Filologijos fakultetas džiaugiasi partneryste su „Nordclinic Group“ ir kviečia Fakulteto studentus dalyvauti Fakulteto partnerių konkurse bei laimėti vienkartinę 500 eurų stipendiją.

„Nordclinic Group“ įsteigė dvi vardines 500 eurų vertės stipendijas. Viena iš jų bus skirta Anglų filologijos studentui, kita – Skandinavistikos studentui.

Konkurse gali dalyvauti jokių akademinių įsiskolinimų neturintys Skandinavistikos bei Anglų filologijos 3 ir 4 kurso studentai, kurių pavasario semestro vidurkis yra ne žemesnis nei 9.

Norintys dalyvauti konkurse, kviečiami iki lapkričio 21 dienos per informacinę sistemą (is.vu.lt) pateikti laisvos formos prašymą skirti „Nordclinic Group“ vardinę stipendiją ir išdėstydami jame savo trumpą (iki 300 žodžių) motyvaciją

Stipendijos skyrimo komisija apie savo sprendimą informuos stipendiją gavusius studentus iki gruodžio 5 dienos. 

Primename, kad rinkimai į Filologijos fakulteto Tarybą vyks 2025 m. lapkričio 4 d. nuo 8.00 iki 18.00 elektroniniu (nuotoliniu) būdu.

Vadovaujantis Filologijos fakulteto nuostatais, fakulteto Tarybą sudaro 25 nariai:

• septyni Fakultete dirbantys Statuto 12 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantys profesoriai ir / ar vyriausieji mokslo darbuotojai;
• septyni Fakultete dirbantys Statuto 12 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantys docentai ir / ar vyresnieji mokslo darbuotojai;
• penki kiti Fakultete dirbantys Statuto 12 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantys akademinės bendruomenės nariai;
• penki Fakulteto studentų atstovai pagal Statuto 21 straipsnio 11 dalies reikalavimus;
• Dekanas (narys pagal pareigas).

Pasibaigus kandidatų į Filologijos fakulteto Tarybos narius kėlimui kandidatų sąrašas yra skelbiamas MS Teams grupėje „FLF bendruomenė“. Taip pat toje pačioje MS Teams grupėje skelbiamas rinkėjų sąrašas.

Pagarbiai,

Filologijos fakulteto rinkimų komisija

Vilniaus universiteto Filologijos fakultete iškilmingai pradėta XXV Italų kalbos savaitė pasaulyje (Settimana della Lingua Italiana nel Mondo). Šia proga fakultete apsilankė gausus būrys garbingų svečių – mokslininkų, rašytojų, kultūros pasaulio atstovų iš įvairių Italijos regionų.

Renginio dalyvius pasveikino Italijos ir Šveicarijos ambasadų vadovai, VU partnerystės prorektorius dr. Artūras Vasiliauskas ir Filologijos fakulteto mokslo ir strateginės plėtros prodekanas dr. Giedrius Tamaševičius.

Italijos ambasadorius Emanuele de Maigret savo kalboje citavo Italijos Ministrės Pirmininkės pavaduotojo ir užsienio reikalų bei tarptautinio bendradarbiavimo ministro Antonio Tajani žodžius: „Italų kalba nėra tik mūsų praeities liudytoja, tai taip pat kalba, kuri kuria ateitį. Vis dažniau šią kalbą naudoja verslas, vis labiau ji sietina su plėtra. Ji taip pat yra instrumentas, kuriuo kuriama taika, dialogas“, – teigė ambasadorius.

Savo sveikinime Filologijos fakulteto prodekanas dr. Giedrius Tamaševičius atkreipė dėmesį į italų kalbos ir kultūros pėdsakus Lietuvoje bei pabrėžė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto vaidmenį prisidedant prie italų kalbos ateities – nuo italų filologijos studijų populiarinimo iki šios kalbos įsitvirtinimo kaip antrosios užsienio kalbos mokyklose.

Renginio programą rasite čia >>

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotraukos

Iš Kauno rajono kilusią dr. Aistę Čelkytę skaitymas ir susidomėjimas Antika nuvedė net į kelis prestižinius universitetus. Du dešimtmečius po pasaulį klajojusi mokslininkė sako visada vylusis, kad galiausiai dirbs Lietuvoje. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete dėstanti dr. A. Čelkytė džiaugiasi universitete juntama klasikinės filologijos tradicija, aktyvia bendruomene ir sakosi būtent čia matanti daug galimybių augti. Pasidomėjome, kaip mokslininkė atrado Antiką, kaip ją praturtino studijos svetur ir su kokiu bagažu ji grįžo į Lietuvą.

Antika susižavėjo dar vaikystėje

Panevėžiuke (Kauno rajonas) augusi ir ten pat pagrindinę mokyklą baigusi dr. A. Čelkytė ramioje gyvenvietėje turėjo daug laiko skaitymui, tad vaikystėje skaitė, kaip pati sako, „viską, kas krisdavo į akį“. Nors tuometinei moksleivei patiko viskas, gavusi dovanų Jean-Pierre Vernant „Pasaulis, dievai, žmonės. Mitų interpretacijos“ ji sako supratusi, kad Antika ir klasikinė filologija domina labiausiai.

„Labai patraukė šio legendinio mokslininko taikli analizė ir tuo metu netgi stulbinančios įžvalgos apie lyg ir jau gerai žinomus senovės graikų mitus“, – prisimena dėstytoja.

Nors gilesnis Antikos studijavimas įmanomas tik išmanant graikų ar lotynų kalbas, tuo metu mokyklose mokytis šias kalbas galimybių nebuvo. Dr. A. Čelkytei labai pravertė Panevėžiuko pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytojos Evelinos Jaleniauskienės įskiepytas gebėjimas mokytis kalbų, tad pradėjus studijuoti senojo pasaulio istoriją Daramo (Jungtinė Karalystė) universitete, jos neišgąsdino nei mokslai anglų kalba, nei graikų ir lotynų kalbos.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotraukos

Netrukus ji susidomėjo ir Antikos filosofais. Daramo universitete lankant paskaitą apie ankstyvuosius graikų filosofus, jaunos studentės dėmesį patraukė teksto ištraukose  – fragmentuose – išlikę Antikos mąstytojų veikalai. Visų pirma, savo keistumu, o vėliau ir problematika. Štai, pavyzdžiui, Talio fragmentas teigia, kad viskas pasaulyje yra vanduo.

„Mane labai sudomino tai, kad tokius fragmentus galima „iškoduoti“ ir pamatyti, jog jie bando paaiškinti natūralius gamtos fenomenus, šiuo atveju, gamtos kismą“, – sako dr. A. Čelkytė.

Būtent tokie Antikos minties „iššifravimai“, primenantys detektyvo darbą, labiausiai įtraukė ir sužavėjo pašnekovę. Iki šiol jos mokslinis darbas dažnai sukasi apie fragmentuotus šaltinius ir mažiau žinomas figūras.

Stoikų samprata apie grožį

Vėliau prestižiniame Šv. Andriaus (Škotija) universitete – viename geriausių Antikos filosofijos tyrimų centrų pasaulyje – mokslininkė sėkmingai apsigynė disertaciją iš stoikų grožio sampratos, kurios pagrindu Edinburgo leidykloje buvo išleista monografija. Pasiteiravus dr. A. Čelkytės, kaip stoikai suprato grožį, mokslininkė aiškina, kad stoikų grožio samprata turi dvi dalis. Pirmoji yra proporciškumas (graik. summetria).

„Proporciškumas buvo bene svarbiausia koncepcija graikų mene jau penktajame a. pr. Kr., po to, kai skulptorius Poliklitas atrado, kokių proporcijų skulptūros atrodo gražiausios. Stoikai, kaip ir daugelis kitų filosofų, pirmiausia apibrėžia grožį kaip proporcingumą“, – primena mokslininkė.

„Antrojo jų grožio sampratos dalis yra funkcinis grožio aspektas: grožis yra ne abstraktus proporcingumas, bet proporcingumas pritinkantis daikto ar žmogaus funkcijai“, – aiškina ji.

Tokia grožio sąvoka buvo ne tik naujoviška, bet itin tinkanti filosofams, kuriems rūpėjo etika ir sielos grožis. „Anot stoikų, gražiausi žmonės yra išminčiai, nes jų visiškai darnūs ir proporcingi įsitikinimai reiškia, kad jie yra visiškai racionalūs, o būti racionaliems – žmonių prigimtis ir funkcija“, – žavisi mokslininkė.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotraukos

Beje, ant dr. Aistės Čelkytės monografijos viršelio puikuojasi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Žvaigždžių sonatos“ paveikslas. Dėstytoja jo kūryboje sako matanti daug sąsajų su filosofais, nes M. K. Čiurlionio kūryboje yra daug susimąstyti skatinančių temų, pavyzdžiui, apie pasaulio kūrimą ir dievybes. Kaip teigia dr. A. Čelkytė, stoikai vertintų ne tik estetinę M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos vertę, bet ir filosofines temas.

Mokslininkė podoktorantūrinius projektus yra vykdžiusi Pietų Korėjoje ir Olandijoje, o jos darbų temos – pačios įvairiausios: Antikos biologija, medicina, kosmologija ir ekonominė teorija. Visai neseniai pasirodė ir antroji dr. A. Čelkytės knyga apie romėnų gydytoją Galeną ir jo formuluojamą kūno sampratą. Paklausus mokslininkės, kodėl šiandien vis dar aktualu gilintis į antikinius gamtos mokslus, kurių žinios, atrodytų, yra pasenusios, ji tvirtina: „Niekas taip manęs neprivertė vertinti šiuolaikinio mokslo, ypač medicinos, kaip senovinio mokslo tyrinėjimai“. Kartu pašnekovė priduria antikinės medicinos nerekomenduojanti studijuoti tiems, kurie norėtų išmokti gydyti. Jeigu jus domina klausimai apie mokslo prigimtį, mokslo metodologiją ir kaip vyksta arba nevyksta mokslo pažanga, nėra geresnio šaltinio nei mokslo istorija.

Be to, anot mokslininkės, ne viskas yra pasenę: šiandien aktualus klausimas, ar savo praktikoje gydytojai turėtų diagnozuoti ir rekomenduoti gydymą remdamiesi naujausiais tyrimų rezultatais ir statistika, ar savo patirtimi, yra ir antikinių racionalistų bei empirikų debatų tema. „Pirmieji kliovėsi teorine kūno samprata, o antrieji sakė, kad tik gydytojų patirtis yra vienintelis užtikrintas būdas padėti pacientams“, – pasakoja tyrėja.

Atgal į Lietuvą

Nors konkrečių planų sugrįžti į Lietuvą pašnekovė sako neturėjusi, tačiau teigia visada tikėjusis, kad galiausiai dirbs Lietuvoje, tad pasitaikius progai dėstyti Vilniuje, ja iškart pasinaudojo.

„Vilniaus universitetas ypač traukia labai sena ir įspūdinga klasikinės filologijos tradicija, taip pat tikrai nemaža klasikų bendruomene, kurioje daug aktyvių kolegų. Čia matau daug galimybių augti ir tobulėti kaip mokslininkė ir dėstytoja“, – pasakoja savo ateitį Lietuvoje matanti mokslininkė.

Paklausta, ar dvidešimt metų patirtys užsienyje pakeitė jos požiūrį į tėvynę, atsako, kad lietuviai dažniau kelia labai aukštus reikalavimus ir sau patiems, ir Lietuvai. Anot jos, nors iš principo tai nėra blogai, tačiau su aukštais reikalavimais ir lūkesčiais ateina ir negatyvūs palyginimai bei kritiški vertinimai, o jie – ne visada pelnyti.

Kita vertus, pašnekovė pripažįsta, kad nors yra įvairių sričių, kur norėtųsi matyti daugiau progreso, bet tuo pat metu ji sako dabar daug geriau suprantanti, kad „okupacija paliko labai daug žaizdų, kurios vis dar gyja, o gijimui reikia laiko“.

Iš naujo Lietuvą nuo rugsėjo atrandanti VU Filologijos fakulteto mokslininkė ir dėstytoja sako ypatingai vertinanti studentų smalsumą bei kūrybiškumą, o dėstyme prioritetą teikianti aktyviems metodams, tad savo studentams žada daug diskusijų. Bakalaurams paskaitas apie kūno sampratas Antikoje, o magistrams apie moteris graikiškoje intelektualinėje tradicijoje vesianti dėstytoja tikisi, kad tarp studentų atsiras tokių, kuriuos šios temos sudomins tiek, kad šie pasiryš imtis vertimų. „Būtų labai šaunu, jei daugiau, pavyzdžiui, Hipokrato tekstų būtų prieinami ir lietuvių kalba“, – savo lūkesčiais dalijasi  dėstytoja.

Šiais metais Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) skiria stipendijas doktorantams ir podoktorantūros studentams iš Baltijos šalių.

Atvykite arba prisijunkite ir sužinokite daugiau apie DAAD stipendijų programas studijų ir tyrimo vizitams į Vokietijos universitetus ir neuniversitetinius tyrimų institutus.

2025 m. spalio 24 d., 15.00-16.30 val., Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Kazimiero Būgos aud. arba

MS Teams: Microsoft Teams (Meeting-ID: 393 419 410 622 7, Code: SJ2vb9SV)

XII Tarptautinis baltistų kongresas 2015 m. Vilniaus universitete. VU Baltistikos katedros archyvo nuotrauka.

Spalio 22 d. Vilniaus universitete prasideda svarbiausias baltų kalbų ir raštijos mokslo renginys – XIV Tarptautinis baltistų kongresas. Nuo 1965 m. besitęsianti kongresų tradicija kas penkerius metus Vilniuje ar Rygoje suburia baltistus, taip pat lituanistus, latvistus, prūsistus, kad jie dalintųsi svarbiausiais tyrimų rezultatais, brėžtų ateities darbų gaires bei planuotų bendrus projektus.

Šių metų kongresui pranešimus parengė daugiau nei 170 autorių iš 16 šalių – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Švedijos, Italijos, Vokietijos, Čekijos, Austrijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, JAV, Estijos ir Japonijos. Baltistai dirbs aštuoniose teminėse ir bendrojoje sekcijose. Be tyrimų, skirtų baltų kalbų istorijai, gramatikai, tarmėms, raštijai, vardynui, kongreso tematika apims skaitmeninę lingvistiką, indoeuropeistiką, žodžių reikšmės suvokimo, kalbų giminystės klausimus, latgalistiką ir kt. Pačių tyrėjų suburtos sekcijos atspindi svarbiausias baltistikos sritis ir pabrėžia, kad dabarties baltų kalbų ir raštijos tyrimams svarbus naujų technologijų taikymas, o diachroniniai tyrimai išlieka viena stipriausių baltistikos sričių.

Vilniaus universiteto Baltistikos katedros archyvo nuotrauka

„Vilniaus universitete susiburs lingvistai, kurie tiria ne vien baltų, bet ir kitas kalbas, derina skirtingų kalbotyros ir kitų sričių tyrimo metodus, todėl tyrėjai diskutuos ne tik su savo, bet ir kitų sričių specialistais, taip praplėsdami tyrimų perspektyvas. Užsienyje yra nemažai baltistikos centrų ir pavienių tyrėjų, todėl renginys itin reikalingas baltistų bendruomenei burti, megzti ir palaikyti tyrėjų ryšiams, kartu skatinant tarpdisciplininį dialogą ir bendradarbiavimą. Nuo ankstesnių šis kongresas skiriasi aktyviai įgyvendinama tvarumo idėja – mes siekiame taupyti gamtos išteklius, nedauginti plastiko, pakuočių, nešvaistyti popieriaus“, – teigia kongreso organizacinio komiteto pirmininkė Vilniaus universiteto Baltistikos katedros vedėja prof. Daiva Sinkevičiūtė.

Vilniaus universiteto Baltistikos katedros archyvo nuotrauka

Be darbo sekcijose, Vilniaus universitete vyks ir daugiau baltistikai skirtų renginių. Spalio 21 d. kongreso dalyviai rinksis į diskusiją „Baltistikos dabartis ir ateitis“ Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje, kur aptars baltistikos mokslui kylančias problemas ir iššūkius. Spalio 23 d. Vilniaus universiteto bibliotekoje bus atidaryta paroda „Baltistikos istorija Vilniaus universitete (1945–1990)“, paminėti kalbotyros žurnalų „Baltistica“ ir „Res Balticae“ jubiliejai. Daugiau informacijos apie kongresą žr. čia >>

Istorijos fakulteto nuotr.

Spalio 19–21 d. Vilniaus universitete ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks tarptautinė konferencija „YIVO Vilniuje ir pasaulyje“, skirta Žydų mokslo instituto (jidiš k. Yidisher visnshaftlekher institut, YIVO) įkūrimo šimtmečiui.

YIVO, įsteigtas Vilniuje 1925 m., tapo vienu svarbiausių pasaulio jidiš kultūros, mokslo ir švietimo centrų. Tai buvo pirmoji pasaulietinė Rytų Europos žydų kultūros tyrimų įstaiga, kurioje buvo norminama jidiš kalba, rengiami jaunieji mokslininkai, kaupiama biblioteka ir archyvas. Institutas įkūnijo naują žydų diasporos kultūrinio aktyvumo etapą, kurio metu Rytų Europoje kilo novatoriškų kultūros institucijų tinklas.

Per Holokaustą dalis YIVO kolekcijų buvo išgelbėta ir perkelta į Niujorką – šiandien institutas tęsia savo veiklą ten, tačiau išlieka turtingo Vilniaus žydų bendruomenės paveldo simboliu.

Lietuvos Respublikos Seimas 2025 metus paskelbė YIVO šimtmečio metais. Šia proga konferencijoje pranešimus skaitys mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, JAV, Argentinos, Vokietijos ir Izraelio. Jubiliejinis renginys suburs tyrėjus iš viso pasaulio diskutuoti apie YIVO indėlį į žydų mokslą, kultūrą ir paveldą, taip pat apie instituto reikšmę šiuolaikinėms žydų studijoms.

Tarp konferencijos dalyvių – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, skaitysiantis pranešimą ir moderuosiantis diskusijas.

Konferencijos programą galite rasti čia >>

Vilniaus universiteto nuotr.

Spalio 9 d. Švedijos akademija paskelbė, kad 2025 m. Nobelio literatūros premija skiriama vengrų rašytojui László Krasznahorkai. Premijos lauretas, kaip kasmet, paskelbtas senuosiuose Stokholmo biržos rūmuose (Börshuset). Komiteto teigimu, L. Krasznahorkai apdovanotas už apokaliptiška įtampa alsuojančią kūrybą, atskleidžiančią meno galią išlikti prasmės šaltiniu pasaulio siaubo ir netikrumo akivaizdoje. Pasak Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto dėstytojos, literatūros tyrėjos ir poetės Linos Buividavičiūtės, tai išties išskirtinis autorius.

Genialiai kuriama knygų kalba

„Atvirai sakant, nesu skaičiusi nieko panašaus. Sakiniai, kurie užima kone trečdalį ar pusę puslapio, sukeistinta, o kartu apčiuopiama, įtaigi tikrovė, alegoriškumas, metaforiškumas, juoda ironija, apokaliptinio pasaulio vizija, siurrealumas ir nuoga realybė – viskas susipina į nepakartojimą, vientisą lydinį“, – apibendrina L. Buividavičiūtė.

Pasak literatūros tyrėjos, L. Krasznahorkai kuriamas chronotopas „prašosi“ būtent tokio pasakojimo būdo: „Irstantis, apokaliptinis, karščiuojantis, ribiškas, tamsiai ironiškas knygų pasaulis pirmiausia yra kalbos pasaulis; tikroviška, o kartu sukeistinta fikcija, kurioje gal net labiau nei „apie ką“ (pasakojimų turinys) yra svarbiau „kaip“ – L. Krasznahorkai ne tik atsiremia į esamus kalbos išteklius, bet ir kuria naujus, laužydamas ir statydamas, perkeisdamas ir išlaikydamas. Manau, šis vengrų autorius kone genialiai kuria savo knygų kalbą, atsiremdamas į pasaulius, kuriuos nori vaizduoti.“

Pašnekovė cituoja knygos „Priešinimosi melancholija“ vertėjo Vito Agurkio įspūdžius, kai jis susidūrė su verčiamu tekstu (dr. Jurgitos Katkuvienės interviu su V. Agurkiu spausdintas „15min“ 2017 m. birželio 22 d.): „Pirmiausia – pats tekstas. Jame – smulkiausios detalės, kur maždaug rajoninio dydžio miestuko gyvenimas susipina su apokalipsės vaizdais. Viskas vienam sakiny, viskas, mano akim, be galo gražiai sulydyta. Kai įeini į tą tekstą, nežinai, kada eini per tą miestuką, kada prasideda haliucinacijos, nežinai – ar autoriaus, ar tavo psichika sutriko. Nežinai, kas darosi.“

Pasaulį kuriančios alegorijos

Vengrų rašytojo proza iš esmės grindžiama alegorijomis, o tekstai veikia kaip metaforinės struktūros, kuriose fiziniai ir politiniai kraštovaizdžiai atspindi vidines ir egzistencines būsenas. Skirdamas premiją, Nobelio komitetas pabrėžė, kad L. Krasznahorkai kūryba atskleidžia meno gebėjimą išlaikyti prasmę pasaulio griūties akivaizdoje. Tai netiesiogiai patvirtina, jog būtent per daugiasluoksnes alegorijas menas tampa išlikimo ir atsparumo forma.

„Davidas Auerbachas straipsnyje „László Krasznahorkai mitologija“ yra sakęs, kad „daugelis pokario Europos autorių, ypač komunistinėse šalyse, rinkosi siurrealizmą, simbolį, alegoriją kaip priemones suvaldyti karo paliktą chaosą, nes modernizmo psichologiškumas ir racionalumas nebepajėgė priešintis nacizmo ir komunizmo beprotybei“. Be to, alegorija bent jau man, kaip skaitytojai, veikia visada palikdama taip reikalingos erdvės, tarpą, kuriame nutylėjimas, o kartu ir iškalbingumas, bylojimas verčia dirbti protą ir vaizduotę“, – teigia L. Buividavičiūtė.

Itin talentingai ir įtaigiai liudijama tamsa

Nors literatūros kritikai dažnai L. Krasznahorkai vadina Franzo Kafkos ar Fiodoro Dostojevskio įpėdiniu, L. Buividavičiūtė pabrėžia, kad jo kūryba jau priklauso kitai epochai – postmoderniai, fragmentuotai, kur egzistencinė įtampa persikelia iš metafizinių į politinės ir kasdienės beprasmybės laukus.

„Mano galva, Nobelio laureatas savo kūriniuose daug vilties nepalieka – nežinia, kada vėl atvažiuos cirkas, atsivešiantis naują eksponatą, banginio iškamšą, kuri formaliai pradės griūtį, nors toji griūtis jau seniai turėjo užuomazgas žmonių sąmonėje ar pasąmonėje. Kiek esu pajėgus priešintis absurdui, „maro bacilai“ (aliuzija į Albert’ą Camus), ar esu tik istorijos pėstininkas, kuris neturi jokios galios – tuoj lėks galvos, kartu ir manoji? Tačiau menas vis dėlto turi galią iš destrukcijos kurti konstrukciją – ir nors šio vengrų autoriaus kūriniai liudija tamsą, ji paliudijama itin talentingai ir įtaigiai. Apokaliptinis pasaulis tapo meno kūriniu“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ji sako visada tyliai svarstanti, kas nulemia vieno ar kito laureato pasirinkimą. Ir nors L. Krasznahorkai pasaulis persmelktas griūties ir nerimo – būsenų, pažįstamų šiuolaikinei Europai, literatūros tyrėja mano, kad šio pripažinimo esmė – ne tiek aktualios temos, o kalba: jos intensyvumas, ritmas ir ypatingas kūrimo būdas.