Nuotraukos autorė Hanna Holub

Berlyno Humboldtų universiteto mokslininko H. Horneckerio žvilgsnis į Lietuvą ir senąją lietuvių kalbą

Berlyno Humboldtų universiteto lingvistą Henriką Horneckerį į Lietuvą atvedė ne tik moksliniai interesai, bet ir pati lietuvių kalba. „Mėgstu lietuvių kalbos žodžių kirčiavimą, gramatiką – lietuvių kalboje vartojama tiek daug įvairių gramatinių formų ir ji iš dalies išlaiko senųjų indoeuropiečių kalbų ypatybes, pavyzdžiui, linksnių sistemą ir įvairius dalyvius“, – teigia mokslininkas.

Lietuvių kalbos grožį ir savitumą H. Horneckeris atrado 2018 m., baigęs Berlyno Humboldtų universitete organizuojamus lietuvių kalbos vasaros kursus. Nuo 2012 m. vykstanti Lituanistikos vasaros mokykla daugeliui užsienio studentų tampa pirmuoju žingsniu siekiant pažinti lietuvių kalbą.

Berlyno Humboldtų lituanistikos vasaros mokykla

Kiekvieną vasarą Berlyno Humboldtų universiteto Lituanistikos centro vadovė habil. dr. Christianė Schiller rengia intensyvius lietuvių kalbos vasaros kursus. Ši mokykla skirta studentams ir absolventams, studijuojantiems baltų filologiją, indoeuropiečių kalbotyrą ar kitas filologines disciplinas, susijusias su lietuvių kalba. Kaip teigia H. Horneckeris, kursai yra labai svarbūs, kadangi skatina studentus domėtis lietuvių kalba.

„Dalyviai šiuose kursuose išmoksta lietuvių kalbos pagrindų. Iš Lietuvos atvykstančios Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojos doc. Eglė Gudavičienė ir dr. Vaida Našlėnaitė-Eberhardt supažindina su gramatika, moko kasdienio bendravimo įgūdžių. Baigę kursus, studentai gali tęsti studijas aukštesnio lygio lietuvių kalbos kursuose ir toliau gilinti žinias“, – pasakoja tyrėjas.

Po Berlyno Humboldtų universiteto lituanistikos vasaros mokyklos H. Horneckeris tęsė studijas kituose lietuvių kalbos kursuose Berlyne ir Vilniaus universiteto vasaros mokyklose. Pirmieji kursai vyko nuotoliniu būdu dėl pandemijos. Labiausiai jis įsiminė 2022 m., kai po kursų jau gebėjo lietuviškai bendrauti visos vakarienės metu.

„Džiaugiausi, kad pagaliau galėjau nuvykti į Lietuvą. Man labai patinka Vilnius – jo istorija, architektūra ir atmosfera. Taip pat žavi lietuvių maistas: šaltibarščiai, cepelinai, kepta duona ir lietuvių gėrimai, pavyzdžiui, gira“, – sako mokslininkas. Jo nuomone, pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Vokietijos yra tas, kad Lietuvoje žmonės moka mėgautis gyvenimu.

Jis jau du kartus dalyvavo dviračių kelionėse palei Nemuną – pernai ir šiemet, liepos–rugpjūčio mėnesiais. Pirmoji kelionė driekėsi nuo Kauno iki Klaipėdos, o antroji – ratu nuo Klaipėdos per Mažąją Lietuvą. Šios kelionės suteikė galimybę pamatyti Lietuvos grožį, pajusti žmonių nuoširdumą ir suvokti kelionių patrauklumą.

„Mėgstu važinėti dviračiu, domiuosi Lietuva ir noriu geriau pažinti Mažosios Lietuvos istoriją. Stebiu lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveiką šiame regione ir siekiu iš arti pajusti geopolitinę situaciją“, – teigia H. Horneckeris.

Tyrėjo H. Horneckerio mokslinis kelias

H. Horneckeris tiria tos pačios reikšmės žodžių, turinčių skirtingą giminės raišką, variantiškumą ir veiksmažodžių junglumą. Šios temos jam labai artimos, kadangi, pasak jo, šie reiškiniai yra giliai įsišakniję kalboje. Tyrimai padeda geriau suprasti, kaip kalbos sistema kito ir kodėl joje iki šiol išlieka tokia įvairovė – pavyzdžiui, kodėl viename tekste galima rasti kelis to paties žodžio giminės variantus ir kas lemia tokią jų konkurenciją.

Jo magistro darbas buvo apie senosios lietuvių kalbos žodžių giminės variantus, pavyzdžiui banga ir bangas. Kaip teigia tyrėjas, dabartinėje lietuvių kalboje šie žodžiai turi įvairias reikšmes, bet senojoje lietuvių kalboje žodis bangas taip pat galėjo reikšti „banga“.

„Kodėl vienas variantas yra vyriškos, o kitas – moteriškos giminės? Aš neradau atsakymo, bet parodžiau, kad variantiškumas buvo produktyvus iki pirmųjų lietuvių kalbos tekstų. Norėčiau tęsti žodžių giminių variantiškumo tyrimus ir atrasti paprastą paaiškinimą“, – sako mokslininkas.

Jis taip pat analizavo veiksmažodžių junglumą Mikalojaus Daukšos „Postilėje“ ir nustatė, kad veiksmažodžių junglumas nepriklauso nuo lenkų kalbos originale vartotų veiksmažodžių.

H. Horneckeris aktyviai dalyvauja skirtinguose mokslo projektuose. Humboldtų universitete vykdomuose projektuose „Senosios lietuvių kalbos trumpų tekstų leidimas“ (Kritische Edition altlitauischer Kleintexte vom Überlieferungsbeginn bis 1700 (ALKT)) ir „Senosios lietuvių kalbos tekstų bibliografija“ („Altlitauisches Quellenverzeichnis (ALQ)“) jis kaupia ir sistemina aktualią bibliografinę informaciją apie senuosius lietuvių kalbos tekstus.

„Lietuvių kalbos tyrimai yra svarbūs indoeuropeistikai, nes lietuvių kalba – archajiška. Ji tebeturi linksnių sistemą, panašią į indoeuropiečių prokalbės. Kodėl lietuvių kalba išlaikė tokį gramatikos pobūdį ir kiek šių reiškinių iš tikrųjų siekia indoeuropiečių prokalbę?“ – kelia klausimą jis.

H. Horneckeris planuoja tęsti lietuvių kalbos tyrimus. Dabar jis rašo straipsnius apie senosios lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumą ir su kolege rengia bibliografinę knygą apie senuosius lietuvių kalbos tekstus. Ši bibliografija apima visus iki 1701 m. rašytus lietuviškus tekstus. Joje apibendrinama informacija tiek apie gerai žinomus kūrinius, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo pirmąją lietuvišką knygą ar M. Daukšos veikalus, tiek apie mažiau žinomus tekstus – įvairius įrašus knygose.

Mokslininkas planuoja toliau tirti giminių variantiškumą. Lietuvių kalboje yra ir daugiau tokių porų, kai tas pats žodis turi tą pačią reikšmę, bet skirtingą giminę, pavyzdžiui, liepa – liepas „liepa“. Su mokslu nesusijęs jo planas – dar kartą dalyvauti lietuvių kalbos kursuose ir toliau lavinti lietuvių kalbos gebėjimus.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji specialistė dr. Veslava Sidaravičienė

Kultūrologė dr. Katarzyna Pasternak: Lenkijoje nepakankamai žinome apie Lietuvą

Lenkijoje iki šiol trūksta žinių apie lietuvių kalbą ir kultūrą, įsitikinusi Katarzyna Pasternak – humanitarinių mokslų daktarė, Ukrainos ir Lietuvos kultūrų tyrėja. Pasak jos, apie Vilnių ir bendrą šalių istoriją Lenkijos visuomenė žino pakankamai, tačiau šios žinios dažniausiai yra paviršutiniškos – lietuvių filmai, muzika, menas lieka užribyje.

„Lenkijoje vos keli istorikai skaitė Lietuvos istoriją, parašytą ne lenkų kalba. Tik dabar vis daugiau žmonių nori kalbėti lietuviškai ir skaityti šiuolaikines Lietuvos istorijos knygas. Anksčiau, pavyzdžiui, lietuvių knygos buvo verčiamos iš rusų kalbos. Šiandien daug jaunų specialistų dirba su lietuvių kalba ir lietuvių knygomis. Dėl to pasirodė nemažai kokybiškų lietuvių literatūros vertimų į lenkų kalbą. Taigi situacija – keičiasi“, – džiaugiasi pašnekovė.

Lietuvių kinas Lenkijoje – paraštėse

Dr. K. Pasternak rašo mokslinius tekstus apie lietuvių kultūrą, ypatingą dėmesį skirdama kinui. Tyrėja yra publikavusi straipsnį anglų kalba apie Eglės Vertelytės filmą „Stebuklas“, pasakojantį apie Ireną, dirbančią kiaulių ūkyje. Pasak humanitarinių mokslų daktarės, apie lietuvių kiną Lenkijoje žinoma mažai, nors dėmesio vertų filmų netrūksta.

„Man atrodo, kad yra daug gerų lietuvių filmų, kuriuos vertėtų parodyti Lenkijoje. Neseniai Lenkijos kino teatruose buvo galima pamatyti Marijos Kavtaradzės filmą „Tu man nieko neprimeni“. Tai buvo išskirtinis atvejis, Lenkijoje beveik nevyksta lietuvių filmų festivaliai“, – sako kultūrologė.

Dėl tokio riboto matomumo daugelis Lenkijos žiūrovų nėra susipažinę su lietuvių kultūra. Trūksta ir mokslinių tyrimų, skirtų šiai temai, todėl ypač reikšminga tapo neseniai pasirodžiusi Dominyko Wilczewskio knyga „Litwa po litewsku“. Joje autorius pasakoja apie Lietuvos praeitį ir dabartį, nacionalinę tapatybę, kultūrą bei santykius su kaimynais, primindamas, kad Lietuvos istorija – tai ne vien Liublino unija, bendra kova dėl Žalgirio, „Ponas Tadas“ ar privalomas Aušros Vartų ir Rasų kapinių lankymas.

Projektas „Ukrainos paveldas“

Šiuo metu dr. K. Pasternak dalyvauja tarptautiniame projekte „HER-UKR: iššūkiai ir galimybės Europos Sąjungos kultūros paveldo politikai Ukrainoje“ (angl. Heritage of Ukraine: Challenges and Opportunities for the European Union’s Heritage Policy in Ukraine). Į projektą įsitraukę įvairių šalių tyrėjai nagrinėja ES užsienio politikos ir paveldo apsaugos sąsajas bei tai, kaip Ukrainoje ir Rytų Europoje formuojama istorinė atmintis. Mokslininkė tiria Lietuvos–Ukrainos ir Lenkijos–Ukrainos bendradarbiavimą.

„Analizuoju, kaip Lietuvoje kultūros institucijos, pavyzdžiui, muziejai, reaguoja į karą Ukrainoje. Lankydamasi Vilniuje pastebėjau, kad palaikymas Ukrainai čia labai matomas – mieste daug Ukrainos vėliavų ir solidarumo ženklų. Apsilankius MO muziejuje, dėmesį patraukė smulkmena – ant bilieto nurodyta, kad muziejus palaiko Ukrainą. Tokie ženklai rodo vertybinę institucijų poziciją“, – pasakoja mokslininkė.

Pasak jos, Lenkijoje tokių simbolių šiandien gerokai mažiau. Kultūriniai ir politiniai ryšiai pastaruoju metu yra sudėtingi, todėl aktualu palyginti, kokią poziciją Rusijos ir Ukrainos karo atžvilgiu užima Lietuvos ir Lenkijos kultūros institucijos.

„Lietuvoje gyvena daug ukrainiečių, tačiau jų yra mažiau nei Lenkijoje. Viena iš priežasčių – lietuvių kalbą išmokti gerokai sunkiau. Žmonės dažniau renkasi vykti į šalis, kurių kalbos priklauso tai pačiai kalbų grupei, nes jas paprasčiau perprasti ir išmokti“, – teigia kultūrologė.

Pašnekovės nuomone, ukrainiečiams lengviau išmokti lenkų kalbą ir prisitaikyti gyventi Lenkijoje. Ukrainiečių kalboje yra nemažai archaizmų, kurie egzistuoja ir šiandien, nors lenkų kalboje jie jau nevartojami.

Dr. K. Pasternak pripažįsta, kad jai nelengva kalbėti lietuviškai – sunkumų kelia galūnės. Vis dėlto, mokytis lietuvių kalbos tikrai verta. „Norint pažinti valstybę vertimų nepakanka – būtina kalbėti šalies žmonių kalba“, – įsitikinusi daktarė.

Pažintis su lietuvių kalba

Pirmoji dr. K. Pasternak pažintis su Lietuva ir lietuvių kalba nebuvo planuota. Pagal programą jai teko išklausyti socialinių mokslų daktarės Katarzynos Korzeniewskos paskaitą apie partizanus. Vėliau, atsiradus galimybei, ji išvyko studijuoti į Kauną. Tai buvo projektas, skirtas studentams, norintiems vykti į Lietuvą: skiriama trijų mėnesių stipendija, sudaromos sąlygos dirbti mokslinį darbą ir mokytis. Norinčiųjų dalyvauti nebuvo daug – Lietuva tuo metu daugeliui buvo menkai pažįstama. Ten tyrėja susipažino su dr. Greta Lemanaite-Deprati, Krokuvos Jogailaičių universiteto lietuvių kalbos dėstytoja.

„Dėl šių sutapimų esu ten, kur dabar esu. Ji pasiūlė prisijungti prie lietuvių kalbos studijų Krokuvoje. Greta yra tokia charizmatiška, kad visi, kurie lanko jos kursus, įsimyli Lietuvą“, – šypsosi mokslininkė.

Pašnekovė sako nuoširdžiai mylinti Lietuvą ir jaučianti, kad čia yra tarsi namuose. Jai patinka lankytis Lietuvoje, todėl kartu su bendradarbiais dažnai atvažiuoja ir per atostogas. Nors, anot K. Pasternak, Lietuva nėra itin populiari kelionių kryptis Lenkijoje, jai tai netgi patinka – čia mažiau lenkų turistų.

Dr. K. Pasternak pabrėžia ir universitetų bendradarbiavimo svarbą, dėkodama dr. G. Lemanaitei-Deprati, kuri Krokuvos Jogailaičių universitete nuolat moko lietuvių kalbos. Pasak jos, kiekvienais metais atsiranda studentų, norinčių daugiau sužinoti apie Lietuvą ir išmokti kalbėti lietuviškai. Dažniausiai tai yra lingvistikos studentai, kuriuos ypač traukia lietuvių kalba kaip viena archajiškiausių indoeuropiečių kalbų.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji specialistė dr. Veslava Sidaravičienė

Wei-Chun Chiu asmeninio archyvo nuotrauka

Atsitiktinai lietuvių kalbos pradėjęs mokytis taivanietis Wei-Chun Chiu sako, kad ji ne tik tapo įprastu „smegenų masažu“ ir būdu pabėgti nuo kasdienybės, bet ir paskatino įsigilinti į Lietuvos, Taivano ir Kinijos santykius bei skirtingas retorikas Lietuvos atžvilgiu šiai atidarius Taivaniečių atstovybę. Analizuojantis skirtingus Lietuvos įvaizdžius – nuo „priklausoma nuo JAV“ iki „artima ir patikima demokratijos sąjungininkė“ – Wei-Chun Chiu ir ateityje ketina gilintis į temas, susijusias su medijomis, kultūra bei politika.

Wei-Chun Chiu – politologas ir redaktorius – šiuo metu gyvena ir studijuoja Lenkijoje. Slavų kalbų bakalauro ir žurnalistikos magistro laipsnį jis įgijo Nacionaliniame Chengchi universitete Taivane. Tuomet nusprendė tęsti studijas Krokuvos Jogailaičių universitete. 2020 m. Wei-Chun Chiu pradėjo studijuoti lingvistiką. Renkantis pasirenkamuosius dalykus reikėjo apsispręsti dėl užsienio kalbos kurso. Kadangi dar nemokėjo naudotis universiteto sistema, jam automatiškai buvo priskirta lietuvių kalba.

„Nieko apie kalbą nežinojau... Pradėjau internete ieškoti informacijos. Supratau, kad ši kalba – sudėtinga: įvairi gramatinė sistema, daug sudėtingų formų. Dažnai sakoma, kad ji tinka „žmonėms, kurie arba rimtai domisi kalbomis, arba yra šiek tiek ekscentriški – tiesiog savotiški kalbų entuziastai“, – šypsosi Wei-Chun Chiu.

Sunerimęs parašė laišką dėstytojai dr. Gretai Lemanaitei, paaiškino situaciją ir pabrėžė, kad kalbą moka A0 lygiu. Laiško pabaigoje pridūrė – „ačiū“. „Dėstytoja pridėjo šypsenėlės jaustuką: jei žinai „ačiū“, vadinasi, jau pasiekei A0.1!“ – prisimena Wei-Chun Chiu.

Dabar jam atrodo, kad bandymas suprasti lietuvių kalbą yra tarsi smegenų masažas – klausaisi ritmiškų balsių ir galvoji apie kiekvieno žodžio kaitybą. Tai savotiškas pabėgimas nuo kasdienių darbų, studijų ir įtampos.

Šalia kalbos tyrinėjimų jis gilinasi ir į kitą jam svarbią sritį – Lietuvos įvaizdžio formavimą Kinijos ir Taivano viešojoje erdvėje. Šių savo tyrimų rezultatus Wei-Chun Chiu nuolat pristato Baltijos šalių konferencijose.

Lietuva – nuo sąjungininkės iki priešės

2021 m. Vilniuje atidaryta Taivaniečių atstovybė sulaukė nemažai dėmesio Kinijoje ir Taivane. Žiniasklaidoje kuriami skirtingi Lietuvos įvaizdžiai atkreipė tuo metu Krokuvoje lietuvių kalbą studijavusio Wei-Chun Chiu dėmesį. 2021–2023 m. Taivano televizijoje Lietuva buvo minima dažniau ir daugiausia teigiamai, tuo tarpu Kinijos centrinės agentūros atsiliepė apie šalį neigiamai.

„Kinijos žiniasklaidoje Lietuva pristatyta kaip šalis, pažeidžianti „vienos Kinijos“ principą ir išduodanti 1991 m. bendrą sutartį“, – sako politologas.

Anot jo, viešojoje erdvėje buvo nuolat pabrėžiama, kad Lietuva yra neteisi ir siunčia „klaidingus signalus“ Taivano nepriklausomybės šalininkams. Taip pat buvo teigiama, kad Lietuvos vyriausybė yra priklausoma nuo JAV ir negali priimti savarankiškų sprendimų, o jos politikai yra trumparegiai.

„Pranešimuose tvirtinta, kad Lietuva už tokius veiksmus sulauks skaudžių pasekmių“, – sako Wei-Chun Chiu.

Priešingai nei Kinijos, Taivano žiniasklaidoje Lietuva buvo apibūdinama kaip artima ir patikima demokratijos sąjungininkė – šalis, kuri renkasi teisingą kelią, saugo nepriklausomybę ir suverenitetą. Straipsniuose buvo kreipiamas dėmesys ne tik į glaudžią abiejų šalių partnerystę su JAV ir NATO, bet ir į tarptautinę paramą iš Vokietijos, Prancūzijos ar Jungtinės Karalystės.

Wei-Chun Chiu savo tyrimuose nustatė tris pagrindines Taivano žiniasklaidos dėmesio Lietuvai kryptis: suasmenintas santykis, istorinis kontekstas ir ryšio kūrimas.

„Lietuva dažnai vaizduojama kaip artima draugė ir sąjungininkė, kovotoja už laisvę. Ši istorinė patirtis lyginama su Taivano ir Kinijos santykiais. Nemažai dėmesio skiriama krepšiniui ir net šokoladui“, – teigia pašnekovas.

Wei-Chun Chiu asmeninio archyvo nuotrauka

Mokytis įkvepianti aplinka

Kaip pasakoja pašnekovas, studijuojant lietuvių kalbą Krokuvos Jogailaičių universitete labiausiai jį žavi pozityvi ir mokytis įkvepianti aplinka. Nors pirmuosius dvejus metus lietuvių kalbos studijos buvo intensyvios, joms pasibaigus Wei-Chun Chiu tebelanko kursus kaip laisvasis klausytojas. Jis – ne vienintelis lietuvių kalbos entuziastas, kurso papildomai klauso ir nemažai buvusių jo kursiokų.

Anksčiau žinias taivanietis gilino ir lietuvių kalbos ir kultūros kursuose Vilniuje. Pirmąsyk – vasaros kursuose, kurie vyko Vilniaus, antrąsyk – Vytauto Didžiojo universitete. Taip jis pažino du Vilniaus veidus – vasaros ir žiemos.

„Kursuose mokėmės daug naujų žodžių ir gilinomės į sudėtingesnes gramatikos formas, ypač pusdalyvius ir padalyvius. Taip pat klausėmės lietuviškos popmuzikos, žiūrėjome filmus, skaitėme grožinę literatūrą, žaidėme vaidmenų žaidimus. Aš ilgiuosi popiečių, kai kavinėje darydavau namų darbus su latės puodeliu ir pyragaičiu, kartais klausydamasis lietaus. Po to išeidavau pasivaikščioti – vienąkart po liepos saule, kitąkart gruodžio prieblandoje“, – pasakoja Wei-Chun.

Lietuvoje Wei-Chun Chiu labiausiai žavi žmonės. Jis įsitikinęs, kad be žmonių vietos prarastų savo prasmę. Taivanietis puikiai prisimena, kaip pirmą kartą knygyne paklausė savininko, ar šis turi daugiau atvirukų – tuomet gavo dovanų net du atvirukų albumus. Nepaisant jo tarties, pašto darbuotoja buvo kantri, o bare jis sutiko malonų barmeną.

Wei-Chun Chiu toliau planuoja mokytis lietuvių kalbos ir stebėti naujienas užsienio žiniasklaidoje apie Lietuvą. Ateityje gilinsis į temas, susijusias su medijomis, kultūra, politika, ir aiškinsis, kaip jos veikia kalbą ir tapatybę. Netrukus su draugais žada apsilankyti Lietuvoje.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji specialistė dr. Veslava Sidaravičienė

Vytauto Kardelio nuotrauka

Docentas Bronius Dobrovolskis šiemet mini 95 metų jubiliejų.

Butkuose, Žarėnų valsčiuje, gimęs mokslininkas, baigęs Telšių mokytojų seminariją bei Klaipėdos mokytojų institutą, mokslus tęsė Vilniaus pedagoginiame institute bei Vilniaus universitete. Docentas visą gyvenimą gilinosi į įvairius ugdymo klausimus. 1968 m. apginta disertacija „Išskiriamųjų sakinio dalių preliminarinio mokymo problema“, daugiau kaip šešiasdešimt metų docento rengti mokykliniai lietuvių kalbos vadovėliai, mokomosios knygos, užduočių rinkiniai, praktiniai metodiniai patarimai mokytojams ir vyresniųjų klasių mokiniams bei moksliniai pedagoginiai leidiniai nepraranda aktualumo ir šiomis dienomis. Docentas yra mokytojavęs įvairiose mokyklose, vadovavęs įvairioms švietimo institucijoms, daugelį metų dėstęs lietuvių kalbos didaktiką Vilniaus universiteto studentams. Visą laiką studentus ir benradarbius žavėjo docento drąsa prisiimti atsakomybę, atkaklus darbštumas ir neginčijama kompetencija, tolerancija ir taktas, sugebėjimas nesukritikuoti oponento net ir tada, kai pastarasis iš tikrųjų klysta, o savo teisingą nuomonę pateikti kaip dar vieną galbūt galimą problemos sprendimo variantą. Visus stebina docento sugebėjimas aprėpti visa, kas dedasi akademiniame, pedagoginiame ir apskritai visuomenės gyvenime.

Džiaugiamės galėdami pasveikinti docentą su gražia sukaktimi ir neabejojame, kad prie sveikinimų prisijungia daug docento Broniaus Dobrovolskio išugdytų mokytojų.

Maloniai pranešame, kad paskelbtas Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Mokslo kolegijos atrinktų aukšto lygio 2024 m. mokslo darbų sąrašas.

Parsisiųsti sąrašą >

  Veslavos Sidaravičienės nuotr.

Gruodžio 12 d. įvyko nuotolinis Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto lektorių Romos Valiukienės ir Linos Marčiulionytės surengtas EcoLingua seminaras mokytojams, skirtas aplinkosauginių temų integravimui į kalbų mokymą.

Seminaro dalyviai susipažino su EcoLingua projekto tikslais, išklausė Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) atstovo Mindaugo Dainio pristatymą apie projektą „Tvari mokykla“, aptarė Burgoso universiteto dėstytojos dr. Lucía Muñoz Martín pristatytą pamoką pradedantiesiems, o World Café diskusijose kartu suteikė grįžtamąjį ryšį apie kuriamą mokymo medžiagą bei dalijosi savo patirtimi.

Dėkojame visiems dalyviams už aktyvų įsitraukimą ir vertingas įžvalgas bei kviečiame dalyvauti būsimuose nuotoliniuose renginiuose:

• sausio 15 d. 15.30-18.00;
• vasario 17 d. 13.00-14.45;
• kovo 12 d. 15.30-18.00;
• balandžio 16 d. 15.30-18.00.

Savo dėstymo praktikoje ši dėstytoja taiko aktyvaus ir iššūkiais grįsto mokymosi principus; jos seminarų metu studentai ne tik analizuoja teorinius šaltinius, bet ir sprendžia kūrybines bei analitines užduotis, reikalaujančias teorijos taikymo realiame kontekste. Pavyzdžiui, studijuodami „Anglų kalbą populiariojoje kultūroje“, studentai remiasi moksliniais darbais apie kalbos ir tapatybės, galios ar ideologijos sąsajas; šias įžvalgas taiko kritiškai analizuodami jiems artimą medijų turinį, pavyzdžiui, filmus, vaizdo žaidimus, dainų žodžius. Gal todėl būtent šis seminaras toks populiarus,  

Studentai sako, kad ši dėstytoja skatina juos diskutuoti, dalytis įžvalgomis, kūrybiškai mąstyti ir kritiškai žiūrėti į kalbos reiškinius. Jie sako, kad dėstytoja geba paaiškinti net pačias sudėtingiausias temas taip, kad ir ne pats mėgstamiausias dalykas gali tapti tuo, kurio užsiėmimų nesinorės jokiu būdu praleisti. Jie vertina tai, kad dėstytojai „rūpi kiekvienas studentas“, ji „stengiasi dėl studentų gerovės bei palaiko smagią ir draugišką seminarų atmosferą“, vertina asmeninius studentų pasiekimus ir jų nuomonę.

Sveikiname Jekateriną Šukalovą tapus geriausia 2025 m. Filologijos fakulteto dėstytoja!

Seimo kanceliarijos archyvo nuotr.

Vilniaus universiteto, Tartu universiteto ir Latvijos universiteto rektoriai kasmet skelbia stipendijos konkursą. Šiuo konkursu siekiama skatinti domėjimąsi estų, latvių ir lietuvių kalbomis ir kultūromis, šių kalbų mokymąsi. Šiais akademiniais metais konkursą rengia Vilniaus universitetas, skiriamos stipendijos dydis – 2000 eurų.

Kandidatuoti kviečiami Latvijos, Tartu ir Vilniaus universitetų visų studijų programų ir visų studijų pakopų studentai (taip pat ir studentai, kurie pagal mainų programas minėtuose universitetuose studijuoja visus mokslo metus, t. y. rudens ir pavasario semestre), mokantys estų, latvių arba lietuvių kalbą bent C1 lygiu, o kitas dvi kalbas – bent A1 / A2 lygiu.

Iš pateikto temų sąrašo reikia pasirinkti norimo sudėtingumo temą, o tada – 3 kalbas, 3 temas, 3 rašto darbus. Jų lauksime iki sausio 31 d. el. pašto adresu: .

Temos:

C1 lygio temos (arba temos rašantiems gimtąja kalba):

LT: Lietuva, Latvija, Estija: kiek svarbi mūsų bendrystė geopolitiniuose iššūkiuose?

LV: Lietuva, Latvija, Igaunija: cik svarīga ir mūsu vienotība ģeopolitiskajos izaicinājumos?

EST: Kas ja kui oluline on, et Leedu, Läti ja Eesti reageeriksid geopoliitilistele väljakutsetele ühtselt?

—

LT: Pirmajai latviškai ir estiškai knygai 500 metų: kuo mūsų kultūroms svarbus šis pirmosios knygos atskaitos taškas?

LV: Pirmajai latviešu un igauņu grāmatai – 500 gadu: cik mūsu kultūrām ir svarīgs šis pirmās grāmatas atskaites punkts?

EST: 500 aastat esimese läti- ja eestikeelse raamatu ilmumisest – mida see tähendab meie kultuurile?

—

LT: Mano universiteto vaidmuo stiprinant Baltijos šalių bendrystę

LV: Manas universitātes loma, stiprinot Baltijas valstu vienotību

EST: Minu ülikooli roll Balti riikide ühtsuse tugevdamisel

A1 / A2 lygio temos:

LT: Lietuvių, latvių ir estų kalbų mokymasis – mano didysis gyvenimo nuotykis

LV: Lietuviešu, latviešu un igauņu valodas apguve – mans lielais piedzīvojums

EST: Leedu, läti ja eesti keele õppimine – minu elu suur seiklus

—

LT: Paskutinė mano lietuviškai / latviškai / estiškai perskaityta knyga

LV: Pēdējā grāmata, kuru es izlasīju lietuviski / latviski / igauniski

EST: Viimane leedu /läti /eesti raamat, mida ma lugesin

—

LT: Įdomiausia Lietuvos / Latvijos / Estijos asmenybė

LV: Interesantākā Lietuvas / Latvijas / Igaunijas personība

EST: Kõige huvitavam isiksus Leedus / Läti /Leedus

Pirmojo etapo rezultatai bus paskelbti 2026 m. vasario 10 d. Finalinis konkurso etapas vyks 2026 m. kovo mėnesį Vilniaus universitete.

Daugiau apie konkursą galite sužinoti čia.

LR Užsienio reikalų ministerijos nuotrauka

Startuoja projektas „Lenkų kalbos ir kultūros populiarinimo dirbtuvės“ pagal NAWA – Lenkijos nacionalinės akademinės mainų agentūros programą „Lenkų kalbos sklaida 2025”, kuriai vadovauja profesorė. habil. dr. Dorota Rembiszewska iš Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos instituto. Projekto koordinatorė Lietuvoje yra profesorė dr. Kristina Rutkovska.

Projekto tikslas – populiarinti lenkų kalbą ir kultūrą Vilniaus universiteto studentų bendruomenėje. Iniciatyva taip pat numato lenkų kalbos ir kultūros sklaidą Slovakijos studentams. Projektą Prešovo universitete koordinuoja profesorė habil. dr. Marta Vojteková.

Pirmoji paskaita įvyks 2025 m. gruodžio 12 d. 13 val. VU Filologijos fakultete, Universiteto g. 5, Domus Philologiae, 115B auditorijoje.

Paskaitos metu dr. Barbara Żebrowska-Mazur skaitys pranešimą „Daugiakultūriškumo ir regioniškumo apraiškos vaikų žaidimuose“.

Paskaitoje bus nagrinėjami daugiakultūriškumo ir regioniškumo atspindžiai tradiciniame vaikų žodiniame folklore. Bus aptariami mechanizmai, kuriais vaikai perima ir transformuoja suaugusiųjų kultūros elementus, taip sukurdami autonominius tekstus ir žanrines formas. Pateikiami vaikų folkloro pavyzdžiai, vartojami skirtingų tautybių vaikų, atskleis tiek tarpkultūrinius panašumus, tiek vietines adaptacijas. Analizuojama medžiaga atskleis vaikų repertuaro turtingumą, įvairovę ir gyvybingumą, kur šiuolaikiniai tekstai dera su archajiškais motyvais.

Vilniaus universiteto / Ugnaius Bagdonavičiaus nuotr.

Gruodžio 5 dieną minėjome mūsų kolegos docento dr. Pavel Lavrinec 70-metį. Minėjimo metu buvo pristatytas ir šiai progai išleistas straipsnių rinkinys „Baltų ir slavų tyrimai: kalba, kultūra, literatūra“ (sudarė prof. dr. Galima Michailova).

Vilniaus universiteto / Ugnaius Bagdonavičiaus nuotr.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bendruomenės vardu nuoširdžiai sveikiname docentą dr. Pavel Lavrinec garbingo 70 metų jubiliejaus proga ir reiškiame padėką už ilgametį nuoširdų darbą, nuopelnus mokslui, visapusišką dalyvavimą VU Filologijos fakulteto bendruomenės veikloje, kuriuo prisidėjote prie mūsų universiteto klestėjimo ir jo vardo garsinimo.

Per daugiau nei tris dešimtmečius trukusią mokslinę veiklą Jūs atlikote daugybę svarbių tyrimų, publikavote per šimtą mokslinių straipsnių, dvi fundamentines monografijas ir tapote vienu autoritetingiausių Vilniaus ir Baltijos regiono kultūros tyrėjų. Jūsų darbai reikšmingai praplėtė mūsų supratimą apie daugiakalbį ir daugiakultūrį Vilnių.

Vertiname Jūsų principingą pilietinę laikyseną – nuoširdžiai ir drąsiai išsakytą poziciją ginant demokratijos, žmogaus teisių ir kultūrų dialogo vertybes. Jūsų veikla tautinių bendrijų ir visuomenės integracijos srityje, įvertinta valstybės apdovanojimais, liudija ne tik aukštą profesinę kvalifikaciją, bet ir pilietinę brandą.

Garbingo jubiliejaus proga linkime Jums sveikatos, kūrybinės energijos, naujų idėjų ir prasmingų darbų.

Vilniaus universiteto / Ugnaius Bagdonavičiaus nuotr.

Varšuvos universiteto nuotrauka

BKKI Polonistikos centras džiaugiasi galėdamas pranešti, kad 2025 m. lapkričio 24 d. Varšuvos universitetas įteikė doc. dr. Miroslavui Davlevičiui POLONICUM 2025 apdovanojimą.

POLONICUM (Varšuvos universiteto Lenkų kalbos ir kultūros centro užsieniečiams) apdovanojimai skiriami užsienio mokslininkams už puikius pasiekimus puoselėjant lenkų kalbą bei lenkų kultūrą ir istoriją pasaulyje. Apdovanojimo tikslas – skatinti lenkų kultūros sklaidą užsienyje kalbos, literatūros, kultūros, istorijosir meno srityse.

„Sveikinu laureatą ir visus pagerbtuosius. Šis apdovanojimas yra praeities pasiekimų pripažinimo simbolis ir kartu paskatinimas toliau stiprinti kultūrų dialogą bei plėtoti lenkų studijas“, – savo kalboje sakė Varšuvos universiteto bendradarbiavimo ir darbuotojų reikalų prorektorius prof. Samboras Grucza.

Renginyje dalyvavo akademinės bendruomenės, kultūros ir valstybės institucijų atstovai, tarp jų ​​Mokslo ir aukštojo mokslo ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotojas prof. Andrzejus Szeptyckis, Nacionalinės akademinių mainų agentūros direktoriaus pavaduotojai dr. Łukaszas Gołota ir dr. Damianas Syjczakas ir kt.

Nuoširdžiai sveikiname Docentą M. Davlevičių pelnius apdovanojimą ir džiaugiamės įspūdingais moksliniais bei didaktiniais pasiekimais.

Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų institutas kviečia į Černivcių nacionalinio Jurijaus Fedkovyčiaus universiteto lietuvių kalbos dėstytojos Alyonos Shybos pranešimą “The state of Baltic Studies at Chernivtsi National University and in Ukraine nowadays”. Renginys vyks pagal Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bendradarbiavimo su Baltistikos centrais projektą.

Laukiame Jūsų gruodžio 2 d., 15.00 val., A9 auditorijoje.

Iki pasimatymo!

VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra

Gruodžio 4 d. VU Filologijos fakultete vyks mokslinė konferencija, skirta teatrologės, Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojos Petronėlės Česnulevičiūtės 100-osioms gimimo metinėms paminėti „Petronėlė Česnulevičiūtė: pasaulio dramoje, dramos pasaulyje“.

Petronėlė Česnulevčiūtė buvo neeilinė asmenybė – Perlojos Prezidento Jono Česnulevičiaus dukra, sukūrusi pirmuosius dramaturgijos vadovėlius šiuolaikinėje lietuvių literatūrologijoje. Renginyje planuoja dalyvauti ir iš JAV atvyksiantys Petronėlės Česnulevčiūtės giminaičiai, kurie pasidalins gyvais liudijimais.

Kviečiame susipažinti su renginio  programa ir maloniai lauksime Jūsų mokslinėje konferencijoje.

VDU Filosofijos katedra / Vitalija Kasperavičiūtė

Lapkričio 21 d. Vytauto Didžiojo universitete VU Filologijos fakulteto Skandinavistikos centro dėstytoja Rūta Šileikytė-Zukienė sėkmingai apgynė disertaciją „Neoplatoninės minties įtaka Boetijaus „Filosofijos paguodos“ vertime į senąją anglų kalbą“. Disertacijos mokslinė vadovė: prof. dr. Tatjana Aleknienė.

Nuoširdžiai sveikiname Rūtą Šileikytę-Zukienę ir linkime sėkmės tolimesniuose moksliniuose tyrimuose! 

Viktorijos universiteto nuotrauka

Gruodžio 1-9 dienomis VU Filologijos fakultete pagal ERASMUS+ programą lankysis žymus kalbinio nacionalizmo tyrėjas Alexandar Maxwell. Viktorijos universiteto Velingtone (Naujoji Zelandija) docentas yra išleidęs daug publikacijų apie lingvistinį nacionalizmą, lingvistinių ideologijų istoriją, kasdienio gyvenimo istoriją, nacionalizuotą seksualumą ir aprangos socialinę istoriją. Jis taip pat rašo pedagoginius straipsnius apie istorijos mokymą. Docentas domisi nacionalizmu ir kultūros istorija Habsburgų, Romanovų, Hohencolernų ir Osmanų imperijose bei vėliau šiose teritorijose atsiradusiose valstybėse. Jis yra „Antipodean East European Study Group“ vadovas.

Kviečiame į docento paskaitas anglų kalba:

• Gruodžio 1 d. 17.00 val.: „Linguistic Panslavism in the Habsburg State Apparatus“, 314AB auditorija;
• Gruodžio 3 d. 9.45 val.: „Vladimir Putin, Normative Isomorphism, and the Language/Dialect Dichotomy“, TSPMI, 303 auditorija;
• Gruodžio 4 d. 17.00 val.: „The Myth of Circassian Beauty: Chauvinism, Racism and Sexual Fantasy“, 118 (Krėvės) auditorija;
• Gruodžio 5 d. 15.00 val.: „Restoring Polylingual nationalism to East-Central European Historiography: Hungary as a case study“, 314AB auditorija;
• Gruodžio 8 d. 17.00 val.: Diskusija „Limits of lingusitic agnosticism“ (su VU Filologijos fakulteto mokslininkais doc. Vladimiru Panovu ir doc. Vuku Vukotičiumi), Donelaičio auditorija;
• Gruodžio 9 d. 17.00 val.: „National Uniforms, Sartorial Sovereignty, and Democratization“, 314AB auditorija.

Daugiau informacijos anglų kalba rasite čia. 

Prancūzų kalbos, literatūros ir kultūros katedra su giliu liūdesiu praneša, kad 2025 m. lapkričio 20 d., sulaukusi devyniasdešimt dvejų metų, mirė buvusi ilgametė katedros dėstytoja Genė-Ona Maniokienė (g. 1933 m. birželio 10 d. Vilkaviškio raj. Keturvalakių km.). 1953 m. baigusi Kapsuko (dab. Marijampolės) antrą vidurinę mokyklą, tais pačiais metais įstojo į VVU Istorijos – Filologijos fakulteto prancūzų kalbos ir literatūros specialybę, ją baigė 1958 m. Dirbo mokykloje, nuo 1963 m. iki išėjimo į pensiją buvo Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros dėstytoja, studentams nespecialistams dėstė praktinę prancūzų kalbą. Prancūzų kalbos žinias ir pedagogines kompetencijas gilino kvalifikacijos kursuose, buvo parengusi mokomųjų leidinių studentams.

Genė-Ona Maniokienė buvo aktyvi bendruomenės narė, tvarkė ir redagavo Prancūzų filologijos katedros metraštį. Daugelis Matematikos ir kitų fakultetų buvusių studentų ją prisimena kaip energingą ir reiklią dėstytoją, gebėjusią kartu su žiniomis įdiegti meilę prancūzų kalbai, literatūrai ir kultūrai.
 

Matt Wilson nuotrauka

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultetas kartu su Lietuvos lyginamosios literatūros asociacija ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu kviečia į britų literatūrologo prof. Beno Hutchinsono paskaitą „From European Origins to Globalization: Comparison and its Discontents“, kuri vyks lapkričio 27 d. (ketvirtadienį) 17 val. VU Filologijos fakulteto K. Donelaičio auditorijoje. Paskaita vyks anglų kalba. Renginį moderuos prof. Mindaugas Kvietkauskas.

Globalizacija daro įtaką ne tik politikai, ekonomikai, klimato kaitai ar kultūrai, bet ir humanitariniams mokslams. Lyginamosios literatūros disciplina ilgą laiką buvo siejama su europietišku kultūriniu paveldu, o šiandien ieško naujų būdų kalbėti apie pasaulio literatūras ir jų tarpusavio ryšius.

„Lyginamoji literatūra visada balansavo tarp savo europietiškų šaknų ir pastangų jas peržengti“, – teigia prof. B. Hutchinsonas.

Paskaitoje bus keliami klausimai, svarbūs šiuolaikinei humanitarikai: ar lyginamoji literatūra šiandien labiau teorizuojama nei praktikuojama? Ar ji gali tapti dialogo erdve tiek Europos viduje, tiek už jos ribų? Ar gali būti „per daug lyginimo“?

Prof. B. Hutchinsonas – Londono universiteto instituto Paryžiuje (ULIP) direktorius ir Europos literatūros profesorius, žinomas dėl savo darbų apie moderniąją Europos literatūrą, esė žanrą ir lyginamąją literatūrą. Jis yra knygų Comparative Literature: A Very Short Introduction (Oxford University Press, 2018), The Midlife Mind (Reaktion/Chicago, 2020), On Purpose: Ten Lessons on the Meaning of Life (2023) ir Lateness and Modern European Literature (Oxford, 2016) autorius.

Profesorius yra Philipo Leverhulme’o premijos ir Šiuolaikinių kalbų forumo (Forum for Modern Languages) premijos laureatas, Alexanderio von Humboldto fondo stipendininkas, Europos akademijos narys ir žurnalo „Times Literary Supplement“ redakcinės kolegijos narys.

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutartis Nr. S-ACO-25-12.

Tekstą parengė: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su Lietuvos lyginamosios literatūros asociacija bei Filologijos fakultetu. 

Gedvilė (viduryje) diplomų įteikimo dieną

Turime džiugių naujienų! Filologijos fakulteto Taikomosios kalbotyros magistrės Gedvilės Diržiūtės magistro darbas „Kurčiuosius vaikus auginančių šeimų kalbų politika“ tapo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos organizuojamo konkurso „Geriausias magistro darbas 2025“ laureatu. Gedvilės darbas išrinktas geriausiu magistro darbu humanitarinių mokslų srityje.

Džiaugiuosi šiuo apdovanojimu, jis tikrai reikšmingas ne tik man asmeniškai, bet ir gestakalbių bendruomenei. Tai – svarbus mano tyrimo įvertinimas. Tikiuosi, kad taip bus atkreiptas didesnis dėmesys į kurčiuosius vaikus auginančių šeimų kalbų politikos sprendimų procesą, glaudesnį bendradarbiavimą tarp institucijų bei platesnes tėvų psichologinės pagalbos, konsultavimo galimybes. Norėtųsi, kad kalbų politikos sprendimai labiau atlieptų kurčiųjų vaikų poreikius ir kalbos deprivacijos atvejai būtų vis retesni.

Sveikiname Gedvilę ir jos darbo vadovę prof. dr. Meilutę Ramonienę. Šiuo metu Gedvilė – ne tik puiki studentė, bet ir sportininkė – dalyvauja Kurčiųjų olimpinėse žaidynėse Japonijoje. Linkime tau sėkmės siekiant užsibrėžtų tikslų!

Vytauto Kardelio nuotrauka

Profesorė buvo Lietuvių kalbos katedros vedėja, keliasdešimt metų Vilniaus universitete dėstė Lietuvių kalbos leksikologijos ir leksikografijos kursus, išugdė šimtus mokinių, vadovo vienuolikai disertacijų. Ne viena kalbininkų karta išugdyta jos knygų, tokių kaip „Veiksmažodžių daryba: priesagų vediniai“, „Leksikologija“, „Leksikografija“ „Leksinė semantika“ ir kitų. Oslo universiteto kvietimu 1991–1993 m. ji norvegų studentams dėstė lietuvių kalbą ir lietuvių kultūros istoriją. Šio laikotarpio rezultatas – „Lietuvių–norvegų kalbų žodynas“, kitataučiams skirta lietuvių kalbos mokomoji knyga „Lietuviškai apie Lietuvą“. O kur dar straipsniai visuomenei, viešosios paskaitos, radijo ir televizijos laidos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbai, aktyvi veikla tarptautinėje moterų organizacijoje „ZONTA International“…

Jeigu dailininko paprašytume nutapyti profesorės portretą, jam tektų sunkus uždavinys. Kodėl? Nes vieno paveikslo apie Profesorę būti negali. Tai būtų mažiausiai triptikas, o iš tikrųjų net keturių ar penkių paveikslų ciklas.

Pirmasis paveikslas, be abejo, būtų Profesorė – mokslininkė. Ryškiausiomis spalvomis tame paveiksle šviestų, žinoma, jau minėti pagrindiniai jos darbai: „Veiksmažodžių daryba: priesagų vediniai“, kurią buvome išmokę mintinai, „Leksinė semantika“, kurią visą skaitėm ir suskaitėm po lapą, taip pat „Leksikologija“, „Leksikografija“ ir „Lietuvių kalbos morfologija“, nes Profesorė buvo tos knygos bendraautorė. Ir, žinoma, „Lietuvių– norvegų kalbų žodynas“. Taip pat ir mokslo populiarinimo darbai: ir „Lietuviškai apie Lietuvą“, kur išleisti keli leidimai, ir „Ką ir kaip reiškia žodžiai“. Be abejo, vadovėliai, kuriuos skaitėme ir suskaitėme. Kad spalvų nebūtų mažoka, tai pridėkime dar ir apdovanojimus: Šv. Olavo ordino Riterio kryžius (Norvegija), kalbininko Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kazickienės atminimą įamžinanti premija.

Kitas paveikslas būtų Profesorė – dėstytoja. Kas labiausiai įsiminė ir kas labiausiai žavi Profesorės darbe su studentais: ji sugebėdavo juos ne tik juos uždegti, bet ir pasakyti kritiką su šypsena. Ir tą kartą, kai tu klausaisi kritikos, tu net nesupranti, kad tai kritika, ir tik po kelių dienų suvoki, kad taip, čia buvo kritika, reikia taisyti. Bet tą dieną tu esi laimingas ir patenkintas, nes ta kritika pasakyta taip gražiai. Be abejo, Profesorės balsas, kurį mes girdėdavom laukdami paskaitos K. Būgos auditorijoje: ir jau girdim – Profesorės balsas sako: tuoj tuoj ateisiu. Ji girdėdavosi visur. Ji puikiai sugebėdavo pritraukti studentus. Atrodo, kažkokia tokia tema – daugiareikšmiai žodžiai... Ir staiga Profesorė taip ima pasakoti apie tuos daugiareikšmius žodžius, kad tu įsivaizduoji, jog čia yra stebuklų stebuklas. Ir tas žodis atgyja ir veikia, žodis, kuriam ji atidavė visą gyvenimą.

Dar vienas paveikslas būtų Profesorė – doktorantų vadovė. Ir čia taikliau ir neįmanoma pasakyti, negu tai, ką bibliografijoje rašo jos disertantai ir visi kaip vienas sako – Profesorė buvo kaip mama, antroji mama: griežta, tvirta, visada sakanti aiškiai, tiksliai, bet kartu ir be galo mylinti. Kada sakoma, kad čia universitetas, iš čia kylama į žvaigždes, kažkas juk turi pamėtėti, kad tu tais sparnais sumosuotum ir nuskristum. Profesorė buvo tas žmogus, kuris mus pamėtėjo ir mes nuskridom. Ji padėdavo visur: ne tik susigaudyti tarp painių ir neaiškių dalykų, ji padėdavo net tada, kai buitiniai rūpesčiai tave bandydavo kaip nors užkabinti. Profesorė ir čia būdavo kaip mama.

Kitas paveikslas, be abejo, būtų Profesorė ir šeima. Tai didžiulis pavyzdys: nepaprasta meilė vaikams. Sugebėjimas būti šeimoje ir pirmai, ir pagrindinei, ir sukurti tą nuostabią aurą. Kai nueidavai Profesorės į namus, ta aura būdavo visur. Nepaprastai gražus ir santykis su anūkais – čia būtų pats šviesiausias paveikslas.

Ir tikriausiai dabar visi sakote: o kur vaikystė, kur studentiški metai, kur teatras? Bet čia reikia pasakyti, kad sunku įsivaizduoti Profesorę mažą mergytę, lakstančią po Strazdų kaimą, skinančią rugiagėles, pinančią vainiką. Mes ją prisimenam visada tik tokią: graži, stilinga, tvirta ir nuostabi dėstytoja. Ir tai ne paskutinis paveikslas, jų galima būtų tapyti ir dar daugiau.

Sveikindami Profesorę su gražiu jubiliejumi kiekvienas šviesiame paveiksle palikime savo potėpį, nes kiekvienas, kuris buvome susiję su Profesore, ją be galo mylim ir gerbiam. Mieloji Profesore, nuoširdžiausi Lietuvių kalbos katedros žmonių, kuriuos Jūs vadinate vaikais, buvusių studentų, doktorantų ir kolegų sveikinimai!

Linkime dar daug sveikatos metų, geros nuotaikos, artimųjų meilės ir kolegų šilumos!

VU Filologijos fakulteteo Lietuvių kalbos katedra