų kalbos studijų pradžios Vilniaus universitete ir 80 metų, kai įkurta prancūzų kalbos katedra Istorijos ir Filologijos Fakultete. Taip buvo paminėta prancūzų kalbos studijų pradžia Vilniaus universitete.  

2024 metais pirmą kartą studentų konferencija buvo rengiama kartu su Balstogės universiteto Prancūzų lingvistikos katedra (prof. dr Joanna Cholewa ir prof dr Agnieszka Wloczewska). Šiais metais konferencija jau yra trišalė. Konferencijoje Kultūrinė diplomatija – būdas skatinti dialogą dalyvauja ir savo tiriamųjų darbų rezultatus pristato studentai iš Prancūzijos, Liono universiteto. Dėkojame doc. dr. Vitalijai Kazlauskienei už sėkmingai plečiamus mainus su studentais.

Dėkojame visiems konferencijos organizatoriams ir dalyviams bei džiaugiamės gražiu tarptautiniu bendradarbiavimu.

Renginio programą galite rasti čia

Šie metai Lietuvoje oficialiai paskelbti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metais. VU biblioteka prisideda prie jų minėjimo ir kovo 19 d. 17 val. atidaro dokumentinio paveldo parodą Apie dvi Baroko žvaigždes, arba Sarbievijus ir įmantrioji poezija. Ji kvies lankytoją ne tik apžvelgti žymiojo Lietuvos ir Europos poeto, Vilniaus universiteto auklėtinio kūrybą, bet ir pasigrožėti figūriniais eilėraščiais – grafinėmis formomis išsiskiriančia ir dailės elementais praturtinta poezija, gyvavusia Baroko literatūroje.

„Džiaugiamės, galėdami atidaryti parodą apie talentingą asmenybę, kurios žingsniai kadaise skambėjo Vilniaus universiteto erdvėse. Didysis kiemas ir jį supantys pastatai, vienuolijos erdvė aplink dabartinį Observatorijos kiemą – tai Sarbievijaus gyventos vietos. Vienoje jų, kurią dabar vadiname P. Smuglevičiaus sale, atversime poeto literatūrinį palikimą, saugomą VU bibliotekoje. Apsilankiusieji pamatys šių šventinių metų „kaltininką“ – 1625 m. metais Kelne išleistą pirmąjį Sarbievijaus eilėraščių rinkinį, labai išgarsėjusį ir susilaukusį daugybės leidimų“, – sako VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus laikomas vienu iškiliausių lotyniškai rašiusių XVII a. Lietuvos ir Europos Baroko epochos poetų. Jis buvo Lietuvos jėzuitų provincijos narys, retorikos teoretikas, pedagogas, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininkas. Krikščionių Horacijumi ir sarmatų Horacijumi pramintam poetui popiežius Urbonas VIII netgi buvo patikėjęs bažnytinių himnų redagavimą.

Sarbievijaus poetiniuose kūriniuose persipynė antikinė ir krikščioniška tradicijos, Europos ir ATR realijos. Temų įvairovė plati, apimanti tiek kasdienybės ir žemiškojo gyvenimo patirtis, tiek asmeninius religinius išgyvenimus. Kertinis Sarbievijaus kūrybos elementas – tai paties poeto apibrėžta barokinio stiliaus formuluotė: „taiki nesantaika arba netaiki santaika“.­­ Ši antitezė realizuojama tarpusavyje gretinant nederančius žodžius, prasmes ar įvaizdžius, kad išeitų šmaikšti ir sąmojinga mintis. Toks prieštarų konstravimas, konceptas, tapo Baroko epochos ženklu, kuriuo buvo galima nusakyti to amžiaus kūrybą ir mąstymą.

VU bibliotekoje atidaromą parodą sudaro dvi dalys. Pirmoji dedikuota Sarbievijaus gyvenimui ir kūrybai, pradedant pirmąja jo poezijos rinktine Lyrikos knygos laida ir baigiant rezidavimu karaliaus Vladislovo IV Vazos dvare. Lankytojai parodoje galės susipažinti su poeto eilėmis, traktatais, įvairia dokumentine medžiaga, susijusia su Sarbievijaus veikla Vilniaus universitete, kur jis studijavo, o vėliau dėstė, ėjo rektoriaus patarėjo pareigas. Šio didžio poeto dėka Vilniaus universitete susiformavo literatūrinis humanistų būrelis, kuriam priklausė talentingiausi šalies poetai.

Antra parodos dalis yra skirta artificiozinei Baroko poezijai – figūriniams eilėraščiams, primenantiems mįsles ir rebusus, sukonstruotiems taip, kad sudarytų grafinį vaizdą. Skirtingai nei pirmojoje, antrojoje dalyje pristatoma ne vieno poeto kūryba, o tam tikra poezijos rūšis.

Įdomu tai, kad pats Sarbievijus kritiškai vertino artificiozinę poeziją ir jos populiarumą, nors ne kartą buvo pasidavęs šiai poezijos madai, be to, jo poezija buvo cituojama artificiozinės poezijos vadovėliuose.

Data: 2025 kovo 19 d. 17 val. Įėjimas laisvas.

Vieta: VU biblioteka, P. Smuglevičiaus salė (I a.), Universiteto g. 3.

Paroda veiks iki: 2025 m. rugsėjo 28 d.