Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr. 

Birželio 30 d. Vilniaus universiteto (VU) bendruomenė tradiciškai paminėjo studijų metų pabaigą! VU Šv. Jonų bažnyčioje vykusiose iškilmėse „Finis anni academici“ buvo pagerbti nusipelnę akademinės bendruomenės nariai, skirti apdovanojimai už reikšmingus mokslo pasiekimus, suteikti mecenatų vardai ir iškilmingai įteikti simboliniai atminties diplomai nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems ir iš VU pašalintiems jo bendruomenės nariams. 

Skatindamas mokslininkus siekti aukščiausio lygio mokslinių rezultatų, VU rektorius atminimo ženklais už reikšmingus mokslo pasiekimus apdovanojo 2025 m. geriausių mokslinių darbų autorius ir jų grupes.

Geriausios socialinių ir humanitarinių mokslų sričių publikacijos kategorijoje apdovanojimą gavo Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė už monografiją „Reformation in Lithuania: origins and developments up to 1570“.

VU Rektorius prof. Rimvydas petrauskas ir prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė 

Už geriausią taikomąjį darbą apdovanota Filologijos fakulteto doc. dr. Vilma Zubaitienė. Apdovanojimas kalbininkei paskirtas už jos parengtą mokslinio Pilypo Ruigio žodyno leidimo II tomą „Pilypo Ruigio žodynas: Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon, 1747“ (studija ir kritinis žodyno leidimas)

VU Rektorius prof. Rimvydas petrauskas ir doc. dr. Vilma Zubaitienė

VU rektoriaus padėkos įteiktos absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais. Padėkas gavo 55 pirmosios ir 83 antrosios pakopos studijų programų absolventai.

Džiaugiamės, kad šiemet mūsų Fakulteto absolventai buvo apdovanoti kaip niekad gausiai. VU rektoriaus padėkas gavo šie pirmosios pakopos, vientisųjų studijų programų absolventai – Augustina Andriuškevičiūtė, Sofiia Kalenska, Justyna Tankeliun, Pijus Makselis, Andrius Kupčinskis, Kornelija Mikalauskaitė, Anastasija Stankevičienė, Gabija Krompcholcaitė, Adrija Redeckaitė, Fausta Bauer, Aistė Markevičiūtė. 

Padėkos įteiktos ir antrosios pakopos, vientisųjų studijų programų absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais, tarp jų Filologijos fakulteto absolventams – Ovidijui Videikai, Aušrinei Tverskytei, Dariai Tsudikovai, Mykolui Degučiui, Rokui Linkevičiui.  

Sveikiname ir džiaugiamės! 

Mokslo metų pabaigą, kaip ir kasmet, simboliškai pažymėjo universiteto vėliavos nuleidimas. Ji vėl bus pakelta rugsėjo 1-ąją, prasidedant naujiems akademiniams metams. Iki pasimatymo rudenį! Lauksime sugrįžtančių ir visų, kurie nuo rugsėjo prisijungs prie Vilniaus universiteto bendruomenės.

Birželio 29–30 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyksta tarptautinė mokslinė konferencija „Kings, Queens, Princesses. International Conference on the 500th Anniversary of the Birth of Catherine Jagiellon“, skirta Kotrynos Jogailaitės 500-osioms gimimo metinėms paminėti. 

Kotryna Jogailaitė – Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė, Lietuvos ir Lenkijos karalaitė, vėliau Suomijos kunigaikštienė ir Švedijos karalienė. Jos politinis ir kultūrinis vaidmuo XVI a. tapo svarbia jungtimi tarp Švedijos ir žemyninės Europos ir iki šiol sulaukia mokslininkų dėmesio. 

Konferencijoje pranešimus skaito 14 mokslininkų iš Suomijos (Helsinkio ir Turku universitetų), Švedijos (Upsalos universiteto), Lenkijos (Varšuvos, Lodzės, Poznanės, Marijos Kiuri-Skłodowskos, Silezijos ir kitų universitetų), Turkijos (Stambulo universiteto) bei Lietuvos.

Pirmojoje konferencijos sesijoje ypatingo dėmesio sulaukė Helsinkio universiteto profesorės Anu Lahtinen pranešimas „Women’s Networks and Shared Family Histories“, kuriame nagrinėti moterų socialiniai ryšiai ir bendros šeimos istorijos, bei Upsalos universiteto mokslininko Peterio Sjökvisto pranešimas „Catherine Jagiellon’s Books in the Uppsala University Library“, skirtas Kotrynos Jogailaitės knygų rinkiniui, saugomam Upsalos universiteto bibliotekoje.

Konferenciją organizuoja Vilniaus universiteto Polonistikos centras ir Opolės universiteto Ankstyvųjų naujųjų laikų tyrimų centras. 

Detaliau susipažinti su programa galima čia.

Birželio 2 d. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete dr. Orlagh Woods subūrė mokslininkus ir studentus iš Medicinos bei Filologijos fakultetų į seminarą apie naratyvinę mediciną, skirtą reprodukcinės sveikatos priežiūros tyrinėjimui per literatūrą, meną ir refleksyvias diskusijas. Seminaras buvo organizuotas kaip Marie Skłodowska-Curie Actions (MSCA) finansuojamo podoktorantūros projekto „Repro-fiction“ dalis.

Seminare dalyviai per įvairias veiklas buvo kviečiami gilintis į sveikatos priežiūros ir kūno autonomijos klausimus. Apmąstyti reprodukcinės priežiūros etinius aspektus skatino diskusija apie istorinį paveikslą vaizduojantį pirmąjį Cezario pjūvį, atliktą Lotynų Amerikoje. Vėliau sekė atidaus skaitymo užduotis, sutelkta į literatūrinį tekstą, nagrinėjantį reprodukcinę netektį. Šio teksto analizė paskatino dialogą apie pasakojimo vaidmenį perteikiant patirtis, kurios dažnai nutylimos arba sunkiai įvardijamos žodžiais.

Seminarą kartu vedė dr. Loïc Bourdeau ir dr. Rūta Morkūnienė, kurių literatūros studijų ir medicinos srities išmanymas išryškino tarpdisciplininių prieigų svarbą sprendžiant sudėtingus sveikatos priežiūros klausimus. Remiantis humanitarinių mokslų ir medicinos perspektyvomis, seminaras parodė, kaip bendradarbiavimu grįstas dialogas gali pagilinti mūsų supratimą apie reprodukcines patirtis ir pagerinti priežiūros praktikas.

Naratyvinė medicina – tai įrodymais grįstas požiūris, pabrėžiantis pacientų istorijų išklausymo, interpretavimo ir į jas reagavimo svarbą. Įrodyta, kad naratyvinė medicina skatina empatiją, stiprina komunikaciją ir prisideda prie labiau į pacientą orientuotos priežiūros. Jos įžvalgos ypač vertingos kontekstuose, kuriuose reprodukcinė sveikatos priežiūra istoriškai buvo formuojama ribojančių ar represinių politinių ir socialinių režimų, atveriant erdvę balsams ir patirtims, kurios dažnai likdavo marginalizuotos.

Seminaras buvo platesnių projekto „Repro-fiction“ tikslų dalis, kuriais siekiama nagrinėti literatūros, sveikatos priežiūros ir reprodukcinio teisingumo sąsajas. Jis taip pat atvėrė įkvepiančias galimybes būsimoms tarpdisciplininėms bendradarbiavimo formoms, o organizatoriai tikisi tęsti šiuos pokalbius per būsimus renginius ir partnerystes.

Vertimo studijų katedra

Marvinas Dolhemas. Nuotr. Veslava Sidaravičienė

Nusprendęs studijuoti ir gyventi Vilniuje, prancūzas Marvinas Dolhemas susidūrė su Lietuvą lydinčiais stereotipais. „Kai pirmą sykį pasakiau šeimai, kad važiuosiu į Vilnių, mama domėjosi, ar Vilniuje yra elektra. Močiutė buvo įsitikinusi, kad susikalbėsiu prancūziškai. Vienas senelis galvojo, kad gyvensiu Jugoslavijoje, o kitas – kad Turkijoje. O tai buvo 2018 m. – ne taip jau seniai...“, – prisimena Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros doktorantas. Tokių įsitikinimų atsiranda dėl informacijos stokos – M. Dolhemo teigimu, mokykloje apie Lietuvą nieko nepasakojama. Vis dėlto jis priduria matantis, kad Baltijos šalys yra be galo pažengusios.

„Paryžius turbūt yra vienas lankomiausių miestų pagal turistų skaičių, todėl [organizacijoms – aut. past.] net nereikia ypatingai stengtis – visi ir taip ten važiuoja“, – pripažįsta jis. Lietuvoje įvairios organizacijos rūpinasi miesto turizmo plėtra ir, anot M. Dolhemo, tai veikia. Jaunasis mokslininkas džiaugdamasis pasakoja, kad pažįstami, atvykę į Vilnių, visada nori vėl čia apsilankyti. „Pusbrolis, kuris čia lankėsi prieš dvejus metus, neseniai parašė, kad būtinai turi grįžti – miestas labai gražus“, – teigia pašnekovas.

Paklaustas, kas labiausiai įstrigo pirmą sykį atvykus į Lietuvą, jis išskyrė tris dalykus. Pirmiausia – ramybę, antra – žmonių santykį su savo kraštu. „Žmonės čia mėgsta savo šalį, savo žemę. Prancūzijoje tai sunkiau pastebėti – o čia aiškiai juntama: mes lietuviai, čia mūsų šalis.“ Galiausiai jis pabrėžia ir kalbos aspektą – lietuvių kalbos istoriją.

Vilnius žavi ramybe

Nacionalinio Rytų kalbų ir kultūrų instituto Lituanistikos studijų sekcijos alumnas, jau ketverius metus gyvenantis Vilniuje, išskiria esminius Vilniaus ir Paryžiaus skirtumus. Paryžiuje, pasak jo, šiuo metu yra įsikūrę apie du milijonai žmonių, o dirbti ar studijuoti kasdien atvyksta dar keli milijonai. Pagrindinė problema, kad tokiam žmonių skaičiui nėra pritaikyta miesto infrastruktūra. Nors jis pats nėra kilęs iš Paryžiaus, šiame mieste yra studijavęs, todėl prisimena, kaip nuolat vargindavo nuolatinis stresas ir triukšmas. 

Paryžius – didelis, bet kartu ir perpildytas, o Vilniuje kur kas ramiau. „Vilniuje mes turime daugiau erdvės, turime, kur pasivaikščioti. Čia galima ramiai keliauti net naktį“, – tapatindamasis su lietuviais sako mokslininkas. Pasak jo, ir čia atvykstantys draugai nuolat atkreipia į tai dėmesį.

Anot doktoranto, patys prancūzai sako, kad Paryžius nėra visa Prancūzija – tai tarsi atskiras, tarptautinis pasaulis, pilnas užsieniečių. Mieste galima jaustis gerai, jei žinai, kur eiti ir ko vengti – yra vietų, kur saugu, ir tokių, kurias geriau apeiti tam tikru metu. Keliaudamas su drauge jis visada iš anksto suplanuoja maršrutą. Neatsitiktinai prie Eifelio bokšto gausu smulkių prekeivių ir sukčių – jie puikiai žino, kur susitelkia turistai.

Marvinas Dolhemas. Nuotr. Veslava Sidaravičienė

Prieš kurį laiką grįžęs į gimtąjį kaimą pašnekovas pastebėjo, kad per pastaruosius dvidešimt metų viskas smarkiai pasikeitė: anksčiau buvęs gražus ir gyvas, dabar atrodo apleistas, daug kas išnykę. Lietuvoje, jo teigimu, gyventi yra jaukiau ir patogiau.

Dėl šalies M. Dolhemas pradėjo domėtis lietuvių kalba

M. Dolhemas 2018 m. apsilankė Dainų šventėje – ši patirtis paliko didžiulį įspūdį. Būtent tada tyrėjas suprato, kad nori išmokti lietuvių kalbą ir grįžti į Lietuvą. Tačiau bandymai savarankiškai mokytis kalbos nepasisekė – jo turėti vadovėliai pasirodė nepraktiški – ypač trūko paaiškinimų, kaip kirčiuoti. „Gali kalbėti, bet žiauriai blogai skamba. Žmonės dažnai taisydavo mano kirčiavimą“, – prisimena doktorantas. Nors pamažu pradėjo suprasti pavienius žodžius ir reikšmes, taisyklingų sakinių sudaryti dar nepavykdavo.

Todėl M. Dolhemas nusprendė lietuvių kalbos mokytis nuosekliau. Susisiekė su dėstytoja dr. Hélène de Penanros iš Nacionalinio Rytų kalbų ir kultūrų instituto Lituanistikos studijų sekcijos ir buvo pakviestas lankyti lietuvių kalbos paskaitas. Jo studijos buvo itin intensyvios. „Pradedi aštuntą ryto, baigi pusę dešimtos vakaro“, – prisimena M. Dolhemas. Paskaitos vykdavo vakarais, todėl jas galėjo derinti su dieninėmis rusų kalbotyros studijomis. Lietuvių kalbos jis mokėsi trejus metus, vėliau pradėjo studijuoti ir latvių kalbą. Baigęs studijas doktorantas įgijo lituanistikos bakalauro laipsnį.

Kai M. Dolhemas studijavo magistrantūros antrame kurse, turėjo galimybę vienam semestrui pagal mainų programą atvykti studijuoti į VU. Tas pusmetis tapo lūžio tašku – Vilnius jį taip patraukė, kad semestro pabaigoje visai nenorėjo grįžti į Paryžių: „Nusprendžiau pasinaudoti proga ir susiradau darbą: iš pradžių Latvijoje, vėliau – Vilniuje“. Netrukus apsisprendė tęsti akademinę veiklą ir įstojo į doktorantūrą VU.

Jo disertacijos tema – baltų ir slavų reliacinių būdvardžių sistema. Vadovaujamas Baltistikos katedros profesoriaus Miguelio Villanuevos Svenssono, jis tiria priesagų, pavyzdžiui, -iškas, -inis, -ynas: „namas – naminis, namiškas, Lietuva – lietuviškas, kaimas – kaimynas“, raidą baltų ir slavų kalbose. Dabartinėje kalboje tai yra daiktavardžių darybos priesaga, bet baltų-slavų prokalbėje ji tokio statuso neturėjo. Tačiau, anot jo, didžiausia problema – pats reiškinio apibrėžimas. Skirtingos lingvistinės mokyklos šį reiškinį aiškina nevienodai. „Slavistai turi savo idėją, baltistai iš esmės eina panašia kryptimi, bet indoeuropeistai visiškai nesutinka – siūlo visai kitą požiūrį“, – pasakoja pašnekovas.

Kalbėdamas apie metodologiją, M. Dolhemas kritiškai vertina uždarą požiūrį į kalbą. Doktorantas pabrėžia, kad būtinas platesnis, lyginamasis požiūris, leidžiantis patikrinti savo prielaidas ir prireikus jas peržiūrėti. Pavyzdžiui, kai kurie tyrėjai, aiškindami slavų kalbų istoriją, savo kontekste lengvai randa paaiškinimų, kurie patiems atrodo tinkami, tačiau lyginant su baltų ar kitomis indoeuropiečių kalbomis paaiškėja, kad jie ne visada yra tinkami. Tokiu atveju kyla pavojus likti savotiškame „burbule“ – turėti paaiškinimą savo sistemoje, kuris nebūtinai yra teisingas. Jo nuomone, panaši problema gali kilti ne tik slavistikoje, bet ir tiek tarp lietuvių, tiek tarp prancūzų mokslininkų, jei apsiribojama tik savo kalba ir neatsižvelgiama į kitur atliekamus tyrimus.

Susidomėjimas kalbomis baltų ir slavų kalbų tyrėją lydėjo nuo ankstyvos jaunystės. „Visada žinojau, kad noriu būti kalbininkas“, – teigia M. Dolhemas. Mokydamasis slavų kalbų jis pradėjo kelti klausimus apie kalbų raidą, o atsakymų ieškojo kalbos istorijoje. Taip pamažu susiformavo jo akademinis kelias – gilintis į slavų ir baltų kalbų ryšius.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji specialistė dr. Veslava Sidaravičienė

Birželio 22 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.

Ceremonijos metu doc. dr. Ernesta Kazakėnaitė skaitė lectio ultima. 

Apie tai, kas išlieka

Pradžioje buvo „prasti žodžiai“, dabar tokius vadintume paprastais. Buvo knygelės „suguldytos“, dabar mes jas sudarome. Buvo ir „mėnesis sausio“, kurį dabar pažįstame kaip gruodį.[1] Viskas kinta. Kažkada buvo pirmoji paskaita, tačiau šiandien – paskutinė. Tiesa, ne tokia, prie kurios jau spėjote priprasti, savo apimtimi tai veikiau garstyčios grūdelis visame Jūsų studijų procese. Kaip tik todėl norisi ne bandyti užgriebti, kas nepasakyta, bet apibendrinti, ką jau patyrėte. 

Suprasdama šios progos ypatingumą, ilgai svarsčiau, apie ką norėčiau su Jumis pakalbėti. Apsukusi idėjų ratą ir ištrynusi ne vieną pradėtą dokumentą grįžau prie pirmosios užrašytos minties – viskas keičiasi. Jūs, sėdintys šioje salėje, netrukus tapsite alumnais. Mokiniai tampa mokytojais. Žodis kažkada tapo kūnu. 

Prisipažinsiu, kad šios temos jau kitą dieną atsisakiau kaip didžiausios banalybės. Juk paskaita filologams, ji turi būti originali ir truputį intriguoti, o aš čia apie akivaizdybę – amžiną laikinumą. Tai būtų tas pats, lyg dainuojant apie meilę norėti pasakyti ką nors naujo. Bet kitos temos buvo lyg dirbtinai mano intelekto rėdomos – turbūt pažįstate tą jausmą, kai atrodo tvarkingai parašyta, bet kažkas ne taip. Ne iš širdies. O aš norėjau „iš širdies ir tikru reikalu“ [2]. 

Pati daugiausia laiko praleidžiu tirdama tai, kas išliko. Štai visą praeitą savaitę praleidau Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve Berlyne, kuriame saugoma daug unikalios baltistikos. Vartydama įspūdingą aštuonių tomų Jono Bretkūno Biblijos vertimo rankraštį (1579–1590; įsivaizduojate, per tiek amžių jis, vienintelis egzempliorius, išliko!) akis užkliuvo už prieš lygiai 440 metų verstos eilutės iš Mokytojo knygos: Wiſsi wandenei tek ing Iures, / o tacʒiau Iures ne tampa pilneſnes. / Ing tạ wietạ, iſch kur attekeia, wel nutek (Koh 1:7). Teka, nuteka, bet išlieka. Kaip ir Bretkūno rankraštis išliko, nes nutekėjo į Vokietiją. Ji suteikė pasitikėjimo grįžti prie pirmos temos, todėl, mieli vis dar studentai, likus valandai iki išėjimo pro universiteto vartus su diplomu rankose drįstu pakviesti Jus reflektuoti šią slenkstinę būseną, pokyčių neišvengiamybę ir, svarbiausia, tai, kas išlieka. 

Kad pokyčiai yra visur ir visame – žmoguje, pasaulyje, kalboje, gerai žinoma aksioma, atspindima daugybėje garsių aforizmų ir klišių. Viena garsiausių – Herakleito πάντα ῥεῖ ʽviskas tekaʼ. Tą patį, tik kitais žodžiais ką tik giedojome studentų himne – „Po malonios jaunystės, po sunkios senatvės mus priglaus žemė“. Tą patį, tik vaizdu patiriame mūsų fakulteto Aisčių menėje. Galbūt ir šiandien po teikimų ten nuėję pamatysite Petro Repšio „Metų laikus“. Žvelgdami į prieš 40 metų baigtą freską ne viską atpažinsite. Kai kurie joje vaizduojami papročiai ar buities detalės priklauso nebe mūsų kasdienybei, o istorinei atminčiai. Tai, kas vienai kartai buvo savaime suprantama, kitai jau reikalauja paaiškinimo. 

Pokytis yra egzistavimo sąlyga, kaip liudija skambioji latvių klasiko Rainio eilutė – „Pastāvēs, kas pārvērtīsies“ ʽišliks, kas keisisʼ [3]. Pokytis yra veiksmas, virsmas, metamorfozė. Tai judėjimas ir pageidautina, kad į priekį. Tiesa, judėti galima labai įvairiai: bėgti, skristi, važiuoti. Tačiau dažniausiai žmogui tenka eiti. Ne veltui būtent šis judėjimo veiksmažodis turi kelis šimtus sinonimų. Yra dienų, kai ne šiaip einame, bet slenkame, klampojame, pėdiname ar skuodžiame. Neabejoju, kad rašydami savo baigiamuosius darbus patyrėte visus šiuos judėjimo būdus. Pradėdami galbūt žingsniavote kupini ryžto. Vėliau pradėjote slinkti link teorinės literatūros apžvalgos, klampoti po sukauptą medžiagą, galiausiai pėdinote redaguodami pagal vadovų pastabas, o artėjant gegužės 11-ajai ne vienas ir skuodėte, kad spėtumėte įteikti darbą. Tačiau spėjote Jūs, spėjo ir kiti likę 321 Filologijos fakulteto absolventas. Jei paklausčiau, ar šis darbas Jus pakeitė, greičiausiai man atsakytumėte, kad taip. Jūs atlikote naują mokslinį tyrimą, o tai darant neįmanoma nesikeisti pačiam. Jūs sužinote šį tą naujo, išmokstate, o mokytis juk irgi reiškia keistis – tapti kitokiam, nei buvai. Po šių studijų, neabejoju, nebeskaitote tekstų taip pat, kaip anksčiau, nebesiklausote kalbų taip pat, kaip anksčiau, nebežiūrite į kitaip nei Jūs kalbantį žmogų taip pat, kaip anksčiau.

Gebėjimas keistis būdingas ne tik žmogaus prigimčiai. Virginia Woolf 1937 metais išlikusiame interviu [4] teigė, kad ir „žodžiams būdinga keistis. Poreikis keistis turbūt yra jų ryškiausias bruožas. Taip yra todėl, kad tiesa, kurią jie bando sugauti, yra daugialypė, ir jie ją perteikia būdami daugialypiai, vieną akimirką spindėdami vienaip, kitą – kitaip. [..] Ir būtent dėl šio sudėtingumo, šios galios reikšti skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms, jie išlieka.“  Tą puikiai iliustruoja ne tik kalbos istorijos tyrimai, bet tai ryškėja ir bet kuriam, besimokančiam giminingų kalbų. Pavyzdžiui, mokantis latvių kalbos ne vieną lietuvį pralinksmina sakinys „bērni jautri dejoja“, kuris reiškia ne bernai jautriai dejuoja, o ʽvaikai linksmai šokoʼ. Jautrs – lietuviškai ʽlinksmasʼ. Taip pat skandinavų kalbose reikia būti budriems, nes tai, kas švedams linksmas – rolig, danams ir norvegams – ramus. Šie žodžiai vadinami apgavikais, tačiau jie ne apgauna, bet rodo, kokia gyva ir besikeičianti yra kalba. Net ir turėdami tą pačią pradžią ir formą žodžiai, jų reikšmės ir skambesys kinta. 

Keistis, bet išlikti geba ir objektai bei daiktai. Pavyzdžiui, Šv. Jonų bažnyčia, kurioje esame. Prieš 400 metų čia savo lietuviškus pamokslus, vėliau išverstus į lenkų kalbą, skaitė Konstantinas Sirvydas; be jo bažnyčioje kalbėjo Motiejus Kazimieras Sarbievijus, popiežius Jonas Paulius II ir tūkstančiai kitų. Ar jie visi buvo toje pačioje bažnyčioje, kurioje esame šiandien? Iš istorijos sužinome, kad ji savo išvaizdą keitė nuolat: XVII a. įrengtas altorių ansamblis, XVIII a. po gaisro bažnyčia atstatyta nuo pamatų, XIX a. – vėl rekonstrukcija, XX a. –  atnaujinti altoriai, atidengtos freskos. [5] Netgi nuo to laiko, kai įstojote, ji kiek pakito –palaimintas naujasis altorius. Ir vis dėlto ji yra Šv. Jonų bažnyčia ir išliko, sugebėdama keistis: būti atstatoma, rekonstruojama, keisti funkciją.

Svarbiausia, atrodo, ne priešinti kaitą ir pastovumą, o suprasti, kad jie koegzistuoja. Tuomet įvertinti ir pasidžiaugti tuo, kas išlieka, nes tai leidžia mums įveikti laiko ribas, užmegzti dialogą su anksčiau gyvenusiais per išlikusius tekstus. Šiandien nelinkėsiu Jums išlikti tokiais, kokie dabar esate, bet palinkėsiu išlaikyti gebėjimą keistis: mokytis ir būti smalsiems. Labai norėčiau, kad dalis Jūsų išliktų mokslo pasaulyje ir tęstų savo studijas. Dalis – išliktų, ugdydami kitus ar dirbdami kitą Jums prasmę teikiantį darbą. Visų dėstytojų vardu nuoširdžiai sveikinu Jus su gražaus etapo pabaiga. Kas svarbiausia, teišlieka!

[1] M. Mažvydo Katekizmas 1547. J. Karaciejus 1997. Pirmoji knyga ir jos adresatas. Kalbotyra 4(13).

[2] Raškevičiūtė, Jurgita, Aistė Kučinskienė. 2019. Iš širdies ir tikru reikalu...: Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

[3] Rainis, Zelta zirgs, 1910, p. 95.

[4] Daugiau: https://www.bernardinai.lt/2016-04-25-vienintelis-likes-virginios-woolf-irasas/ Čia cituota iš originalaus įrašo https://www.youtube.com/watch?v=E8czs8v6PuI. 

[5] https://www.jonai.lt/apie-mus/

2026 m. gegužės 8 d. Granados universiteto Filosofijos ir humanitarinių mokslų fakultete vyko seminaras „Arts and Development of Creativity in Slavic Language Teaching“, skirtas slavų kalbų dėstytojams. Renginys buvo organizuotas įgyvendinant „Arqus Innovation Fund“ projektą „Arts and Creativity in the Foreign Language Classroom: Interdisciplinarity andInnovation in the Process of Teaching and Learning Slavic Languages“. Ši iniciatyva vienija rusų ir lenkų kalbų dėstytojus iš Granados, Vilniaus ir Vroclavo universitetų.

Projektą įgyvendina patyrę slavų kalbų kaip užsienio kalbų dėstytojai. Projekto veiklas koordinuoja Granados universiteto Graikų ir slavų filologijos katedra – vienas iš svarbiausių slavistikos centrų Ispanijoje.

Projektu siekiama ugdyti studentų kalbinius gebėjimus, plečiant jų žinias apie studijuojamos kalbos kultūrinį ir socialinį kontekstą bei įtraukiant juos į įvairias kūrybines kalbines veiklas. Svarbu pabrėžti, kad tradicinė gramatika nėra nustumiama į šalį – ji apgalvotai integruojama į kūrybinį mokymosi procesą.

Seminare dalyviams buvo pristatyta metodika, jungianti tarpdalykinį kalbų mokymą ir kūrybiškumo ugdymą. Šis metodinis požiūris skirtas inovatyvios mokomosios medžiagos rusų ir lenkų kalboms kaip užsienio kalboms kurti, tačiau gali būti sėkmingai taikomas ir dėstant kitas kalbas. 

Seminare dalyvavo 30 mokslininkų ir doktorantų iš septynių šalių. Dalyviai itin palankiai įvertino renginyje pristatytos metodikos novatoriškumą.