Dieną Filologijos fakultetas skamba nuo tekstų analizės, literatūros interpretacijų ir kūrybinio rašymo, bet kas nutinka, kai nusileidžia saulė?

Gegužės 13–15 dienomis kviečiame Tave patirti, kuo fakultetas tampa naktį – kai Literatų menė pasikeičia neatpažįstamai. Šviesų instaliacijos, muzika ir net DJ pultas, prie kurio – ne kas kitas, o patys dėstytojai: Jurgis Pakerys, Audinga Peluritytė, Ernesta Kazakėnaitė ir dar penki jų kolegos.

„Filologų naktis“ – tai renginys ne tik filologams. Jei myli žodį, literatūrą ar tiesiog ieškai išskirtinio kultūrinio vakaro – esi laukiamas. Tavęs laukia:

• Poezijos piknikas

• Knygų aukcionas

• Stalo žaidimai

• DJ naktis su dėstytojais

Ateik, patirk, sugrįžk – Filologijos fakultete, Vilniaus universitete.

Daugiau informacijos Facebooke.

Nuotrauka: Arturo Valiaugos

Erasmus+ mišri intensyvi programa „Orientas Lietuvoje ir Tiurkologijos studijos“ (Orient in Lithuania and Turkology Studies) vyks 2025 m. gegužės 12–16 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

Tarptautinė savaitė suburs daugiau nei 30 mokslininkų tiurkologų iš Turkijos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos ir Lietuvos. Dalyvių lauks intensyvi akademinė ir kultūrinė programa: paskaitos, diskusijos, teminiai pranešimai apie tiurkologijos tyrimus, lietuvių kalbos istoriją, orientalizmo raišką lietuvių literatūroje, karaimikos ir totoristikos studijas.

Numatytos ekskursijos, parodos, muziejų lankymas bei kultūriniai renginiai kvies susipažinti su Lietuvos tiurkų (karaimų ir totorių) bei lietuvių tradicijomis, pasimėgauti tradiciniais lietuvių, totorių ir karaimų patiekalais ir pagilinti tarpkultūrinį pažinimą.

Renginio pradžia –  2025 m. gegužės 12 d. 10.00 val.
VU Filologijos fakulteto 118 (V. Krėvės) auditorijoje
(Universiteto g. 5, Vilnius)

Visą programą rasite čia.

Rėmėjai:
Erasmus+ programa
Vilniaus universitetas, Filologijos fakultetas
Vilniaus miesto savivaldybė

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, dvi ukrainietės – Kateryna Davydenko ir Kseniia Gracheva – atvyko į Lietuvą. Supratusios, kad greitu metu į savo šalį nesugrįš, pradėjo pažintį su Lietuva – ėmė mokytis lietuvių kalbos, o kartu – ir jos kultūros bei istorijos. Gegužės 9-ąją minint Europos dieną, ukrainietės papasakojo, kodėl apsisprendė mokytis lietuvių kalbos ir kultūros Vilniaus universiteto (VU) organizuotuose kursuose, kas jas labiausiai motyvuoja stengtis išmokti daugiau ir geriau.

Kalbos pradėjo mokytis vos atvykusi į šalį

Architektė K. Davydenko pirmaisiais karo mėnesiais į Lietuvą atvyko sulaukusi kvietimo prisijungti prie architektų komandos. Lietuvos architektų sąjunga buvo parengusi darbo pasiūlymų sąrašą nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Savo portfolio moteris išsiuntė trims architektų biurams, dirbusiems su ta pačia programine įranga kaip ir ji. Nors nesitikėjo, visi biurai, į kuriuos kreipėsi, sureagavo, pasiūlė paramą, darbą ar pagalbą.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Anot Katerynos, buvo sunku palikti tėvus, draugus ir gimtąjį miestą, tačiau ji tam ryžosi ir atvykusi prisijungė prie architektų biuro „A2SM“ komandos. Pradžioje manė, kad po kelių savaičių ar mėnesių galės grįžti į savo šalį, tačiau beveik iš karto VU pradėjo mokytis lietuvių kalbos, nors ir abejodama, ar užbaigs visą kursų ciklą. Kateryna kursus pabaigė, o praėjusį rugsėjį ėmėsi kitų kursų.

Iš pradžių su kolegomis ir klientais Kateryna susikalbėdavo anglų kalba. Pamažu, rašydama ir skaitydama elektroninius laiškus, lankydama kursus, pramoko lietuviškai. Sudėtingiausia, anot Katerynos, iki šiol – parinkti tinkamas žodžių galūnes, tačiau prireikus gramatikos subtilybes paaiškina kolegos.

Anksčiau aktyviai dirbusi su interjero projektais, šiuo metu su kolegomis ukrainietė darbuojasi prie rekonstrukcijos projekto, tad laukia naujas etapas karjeroje – gilintis į šalies teisinius dokumentus ir reglamentus. „Man tai didžiulė motyvacija mokytis toliau ir, gyvenant Lietuvoje, pasiekti dar daugiau profesinėje srityje“, – sako Kateryna.

Kodėl jai atrodė svarbu mokytis lietuvių kalbos, nors neketino šalyje likti ilgam? „Buvau girdėjusi, kad žmonės Lietuvoje kalba rusiškai, bet, mano akimis, tai visiškai klaidinga nuomonė. Architektūros biure, kuriame dirbu, per daugiau nei trejus metus sutikau vos keletą žmonių, mokančių rusiškai. Visi kiti kolegos iki 35 metų mokėjo tik kelis žodžius – žinoma, dauguma jų – juokingi arba grubūs. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos, nes norėjau suprasti savo kolegas ir kitus mane supančius žmones. Jaučiuosi dėkinga lietuviams už paramą, o VU – už galimybę mokytis kalbos nemokamai“, – pasakoja Kateryna.

Pašnekovė lietuvių kalbos mokytis ėmė ir dėl būsimojo vyro: „Didžiausia mano svajonė – gebėti kasdieniame gyvenime susikalbėti lietuviškai. Būsimasis vyras mane palaiko, padeda ir paaiškina kai kurias lietuvių kalbos gramatikos taisykles, žodžių reikšmes. Ateityje labai norėčiau padėti savo vaikams ruošti namų darbus“, – sako ji.

Susikalbėti lietuviškai – lengvesnei kasdienybei

Anot pašnekovės, su Lietuva pirmiausia ji susipažino per virtuvę – paragavusi kibinų ir šaltibarščių, namuose ruoštų cepelinų. Grįždama aplankyti artimųjų, Kateryna visuomet vežasi šakotį. „Vykdama į architektūros dirbtuves Ukrainoje kolegoms nuvežiau šakotį ir pasidalijau šilčiausiais žodžiais apie nedidelę, bet labai stiprią šalį. Pati domėjausi Lietuvos istorija, svarbiomis šaliai šventėmis. Savanoriavau architektūros festivalyje „Open House Vilnius“, kur susipažinau su kitais savanoriais, jie papasakojo daug įdomių dalykų apie Lietuvos architektūrą. Man labai patinka istorinė Vilniaus dalis, kaip architektė labai didžiuojuosi Lietuva, nes ji saugo paveldą, o nauji architektūros objektai į miesto audinį integruojami subtiliai“, – sako architektė.

Ar kalbos mokėjimas išties padeda lengviau integruotis į visuomenę? „Sakyčiau, kad integruotis nėra sudėtinga, jei esi lengvai bendraujantis, angliškai kalbantis žmogus. Bet, žinoma, aš esu labai laiminga, kad galiu kalbėti lietuviškai, ypač – išgirdusi komplimentą, kad kalbu be akcento. Man patinka tas jausmas, kai galiu bendrauti lietuvių kalba, ir, žinoma, visada esu dėkinga žmonėms, kurie kantriai manęs klauso“, – prisipažįsta pašnekovė.

Praėjusių metų vasarį Kateryna išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, kurį vadino labai svarbiu žingsniu mokantis kalbos. „Mokydamasi lietuvių kalbos, manau, parodau pagarbą šaliai ir žmonėms, kurie dėl manęs ir mano tėvynės daro tiek daug. Jauni žmonės beveik nekalba rusiškai, ir man tai atrodo puikus pavyzdys ukrainiečiams. Ypač įsiminė vienas gyvenimo aprašymas, kuriame buvo nurodyta: „Kalbos: ukrainiečių – gimtoji, rusų – stengiuosi pamiršti“. Manau, sąžininga, kad žmogus, norintis likti Lietuvoje, turėtų mokytis šalies kalbos, pažinti kultūrą, susipažinti su Konstitucija“, – teigia ji.

Nors kursas jau baigėsi, Kateryna sako pasiilgstanti pamokų ir grupės narių: „Tai buvo nepamirštama patirtis. Laukiu rugsėjo, nes norėčiau mokytis toliau. Kai kurios gramatikos temos man vis dar kelia sunkumų, bet turiu puikią galimybę tęsti mokslus savarankiškai ir žinau, kad aplink mane yra žmonių, kurie visada pasiruošę man padėti.“

Kalba – integracijos pagrindas

Ukrainietė Kseniia Gracheva į Lietuvą atvyko 2022 m. gegužę. Lietuvių kalbos ji pradėjo mokytis vos supratusi, kad šalyje liks ne keliems mėnesiams, kaip planavo, o galbūt visam laikui. „Aš gana greitai išmokau kalbos pagrindus ir išlaikiau valstybinį A2 lygio egzaminą. O štai toliau buvo sunkiau, progresas ne toks greitas ir sunkiau pastebimas, bet aš jokiu būdu nepasiduodu. Manau, kad labai svarbu toliau mokytis lietuvių kalbos, nesustoti“, – sako K. Gracheva.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Pašnekovė pasakoja, kad mokytis lietuvių kalbos ją motyvavo VU Filologijos fakulteto dėstytojos profesionalumas, nuotaika, su kuria ji ateidavo į klasę, pasitikėjimas, kurio ji įkvėpdavo – visi gali išmokti lietuvių kalbą.

Kseniia – ekonomikos mokslų magistrė, daugiau nei 15 metų dirbusi buhaltere. Šiuo metu Lietuvoje pagal specialybę ji nedirba, nes dėl darbo specifikos reikalingos puikios lietuvių kalbos žinios – ne tik šnekamosios, bet ir gebėjimas skaityti dokumentus, dirbti specialiomis buhalterinėmis programomis.

Šiuo metu ukrainietė mokosi šnekamosios kalbos. Ji pripažįsta, kad mokantis kalbos vis dar lydi baimė suklysti, netinkamai parinkti žodžius, neteisingai juos sukirčiuoti, būti nesuprastai, tačiau kalbą mokosi su malonumu net ir tuomet, kai nėra lengva.

„Lietuvių kalba – labai graži, ir tai man svarbu, būtų sunku mokytis grubios ar man nemalonios kalbos. Labai daug apie Lietuvos kultūrą ir istoriją sužinojau VU Filologijos fakultete vykusiuose kursuose. Dalyvavau keliose ekskursijose, kurias vedė profesionalūs gidai, taip pat klausiausi daug paskaitų apie gyvenimą Lietuvoje, jos istoriją, kultūrą, tradicijas, politinę ir ekonominę santvarką. Kai kurios paskaitos privertė mane pažvelgti į Lietuvą iš kitos, man anksčiau nepažintos pusės“, – pasakoja pašnekovė.

Kseniia pritaria, kad integracijai bet kurioje pasaulio šalyje kalba yra būtina. „Kadangi aš pati sau pasakiau, jog Lietuvoje mes apsistojome ilgam, galbūt net visam laikui, man svarbu integruotis maksimaliai“, – teigia ji.

Nors iš kursų Kseniia sako pasiėmusi viską, ką galėjo, lietuvių kalbos norėtų mokytis toliau. Jos nuomone, dar yra kur augti. „Aš tikiu, kad mes visi vėl susitiksime universitete ir tęsime gražios, nors ir sudėtingos lietuvių kalbos mokymąsi“, – apibendrina pašnekovė.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Vilniaus universitetas projektą „Lietuvių kalbos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems Ukrainos pabėgėliams“ įgyvendino nuo 2024 m. rugsėjo iki 2025 m. kovo mėnesio. Projektas buvo finansuojamas 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis.

Kas iš tiesų yra Skandinavija? Ar tikrai kalbėdami apie skandinavus, turime omenyje tą patį? O kaip dėl suomių – jie skandinavai ar ne?

Apie tai pasakoja Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos centro įkūrėja, šiuo metu Baltijos kalbų ir kultūrų institutui vadovaujanti Ērika Sausverdė. Pokalbis įrašytas tinklalaidėje „Kalba kalba“, kurioje gvildenami kalbos, kultūros ir visuomenės klausimai.

Ērika dalijasi ne tik įžvalgomis apie tai, kas sudaro (ir kas nepriklauso) Skandinavijos sąvokai, bet ir pasakoja apie Skandinavistikos centro ištakas Vilniaus universitete – kada ir kodėl jis atsirado, kokią vietą užima fakulteto struktūroje ir akademinėje bendruomenėje.

Klausydamiesi sužinosite ir daugybę intriguojančių detalių: kodėl kai kurie švedai teigia nesą Europoje, kodėl Smolandas Ērikai primena Dzūkiją, o taip pat – kaip skandinavų vaikų literatūros herojai, tokie kaip Coliukė, Mumiai ar Mijo, įsiterpė į lietuvių kultūrinį peizažą.

Pokalbio pabaigoje – vertimų iš Skandinavijos kalbų kontekstas bei Ērikos literatūrinės rekomendacijos.

Tinklalaidės galima klausytis šiose platformose:

• Soptify
• YouTube
• Apple Podcast

Akimirkos iš ankstesnių metų debatų renginio / Simono Lukoševičiaus nuotr.

Gegužės 20 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyks tarpfakultetiniai akademiniai debatai anglų kalba „Diskursas ir visuomenė“, subursiantys studentų komandas iš keturių VU fakultetų: Filologijos, Filosofijos, Teisės, Ekonomikos ir verslo administravimo.

Šis renginys – tai bendrauniversitetinio kurso „Akademiniai debatai“, vykdomo Filologijos fakulteto anglų filologijos studijų programoje, baigiamoji dalis. Debatų tikslas – skatinti kritinį mąstymą, tarpfakultetinį dialogą bei stiprinti akademinės bendruomenės įsitraukimą ir bendradarbiavimą. Studentai, pasitelkdami įgytus argumentavimo, viešojo kalbėjimo ir diskusijų vedimo gebėjimus, diskutuos trimis aktualiomis temomis: apie technologijų poveikį socialinei darnai, darbo rinkos robotizaciją bei lyderystės iššūkius šiuolaikinėje visuomenėje.

Akimirkos iš ankstesnių metų debatų renginio / Simono Lukoševičiaus nuotr.

Pasak anglų filologijos SPK pirmininkės dr. Linaros Bartkuvienės, „debatai yra ne tik akademinių žinių taikymo forma, bet ir brandžios asmenybės bei emocinio intelekto raiška. Jie ugdo gebėjimą ne tik logiškai argumentuoti ir kritiškai mąstyti, bet ir įsiklausyti į kitą, konstruktyviai priimti kritiką bei argumentuotai apginti savo poziciją. Debatuose svarbus ne vien laimėjimas, bet ir pagarbi diskusija, gebėjimas suprasti skirtingas perspektyvas bei lavinti empatiją, komunikacijos įgūdžius ir vidinę laikyseną.“

Renginio globėjas, VU Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas pabrėžia, kad „Akademiniai debatai – tai daugelio prestižinių Europos ir Didžiosios Britanijos universitetų taikoma tradicija, kurią tęsia ir VU Filologijos fakulteto bendruomenė. Šis formatas padeda gilinti supratimą apie šiuolaikinės visuomenės poreikius bei ugdo gebėjimą diskutuoti remiantis faktais, logika ir mokslinių tyrimų duomenimis. Debatai – tai intelektinis iššūkis ir galimybė ugdyti kritiškai mąstančią, gebančią argumentuotai reikšti mintis asmenybę. Renginyje „Diskursas ir visuomenė“ susitiks įvairios idėjos, pasaulėžiūros ir humanitarinė atsakomybė.“

Akimirkos iš ankstesnių metų debatų renginio / Simono Lukoševičiaus nuotr.

Debatuojančius studentus vertins nepriklausoma ekspertų komisija, sudaryta iš savo sričių profesionalų: JAV ambasados diplomato Jonathan P. Herzogo, Jungtinės Karalystės ambasados diplomato Mark Pass bei Vilniaus universiteto partnerystės prorektoriaus prof. Artūro Vasiliausko. Debatai vyks gegužės 20 d. 17.00 val. Filologijos fakulteto V. Krėvės auditorijoje (Universiteto g. 5). Renginį moderuos Filologijos fakulteto docentė Liudmila Arcimavičienė. Debatų kalba – anglų.

Kviečiame visą akademinę bendruomenę aktyviai įsitraukti – stebėti debatų eigą, palaikyti savo fakulteto komandą ir dalyvauti intelektualiniame renginyje, kuriame susilieja argumentuotas mąstymas, viešojo kalbėjimo menas ir tarpdisciplininis dialogas.

Renginio programą galite rasti čia.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Filologijos fakulteto profesorius Paulius V. Subačius išrinktas Europos tekstologų draugijos ESTS tarybos nariu.

Paskutinėmis balandžio dienomis, Tūro universitete (Prancūzija) vykusios 20-tosios Europos tekstologų draugijos (The European Society for Textual Scholarship – ESTS) konferencijos metu, prof. dr. Paulius V. Subačius pradėjo kadenciją šios organizacijos taryboje. ESTS vienija teksto teorijos, tradicinių ir skaitmeninių mokslinių leidimų metodologijos specialistus iš viso žemyno. Jos konferencijose taip pat dalyvauja Kanados, JAV, Japonijos, Australijos tekstologai. Draugija leidžia recenzuojamą mokslo žurnalą „Variants“ (Marseille, OpenEdition), kurio redakcinę kolegiją sudaro ESTS tarybos nariai. Beje, priešpaskutinio „Variants“ numerio viršeliui buvo pasirinkta Maironio rankraščių iliustracija iš P. V. Subačiaus straipsnio. Profesorius jau yra rinktas ESTS tarybos nariu 2004–2014 m., o dabar vėl pakviestas prisidėti prie vadovavimo kaip vienas aktyviausių organizacijos narių, skaitęs pranešimus net 18-oje ESTS konferencijų, dusyk kviestas rengti plenarinius pranešimus giminiškos Amerikos organizacijos STS kongresuose. Šių metų pranešime „Mamutas tarp gėlyčių“ P. V. Subačius aptarė, kodėl žymėjimai ir piešiniai geltonu flomasteriu Kazio Sajos 1967–1968 metų rankraščiuose yra trečioji grafinių genezės pėdsakų dimensija ir turi labai nedaug analogų pasauliniu mastu.

Nuoroda į Europos tekstologų draugijos tinklapį – ESTS.

Džiaugiamės puikiomis žiniomis iš Tūro ir linkime profesoriui kuo geriausios kloties tolesniuose darbuose!

Pijus Opera ir Rimantas Kmita / Vilniaus universiteto nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete lietuvių filologiją studijuojantis reperis Pijus Vasiliauskas (Pijus Opera) sako į literatūrinį ir poezijos pasaulį atėjęs dėl skaitančių draugų ir repo įtakos, o studijas rinkęsis kaip akademinę atsvarą kūrybinei veiklai. Pijus prisipažįsta, kad studijose, kurios jį įkvepia kurti, labiausiai vertina pokalbius. Apie filologijos studijas, kūrybinius sunkumus ir įkvėpimą – P. Vasiliausko ir VU partnerystės docento, Filologijos fakulteto dėstytojo, romanų „Pietinia kronikas“, „Remyga“ ir monografijos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ autoriaus Rimanto Kmitos pokalbis.

Rimantas Kmita. Ar kur nors dar bandei stoti, be filologijos?

Pijus Vasiliauskas. Užtikrintai rinkausi lietuvių filologiją, bet antru pasirinkimu rašiau filosofiją. Iš tiesų visada galvojau apie aktorinį, bet norėjau pasilikti Vilniuje, o tuo metu kursą rinko tik Klaipėdoje. Tad lietuvių filologija buvo pirmas pasirinkimas, kurio kol kas dar nepasigailėjau.

R. K. Interviu esi pasakojęs, kad gana anksti pradėjai rašyti, repuoti – esi kūrybiškas žmogus. Kaip tokiam žmogui gali šauti mintis stoti į filologiją, juk atrodo, kad tai su kūrybinėmis industrijomis nelabai siejasi?

P. V. Aš buvau įsitikinęs, kad siejasi. Buvau paskatintas literatūros ir kalbos traukos. Kadangi daug užsiėmiau kūrybine veikla, norėjosi akademinės atsvaros. Aktorystė man – labiau kaip gyvenimo būdas, jos pasisemiu iš savo koncertų. Kartu labai stipriai įtraukė literatūrinis pasaulis, nors daugelis gąsdino, kad įstojęs nusivilsiu. Kol kas nenusivyliau. Man rodos, kad tai asmeninis reikalas, kur link pakreipsi savo studijas ir kaip jas vertinsi.

Vilniaus universiteto nuotr.

R. K. Kaip tave įtraukė literatūrinis pasaulis? Gal buvo geri lietuvių literatūros mokytojai?

P. V. Visada matydavau skaitančią mamą, bet ji neversdavo manęs skaityti. Labai anksti atsidūriau tokioje draugų kompanijoje, kurioje skaitymas buvo kietas reikalas. Jei skaitei, buvai ir protingas, ir kietas. Mane labai paveikė, kai aptarinėdavome skaitytus autorius, pavyzdžiui, Platoną ar Hesę. Mano draugai buvo vyresni, todėl jie man atrodė autoritetingi. Jie galėjo, pavyzdžiui, gerai žaisti futbolą, bet ir skaityti daug knygų – man tai padarė daug įtakos. O poeziją pradėjau skaityti labai anksti dėl repo įtakos, nes tai yra labai glaudūs žanrai savo ištakomis, esme – kad yra ritmas ir rimas. Jau antroje klasėje buvau pakviestas dalyvauti poezijos konkurse Jonavoje. Tada supratau, kad man patinka rašyti ne tik repo dainas, bet ir labiau literatūriškai.

R. K. Aš neįsivaizduoju reperio, sėdinčio su poezijos tomeliais ir gludinančio savo kalbinę klausą. Ar tu pažįsti daug reperių, kurie skaito poeziją?

P. V. Galbūt nėra tokio įvaizdžio, kad reperis skaito poeziją, gilinasi į tropus. Bet reperiai nesąmoningai tai analizuoja per savo kūrybą, nes vis tiek labai svarbu, kaip jauti ritmą. Poezijoje iš esmės yra svarbu eilėdara, ritmas, žodžių žaismas – aliteracijos, metaforos – ir kaip perpranti kalbą. Man atrodo, kad reperiai gludina savo poetiškumą net nenujausdami ir neskaitydami poezijos – intuityviai.

R. K. Yra nuomonė, kad jeigu pradėsi studijuoti tai, kas labai patinka, tą aistrą užgniauš racionalizavimas, analizavimas. Kyla tikriausiai neišvengiamas klausimas: ką tau duoda filologijos studijos ir ką galbūt atima, jeigu atima?

P. V. Aš turiu savo atsakymą, bet man įdomu, kaip tu jauteisi, įsitraukęs į filologiją. Ar jautei, kad pataikei teisingai?

R. K. Iš pradžių būdavo: guliu bendrabutyje, žiūriu į lubas ir galvoju, ką aš čia veikiu. Pirmi metai apskritai buvo susivokimo metai. O po to atsirado dalykų, kurie studijų metais sušvito visai kitaip. Pavyzdžiui, tvarkaraštyje buvo „Tautosakos“ kursas ir aš buvau nusiteikęs, kad ten bus tik liaudies kūryba, darbo, švenčių dainos ir panašiai. Bet kurso metu mums reikėjo skaityti G. Beresnevičiaus, A. J. Greimo knygas, baltų religijos šaltinius. Tada pamačiau visą mitologijos sistemą, struktūrą, kaip viskas veikia viduje. Man buvo didžiausia poezija skaityti šituos šaltinius, atrodė panašu į S. Gedos poeziją. Buvo, aišku, ir mažiau įdomių dalykų, bet, nors tai ir nebuvo man tiesiogiai naudinga kaip poetui, aš įgavau akiratį, supratau, kad kažkur šalia manęs yra dar platesnis vandenynas. Be to, mane veikė ir bendravimas su dėstytojais, kurie turi labai skirtingus požiūrius į literatūrą.

Vilniaus universiteto nuotr.

P. V. Man atrodo, kad S. Geda tau yra reikšmingas poetas.

R. K. S. Gedą aš žinojau nuo mokyklos laikų. Kartą pamačiau skelbimą, kad išparduodamos namų bibliotekos knygos. Ten besirausdamas radau S. Gedos poezijos knygą, iliustruotą P. Repšio. Man buvo įdomu vien dėl to, kad nebuvau matęs tokių gražių knygų – aš tiesiog norėjau ją turėti. Pradėjus skaityti liko įspūdis, kad nesupratau nieko, ką perskaičiau. Žinoma, tada ir negalėjau suprasti, nes S. Gedos poezijoje yra labai daug konteksto sluoksnių. Bet mane paveikė – tai buvo poezijos galios įrodymas. Kalba, ritmas, skambesys, asociacijos... Atrodė, kad tai nėra tik žodžių mišrainė, kad kada nors suprasiu. Tikriausiai todėl ir įstojau į filologiją, nes man atrodė, kad literatūra man atskleis paslaptis, kas yra gyvenimas, kaip reikia gyventi.

P. V. Ar atskleidė?

R. K. Na, tai buvo paauglystės norai... Gal grįžkime prie tavo atsiradimo filologijos studijose.

P. V. Vyresni filologai gąsdino, kad gali užgesti mano aistra, bet aš buvau užtikrintas, kad man pavyks. Tuose dalykuose, kurie man patinka, aš maudausi. Taip ir čia – įstojus bene viskas pasirodė įdomu, reikėjo net atsirinkti. Ir mitologija, ir lingvistika, kalbotyra, literatūra... Kelių – begalės. Čia dėsto žmonės, kuriuos žinojau jau prieš stojant, kurie man buvo autoritetai literatūros plotmėje, tai man buvo didelis įkvėpimas, kad gavau progą su jais bendrauti betarpiškai, diskutuoti apie literatūrą. Tokie momentai stipriai įkvepia jauną žmogų, įtraukia ir motyvuoja. (...) Filologijos studijos manęs nuo kūrybinio pasaulio neužrakina. Studijos mane lygiagrečiai kūrybai įkvepia, o ne iškvepia.

R. K. Taip, čia visada skaitai ne vienas, vyksta koks nors dialogas. Susiduri su daug skirtingų požiūrių, kurie praturtina skaitymą. Nors atrodo, kad skaitymas yra intymus reikalas, bet iš tiesų, kai patenki į dialogo erdvę, gauni žymiai daugiau, negu skaitydamas vienas. Taip atsiranda ne tik žinios, bet ir kažkokia patirtis. (...) Paminėjai autoritetus. Ar tau būna, kad lygini save su jais ir galvoji, kad pats niekada taip nekursi? Kaip įveiki, įgauni pasitikėjimo ar supratimo, kad tavo kūryba gali būti kažkam įdomi?

P. V. Repas mano gyvenime atsirado taip anksti (pirmą dainą įkėliau šešerių metų), kad tada dar apie tai net negalvojau. Man pasisekė, nes kol esi vaikas, palaiko visi, o tada natūraliai tobulėji. Savo poezijos kūrinius išdrįsau publikuoti tik praėjusiais metais. Iki tol tik savo Facebook'e kartais pasidalindavau su didžiuliu jauduliu. Tarsi jaučiau, kad neblogai, bet vis tiek galvojau, kad neparašysiu taip, kaip kiti gali. Tad pradžia buvo nedrąsi. Rašiau nuo paauglystės iki pat dvidešimties metų, kol parodžiau savo poeziją vienam dėstytojui. Tada, sulaukus kitų žmonių padrąsinimų, šilto priėmimo, pasitikėjimas išaugo. Žinoma, būna, kad ir sukritikuoja, ir atstumia, tada prisimeni, kad dar nesi tobulas. Reikia ir šitų sukrėtimų, „nuleidimo ant žemės“, dėl jų esu dėkingas tiek repo, tiek literatūros bandymų atžvilgiu.

R. K. Ar dabar, kai atsiranda vis naujų žingsnių – didesnė salė koncertui, naujas žanras, yra baimės momentų?

P. V. Džiaugiuosi, kad vis dar esu jaunas žmogus ir yra begalė naujų atradimų. Kiekvienas savotiškai jaudina, bet tai yra mieloji baimė, baimė, kuri traukia, kurią norisi išbandyti. Atrodo, baisu svajoti apie prozos rašymą, bet svajoju. O kaip tu pats?

R. K. Man baimė nedingsta. Nors ir esu išleidęs savo knygų, vis bandau padaryti kitaip, nebekartoti dalykų. Pasitaiko ir nepasitikėjimo momentų. Ką aš čia darau? Kam to reikia? Bet tada grįžtu prie idėjos, kuri buvo man suspindusi, nuo ko viskas prasidėjo, ir pagalvoju, gal ji man vis dar svarbi. Gal ir dar kažkam bus? Toks nuolatinis darbas su savimi. Stengiuosi daryti naujai. Kai rašiau pirmą romaną „Pietinia kronikas“, nieko nesitikėjau. Antrą romaną tikslingai rašiau kitokį, kad nebūtų pirmojo tęsinys. O tada išleidau knygą apie S. Gedą, kad niekas nebežinotų, ko tikėtis. Todėl niekad ir nežinojau, kaip man pavyks su vis naujais žanrais.

P. V. Aš irgi spėjau susidurti su kūrybiniu sunkumu – noriu kurti daug skirtingų dalykų, nenoriu užsidaryti, pavyzdžiui, vienoje muzikos srityje. Stengiuosi kiekvieną kūrinį padaryti vis kitaip. Iš pradžių buvo sunku, nes daugelį erzino, kad nėra apibrėžtumo. Bet gal tai jaunystės ieškojimai, gal natūralus smalsaus žmogaus bruožas.

R. K. Ar tave ištinka kūrybinės krizės, kai galvoji, kad daugiau nieko kito nebeparašysi?

P. V. Būna, bet šitos krizės, man atrodo, iš tiesų yra aktyviausias kūrybinis metas. Tai reiškia, kad mechaninis darbas atliktas, dabar laikas kaupti daugiau į save, metas gyventi. Kartais labai skauda, kad taip noriu rašyti, bet nieko neparašau.

R. K. Kai buvau tavo amžiaus, man atrodė, kad jei savaitę neparašau eilėraščio, mirsiu kaip poetas. Bet ilgainiui supratau: galiu pusę metų, metus nieko nerašyti, tai nieko nereiškia, nes visada galiu grįžti.

P. V. Dabar jaučiu daugiau pusiausvyros šiuo atžvilgiu, bet kai pradėjau kurti, atrodė, kad noriu rašyti, net jei neturiu įkvėpimo. Norisi norėti labiau, negu norisi. Būdavo momentų, kai negalėjau rašyti, tai iš tiesų skaudėjo, gadino nuotaiką, bet čia tikriausiai reikia mokytis tėkmės.

R. K. Ar žinai, kaip įeiti į tą tėkmę? Ar turi būdų, ar lauki įkvėpimo?

P. V. Tuomet užsiimu gyvenimu. Einu važinėti riedlente, susitikti su draugais, einu į teatrą, žiūriu filmus. Gyvenimas yra kūryba, ir kai tik jos nėra, einu ką nors veikti.

R. K. Mano būdai kitokie – filologiniai. Ką išmokau dar studijų laikais, tai eiti į biblioteką. Kai aptinku senų laikraščių ar knygų, man kyla idėjos naujiems personažams, straipsniams ar literatūros kritikai. Mano visos krizės dingsta bibliotekoje. Iki šiol pritaikau savo įgūdžius naudotis biblioteka ir kitiems darbams. Sakyčiau, tai buvo vienas svarbesnių mano išmoktų įgūdžių.

P. V. Man tai skamba kaip tobulas variantas. Aš tai romantizuoju, bet man natūraliai nepavyksta. Stengiuosi, bet man iki šiol kyla stresas, kaip bibliotekoje susirasti knygą. Tiesa, bibliotekos turi daug žavesio. Dažnai tarp paskaitų einu į biblioteką dirbti. O turėdamas laisvo laiko lendu į biblioteką ir atrandu netikėtų dalykų. Taip nutiko ir su tavo poezijos knyga. Ji praktiškai nukrito man į rankas ir atsivertė, kai klaidžiojau bibliotekoje. Perskaičiau ją visą.

Visą Rimanto Kmitos ir Pijaus Operos pokalbį kviečiame žiūrėti „YouTube“ kanale.

Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas apdovanojo mokslininkus už reikšmingus mokslo pasiekimus 2024 metais.

Geriausios socialinių ir humanitarinių mokslų sričių publikacijos kategorijoje atminimo ženklu apdovanotas ir Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Artūras Ratkus už publikaciją Ratkus A. Linearization of adnominal possessives in Gothic: A comparative investigation. Studies in Gothic. (Oxford: Oxford University Press. pp. 172–199).

Geriausio taikomojo darbo kategorijoje apdovanojimą gavo ir Filologijos fakulteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto asistentas Alius Jaskelevičius už taikomąjį darbą Markas Tulijus Ciceronas, Brutas. Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parašė Alius Jaskelevičius (Vilnius: VU leidykla. 2024).

Sveikiname!