Sidebar

Proto mankšta: galūnės, priešdėliai, dalyviai, pusdalyviai…

kursai-2-678x550.jpg

Kursų dalyviai. Straipsnio autorės asmeninio archyvo nuotr.

Dalinamės Lituanistinių studijų katedros asistentės dr. Kristinos Jakaitės-Bulbukienės interviu su studentais iš užsienio, kurie Filologijos fakultete mokėsi lietuvių kalbos.

 

Šįkart nusprendžiau pakalbinti du Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros studentus, šį pavasario semestrą besimokiusius lietuvių kalbos. Pati jiems dėsčiau klausomo ir skaitomo teksto supratimą ir mačiau, kaip jie vargsta skaitydami ir klausydami ir kaip džiaugiasi tuos tekstus supratę. Kai studentus mokai, kai girdi jų pasakojamas istorijas ir klausimus, kai matai, kas jiems juokinga ir kas sunku, būna taip įdomu! Bet tas įdomumas taip ir lieka tarp universiteto sienų.

Tad prieš jūsų akis pokalbis su Cea Cea Moller [tarti Sei Sei Moler] iš Australijos, turinčia Australijos ir Lietuvos pilietybę, ir Wlodzimierzu Scieszko [tarti Vlodzimiež Ščieško], arba broliu Wojteku [tarti Voitek], iš Lenkijos. Norėčiau pabrėžti, kad visas mūsų pokalbis vyko tik lietuviškai, jame – apie motyvaciją mokytis lietuvių kalbos, persilaužimą, juokingus žodžius ir proto mankštą.

Kristina: Iš pradžių norėčiau jūsų paprašyti papasakoti, kodėl ėmėte mokytis lietuvių kalbos?

Cea Cea: Mano mama lietuvė, vaikystėje ji su manimi žaisdavo „Virė virė košę“, tą ir išmokau [juokiasi], dar mokėjau „nepatinka“, „nenoriu“, „ne“ ir viskas. Suaugusi visada norėjau išmokti lietuviškai, tas mano noras stiprėjo ir vieną dieną prieš trejus metus pradėjau dainuoti lietuviškame chore Adelaidėje, taip pat susiradau mokytoją iš Melburno, mokiausi internetu, bet buvo per lengva. Tuomet susiradau mokytoją iš Lietuvos, pradėjau galvoti, gal man reikia važiuoti dviem savaitėms į kursus Lietuvoje, o tada pagalvojau – kodėl ne keturiems mėnesiams?

Kristina: Atvažiavau į Lietuvą šį vasarį?

Cea Cea: Taip, vieną savaitę prieš semestro pradžią.

Kristina: Tad lietuvių kalbos mokeisi iki mūsų studijų semestro trejus metus?

Cea Cea: Taip, bet laiko, kurį skyriau mokymuisi, buvo skirtingai, iš pradžių tik truputį, o paskui vis daugiau. O universitete mokiausi labai daug. [Ranka nubrėžia laiko, kurį praleido mokydamasi, kreivę ir juokiasi.]

Kristina: Wojtekai, o kokia tavo istorija?

Wojtek: Mano istorija bus truputį kitokia negu Cea Cea, aš esu lenkas, vienuolis, gyvenau Prancūzijoje 20 metų, bet mūsų bendruomenėje galima keliauti, pakeisti vienuolyną.

Kristina: Koks tavo ordinas?

Wojtek: Šventojo Jono broliai. Pasakiau, kad noriu važiuoti į Vilnių.

Kristina: Kodėl į Vilnių?

Wojtek: Lietuviai ir lenkai turi bendrą istoriją, bendrą kultūrą, taip pat Lietuva netoli Lenkijos, galiu būti arčiau savo šeimos, tas pats oras, ta pati gamta, virtuvė ta pati [juokiasi], man buvo įdomu, aš turėjau tokią svajonę. Ir atsirado tokia galimybė. Iš pradžių buvo sunku, kadangi nekalbėjau lietuviškai, taip pat buvo tas periodas, kai buvo kovidas, karantinas, neturėjau daug kontaktų su žmonėmis. Bet aš norėjau išmokti lietuvių kalbą, labai norėjau, turėjau daug motyvacijos.

Kristina: O iš kur ta motyvacija?

Wojtek: Labai mėgstu kalbėti, susitikti su žmonėmis, bet, kad susitiktum ir kalbėtum, reikia mokėti kalbą. Truputį bijojau eiti į universitetą, nes visai nemokėjau lietuvių kalbos ir nekalbu angliškai, o dabar visi žmonės kalba, visas jaunimas kalba. Galvojau, nieko nesuprasiu, man bus per sunku. Iš pradžių mokiausi privačiai su mokytoja, bet, jeigu būčiau žinojęs, kad į universitetą galima eiti nemokant nei anglų, nei lietuvių kalbos, tada būčiau ėjęs iškart, kai atvažiavau.

Kristina: O kada atvažiavai?

Wojtek: Atvažiavau 2020-aisiais. Antraisiais gyvenimo metais pradėjau studijuoti universitete, buvo labai įdomu: 11 studentų iš 9 šalių, mūsų dėstytojos buvo Virginija Stumbrienė ir Lina Vaškevičienė. Jos buvo tikros mamos, kai būdavo kieno nors gimimo diena, visada būdavo šventė, buvo tokia šeimyninė atmosfera, kaip namuose, ir man labai patiko tokia atmosfera. Taip pat mes tikrai intensyviai dirbome, viskas vyko labai laimingoje atmosferoje, buvo daug džiaugsmo ir man patiko, kad mokytojos sugebėjo prisitaikyti prie mūsų lygio ir kartu padėti kiekvienam iš mūsų daryti pažangą.

Kristina: Tad jau mokaisi lietuvių kalbos trejus metus, taip?

Wojtek: Jau Lietuvoje trejus metus, tai taip, tiek ir mokausi.

Kristina: Kada jūs supratote, kad jau galite kalbėti?

Cea Cea: Kad aš negaliu dar [juokiasi]. Neturėjau šito momento. Gal šiek tiek tai patyriau, kai buvau Šiauliuose su savo šeima, pusbrolio žmona nekalbėjo angliškai ir turėjau kalbėti tik lietuviškai visą savaitgalį. Po šio savaitgalio jau pradėjau jausti, kad žmonės gali mane suprasti.

Wojtek: Pirmo semestro universitete pabaigoje. Prisimenu, pirmą semestrą per pertraukas visi kalbėjo savo kalba, žmonės iš Argentinos – argentinietiškai, aš kalbėjausi su tokia moterimi lenkiškai. Ir po to truputį – nežinau, trys keturi mėnesiai – ir mes pradėjome kalbėtis lietuviškai per pertraukas. Visada truputį trūko žodžių ir visada nežinodavome, ar geras linksnis, bet mes kalbėjome. Galvoju, kad man reikia dabar gyvenimo mėnesį tik su lietuvių kalba ir paskui bus daug daug geriau.Brolis-Wojtek_is-asmeninio-archyvo2.jpg

Kristina: Suprantu, jums reikia vasaros stovyklos.

Wojtek: Taip, taip, stovykla būtų gerai. [Juokiasi.]

Kristina: Kas jums juokinga lietuvių kalboje? Koks žodis ar frazė?

Cea Cea: Juokinga – funny? Nežinau, yra tik sunku, ne juokinga [juokiasi]. Negaliu sugalvoti.

Kristina: Man visada Erasmus studentai, kurie pradeda mokytis lietuvių kalbos, sako, kad labai juokinga „šiukšlių dėžė“.

Cea Cea: Kaip sakyti, kai ir sninga, ir lyja, yra tarp?

Kristina: Šlapdriba?

Cea Cea: „Šlapdriba“, aš nežinau kodėl, bet „šlapdriba“ man labai juokinga. Ir „šitas“, nes anglų kalboje nėra labai geras žodis. „Ačiū“ yra labai keistas žodis, nes skamba kaip „apči“ [čiaudėjimo garsas].

Kristina: O tau, Wojtekai?

Wojtek: Tikrai daug laiko prireikė, kad galėčiau ištarti tą žodį „šiukšlių dėžė“. Man patinka trumpi ir lengvi žodžiai: „faina“, „ačiū“, taip pat „sveika, sveikas“. Man buvo labai įdomu, kai buvo toks momentas, kad mūsų dėstytojai kažkas nukrito ant stalo, ir ji pasakė „Jėzus Marija“ [juokiasi]. Labai įdomu.

Kristina: O dabar pakalbėkime apie tai, kas sunku lietuvių kalboje. Aš žinau, kad viskas, bet kas dar? [Juokiasi.]

Cea Cea: Visos galūnės. Jų yra per daug, labai sunku atsiminti. Dar sunku priešdėliai, yra du skirtingi žodžiai „laukti“ ir „sulaukti“. Tad sunkiausia yra galūnės ir priešdėliai. Aš nesupratau, kai girdėjau lietuviškai kalbančius žmones, visi mano grupėje suprato daugiau, aš negyvenau Lietuvoje ir man nebuvo aišku.

Kristina: Tu norėjai pasakyti, kad jei būtum girdėjus daugiau lietuvių kalbos, tau būtų lengviau suprasti gramatiką?

Cea Cea: Taip, man šis [dalykas] klasėje yra sunkiausias, nesupratau tiek, kiek kiti studentai.

Kristina: Turiu pasakyti, Cea Cea, kad tavo atsakymas nebuvo labai originalus [juokiasi], tai tikra tiesa, visada sunkiausia yra galūnės ir priešdėliai. O tau, Wojtekai?

Wojtek: Na, aš niekada nebuvau labai talentingas, gabus kalboms, lenkų gramatika man buvo taip pat sunki [juokiasi], prancūzų kalba taip pat, aš visada galvoju, kad, kai mokaisi kalbą, reikia gyventi toje šalyje, taip ta kalba po truputį ateina. Man gramatiką visada truputį sunku prisiminti. Galūnės, priešdėliai, dalyviai, pusdalyviai…

Cea Cea: O taip!

Wojtek: Universitete yra toks ritmas, reikia pabaigti programą, negalima tiesiog atsistoti ir išeiti, reikia eiti toliau. Iš pradžių aš suprantu žodį, tada ateina linksnis, ne visada labai greitai, bet yra tokie momentai, kai šviesos įsijungia mano galvoje, ir tada aš suprantu. Pirmą ir antrą semestrą buvo daug tokių akimirkų, man labai buvo įdomu girdėti, kaip žmonės kalba, klausytis radijo, nors ir negreitai, bet supratau, ką žmonės man sako. Kai vaikai auga, jie kasdien ką nors naujo pamato, galvoju, kad su kalba man taip pat. Pirmieji metai bus tokie, kur yra labai daug atradimų, bet po to bus mažiau tų atradimų.

Kristina: O tu, Cea Cea, atsimeni tokią šviesą galvoje? Kai supratai ką nors.

Cea Cea: Kaip Wojtekas sakė, kai girdėjau anksčiau, kaip kažkas kalbėjo, tai nesupratau, o dabar suprantu.

Kristina: Cea Cea, noriu tavęs paklausti, kiek laiko tu darydavai namų darbus? Tavo namų darbai būdavo fantastiški.

Cea Cea: Kartais labai daug, keletą valandų per dieną.

Wojtek: Aš galiu pasakyti, Cea Cea, kad man buvo labai įdomu pamatyti, kaip atrodė tavo knyga, tu labai daug dirbai ir viskas buvo parašyta pieštuku, aš nedirbau prie namų darbų labai ilgai.

Cea Cea: Bet aš neturėjau kitų dalykų daryti, aš neturėjau kito darbo.

Kristina: Na taip, čia iš tikrųjų skirtinga – tik studijuoti ar studijuoti ir dar dirbti.

Kristina: Kaip jūs įsivaizdavote Lietuvą, kol dar nemokėjote lietuviškai, ir ar pasikeitė jūsų įsivaizdavimas, kai jau išmokote kalbą?Cea-Cea-Moller_is-asmeninio-archyvo-768x1024_copy.jpeg

Cea Cea: Dabar visi atrodo nice, malonūs, kai kalbame ta pačia kalba, ir, pavyzdžiui, kai ėjau pirkti bilietų (dažnai traukiniu važinėju) pardavėja neatrodė labai simpatiška, kai jai reikėjo kalbėti angliškai. Bet kai vieną dieną pradėjau lietuviškai, ji man pasakė: „Kalbi labai gražiai“, taip, dabar žmonės labai simpatiški. Nepakito mano nuomonė daug, bet aš pati esu laimingesnė, kai suprantu ženklus ir kai galiu lengviau suprasti aplinkinius.

Kristina: Wojtekas sakė: „Aš esu lenkas“, o kaip tu, Cea Cea, save pristatytum? Kas tu?

Cea Cea: Ne lietuvė dar. Australė.

Kristina: Lietuve būsi tada, kai kalbėsi laisvai?

Cea Cea: Taip.

Kristina: O tavo, Wojtekai, ar pasikeitė santykis su šalimi, su Lietuva, kai išmokai lietuviškai?

Wojtek: Taip, tikrai taip. Per kalbą galiu geriau pažinti žmones ir jų gyvenimus. Kaip Cea Cea sako, kai žmonės supranta, kad mes mokame lietuvių kalbą ir mes norime kalbėti lietuviškai, žmonės tampa labai simpatiški, labai džiaugiasi ir nori bendrauti… Na, geras dialogas tada su žmonėmis. Man labai svarbu mokėti lietuvių kalbą, kadangi čia bus mano darbas – kalbėtis su žmonėmis, girdėti juos. Pirmą mėnesį, kai atvažiavau į Lietuvą, buvo tik galimybė šypsotis ir kūno kalba bendrauti, o dabar aš galiu daugiau kalbėti ir suprasti, tai man labai svarbu. Kalbėti dar gana sunku, bet suprasti daug geriau sekasi, lengviau.

Kristina: O tas santykis ne su aplinka, o su šalimi, Lietuva?

Wojtek: Visada norėjau daugiau sužinoti apie istoriją, turėjau studento pažymėjimą ir norėjau eiti į muziejus, bet, kai studijavau, neturėjau laiko. Dabar nebeturiu pažymėjimo, bet turiu daugiau laiko. [Juokiasi.] Man patinka daugiau sužinoti apie istoriją, apie gyvenimą, apie šalį. Norėčiau daugiau klausytis radijo, ieškau tokios laidos, kur lietuviai kalba negreitai, tokios laidos, kur aš galėčiau mokytis tikros lietuvių kalbos, bet labai dažnai yra apie karą ar apie politiką, kalba labai greitai ir man per sunku.

Cea Cea: Tu gali žiūrėti „Beatos virtuvę“! Yra subtitrai. [Juokiasi.]

Kristina: Būtent apie tai ir norėčiau paklausti. Jeigu jūs sutiktumėte žmogų, kuris planuoja pradėti mokytis lietuvių kalbos, kokį patarimą jam duotumėte?

Wojtek: Pirmas patarimas – studijuoti universitete nuo nulio, pradėti studijuoti, po to ieškoti vietos, kur galima kalbėtis su lietuviais, nežinau, gal bendrabutyje, bet bendrabutyje truputį sunku, nes aš galvoju, kad studentai iš Argentinos bus kartu, studentai iš kitų šalių bus kartu, tai reikės tarptautinės kalbos, bet labai svarbu, kad universitetas nebūtų tik viena vienintelė vieta, kur aš kalbu lietuviškai. Reikia kitos vietos, kur galima kalbėti. Lietuviai nėra tokie žmonės, kurie spontaniškai kalba su žmonėmis, kurie nemoka lietuviškai. Universitete taip, bet čia tokia vieta, kur jaunimas, ir jūsų [dėstytojų] profesija tokia, kad reikia padėti studentams užsieniečiams. Bet ne visada lengva susitikti tokių žmonių, kurie nori kalbėti, čia ne Italija, čia kita kultūra.

Kristina: Tas tiesa. Kartais galima pasikalbėti, kai laukiame poliklinikoje visą valandą, bet kitu atveju – ne. Tie žmonės, kurie kalba su visais, mums atrodo keisti.

Cea Cea: Jeigu aš grįžčiau į Lietuvą, manau, daryčiau ką nors ligoninėje. Ne dėl pinigų, bet kad turėčiau kontaktų su lietuviais.

Kristina: Ligoninėje – turi omeny savanoriautum? Dirbtum?

Cea Cea: Savanoriaučiau, taip, norėčiau turėti ką nors už universiteto.

Kristina: O ką jūs turite omeny, kai sakote, kad reikia pradėti studijuoti universitete, kad būtų kalbos sistema galvoje?

Wojtek: Universitete bus programa, patirtis, dėstytojai žino, kur reikia pradėti, kur mes einame, ir tai labai svarbu. Man asmeniškai mokytis vienam sunku. Man svarbu būti grupėje, ne tik dėstytoja ir aš, bet ir kiti studentai, kad galėtume kalbėtis. Jeigu aš mokysiuosi vienas, aš nežinosiu daug dalykų, aš neturėsiu patirties.

Kristina: Taip, tai tu sakai, kad reikia mokytis universitete, mokytis su grupe ir ieškoti vietos, kur galima kalbėti lietuviškai?

Wojtek: Taip, manau, kad tai labai svarbu.

Cea Cea: Pirmas dalykas, galima greičiau išmokti lietuviškai kalbėti Lietuvoje, o ne Australijoje. Dar vienas dalykas: kai buvau Prancūzijoje ir mokiausi prancūzų kalbos, turėjau draugą prancūzą, kuris nekalbėjo angliškai. Tai būtų geriausias variantas išmokti kitą kalbą, bet negaliu dabar taip mokytis, nes turiu vyrą. [Ilgai juokiasi.] Manau, kad kitą kartą bandyčiau turėti kitą grupę žmonių, kurie yra ne universitete, ir kalbėti su jais tik lietuviškai. Aš manau, kad geriau būtų mažesniame mieste, ne Vilniuje, gal Šiauliuose, kur daugiau žmonių nekalba angliškai.

Kristina: Bet nė vienas nepasakėte, kad reikia daryti namų darbus, negirdėjau tokios frazės. [Juokiasi.]

Wojtek: Taip, padeda.

Cea Cea: Nežinojau, kad bus namų darbai. Čia buvo tikra proto mankšta.

Kristina: Labai jums ačiū, kad sutikote pasikalbėti ir pasidalijote savo mintimis apie kelią į lietuvių kalbą!

Šaltinis: pasauliolietuvis.lt

Dr. Aurelijos Tamošiūnaitės paskaita „Kirilika ir lietuvių kalba spaudos draudimo metais arba ​kaip kirilika lietuviškai rašė paprasti žmonės?"

Slide1

Žiemos lituanistikos kursai

Įpusėjo 2023-ųjų metų Žiemos lituanistikos kursai (sausio 3–27 d.). Į kursus atvyko 27 studentai iš 14 šalių: Argentinos, Baltarusijos, Brazilijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Norvegijos, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Rusijos, Sakartvelo, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos.

Dalis studentų dalyvauja Lituanistinių studijų katedros rengiamuose kursuose ne pirmą kartą. Yra buvę Vasaros lituanistikos kursuose, semestro studijose. Atvyko studentų, kurie lietuvių kalbos jau yra pasimokę ne tik Vilniaus universitete, bet ir savo šalyse.

Kursų dalyviai kasdien po 4 ar 6 akademines valandas mokosi lietuvių kalbos. Po pietų – paskaitos apie Lietuvos kultūrą, ekskursijos, edukacijos. Susidomėję studentai jau klausėsi paskaitų apie Vilniaus universitetą, sociolingvistinę situaciją mūsų šalyje, Lietuvos istoriją, kasdienio gyvenimo kultūrą. Jau lankėsi Vilniaus universiteto bibliotekoje, Valdovų rūmuose, apžiūrėjo Vilniaus senamiestį, vyko į Trakus, šoko ir dainavo su VU folkloro ansambliu „Ratilio“, ragavo lietuviškų valgių.

Studentų dar laukia paskaitos apie socialinį ir politinį gyvenimą, bitininkystės tradicijas, ekskursija į Genocido aukų muziejų, kelionė į Kauną, pažintis su tradiciniais lietuvių amatais.

thumbnail_Žiemos_kursai_-_2023_-_004.jpg

thumbnail_Žiemos_kursai_-_2023_-_146.jpg

Nuotraukų autorė Hanna Holub – lietuanistikos kursų studentė iš Ukrainos.

Išleista nauja kolektyvinė monografija „Sociolingvistinė Lietuvos panorama. Gyventojų kalbinės nuostatos ir kalbinis elgesys“

Pasirodė nauja Fakulteto mokslininkių prof. dr. Meilutės Ramonienės, dr. Eglės Gudavičienės, dr. Ingos Hilbig, dr. Kristinos Jakaitės-Bulbukienės ir prof. dr. Loretos Vilkienės parenga kolektyvinė monografija „Sociolingvistinė Lietuvos panorama. Gyventojų kalbinės nuostatos ir kalbinis elgesys“ (Vilniaus universiteto leidykla).

Šioje knygoje siekta atskleisti sociolingvistinę Lietuvos situaciją trečiojo XXI amžiaus dešimtmečio pradžioje. Norėta iš skirtingų perspektyvų pažvelgti į gyventojų kalbines nuostatas, į teoretikų išskiriamus jų sudaromuosius dėmenis – kognityvinį, emocinį ir elgesio. Remiantis kiekybinių ir kokybinių tyrimų metodologine prieiga analizuotos tiesioginės ir netiesioginės Lietuvos gyventojų kalbinės nuostatos dėl kalbų ir tarmių, mokamų ir vartojamų Lietuvoje, nagrinėtas deklaruojamas kalbinis elgesys. Kad būtų galima įžvelgti kalbinių nuostatų ir kalbinio elgesio raidos tendencijas, reikšmingus pokyčius bei slinktis, dalis 2020–2021 m. sukauptų tyrimo duomenų gretinta su panašiais metodais prieš dešimtį metų atliktų Lietuvos miestuose tyrimų medžiaga. Kiek kitaip žvelgiama į kalbines nuostatas analizuojant specialiai šiam tyrimui sudarytą internetinės žiniasklaidos tekstyną, kuris nagrinėjamas teminiu požiūriu, aiškinamasi, koks atsiskleidžia teminis kalbinių nuostatų dėl lietuvių kalbos spektras.

Knygą galite parsisiųsti elektroniniu formatu:

PDFEPUB

„Mokslas be pamokslų“ su doc. dr. A. Smetona: Keiksmažodžiai – kalbos šiukšlės ar jausmų išraiška?

316135454 5992745767442992 1705235924119340341 n„Kaip gydytojui nėra blogų ligų, taip lingvistui nėra blogų žodžių“, – sako garsus kalbininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Antanas Smetona.

Jo manymu, keiksmažodžių vartojimas gyvoje kalboje yra suprantamas dalykas, nes žmonės kalba ne tik tam, kad perduotų informaciją ar paveiktų savo klausytoją, auditoriją, bet ir tam, kad išreikštų neigiamas emocijas.

Naujausiame VU tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode doc. A. Smetona pasakoja, kas yra grynasis keiksmas, kokią funkciją kalboje atlieka keiksmažodžiai, kokiais tikslais jie vartojami ir kodėl lietuviai dažniausiai keikiasi slaviškai. 

Įrašo klausykite čia>> 

Šventoji keikimosi trejybė

Lietuvių kalboje yra daugiau mažybinių maloninių žodžių negu keiksmažodžių, o lietuviai nėra ta tauta, kuri labai daug keikiasi, tačiau net ir tuo atveju, pasak lingvisto, svarbu apsibrėžti, kas yra laikoma keiksmažodžiu, o kas ne, tam, kad keiksmams viešajame kalbėjime galėtume uždėti cenzūrą, o stipresnis žodis, kuris nėra keiksmažodis, turėtų teisę gyvuoti.

„Pavyzdžiui, „šūdas“ yra keiksmažodis ar ne? Lietuviui tai yra keiksmažodis, bet žemaičiui – ne. Jam tai yra normalus žodis, toks pat kaip ir šiukšlė“, – sako docentas ir siūlo atsakymo, kas yra keiksmažodis, ieškoti tose tautose, kuriose keiksmažodžiai yra atskiras kalbos lygmuo ar net turtas. Tai būtų anglai, rusai, kurie šį kalbos klodą turi nemažai moksliškai ištyrinėtą, ir remiantis ta informacija nustatyti, kas yra keiksmažodis, nėra sunku.

Lietuviškuose žodynuose keiksmažodžiais vadinami žodžiai ar žodžių junginiai, kurių vartosena yra ribojama visuomenės moralės ir kurie yra skirti ką nors įžeisti, neigiamai įvertinti ar pykčiui išreikšti. O doc. A. Smetona siūlo tris konkretesnius kriterijus keiksmažodžiams atskirti.

„Yra šventoji keikimosi trejybė: vyriškas lytinis organas, moteriškas lytinis organas ir sueitis. Juos vadinkite vulgariai ir tai bus keiksmažodžiai. Tai tie žodžiai, atmetus neutralius, mokslinius ir standartinius bei eufemistinius (švelnius) šių kūno dalių pavadinimus bei pridėjus dar fiziologines išskyras (pvz., šūdas, myžalas ir t. t.), ir yra laikomi keikimosi baze. Tuos žodžius reikėtų surašyti į atskirą knygelę ir gerbiamoje kompanijoje ar viešai jų nevartoti“, – sako mokslininkas.

Keiksmažodis – puikus anestetikas?

Suskirsčius keiksmažodžius į tris grupes galima matyti, kad lietuviai neturi daug lietuviškų keiksmažodžių. Tačiau jų sąrašą dažnai papildo rusiški keiksmai. Doc. A. Smetonos teigimu, čia nėra nieko keisto, nes jei necenzūrinę kalbą sudaro išvardyti trys fiziologiniai dalykai, tai visose kalbose jie ir kartojasi.

„Galima spėti, kad rusų kalbos keiksmai Lietuvoje įsigalėjo nuo žemųjų, kriminalinių visuomenės sluoksnių žargono. Kalėjimuose buvo įsigalėjusi rusų kalba, todėl natūralu, kad tas žargonas yra rusiškas ir jis pateko į lietuvių kalbą. Paradoksas yra tas, kad dabartinė jaunoji lietuvių karta rusų kalbos net nemoka, nežino ir nesupranta, o keikiasi rusiškai“, – stebisi pašnekovas.

Bet net ir tuomet keiksmai nelaikomi nereikalinga kalbos šiukšle. Tokie jie pasidaro tada, kai vartojami kasdien ir be jokio tikslo, tampa kiekvieno sakinio dalimi. Jei mes stipriai susižeidžiame ir nusikeikiame, tai keiksmas išsprūs kaip neigiamos emocijos, skausmo išraiška.

„Yra atliktas įdomus eksperimentas. Dviem žmonių grupėms buvo liepta įkišti ranką į ledinį vandenį. Vienai grupei leido keiktis, o kitai – ne. Paaiškėjo, kad ta, kuri galėjo keiktis, ranką šaltame vandenyje išlaikė vos ne dvigubai ilgiau. Taigi keiksmažodis – puikus anestetikas, kodėl jis gali būti nereikalingas? Tik turi būti vartojamas vietoje ir laiku“, – įsitikinęs doc. A. Smetona.

Keikiasi ne tik žemo išsilavinimo žmonės

Manoma, kad keikiasi tik žemo išsilavinimo, nekultūringi žmonės, tačiau pašnekovas patikina, kad keikiasi visi. „Matyt, su viena visuomenės klase keiksmų negalima būtų susieti. Tyrimai rodo, kad daugiausia keikiasi kraštutiniai visuomenės sluoksniai – žemiausias ir aukščiausias. Aš galbūt labiau siečiau keiksmus su miesto kultūra, kurioje išnyksta kaimo moralės ribos ir tarpsta nereglamentuotas, neapibrėžtas, primityvus bendravimas“, – sako VU docentas.

Paklaustas, ar reikėtų bausti žmones, ne vietoje ir ne laiku pavartojusius keiksmažodžius, lingvistas sako, kad bausti reikia tik pagal LR administracinių nusižengimų kodekse nustatytus normų pažeidimus. Baudžiama už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, valstybės politiko, pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimą, reiškiamą raštu, žodžiu, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu ar kitokiu elgesiu, žodžiais ir t.t.

Visais kitais atvejais (jei tai nėra viešas kalbėjimas) vartojama necenzūrinė leksika yra ne baudimo, o asmeninis žmogaus kultūros reikalas.

Kokiu tikslu keikiamės?

Pasak pašnekovo, panagrinėjus obsceninės ir stiprios neigiamos leksikos tikslus ir prasmę galima pamatyti platesnę jų reikšmę nei tik emocijų raiška.

Pavyzdžiui, pragmatinis keikimosi tikslas yra kalbinė agresija – pasiuntimas su įžeidimu arba atsisakymas su įžeidimu. Yra situacijų, kur ji yra reikalinga. Galima prisiminti karą Ukrainoje ir kaip kalbinė agresija buvo panaudota Gyvačių salos gynėjų.

Mokslininkas pasakoja, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami abejingumui arba dievagojimuisi išreikšti. Be to, vartoti keiksmažodžius galime ir neturėdami jokio pragmatinio tikslo. Tokiu atveju dažniausiai vartojami nebūtinai keiksmažodžiai, bet neigiamai konotuoti žodžiai – pejoratyvai, paprastai nukreipti ne į pašnekovą, o į save patį, todėl jie nėra įžeidžiamieji, o traktuojami kaip emocijų išreiškimas, pvz., įsidūrus adata, užsigavus kojos pirštą. Tokiu atveju keiksmažodžiai padeda gamintis endorfinams.

„Dar vienas dalykas yra pertarai (nereikalingas, kalbant nuolat pasigaunamas žodis), pavyzdžiui, „žinai“, „kaip sakant“, „vadinasi“. Tik vietoj šių pertarų būna vartojami keiksmažodžiai. Tai rodo net ne žmogaus moralę, o retorikos įgūdžių nebuvimą, kalbos aparato ir minties greičio nesutapimą. Kai mintis bėga greičiau už kalbos aparatą, tuomet pradedama pildyti tas tuščias vietas visokiais nereikšmingais žodeliais“, – pabrėžia pašnekovas.

Jis atkreipia dėmesį, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami ne kaip keiksmai, o tiesiog kaip paprasti įvardžiai (pvz, kokį čia š… atnešei?). Taip atsitinka, kai mes pakeičiame neutralius žodžius šiais žodeliais, kurie praranda savo tikrąjį turinį, nes bet kurį daiktą galime pavadinti šituo keiksmu.

Keiksmažodžius taip pat dažnai pasitelkia rašytojai, žurnalistai norėdami charakterizuoti įvairius visuomenės sluoksnius. Yra tokių veikėjų, kuriems charakterizuoti reikia keiksmažodžių. „Jei yra parašyti žinomi rusiški ar angliški kūriniai, kuriuose yra krūvos keiksmažodžių, o vertėjas jų neišverčia, praleidžia, tai yra vertimo brokas. Jei originalo kalba kūrinyje keikiasi, tai išvertus į mūsų kalbą irgi turėtų būti vartojamas keiksmažodis. Koks jis bus, vertėjo reikalas nuspręsti“, – mano doc. A. Smetona.

Amžiaus cenzas keiksmams

Pasak VU dėstytojo, vaikas su pirmais keiksmažodžiais dažniausiai susiduria mokykloje arba jau net ir darželyje, kai patenka į viešojo bendravimo erdvę. Bet ten kalbą vaikai irgi atsineša iš šeimų, kurios turi skirtingas tradicijas ir kalbines patirtis. Vienose šeimose kūno dalys vadinamos išgalvotais ar mažybiniais maloniniais žodžiais, o kitose – įvardijamos oficialiais ar net necenzūriniais žodžiais. Todėl, doc. A. Smetonos manymu, jau iki mokyklos kai ką vaikui pasakyti verta, kad jis nebūtų priblokštas ir traumuotas psichologiškai.

„Kai kurių šių žodžių įvardijimas reikalingas ir mokymo tikslais mokykloje. Ten 4–5 klasėje, kai prasideda lytinis ugdymas, vaikas šalia vaikiškų pavadinimų susipažįsta su moksliniais tų pačių kūno dalių, procesų ir veiksmų pavadinimais. Žvelgiant adekvačiai, per leksikos pamokas galima būtų irgi pasakyti, kad egzistuoja ir kitokios leksikos klodas ir kad dalis tos leksikos yra svetima“, – teigia lingvistas.

Fakultete vyksta 10 nuotolinių paskaitų ciklas užsieninio lituanistinių mokyklų mokytojams ir bendruomenėms

Nuo 2022 m. spalio iki gruodžio fakultete vyksta Lituanistinių studijų katedros organizuojamas 10 nuotolinių paskaitų ciklas užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams ir bendruomenėms. Paskaitas skaito gausus būrys fakulteto dėstytojų. Paskaitos yra skirtos dvikalbystės, kalbos išlaikymo, tarmių gyvavimo emigracijoje, praktinio kalbos mokymo, lietuvių vaikų literatūros, lietuvių vardų temoms. Taip pat klausytojai bus supažindinti su lengvai suprantama kalba ir į Lietuvą grįžusių vaikų situacija, o paskaitų ciklą pabaigs Kalėdų dainų tema.

Paskaitos sulaukė didelio populiarumo – užsiregistravo 183 klausytojai net iš 29 šalių: Airijos, Armėnijos, Australijos, Austrijos, Bulgarijos, Čekijos, Čilės, Danijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Kolumbijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Rumunijos, Suomijos, Švedijos, Turkijos, Urugvajaus, Vengrijos ir Vokietijos. Iš išvardinto šalių sąrašo matyti ir visai naujų šalių, kur anksčiau nebuvo lietuvių bendruomenių.

Beveik du trečdaliai klausytojų yra mokytojai ir dėstytojai (60 proc.), ketvirtadalis yra tėvai (24 proc.), nemažą dalį sudaro lituanistinių mokyklų vadovai (18 proc.) ir lituanistinių mokyklų tėvų komiteto nariai (3 proc.), taip pat prie paskaitų jungėsi lituanistinių mokyklų savanoriai (15 proc.), o likę 10 proc. – žmonės, kuriems įdomi ši tema, nes su ja vienu ar kitu būdu patys susiduria darbe ar asmeniniame gyvenime.

Nuotraukos iš doc. dr. Ritos Juknevičienės ir Aurelijos Kaškelevičienės paskaitų.

LT_copy_copy.jpg

LT2_copy.jpg

Dr. Lauros Hidalgo-Downing paskaita „Vertinamoji autoriaus pozicija diskurse”

Laura-Hidalgo-Downing.jpegRugsėjo 27 d., antradienį, 15.00 val. A9 aud. Įvairiakalbių tyrimų centras kviečia į dr. Lauros Hidalgo-Downing (Madrido autonominis universitetas, Ispanija) paskaitą Vertinamoji autoriaus pozicija diskurse.

Dr. Lauros Hidalgo-Downing moksliniai interesai apima diskurso, pragmatikos ir (daugiaterpės) metaforos tyrimus. Šiuo metu ji dalyvauja projektuose „Kūrybingumas ir metafora” (Creativity and metaphor) ir „Autoriaus pozicija ir subjektyvumas: kritinio diskurso perspektyva” (Stance and Subjectivity in Discourse from a Critical Discourse Perspective). Laura Hidalgo-Downing yra žinoma vertinimo ir daugiaterpės metaforos tyrėja, publikavusi daug straipsnių ir kartu su bendraautore Blanca Kraljevic Mujic redagavo ir išleido knygą Performing Metaphoric Creativity across Modes and Contexts (2020). 

Paskaitos metu Dr Laura Hidalgo Downing kalbės apie autoriaus poziciją (stance) ir vertinimą (evaluation) įvairiuose žanruose ir diskursuose, pristatys vertinimo raiškos britų spaudoje tyrimą. Mokslininkė papasakos, kaip nustatoma, anotuojama ir analizuojama vertinamoji autoriaus pozicija tekstuose. Šis tyrimas – didesnio projekto, susijusio su autoriaus pozicija įvairių diskursų žanruose, dalis.

Prasidėjo studijos užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams

2022 m. birželio 5 d. Lituanistinių studijų katedroje prasidėjo nuotolinės mokytojų, dirbančių užsienio šalių lituanistinėse mokyklose, neformaliosios studijos. Studijos vyks dvi savaites – birželio 5–19 d., jose dalyvauja 8 mokytojai iš įvairių pasaulio šalių: Airijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Norvegijos.

Studijos organizuojamos laimėjus Švietimo mainų paramos fondo Užsienio lietuvių intensyvių neformalių lituanistinių studijų mokytojams organizavimo konkursą. Studijose paskaitas skaitys gausus būrys (19!) Vilniaus universiteto dėstytojų ir kviestinių savo srities specialistų.

Per studijas dalyvės pagilins ir praplės savo žinias apie lietuvių kalbos kaip paveldėtosios mokymo metodiką, apie Lietuvos ir lietuvių kalbos istoriją, tarmes, susipažins su šiandienos politikos aktualijomis, naujausia vaikų ir paauglių literatūra. Taip pat aiškinsis, kaip motyvuoti mokytis kalbos, didinti norą skaityti, dainuoti, kaip prisitaikyti prie Z kartos mokinių, kokie yra skaitmeniniai ištekliai, galintys padėti pažinti Lietuvą. Dalyvės pristatys savo lituanistines mokyklas, rūpesčius, džiaugsmus ir iššūkius, diskutuos apie savo darbo ir emigracijos patirtį, kalbos ir tapatybės išlaikymą, dvikalbystę.

Kad paskaitos neprailgtų, dalyvės mokysis virtualiai vesti ekskursijas, lankysis MO muziejuje ir Istorijų namuose, klausysis apie lietuvių tautinį kostiumą ir tradicinius instrumentus.

yy.jpg

Nuotrauka iš Joanos Pribušauskaitės paskaitos „Kaip atverti mokiniams tekstus?“ (2022-06-07)

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos