Išleista doc. dr. Audingos Peluritytės-Tikuišienės knyga „Ribos architektonika. Šiuolaikinė lietuvių literatūra ir kontekstai“
Knygoje susitelkiama ties šiuolaikine lietuvių literatūra, brėžiant jos raidos kontūrus sovietmečiu ir atgautos nepriklausomybės metais. Vienas svarbiausių šios knygos argumentų – lietuvių literatūrą pamatyti iš platesnės perspektyvos. Į knygos teorinių tyrinėjimų laiką patenka artimiausių Rytų ir Vidurio Europos kaimynų (lenkų, čekų, slovakų) literatūros tyrimai, o kultūros ribų refleksija tampa pamatiniu pasakojimo apie literatūros tapsmą būdu, užtikrinančiu literatūrologinio žvilgsnio perkėlimą nuo sistemos prie proceso, nuo abstraktaus neapibrėžtumo prie individualaus stiliaus tyrimų. Knyga skirta literatūros mokslo tyrinėtojams, specialistams, studentams, mokytojams ir visiems, besidomintiems šiuolaikine literatūra.
„XX amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais lietuvių menininkų trauka prie (sovietmečiu laisvai prieinamos) klasikinės graikų mitologijos ir filosofijos, prie Oriento religinės patirties, prie kalbos mokslo, etimologijos ir kraštotyros yra nulemta susiklosčiusio poreikio permąstyti ir atkurti savo tapatybę ir intelektualiomis meno interpretacijomis užpildyti dirbtinai suformuotas tuštumas. Ginties pozicija XX amžiaus lietuvių literatūrą ir literatūrologiją uždarė hermetiškos savianalizės kiaute, kuriame fermentavosi psichologiškai motyvuota, tačiau universalios Europos kultūros tuo metu neverifikuojama, sunkiai tikrinama literatūrinės vienišytės atmaina – vienišystės tarp vienišųjų didelės atskirties ir hermetiškos patirties sąlygomis. Sovietinė sienų riba, atkirtusi Lietuvą nuo likusių regiono kaimynų, iš dalies lėmė šią komplikuotą egzistenciją. Tačiau net ir tuo hermetiškos egzistencijos metu, oficialiai nekomunikuojat nei su Vakarų pasauliu, nei su išeivijos diaspora (o neoficialiai, slaptai visgi komunikuojant), lietuvių literatūrai visgi pavyko išgyventi genetinių mutacijų sąlygomis – išgyventi dėl daugybės kompromisų, kurie ištrynė ribos ir kultūrinės tapatybės jauseną.“
Münsterio Westfalijos Wilhelmo universitetas ir Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas praneša, kad netekome iškilaus filologo, baltisto prof. dr. dr. h. c. Friedricho Scholzo. Profesorius buvo Slavų ir baltų filologijos katedros, kuri vėliau išaugo į Tarpdisciplininį baltų studijų institutą (Institut für Interdisziplinäre Baltische Studien), Westfalijos Wilhelmo universitete Münsteryje įkūrėjas ir ilgametis vadovas. Profesorius Friedrichas Scholzas buvo įvairių vyriausybinių komisijų, fondų, tarp jų ir Herderio fondo, valdybos narys, Reino-Westfalijos mokslų akademijos tikrasis narys, JAV Ukrainos menų ir mokslų akademijos tikrasis narys, Latvijos mokslų akademijos užsienio narys, Helsinkio suomių literatūros draugijos narys, Götingeno baltų istorinės komisijos garbės narys. 1988 metais Profesorius buvo apdovanotas Vokietijos Respublikos Nuopelnų ordino kryžiumi už ypatingus nuopelnus puoselėjant kontaktus tarp Baltijos šalių ir Vokietijos Respublikos. 1998 metais Profesorius tapo Vilniaus universiteto garbės daktaru.
2016 m. gegužės 28 d. italų kalbininkas, baltistas, Vilniaus universiteto garbės daktaras prof. habil. dr. Pietro Umberto Dinis už Lietuvos kultūros sklaidą per kalbą ir jos tyrimus, vertimų inicijavimą, bendradarbiavimą su leidyklomis, poezijos pristatymą Italijoje bei nuoseklią ir aktyvią veiklą Pizos universiteto Baltų filologijos katedroje Kultūros ministerijos apdovanotas aukščiausiu apdovanojimu, garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
