Dr. Ernesta Kazakėnaitė / Vilniaus universiteto nuotr.

Šiuolaikinės technologijos keičia ir mokslininkų darbą – jį pagreitina ir palengvina. Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai, taikydami skaitmeninės humanitarikos priemones, jau analizuoja rankraštinius šaltinius ir apdoroja didelės apimties duomenis. Pavyzdžiui, istorikė doktorantė per pusdienį suskaitmenino tiriamus žurnalus, kad galėtų tirti juose esančius vaizdus ir brėžinius.

Planuoja taikyti vis plačiau

VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedros mokslininkė, Šiaurės ir Baltijos šalių skaitmeninės humanitarikos organizacijos valdybos narė dr. Ernesta Kazakėnaitė paaiškino, kad nors vieno apibrėžimo, kas yra skaitmeninė humanitarika, nėra, sutariama, jog tai – technologijų pritaikymas humanitarikos problemoms spręsti.

Bendradarbiaujant Filologijos ir Istorijos fakultetų mokslininkams įsigytos skaitmeninės humanitarikos priemonės, tokios kaip profesionalus skaitytuvas objektams skaitmeninti, prieiga prie rankraštinio teksto atpažinimo platformos „Transkribus“, kitos programos – pradiniam etapui reikalinga bazinė įranga, ypač aktuali mokslininkams, dirbantiems su tekstais, tačiau ne tik.

Naujoji laboratorijos įranga gali būti naudinga ir jauniesiems tyrėjams, studentams. Ja naudojasi bakalaurantai, kuriems reikia suskaitmeninti tiriamą tekstą, pavyzdžiui, kursiniam darbui, arba užkoduoti rankraščius XML-TEI kalba. Laboratorija turi ne tik įrangą, bet ir įvairių licencijų programoms, kuriomis sėkmingai pasinaudojama, pavyzdžiui, tekstologiniams tyrimams reikalingu „Oxygen“ paketu.

Skaitmeninės humanitarikos įrankiai pritaikomi mokslininkų darbuose

VU Istorijos fakulteto mokslininkė prof. Jurgita Verbickienė sako, kad skaitmeninė humanitarika nėra nauja, o jos įrankius savo tiriamuosiuose darbuose ateityje galėtų taikyti kone kiekvienas mokslininkas. Daugiausia tam, kad sutaupytų laiko, greičiau atliktų didelių žmogiškųjų investicijų ir laiko reikalaujančius darbus, lengviau vizualizuotų duomenis, greičiau nuskaitytų tekstą.

„Atlikome eksperimentą – tarpukario laikotarpio „The New York Times“ laikraščio numeriuose ieškojome, kiek kartų paminėta Lietuva. Pasitelkę skaitmeninės humanitarikos priemones, atsakymą gavome vos per kelias minutes. Skaitmeninės humanitarikos priemonės aktualios filologams, istorikams, lingvistams, kitiems mokslininkams, nes leidžia greičiau apdoroti ir vizualizuoti duomenis ir vizualizaciją pasitelkti tolesnei analizei“, – paaiškina ji.

Prof. Jurgita Verbickienė / Vilniaus universiteto nuotr.

VU mokslininkai skaitmeninės humanitarikos įrankius jau taiko savo tyrimuose, visų pirma, analizuodami rankraštinius šaltinius ar apdorodami didelės apimties duomenis. Naudodami skaitmeninės humanitarikos priemones, mokslininkai jau rekonstravo autentiškus poezijos tekstus. Šiandien darbus, kuriems tyrėjai kartais skirdavo dešimtmečius, jie galėtų padaryti per gerokai trumpesnį laiką, faktiškai eliminuodami klaidos galimybę. Žinoma, technologijos nepriima sprendimų, neiškelia klausimų ir į juos neatsako – tą daro mokslininkai.

„Skaitmeninės humanitarikos priemonių taikymas vis dar – iššūkis, nes ne visos senosios kalbos nuskaitomos esamais įrankiais. Tačiau jau yra mokslininkų, kurie, suvokdami bendrą pasaulinį kontekstą ir tendencijas Europoje, vis dažniau pasitelkia kompiuterinius duomenų gavybos, analizės ir vizualizavimo įrankius. Mokslo infrastruktūros, duomenų atvėrimas ir dalijimasis jais – šiuo metu egzistuojančios pažangiausios kryptys moksle. O humanitarinių mokslų sričių mokslininkai ir tyrėjai tampa šių pokyčių dalimi“, – teigia mokslininkė.

Pašnekovės žodžiais, skaitmeninė humanitarika – žingsnis į tarpdiscipliniškumą: galimybė dalytis duomenimis ar juos sujungti atveria didžiules perspektyvas sprendžiant visuomenei ir akademinei bendruomenei aktualias problemas, keliant naujus mokslinius klausimus.

Supažindinama su skaitmeninės humanitarikos naujovėmis

Kaip modernias technologijas pritaikyti analizuojant istorinius šaltinius ir kitokio pobūdžio medžiagą? VU Istorijos fakulteto podoktorantūros stažuotojas dr. Sergiius Gurbychas, turintis aštuonerių metų patirtį taikant skaitmeninės humanitarikos įrankius, mokslo bendruomenę seminaruose supažindina su naujausiais įrankiais ir jų taikymo galimybėmis. Vienas tokių – „Transkribus“ platforma, leidžianti atpažinti rankraštinį tekstą, taip pat kai kuriuos retus spausdintinius šriftus.

Dr. Sergėjus Gurbychas / Vilniaus universiteto nuotr.

Skirtingai nei standartiniam spausdintam tekstui skirta optinio ženklų atpažinimo (OCR) technologija, kuri jau yra gerai išvystyta, automatinis rankraštinio teksto atpažinimas vis dar – pradinėje stadijoje. Šiuo metu „Transkribus“ – viena iš nedaugelio prieinamų alternatyvų šiai užduočiai atlikti. Ji gali būti itin naudinga atpažįstant istorinius archyvinius dokumentus, asmeninius laiškus iš privačių kolekcijų, literatūrinius rankraščius ir kitus šaltinius.

Pasak dr. S. Gurbycho, naudojant platformą „Transkribus“ tyrėjo darbas gerokai supaprastėja ir pagreitėja. Transkribuodamas vieno puslapio tekstą rankiniu būdu specialistas, gerai išmanantis dokumento kalbą, vidutiniškai užtrunka nuo dviejų iki trijų valandų. Naudojant „Transkribus“, tokios pat apimties teksto atpažinimas trunka 15–30 minučių, o didžioji dalis šio laiko skiriama neteisingai atpažintų simbolių taisymui. Dokumento apdorojimo laikas sutrumpėja 5–6 kartus, o darbui atlikti pakanka bazinių žinių. Šis įrankis atveria galimybes tirti didelius archyvinių dokumentų kiekius, kurie anksčiau liko neištirti dėl specialistų trūkumo ir riboto darbo laiko.

Vytauto Kardelio nuotr.

Profesorė Aldona Paulauskienė su fakultetu ir Lietuvių kalbos katedra savo likimą susiejo prieš 72 metus – 1953 metų rudenį jauna mergaičiukė Aldona Platūkytė iš pokarinės Dzūkijos kaimo peržengia Istorijos-filologijos fakulteto slenkstį ir nueina kelią nuo studentės iki profesorės, žymios mokslininkės, vienos garsiausių lietuvių morfologijos specialisčių, gerbiamos dėstytojos ir katedros vedėjos.

Akademinio darbo stilių, galima sakyti, profesorė atsinešė iš savo šeimos: „Nuo pat pradžių, kai tik peržengiau Lietuvių kalbos katedros slenkstį, dirbau kaip tėtė – kruopščiai ir planingai, bet nesilankstydama autoritetams, nepaisydama nusistovėjusių tradicijų.“ Taip pat „iš tėvelio esu paveldėjusi ir didelę neapykantą tinginystei, aplaidumui, netvarkingumui“. Iš mamos profesorė paveldėjo išdidumą ir savigarbą: „Savyje aš jaučiu dvilypumą: kai man reikia dirbti, siekti užsibrėžto tikslo ir ypač nepalankiomis sąlygomis – aš tėtės vaikas, o kai man reikia bendrauti su žmonėmis, buityje – aš mamos vaikas. Keista kombinacija.“ Kas čia keisto – profesorė tikra dzūkė. Kilusi iš Alytaus rajono Pacelonių kaimo valstiečių – Rapolo ir Zuzanos Platūkių – šeimos.

Studentavimo ir akademinio darbo pradžios bei brandos metai sutapo su laikmečio kolizijomis – chruščiovinis atšilimas, brežnevinis atkrytis, mokslo uždarumas ir atsainumas Vakarų idėjoms, lietuvių kalbos stūmimas iš gyvenimo… ir visos kitos sovietinio gyvenimo „grožybės“. Kita vertus, dėl pokariu po pasaulį išblaškytos kalbotyros profesūros, susidarė palanki terpė burtis katedroje ir augti naujai talentingų ir ambicingų lietuvių kalbotyros mokslininkų kartai: Z. Zinkevičius, A. Girdenis, J. Palionis, V. Urbutis, J. Kazlauskas, V. Grinaveckis, A. Piročkinas, J. Pikčilingis, V. Mažiulis, A. Pupkis… Nors kompanija vyriška, išsamią „Lietuvių kalbos morfologiją“ rašo ir išleidžia E. Jakaitienė, A. Laigonaitė ir A. Paulauskienė. Taip ir vadiname ją – trijų moterų morfologija. Dėl tokio neproporcingo mokslo vyriškumo būta ir gyvenimiškų nesusipratimų. Šių garbių vyrų profesorė kartais buvo laikoma emocinga, vadinama avangardiste, tyrimų išvados laikomos originaliomis, bet nepatikimomis. Antai A. Sabaliauskas apie kažkurią A. Paulauskienės monografiją rašo, kad „pasižymi originaliu, kartais gana netikėtu problemų sprendimu. Ne vienas teiginys kelia abejonių, verčia susimąstyti. Tačiau ji yra vienas įdomiausių ir vertingiausių pastarųjų metų dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžio tyrinėjimų.“ O juk visas tas avangardiškumas, originalumas ir nepatikimumas kilo iš labai paprasto, svarbaus ir moksliniam tyrimui būtino dalyko – tradicinės gramatikos teiginių mokslinio pagrindimo paieškų ir atradimų. O kad tie atradimai savo logika lenkė ne vieno vyriškio ambicijas, tai… Galbūt todėl, baigusi universitetą ir atsidūrusi Lietuvių kalbos institute, ji ten išsilaiko tik metus. Dar po metų tampa Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros aspirante ir pradeda dėstyti.

Prasideda ilgas mokslininko kelias. Knygos – profesorės saviraiška. Aišku, straipsnių, brošiūrų, populiarių dalykų prirašyta nemažai. Kaipgi be to, juk tokie akademiniai konkursų reikalavimai, bet knygos (monografijos) – išskirtinis profesorės žanras. Aleksas Girdenis vis ragindavo rašyti straipsnius „Baltisticai“, „Kalbotyrai“, bet profesorė liko ištikima monografijos žanrui. Kiek tų knygų išleista, tiksliai galima suskaičiuoti profesorės bibliografijose ir enciklopedijose, o čia verta paminėti svarbiausias ir jos labiausiai branginamas: „Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos“, „Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos“, „Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža“, „Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis“.

Profesorės „gulbės giesmė“ – žalioji morfologija: „Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams“. Kaip pati sako: „Paskaitos žanras duoda pakankamai didelę laisvę, o aš jos visada trokšte troškau visur – ir tautos gyvenime, ir darbe, ir šeimoje.“

Dar viena ryški profesorės darbų kryptis – tai kalbos kultūra. Viešojo gyvenimo rusinimo ir kalbos stūmimo iš jo sąlygomis tai buvo tautos gyvenimui ir išlikimui reikšmingas darbų baras (nepaisant dabartinių neišmanėlių šio darbo menkinimo). 1967 metais profesorė įsitraukia į Kraštotyros draugijos Lietuvių kalbos sekcijos veiklą. Kas besuskaičiuos, kiek prirašyta straipsnių, straipsnelių, komentarų, pamokymų, perskaityta paskaitų visoje šalyje kalbos kultūros klausimais. O kur dar vadovavimas ir rašymas į kalbos kertelę žurnale „Tarybinė moteris“! Taip pat ranka pridėta prie visiems redaktoriams ir šiaip kalbos puoselėtojams svarbios parankinės knygos „Kalbos praktikos patarimai“.

Jau gražia kalbininkų tradicija tampa ką nors nuveikti savo gimtajam kraštui. Profesorei tai irgi nesvetimas jausmas. Profesorė kartu su G. Naktiniene ir V. Vitkausku rašo ir išleidžia „Druskininkų tarmės žodyną“ – tai dovana savo gimtajam kraštui.

Šiųmetis profesorės jubiliejus – 90! Garbus amžius, prasmingas gyvenimas, reikšmingi mokslo darbai. Net sunku ko dar linkėti. Nors kas svarbiausia ir taip aišku: linkime dar daug daug sveikatos metų, geros nuotaikos, stiprios šeimos meilės ir pagarbos. Na ir likti visų, turbūt tūkstančių, mokinių atmintyje ir darbuose.

Lietuvių kalbos katedra

Filologijos fakultete šią savaitę lankėsi Ukrainos ambasadorė Olha Nikitchenko, neseniai pradėjusi eiti šias pareigas Lietuvoje. Pirmasis Jos Ekscelencijos vizitas Vilniaus universiteto fakultetuose buvo pas filologus. Džiaugiamės, kad Ambasadorė atvyko pas mus susipažinti su gausiai studijuojančių ukrainiečių, kurie itin aktyviai mokosi lietuvių kalbos, poreikiais. Taip pat – su ukrainiečių kalbos ir kultūros studijų galimybėmis. Vizito metu buvo aptarti ir būdai, kaip galėtume stiprinti mokslinius ryšius ir akademinius mainus su Ukrainos universitetais ir dar labiau skatinti ukrainiečių jaunimą rinktis studijas Vilniaus universitete.

Patricija Strumilaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Įsivaizduokite studentę, kuri vieną dieną analizuoja kvantinius reiškinius, o kitą – gilinasi į Skandinavijos muzikinių videoklipų vizualinę raišką. Tai – Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto studentės Patricijos Strumilaitės kasdienybė. Pasinaudojusi individualiųjų studijų galimybe, ji išplėtė savo akademinį lauką ir, be fizikos, ėmė studijuoti Skandinavijos šiuolaikinę muziką Filologijos fakultete.

Jau antrus metus VU bakalauro ir vientisųjų studijų pakopos studentai turi galimybę į savo akademinę programą įtraukti individualiąsias studijas. Tai leidžia studentams rinktis ne tik savo fakultete dėstomus, bet ir kitų studijų krypčių dalykus ir taip formuoti asmeninius interesus atitinkantį išsilavinimą.

Kaip skirtingos disciplinos susipina vieno žmogaus studijose? Kokių netikėtų atradimų atneša tarpdiscipliniškumas? Fizikos fakulteto studentė P. Strumilaitė, pasirinkusi studijuoti Skandinavijos šiuolaikinę muziką ir videoklipus Filologijos fakultete, dalijasi savo patirtimi, atradimais ir iššūkiais.

Kas paskatino jus rinktis individualiąsias studijas? Ar tai buvo aiškus sprendimas nuo pat pradžių, ar jis susiformavo studijų metu?

Studijuodama pirmame kurse, kaip turbūt ir daugelis, bandžiau apskritai suprasti studijų tvarką, kuo tai skiriasi nuo 12 metų, praleistų mokykloje. Individualiosios studijos tuo metu nebuvo itin aktualus klausimas. Užteko to, kad žinojau, jog turiu galimybę studijuoti dalykus tiek savo, tiek kituose fakultetuose, tačiau per daug į tai nesigilinau. Antro semestro metu pasirinkau dalykus savo fakultete, šiek tiek išgąsdinta draugų pasakojimų, kaip sunku suderinti tvarkaraščius, renkantis dalyką kitur. Nors dabar nesigailiu savo ankstesnių pasirinkimų, dalykai tikrai buvo įdomūs, tačiau gaila, kad tuo metu nesupratau, kaip iš tiesų lengva atrasti būdų suderinti ir kitų krypčių dalykus ir kad tai nereikalauja tiek daug pastangų, kaip tuo metu atrodė.

Kodėl pasirinkote Skandinavijos šiuolaikinę muziką ir videoklipus, nors studijuojate fiziką? Kas jus sieja su šiomis sritimis?

Žinojau, kad noriu pasirinkti studijų dalyką iš humanitarinių mokslų, ypač domino Filologijos fakulteto siūlomi pasirinkimai. Dar prieš stodama į universitetą negalėjau apsispręsti, kas labiau domina, fizika ar filologija. Po metų studijų Fizikos fakultete supratau, kad susidomėjimas humanitariniais mokslais niekur nedingo, todėl ir pasirinkau dalyką būtent Filologijos fakultete. Kalbant apie paties dalyko pasirinkimą, jį lėmė du pagrindiniai veiksniai. Pirma, praktiškumas – šį dalyką pavyko suderinti su mano studijų tvarkaraščiu. Antra, asmeninis susidomėjimas – pati muzikuoju, domiuosi muzika, jos kultūra ir įvairiomis raiškos formomis. Buvau maloniai nustebinta, kad pavyko rasti dalyką, kuris sujungė visas šias sritis ir atitiko mano pomėgius.

Kaip, jūsų nuomone, iš pažiūros tokie skirtingi studijų dalykai kaip fizika ir Skandinavijos šiuolaikinė muzika papildo vienas kitą? Ar pastebėjote netikėtų sąsajų tarp jų?

Per pirmąsias individualiųjų studijų paskaitas ir seminarus pastebėjau, kad iš savo nuolatinių fizikos studijų atsinešu išlavintą kritinį mąstymą, kurį nuolat tenka ugdyti, pavyzdžiui, laboratorinių darbų metu. Kadangi fizikoje esame skatinami nuolat argumentais pagrįsti net ir elementariausius teiginius, supratau, kad šį gebėjimą galiu pritaikyti ir analizuodama muzikinius kūrinius ar vaizdo klipus.

Man patinka bet kokį tiriamą objektą – nesvarbu, ar tai būtų elektros grandinė, ar Björk daina – išskaidyti į mažas dalis ir vėliau argumentas po argumento vėl sudėlioti į visumą, kad geriau suprasčiau jo esmę. Kur kas sunkiau pasakyti, ką iš individualiųjų studijų atsinešu į fizikos studijas, nes ši sritis vis tiek išlieka mano pagrindine akademine kryptimi. Tačiau esu tikra, kad tarpdiscipliniškumas praturtina ir suteikia platesnį požiūrį į mokymąsi bei tyrinėjimą.

Kaip manote, ar individualiosios studijos geriau paruošia jus karjerai ir asmeniniam tobulėjimui nei įprastos programos? Kodėl?

Negalėčiau plačiai kalbėti apie individualiųjų studijų poveikį karjerai, tačiau esu tvirtai įsitikinusi, kad jos daro didelę įtaką asmeniniam tobulėjimui. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog būtent individualiosios studijos leido man nenutraukti ryšio su mokslo sritimi, kuri mane iš tiesų domino – jos atvėrė duris, kurias pati jau buvau užvėrusi. Prieš pradėdama studijas maniau, kad pasirinkta kryptis turi tapti vienintelė ir visą savo laiką turėsiu skirti tik jai, atsisakydama kitų taip pat įdomių dalykų. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galiu skirti laiko ir klausytis paskaitų, visiškai nesusijusių su mano pagrindinėmis studijomis. Manau, kad būtent taip vyksta asmeninis tobulėjimas – kai neapsiribojama vienu dalyku ir paliekama erdvės platesniam pažinimui ir naujoms galimybėms.

Koks buvo didžiausias netikėtumas ar atradimas studijuojant individualiai? Galbūt išmokote ką nors, ko visiškai nesitikėjote?

Nesitikėjau, kad taip susidomėsiu muzikinių videoklipų siužeto bei kinematografijos subtilybėmis. Jei kas nors būtų pasakęs, kad dabar žiūrėdama muzikinį klipą kreipsiu dėmesį į jo spalvų paletę, kameros judėjimo kampus, montažą, nebūčiau patikėjusi. Anksčiau tai neatrodė taip įdomu kaip dabar, jau išklausius kursą.

Panašiai nutiko ir su pačia muzika – negalvojau, kad taip sudomins visi dalykai, sudarantys dainą: nuo pasirinktų instrumentų iki kylančio arba besileidžiančio atlikėjo tono specifinėse dainos vietose. Pasirinktas kursas nustebino savo temų platumu. Už tai, ko gero, reiktų dėkoti puikiai dėstytojai, kuri nesistengė tų plačių temų sutraukti į vienus rėmus.

Kaip, jūsų nuomone, individualiosios studijos skiriasi nuo tradicinio studijų modelio – tiek iššūkių, tiek galimybių atžvilgiu? Ar toks mokymosi būdas reikalauja daugiau disciplinos, ar suteikia daugiau kūrybinės laisvės?

Galimybių atžvilgiu individualiosios studijos suteikia daug didesnį pasirinkimą, nes leidžia rinktis savo kelią – įgyti ne tik vienos disciplinos žinių, bet ir gilintis į visiškai kitą sritį. Tačiau individualiosios studijos taip pat kelia tam tikrų iššūkių – jos reikalauja papildomo laiko ir pastangų, ypač jei pasirinkta sritis gerokai skiriasi nuo pagrindinės studijų krypties.

Dažniausiai pagrindiniai studijų dalykai turi tam tikrą tęstinumą ir ryšį vienas su kitu, todėl dalis žinių ilgainiui ateina savaime. O individualiosiose studijose dažnai tenka pradėti nuo nulio. Disciplina reikalinga visur, be jos nebus įmanoma kaupti žinių, tačiau individualiosios studijos suteikia laisvę rinktis, kokias būtent žinias nori kaupti. Daug kas sutiks, kad lengviau laikytis disciplinos ir jausti pareigą ką nors išmokti, jei studijuoji tai, kas tikrai įdomu.

Kaip per šį laiką pasikeitė jūsų požiūris į studijas? Ar pradėjote kitaip vertinti mokymosi procesą, žinias ar net savo ateities planus?

Nors studijas vertinau visada, pasikeitė požiūris į tai, kad nesu apribota vien savo fakulteto dalykų. Galbūt pirmame kurse, kol nemačiau skirtumo tarp fizikos ir individualiųjų studijų, priėmiau savo studijas kaip savaime suprantamą ir nekeičiamą dalyką. Dabar sugebu atskirti ir įvertinti, ką aš galiu atsinešti iš jų į kitas sritis. Be to, galiu studijas dėlioti pagal savo poreikius. Smagu pajausti, kad net ir kita studijų kryptis man yra suvokiama, kad aš esu pajėgi gilintis į ją ir neturiu atsisakyti to, kas man įdomu. Vertinu visas įgytas žinias ir tikiu, kad ateityje vienaip ar kitaip jos man pravers.

Tekstą parengė VU Fizikos fakultetas.

VU – daugiau, nei gali įsivaizduoti

Prof. Paulius V. Subačius / Vilniaus universiteto nuotrauka

Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus vyriausiojo patarėjo pareigas pradėjęs eiti prof. Paulius V. Subačius į rektoriaus kvietimą prisidėti prie VU strategijos kūrimo žvelgia kaip į ilgamečio dalyvavimo VU akademinėje ir valdymo veikloje tąsą. Jam svarbu ne tik kritiškai kelti klausimus, bet ir drauge su visa bendruomene įsitraukti į pokyčių įgyvendinimą.

Profesorius įsitikinęs, kad VU ateitis turėtų būti grindžiama toliaregiška vizija – svarbus ne tiek kasdienių klausimų sprendimas, kiek gebėjimas numatyti ateities iššūkius. Jis norėtų, kad VU išliktų vieta, kur skatinamas natūralus žmogaus smalsumas, nes būtent iš jo kyla naujos idėjos ir visuomenės pažanga.

Kokie pagrindiniai motyvai Jus paskatino sutikti talkinti rektoriaus komandai?

Rektoriui pasiūlius, neatsisakiau kvietimo prisidėti prie strategijos kūrimo, nes tokia veikla nemažai laiko užsiimu eidamas įvairias pareigas, įvairiu statusu. Save suvokiu kaip žmogų, kuris kritiškai paburba, jei kas blogai vyksta, bet apsisukęs ant kulno klausia savęs: o kuo aš galiu prisidėti, kad būtų kitaip? Man nepriimtina laikysena, kai vien kritikuojama, manau, pirmiausia kiekvienas turi sau atsakyti, ar pagal galimybes, gebėjimus, pareigas padarė, kad būtų kitaip, kad žengtume į priekį.

Daugiau kaip 30 metų dėstote Vilniaus universitete, dvi kadencijas buvote universiteto tarybos narys, konsultavote švietimo ir mokslo ministrą, esate įvairių mokslo, švietimo ir kultūros organizacijų narys, ekspertas. Kaip šios profesinės patirtys Jums pravers dirbant rektoriaus vyriausiuoju patarėju?

Turėjau galimybę save išbandyti dirbdamas ir įvairių vadovų konsultantu, ir vadovu. Vidiniu vertinimu, geriau sakėsi užsiimti ekspertine veikla, būti ne vadovu, o patarėju, dalyvauti kolektyviniuose valdymo organuose, kai ieškoma konsensuso.

Mano veikimo būdas, kaip pats jį suprantu – pasiūlyti šiek tiek radikalesnį, drąsesnį siekį ir tada pažiūrėti, kokius saugiklius reikia įdėti, kokius kampus nugludinti, su kuo dar pasitarti, kad kelias taptų priimtinas, gerai suprantamas ir prasmingas tiems, kurie turės juo eiti, nes universitete daugumą dalykų darome kartu.

Nors mano specialybė yra filologija, tekstologija, istorija, kai dažniau dirbama individualiai, kiekvienas prie savo teksto, rankraščio ar knygos, bet sprendimus dėl universiteto bendruomenės gyvenimo dera priimti ir įgyvendinti drauge. Kolegos – dėstytojai, studentai, neakademiniai darbuotojai – turi pritarti, įsitraukti.

Vilniaus universitetas šiuo metu formuoja naują strategiją. Kokiomis vertybėmis, principais vadovausitės kuriant ją?

Iš universiteto vertybių, kaip jos suformuluotos, man itin svarbus ilgalaikiškumas – perspektyvos įžvalga, grindžiama orientacija į ateitį, kaip atsakomybė valstybei ir visuomenei, kultūrai ir aplinkai. Turėtume ne tik šiandienos klausimus spręsti, bet visą laiką turėti galvoje, kas bus po kelių dešimtmečių, bandyti veikti taip, tarsi žinotume (nors niekada nežinome), kokia ateitis mūsų laukia. Kas gi kitas, jeigu ne universitetai, gali turėti, formuoti įžvalgą, kur keliaus žmonija, kokias problemas reikės spręsti.

Visas universitetas, būdamas labai didelis ir dėl to truputį nerangus, negali išsyk prisitaikyti prie kasdienių dalykų taip, kaip greitai prie jų prisitaiko pavieniai žmonės, dėstytojai, studentai – tarkim, prie nuotolinio bendravimo būdų įvairovės pandemijos metu. Todėl universiteto penkerių metų strategijos rengimas ir jos įgyvendinimo planas turėtų būti maksimaliai toliaregiškas. Žinoma, mes galime apsirikti spėdami, kokia bus situacija, kaip keisis išorinės aplinkybės, tačiau turime ne tik reaguoti į tai, kas jau įvykę, bet ir įžvelgti vos brėkštančias tendencijas, kurti palankią aplinką, kurioje mūsų universitetinės idėjos aktyviai formuotų ateitį, būsiantybę.

Esu filologas, todėl man rūpi, kad ir frazė, tekstas, kuriuo perteikiama tam tikra idėja, viena vertus, atrodytų suprantamas, kita vertus, nebūtų banalus. Žinoma, didelių organizacijų strateginiai tikslai ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje valstybių formuluojami paprastais, net gana elementariais teiginiais, vis dėlto, manau, juose turėtų būti akivaizdus intelektinis atspalvis, kultūrinė žymė.

Kokius pagrindinius tikslus sau keliate ir koks bus Jūsų pirmasis darbas?

Rektorius jau suformavo darbo grupę strategijos pasiūlymams, kurie plūsta iš bendruomenės, derinti, apibendrinti ir paruošti medžiagą Tarybai vertinti. Šaunu, kad bendruomenė išgirdo rektoriaus raginimą ir įsitraukė. Dabar reikia visas turimas ir dar gausimas idėjas suguldyti į koherentišką darinį, pagalvoti apie rodiklius, kurie leistų stebėti, ar einame teisingu keliu, kiek pasistūmėjome strategiją įgyvendindami.

Kaip humanitarui man atrodo labai svarbu, kad būsimai universiteto 450 metų sukakčiai būtų rengiamasi iš anksto, kad rastųsi šviežių idėjų. Žinome didžiuosius projektus ir rūpinamės jais – Saulėtekio miestelio plėtra, naujomis statybomis, renovacija, bet sukaktis nėra vien materialūs dalykai. Pirmiausia – tai vizija, kokį universitetą norime matyti ir koks jis pasitiks ateinančias kartas, ką jame galime padaryti, idant išliktų būsimam šimtmečiui ar bent penkiasdešimtmečiui.

Ar sukaktis bus įvykis, lems ne datos skaičiukai, o tai, ką sugalvosime, kokius netikėčiausius sumanymus įgyvendinsime, idant visa Lietuva iš tikrųjų švęstų savo universiteto gimtadienį, savo mokslą, kultūrą, istoriją ir įkvepiančią dabartį.

Kaip įsivaizduojate Vilniaus universiteto raidą per artimiausią penkmetį? Kas Jums dabar atrodo svarbiausia?

Po pandemijos patirties, geopolitinės sumaišties akivaizdoje itin svarbu suvokti, kaip universitetai bendradarbiauja viduje ir tarpusavyje, kaip mokslo ir studijų sistema plėtojasi pasaulyje, pagaliau, kaip dirbtinio intelekto įsiveržimas keičia tai, kokiems veikimo būdams teikiame pirmenybę.

Mano galva, visos šios aplinkybės akivaizdžiai byloja, kad aukščiausia universitetų – universitetinių studijų ir universitetinio mokslo – vertė kyla iš tiesioginio protingų, motyvuotų, pasitikinčių vieni kitais ir gerbiančių vieni kitus žmonių bendravimo. Universitetas kaip žinojimo kūrimo ir kompetencijos ugdymo vieta yra prasmingas tokiu mastu, kokiu žmogus perduoda žmogui visa, kas jam yra reikšminga, apie ką jis mąsto, kuo gyvena ir pripildo savo egzistenciją. Paties įvairiausio pobūdžio informacija šiandien prieinama laisvai ir nemokamai, ją gali gauti iš telefono sėdėdamas kavinėje, tad kam kažkur eiti, stoti, studijuoti? Tik tada, jeigu iš tiesų nori suprasti ir permanyti (kaip sakė Mažvydas), prireiks pavedėjančio bičiulio, rasis entuziazmas, kurį kelia mąstymo kelionė drauge, ir aistra, kurią žadina kritika ir metamas tyrimo iššūkis.

Man atrodo, kad jeigu universitetas nereflektuos radikaliai naujos situacijos ir neis glaudesnio visų bendradarbiavimo bei intensyvios mentorystės keliu, jis praras savo konkurencinį pranašumą. Esu tikras, kad įstengsime atviromis akimis pažvelgti į besirandančias galimybes, o ne vien į iškylančias kliūtis. Būdami autonomiška ir savarankiška bendruomenė, turime tartis, kaip matome ugdymo ateitį. Nėra savaime suprantama, kokie studijų metodai ir tyrimo būdai vaisingiausi, tačiau prasminga kasdienė pastanga jų ieškoti ir rūpintis, kad negrįžtų tie laikai, kai liepdavo, ką ir kaip dėstyti, koks mokslas teisingas, kokios pažiūros tinkamos.

Kokį vaidmenį, Jūsų nuomone, universitetas turėtų atlikti Lietuvos visuomenėje?

Universitetas turi reikšmingai prisidėti prie Lietuvos gyvastingumo – politinio, gynybinio, kultūrinio, ekonominio ir visų kitų sričių gyvastingumo. O tas gyvastingumas pirmiausia priklauso nuo mūsų visų sprendimų, nes gyvename demokratinėje valstybėje.

Pagrindinis universiteto indėlis – būti katalizatoriumi, kad žmonės galvotų. Net ne ką ar kaip galvotų, bet tiesiog galvotų. Kai žmonės galvoja, jie ir sugalvoja. Nebūtinai mums visiems patinka tas galvojimo rezultatas, bet vargiai galime žinoti, kokia mintis ateityje bus svarbesnė. Iš galvojimo ir sugalvojimų atsiranda mokslas, tyrimai, šviežios idėjos.

Galvoti, tiesą pasakius, yra darbas, o žmogus – tingus. Nors dirbame tarsi vis daugiau, bet nuolat išlenda mąstymo tingumas – negalvojimas. Ir nepasakysi – galvokim. Neliepsi, nesuagituosi…

Tikiu, kad žmogus iš prigimties yra smalsus; smalsumo nereikia pažadinti, pakanka jo neužmušti, kaip kartais nutinka ir mokyklose, ir šeimose. Universitetas turi visas galimybes sukurti terpę, kurioje smalsumas, natūrali žmogaus intencija aiškintis, gebėjimas domėtis ir kelti klausimus laisvai reiškiasi, kur jis nėra užmušamas. Kai smalsumas turi geras sąlygas reikštis, jis tampa rafinuotas, mąstymas tobulėja.

Kaip manote, kas Jums patiks labiausiai dirbant prie strategijos kūrimo ir kas gali būti sunkiausia?

Lietuvių tarmėse žodis smagus turi dvi iš pažiūros priešingas reikšmes. Smagus toks akmuo, kuris didelis ir jo nelabai pajudinsi. Bet kai tą akmenį pakeli, yra jau kitaip smagu, tad iš tiesų tarp smagumų nėra didelio prieštaravimo. Lengvi reikalai neįdomūs. Tie žmonės, kuriuos traukia tik nesunkūs dalykai, vargiai renkasi mokslą.

Institucijoje, kurioje yra 30 000 žmonių (darbuotojų ir studentų), niekaip negali pažinti visų, todėl universitetas yra netikėtos pažintys kasdien. Kiekvienais metais ateina daugybė naujų studentų. Dėstau ne tik doktorantams, magistrantams, bet ir pirmakursiams – vos įstoję bakalaurantai man yra smagūs. Kiekvienas susitikimas su ambicingais, budriais, kritiškais žmonėmis yra iššūkis. Reikia įveikti save, perkratyti savo galvojimą, išbandyti savo atvirumą, nes nuolat susitinki su Kolega, kuris gal galvoja kitaip, kalba kitaip, suvokia problemas kitaip. Tad nuolat ištinka daugybė su bendravimu, tarpusavio supratimu susijusių netikėtumų, kurie – smagūs. Šiuo požiūriu dėstymas ir strateginis planavimas universitete yra daug kuo panašios ir savaip smagios veiklos.

Su kokiu žodžiu ar jausmu Jums labiausiai asocijuojasi Vilniaus universitetas?

Žodis universitetas yra toks savipakankamas, kad prie jo dar ko nors lipdyti tikrai nereikia. Universitetas yra savųjų bendruomenė su visa jos patirtimi, perimamumu, istorija ir aplinka.

Vengrų lektoriaus Vilniaus universitete dešimtmečio proga István Báthory kultūros draugija, Vengrijos ambasada Vilniuje ir Vengrų lektorius organizuoja tarptautinę mokslinę konferenciją apie rečiau mokomų kalbų mokymą. Mišri konferencija vyks Vilniaus universitete ir internetu 2025 m. gegužės 16-17 d.

Konferencijoje kviečiami dalyvauti užsienio ir Lietuvos taikomosios kalbotyros specialistai ir kalbų mokytojai, kurie pasidalins savo profesine patirtimi ir moksliniais tyrimais.

Plenarinio posėdžio pranešėjai aptars įvairias aktualias temas, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto ir lingvistikos panaudojimą mokant kalbų ir kalbų politiką Rytų Europoje.

Pranešėjų registracija vyksta iki 2025 m. gegužės 5 d.

Renginys bus vedamas anglų, lietuvių ir vengrų kalbomis.

Daugiau informacijos galima rasti adresu - https://www.lvd.lt/conference/

Dieną Filologijos fakultetas skamba nuo tekstų analizės, literatūros interpretacijų ir kūrybinio rašymo, bet kas nutinka, kai nusileidžia saulė?

Gegužės 13–15 dienomis kviečiame Tave patirti, kuo fakultetas tampa naktį – kai Literatų menė pasikeičia neatpažįstamai. Šviesų instaliacijos, muzika ir net DJ pultas, prie kurio – ne kas kitas, o patys dėstytojai: Jurgis Pakerys, Audinga Peluritytė, Ernesta Kazakėnaitė ir dar penki jų kolegos.

„Filologų naktis“ – tai renginys ne tik filologams. Jei myli žodį, literatūrą ar tiesiog ieškai išskirtinio kultūrinio vakaro – esi laukiamas. Tavęs laukia:

• Poezijos piknikas

• Knygų aukcionas

• Stalo žaidimai

• DJ naktis su dėstytojais

Ateik, patirk, sugrįžk – Filologijos fakultete, Vilniaus universitete.

Daugiau informacijos Facebooke.

Nuotrauka: Arturo Valiaugos

Erasmus+ mišri intensyvi programa „Orientas Lietuvoje ir Tiurkologijos studijos“ (Orient in Lithuania and Turkology Studies) vyks 2025 m. gegužės 12–16 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

Tarptautinė savaitė suburs daugiau nei 30 mokslininkų tiurkologų iš Turkijos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos ir Lietuvos. Dalyvių lauks intensyvi akademinė ir kultūrinė programa: paskaitos, diskusijos, teminiai pranešimai apie tiurkologijos tyrimus, lietuvių kalbos istoriją, orientalizmo raišką lietuvių literatūroje, karaimikos ir totoristikos studijas.

Numatytos ekskursijos, parodos, muziejų lankymas bei kultūriniai renginiai kvies susipažinti su Lietuvos tiurkų (karaimų ir totorių) bei lietuvių tradicijomis, pasimėgauti tradiciniais lietuvių, totorių ir karaimų patiekalais ir pagilinti tarpkultūrinį pažinimą.

Renginio pradžia –  2025 m. gegužės 12 d. 10.00 val.
VU Filologijos fakulteto 118 (V. Krėvės) auditorijoje
(Universiteto g. 5, Vilnius)

Visą programą rasite čia.

Rėmėjai:
Erasmus+ programa
Vilniaus universitetas, Filologijos fakultetas
Vilniaus miesto savivaldybė