Šių metų birželio 28 d. vykusios Filologijos fakulteto diplomų teikimo ceremonijos metu tradiciškai nuskambėjo absolventų kalbos. Dėl pandeminės situacijos absolventams diplomai buvo teikiami dviem srautais, tad ir kalbos buvo dvi: pirmajame sraute kalbą sakė Lenkų filologijos bakalaurė Karolina Slotvinska, antrajame – Klasikinės filologijos bakalauras Simonas Baliukonis. Abiem absolventams buvo įteikti Magna cum laude diplomai.
Karolinos Slotvinskos žodis:
Gerbiamas Rektoriau, gerbiama Dekane, Prodekane, mieli dėstytojai, studentai, artimieji, svečiai ir visa universiteto bendruomene,
nepaprastai džiaugiuosi galėdama šią iškilmingą dieną tarti sveikinimo (ir padėkos) žodį. Ir nepaprastai džiaugiuosi galėdama jį tarti gyvai! Baigiamuosius darbus apsigynėme virtualiai, tačiau širdis džiaugiasi, kad šiandien galime vienas kitą pamatyti, sutikti, vienas kitam nusišypsoti nebe iš ekranų, o žiūrėdami vienas kitam į akis, kurios juk atskleidžia tikrąjį sielos pasaulį, tikrus jausmus. Praeitais metais netikėtai užklupusi, bet iki šiol užsitęsusi pandemija tikriausiai visus mus privertė iš naujo permąstyti vertybes, bandyti iš naujo suvokti mus supantį pasaulį. Tačiau svarbiausia – tikiu, kad supratome, kokie esame vieningi, kad išties galime įveikti visus iššūkius. Kartu. Ačiū visai bendruomenei už kiekvieną padrąsinimą, ištiestą pagalbos ranką, kad ir virtualią, ačiū visiems dėstytojams ir ypatingai baigiamųjų darbų vadovams už tikrų tikriausią atsidavimą.
Kartu su mokslo kokybe visus šiuos metus (na, beveik visus) nuostabias sąlygas tobulėti kūrė taip pat ypatingai jaučiama neįprasta VU Filologijos fakulteto vietos dvasia, vadinamasis genius loci. Istoriniai kiemeliai, įkvepiančios freskos, paslaptingi koridoriai, kuriuose tiek priklaidžiota, visada mūsų laukiantis, mus pasitinkantis miegalius Filologyno katinas Vincas... Kartą tam tikros čia vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos metu, lydėdama vieną žymią užsienio mokslininkę, visai nenustebau, kai ši, stabtelėjusi prie Šv. Jonų bažnyčios, šiame Didžiajame kieme, svajingai pasakė, kad tai yra vienas gražiausių universitetinių kiemų visame pasaulyje. O mums šiandien būtent šiame bene gražiausiame ir jaukiausiame kieme bus įteiktas ketverių ar dviejų metų malonaus vargo įrodymas.
Tegul šis diplomas – bet ne pats popierius ir vienokia ar kitokia jo spalva, bet būtent tas jausmas, kuris lydės jį atsiimant, būna stipriausias padrąsinimas tikėti savo jėgomis tolesniame kelyje, tegul tai būna motyvacija nesustoti, siekti naujų aukštybių net tik karjeros kelyje, bet ir mūsų, kaip asmenybių, tobulėjime.
Visada tai pabrėžiu ir šiandien to linkiu Jums – iš asmeninio žodyno išsibraukti žodį „neperspektyvu“, kuris, deja, pastaruoju metu yra toks madingas, kai kalbama apie filologijos studijas. Kad ir kaip patetiškai ar gal romantiškai skambėtų, tačiau širdis tikrai žino geriau. Aš tuo visada tikėjau ir tikiu. Tikiu, kad esant norui visada atsiranda ir galimybės. Lietuvoje jų tikrai nemažai, manau, studijos šiame universitete mus tuo įtikino. Ir toliau būkite atviri iššūkiams, nebijokite ieškoti ir vis atrasti. Nesvarbu, ar tolesnėse magistrantūros ar doktorantūros studijose, ar naujame darbe. Nesvarbu, ar tas darbas bus tiesiogiai susijęs su Jūsų baigtomis studijomis, ar – iš pažiūros – ne. Juk kalba yra visur. O mes esame jos puoselėtojai, sergėtojai, mes ją per visus šiuos metus taip prisijaukinome, todėl ir toliau tuo dalinkimės bei skleiskime jos svarbą. Carpe diem! Sėkmės.
Fot.: Joanna Bożerodska
Simono Baliukonio žodis:
Gerbiamas Rektoriau, gerbiama Dekane, miela fakulteto bendruomene, mieli svečiai,
atrodo, kad filologija, nors ir ne vienintelė tokia, yra ypatingai linkusi kreipti ad universitatem. Juk įvairių tekstų studijos čia visai nepastebimai tampa tuo pačiu ir istorijos, kultūros tyrinėjimais, kalbotyros metodai kartais panėši į tiksliųjų mokslų, o esminiai teksto prigimties klausimai yra filosofiniai. Tad ir į mano mintis šiandien skverbiasi ne tiek konkretybės, kiek universitas per se ir jo natura.
Kaip pirmasis literatūros teorijos objektas yra jos objektas, taip ir mūsų pirmoji ir tuo pačiu nuolatinė užduotis yra universiteto pažinimas. Pradėtas tyrinėti prieš ketverius ar šešerius metus, universitetas ilgai netrukus atsiskleidė esantis kur kas sudėtingesnis nei buvo galima numanyti. Mat universitetas yra tam tikra įtampos teritorija, o bandymas suprasti tiek jį, tiek save jame – nuolatinis aukso vidurio ieškojimas.
Įžengęs į universitetą pirmiausia patyriau, kad čia esu kviečiamas ieškoti vidurio kelio tarp individualaus, absoliučiai nesuvaržyto pažinimo bei pasitikėjimo autoritetu. Juk studijų tikslas yra ugdyti savarankišką asmenybę, tačiau stokodama savojo vedlio žinijos ir klausimų pasaulyje siela nesunkiai pasimeta. Šio laviravimo tarp savarankiškumo ir kliovimosi autoriteto patarimais praktinę išraišką kaip tik neseniai patyrėme rašydami baigiamuosius darbus. Tačiau, kolegos ir bičiuliai, argi ne svarbiau yra tai, kaip šis laviravimas keitė mus pačius? Viena vertus, jis įkvėpė kiekvienai asmenybei reikalingo skepsio, kita vertus mokė ne mažiau svarbaus pasitikėjimo bei kūrė asmeninį santykį.
Pastarasis santykis universitete mezgėsi ne tik tarp mokytojo ir mokinio, bet ir tarp kolegų. Tačiau ir čia teko patirti savotišką įtampą tarp individualumo ir bendruomeniškumo. Vieną vertus, be asmeninių kiekvieno bendruomenės nario studijų pati bendruomenė patiria žalą nelyginant kūnas, kai paralyžiuojami jo nariai. Kita vertus, individualūs ieškojimai čia ypatingi tuo, kad klesti būtent dėl kolegiškumo. Puikiai pamename tas vienišas valandas MKIC‘e ar namuose. Tačiau buvimą čia visų pirma simbolizuoja bendraminčių ir kitaminčių diskusijos ištikusios tiek šiuose kiemeliuose, tiek ir prisėdus kavinėje ar bare. Diskusijos, kurios ne tik lydėdavo pertraukas, bet ir netikėtai užsitęsdavo, kai užsidarius bibliotekai išnirdavom po žvaigždėtu Vilniaus dangumi.
Nemažesnių dilemų patirta ir praktiniame studijų lygmenyje. Universitetas per šiuos metus ne kartą pasireiškė galvos skausmu renkantis studijų dalykus ir papildomai dienotvarkėn spraudžiant neoficialius seminarus. Iš pradžių maniau tai esant savotiška pirmųjų kursų liga, kai dar neišryškėjęs studijų profilis lenkia prie pernelyg įvairios dalykų pynės. Tačiau dabar atrodo, kad tai yra šiandienos universitetą nusakanti itin svarbi įtampa tarp horizontalaus ir vertikalaus pažinimo.
Jei nevaržytų laikas, universitetą toliau būtų galima apmąstyti kaip įtampą tarp intelekto ir dorybių ugdymo, tarp laisvės ir disciplinos, tarp autonomiškumo ir įsišaknijimo visuomenėje, galiausiai, tarp savumo ir kitoniškumo. Būtų šaunu, jei baigdami studijas galėtume drąsiai pasakyti atradę, kas gi yra universitetas ir kaip spręsti minėtas įtampas. Deja, svarstymą vainikuoja veikiau sokratiška aporija nei tvirtas atsakymas. Ir net laiko rėmai neverti tapti pasiteisinimu – juk šioms paieškoms turėjome ne vienerius metus.
Vis tik, keli dalykai yra aiškūs. Pirmiausia, šios ir panašios skirtys yra ne priešingi poliai, o veikiau skirtingi aspektai, kuriais žvelgiame į savąjį tyrimo objektą. Antra, universitetas kaip įtampos teritorija yra transformuojanti erdvė. Ši erdvė ir konkrečiai mūsasis fakultetas keičia santykį su žosme, moko naujai matyti tekstą. Bet svarbiausia – keičia mus, bandančiuosius pažinti žosmę. Įžengus čia, jau per pirmuosius semestrus belieka užsisegti saugos diržus idant išlaikytume savastį spartaus kismo aplinkybėmis, o tokio kismo nesant būtina apsidairyti, ar išties supratome, kur atėję.
Dabar norėtųsi užbaigti džiaugsmingai tariant finis coronat opus ir palikti šią erdvę. Dalis mūsų tą ir padarys. Tačiau minėta transformacija ir patirti ieškojimai skatina likti ir tęsti tai, kas pradėta. Tad pasiliekantiems kartu bei nuolat čia esantiems norėčiau palinkėti būtent to – aistringai tirti universiteto prigimtį ir leistis į kismą, kurį teikia logos bei jo pažinimas. O išeinantiems kolegoms linkiu, kad studijų baigimas būtų veikiau formalumas nei atsiskyrimas nuo transformuojančios įtampos teritorijos.